ŠIMTAS IR DAR KIEK
VYTAUTAS VOLERTAS
Kai entuziastų amžius sveriasi senatvėn, o jaunesnių kartų didžiuma skirstosi, sunku tikėtis gražios ateities. Tada natūralų ryšį su rytdiena — prigimtą viltį — turi papildyti sunkesnis ir retesnis jausmas, pareiga.
Pareiga nėra beprasmis akmens ridenimas į kalną, kaip Jobo dramoje. Pareigą vykdantieji atranda naujas vertybes, pamiršta apsisunkinimą ir sustiprina merdėjusias viltis.
ĮLaisvę (ĮL) žurnalas po šimto numerių taip pat žvalgosi gyvenimo išvestoje kryžkelėje. Žinoma, ĮL nėra izoliuotas periodinis leidinys — vienam asmeniui, filosofui ar politikui rašant, spausdinant ir skleidžiant savo mintis. Kartu su ĮL gyventi ar atsisakyti gyvenimo sprendžia ištisas sambūris. Ir čia nėra labai reikšminga, kiek tas sambūris gausus, bet labai svarbu, kokiame jis sveikatos stovyje.
Už pozityvų apsisprendimą gyventi reikia jungti ir kitų paskatą gyvenimui. Tikras žmogus nepakelia vienumos, jis kovoja už savo ir už šalia jo esančių egzistenciją. Mūsų atveju — už lietuvių tautinę egzistenciją, kai tautiniai bruožai saugojami ne kitų tautų paneigimui ar žeminimui, bet žmonijos kultūros ir istorijos lobynui.
ĮL žurnalo ir juo besirūpinančio sambūrio ateities pirminis rūpestis tebūna aktyvi, kūrybingai ir logiškai įtikinanti, medžiaginės naudos nežadanti, tačiau dvasinį asmens pilnumą pabrėžianti paskata giliam lietuvio sąmoningumui. Pagrindą dar turime. Be dėmesio, beveik nepastebimai, subrendo ir bręsta jauni kūrėjai, specialistai, net vienas kitas visuomenininkas. Štai atėjo operos dirigentai, kompozitoriai, jauni solistai. Gausu dailininkų, praėjus dabartiniam blaškymuisi mene, iš jų išsiskirs ne vienas, toli pastebimas. Sunkiausia yra rašytojams — kalbos problema. Bet štai visai neseniai išleista jaunos autorės gera vaikams knygelė. Atsirado istorikų su daktaro laipsniais, Lietuvos istorijos specialistų. Lituanistinė katedra Čikagoje, reikia laukti, duos pasiruošusių žmonių. Ir kituose universitetuose atsiranda disertacijų lituanistinėmis temomis.
Pagrindas yra. Tik negalima leisti jam aižėti, štai čia ir būtų ĮL uždavinys ateičiai. Šis uždavinys prie pirmojo šimto numerių pridėtų dar labai daug. Aidai, Metmenys registruoja kultūrinius įvykius. Tėvynės sargas, Naujoji viltis, Varpas svarsto politiką. ĮL ir jį leidžiantis sambūris tesigriebia labiausiai pamiršto darbo — plėsti logiškai pagrįstą užsispyrimą jaunos inteligentijos tarpe ir šią inteligentiją burti. Sunku, reikia labai daug išradingumo. Bet kažkas privalo šią pareigą vykdyti.
