DU DEŠIMTMEČIAI LIETUVIŠKIEMS SVARSTYMAMS

20-os politinės studijos Los Angeles

Gal Los Angeles LF bičiuliai ir kiek pasigiria, kaip kartais papriekaištaujama frontininkų stovyklose ir konferencijose, tačiau visi turėtų pripažinti, kad savo užsimojimuose losangeliečiai yra ištvermingi. 1987 m. gruodžio mėnesį įvyko 22-sis literatūros vakaras su poetu Henriku Nagiu iš Montrealio, o šių metų sausio 30-31 d. Šv. Kazimiero parapijos salėje įvyko dvidešimtosios dviejų dienų politinės studijos, kurias poetas Bernardas Brazdžionis spontanišku pareiškimu pavadino „tautinėmis rekolekcijomis”.

29-tojo politinio savaitgalio Los Angeles paskaitininkai ir pranešėjai. Iš kairės, pirmoj eilėj: L. Valiukas, I. Bublienė, I. Skuodienė, dr. J. Kazickas ir A. Nelsienė. Antroj eilėj: E. Arbas, J. Pupius, A. Raulinaitis, R. Dabšys, I. Medžiukas, D. Navickienė, dr. Brinkis ir ]. Kojelis. Gretimam puslapy: dalyviai klausosi paskaitų Šv. Kazimiero par. salėje. Nuotr. V. R. Pluko.

Tiesa, jau turbūt penkti metai, kai politines studijas LFB organizuoja kartu su Lietuvių Bendruomenės Vakarų apygarda, Jaunimo sąjunga ir Baltų Laisvės lygos lietuvių sekcija, tačiau savo partnerius nuo finansinės atsakomybės atleidžia. Tos studijos ruošiamos „tėvynės labui” („public service”). Seniau net aukos nebuvo priimamos. Dabar aukas priima, ir su padėka galima pasakyti, kad dalyviai doslūs. Tai kaip tik parodo politinių studijų reikalingumą.

Programos dalyviai ir temos

Iš kitur pakviesti paskaitininkai buvo: Irena Skuodienė, geologė, 1987 m. iš sovietų gulago paleisto ir Amerikon su šeima išleisto prof. Vytauto Skuodžio žmona; jos tema — „Ko Lietuvos lietuviai laukia iš išeivijos?”; Ingrida Bublienė, JAV LB Kultūros tarybos pirmininkė, — tema „Lietuva Amerikos visuomenėje” ir dr. Juozas Kazickas, finansininkas, visuomenininkas, didžiųjų lietuviškų užmojų rėmėjas ir mecenatas ir buv. antinacinės rezistencijos Lietuvoje organizatorius. Jis analizavo Sovietų Sąjungoje vykstančius pasikeitimus, prognozavo galimų rezistencinių pasireiškimų Lietuvoje kryptį ir formulavo išeivijos laisvinimo veiklai gaires. (Dr. J. Kazicko paskaitos tekstas, su mažais sutrumpinimais, bus spausdinamas kitame Į Laisvę numeryje. —Red.)

Buvo du simpoziumai. Jaunimas — R. Vizgirdaitė, G. Radvenytė, T. Radvenis ir T. Viskanta informavo apie Australijoje įvykusio PLJ kongreso nutarimus ir kritiškai kongresą vertino. Vyresnieji (D. Navickienė, R. Dabšys ir J. Kojelis) aptarė laisvinimo darbų prasmę išeivijoje. Prie jų prisijungęs dr. J. Kazickas, išdėstė motyvus, kodėl Wa-shingtone lietuviams reiktų įsteigti Amerikos lietuvių centrą, kaip atramą laisvinimo veiklai ir lietuvių kultūrinei reprezentacijai.

Išvadinės studijų mintys

Nors studijos bendrinės temos neturėjo, tačiau, matyt, 70 metų Lietuvos nepriklausomybėas atkūrimo sukakties poveikyje, paskaitininkų mintys, kolektyvūs svarstymai ir publikos diskusijos pagrindinai sukosi apie galimą išeivijos vaidmenį, su visais išsišakojimais, kovoje dėl Lietuvos laisvės. Su džiaugsmu reikia pastebėti, kad ir jaunimas, nors svarstė specifinę temą, išryškinęs kongreso nutarimus, orientavosi ta pačia linkme.

Į laisvės kovą nebuvo pažiūrėta siaurai, — kaip vien į politinę veiklą, nors darbai šioje srityje yra labiau akivaizdūs. Bet ,,ir kultūra yra laisvinimo ginklas, tik daug subtilesnis. Ji prisideda prie išlaikymo gyvos lietuvybės ir mūsų lietuviškumo".

Politinėje veikloje labiausiai buvo pasigęsta pagrindinio, esminio vadavimo plano. Tam planui sukurti reikalinga turėti pajėgią centrine veiklos planavimo instituciją.

Visuotina veiksnių konferencija turi nuspręsti, kas atsakomingas už laisvinimo veiklos plano sudarymą ir kas atsakomingas už jo vykdymą.

Jei veiksnių konferencija sutartų, kad VLIKas yra tas atsakomingas veiksnys, tai jo struktūra turi būti perorganizuota.

Laisvės kova negalės būti sėkminga be apmokamo profesionalų štabo ir be veiksmingo padalinio Washingtone. todėl Amerikos lietuvių centro įkūrimas Washingtone tampa esminiu reikalu.

Mūsų veikla turi būti agresyvi, kovinga, bekompromisinė, nepaliaujamai reikalaujanti Lietuvai laisvės.

Visi fondai remia rezistencijai skirtos informacinės literatūros leidimą, o akcijai vesti mobilizuojami šviesiausi protai, garbingiausi veikėjai.

Laisvinimo centrai naudojasi moderniomis telekomunikacijos priemonėmis ir įtakingiausių viešosios nuomonės formuotojų talka.

Suorganizuoti specialias mokyklas, kurios paruoštų gabius jaunuolius Lietuvos laisvinimo darbams vykdyti.

Mūsų spauda rezistenciniams įvykiams Lietuvoje ir laisvinimo pastangoms išeivijoje turi skirti išryškintomis antraštėmis pirmuosius puslapius, o ne nukelti į tolimesniuosius ar užslėpti pirmojo puslapio petitu surinktoje nereikšmingų pasaulio įvykių kronikoje.

Išeivija turi suprasti, kad rusifikacija Sovietų Sąjungoje vykdoma planingai ir visuotinai. Lietuviams išimtis nedaroma. Tarp paskutinių dviejų gyventojų surašymų pradingo šimtas kalbų.

Išeivija turi žinoti, kad mirtinas lietuvių tautai fiziško sunaikinimo pavojus glūdi Ignalinos atominėje jėgainėje. Vienu smūgiu nuo žemės paviršiaus gali būti nušluota lietuvių tauta.

Išeivija turi įsisąmoninti, kad Lietuvos lietuviams reikia ryšių su laisvojo pasaulio lietuviais be apskrito stalo konferencijų: reikia vieningo užsienio lietuvių balso, reikalaujančio Lietuvai laisvės, žmogaus teisių, religinės laisvės; Lietuvai reikia išeivijos patriotų rašytojų, nepataikaujančių okupantui ir jaunosios kartos Lietuvos laisvės reikalui angažuotų veikėjų. Lietuvos lietuviams reikia sąlygų laisvai kurti ir bendrauti su kuo nori. Lietuvai reikia tiesos ir pagaliau jai reikia išeivijos, kuri už tokius pasikeitimus Lietuvoje kovotų.

Ar viltys realios?

Konferencijoje buvo priminta, kad Lietuvos išlaisvinimo viltis dėti į karą ar revoliuciją pačioje Rusijoje yra nerealu. Viltis, kurios pateisina išeivijos vykdomą Lietuvos laisvinimo veiklą, dr. Antanas Maceina yra formulavęs taip:

,,Jokia sistema negali išsilaikyti, jeigu ji virsta priešingybe istorinei raidai... Sovietinė sistema kaip tik neina kartu su mūsų meto istorinės sąmonės išsivystymu. Atvirkščiai, ji stovi šiam išsivystymui skersai kelio".

Maceina nurodo, kad tarptautiniu atžvilgiu Sovietų Sąjunga yra rusų kolonialinė valstybė, politiniu — diktatūrinė, socialiniu — kapitalistinė (valstybinis kapitalizmas) ir moraliniu — kolektyvinė. Iš to Maceina daro išvadą: „Šita tad ketveriopa priešingybė tarp sovietinės valstybės ir dabartinės istorinės sąmonės kaip tik ir yra atrama mūsų vilčiai".

Dvidešimtosios politinės studijos ir tų studijų išvados rėmėsi realiomis Lietuvos laisvės viltimis.

J. Kj.