TADA IRMIJA ZAKSAS, O DABAR ...

(Papildymai bei patikslinimai)

1986 m. Kario 9-1926 nr. išspausdintas dr. K. Ėringio straipsnis apie ok. Lietuvos žymesniuosius karius. Nustebau jų tarpe pamatęs ir KGB generolą Irmiją Zaksą. Gi niekad nė sapnuoti tada nesapnavome, kad gana jaunas, kuklus, šnekus, bet bailus mūsų klasės draugas Imka kada nors pasidarys tokiu „žymiu" asmeniu. Jau anksčiau, radęs jį Mažojoje tarybinėje enciklopedijoje, kaip dėstanti marksizmo mokslus Vilniuje, galvojau jam net ir laišką parašyti, pasiteirauti, kaip ten jam sekasi tame nenaudingame darbe. Na, paskaičius Šiaulių Valstybinės mergaičių gimnazijos auklėtinės p. Asės Zaksienės rašinį Į Laisvę 1986 m. 98-135 numeryje, tenka dr. K. Ėringiui patikėti ir rimčiau susimąstyti: kokios gi nelemtos priežastys privertė Irmiją Zaksą, mūsų buvusį klasės draugą, padaryti tokią nevykusią ,,karjerą" ...

KGB generolas Irmiją Zaksas baigė ne žydų, kaip dr. K. Ėringis rašo, bet Šiaulių Valstybinę berniukų gimnaziją (taip tada ji buvo vadinama).

1923 metų rudenį iš žydų gimnazijos į penktąją klasę atėjo Epšteinas, Rubinšteinas ir Irmiją Zaksas. Ir kitose klasėse buvo žydų tautybės moksleivių. Jų tarpe buvo ir gerų sportininkų, kaip pav., Miša Preisas, trumpų nuotolių bėgikas, padaręs vienais metais net 100 metrų Lietuvos jaunių rekordą. Šitais laikais sąmoningai pačių žydų išvystytas ir išgarsintas „antisemitizmas" anuo metu visai dar nebuvo žinomas.

Geriausiai iš jų lietuvių kalbą valdė Irmija Zaksas. Nenorėčiau tikėti, kad jis gimnaziją baigė būdamas tik 17 metų amžiaus, nes ypatingų gabumų pas jį neteko pastebėti. Tačiau, jis gimnaziją baigė, atrodo, visai be pataisų.

Kiek prisimename, Zaksas augo pasiturinčių tėvų šeimoje. Tad kyla klausimas, kada jis pasidarė komunistu ir aršiu Lietuvos valstybingumo priešu. Turiu pasakyti, kad čia reiškiu nuomonę ne vien tik savo, bet dar ir kito tos pačios klasės mokslo draugo, kuris su Irmija Zaksu artimiau bendravo: kartu ruošdavo pamokas, rengdavosi egzaminams bei lankydavosi viens kito šeimose.

Nemanome, kad Irmija Zaksas atėjo į penktąją klasę jau būdamas komunistu. Ir pirmąsias komunistinio mokslo „pamokas" čia jis galėjo gauti kaip tik ne iš žydo, o iš lietuvio.

Pirmoje gimnazijos klasėje teko man mokytis kartu su tokiais broliais Lydeikiais (Pranu ir Damijonu) iš Ražų kaimo, Gruzdžių vlsč. Mokslui nesisekant, po metų Damijonas sugrįžo į ūkį. Pranas liko ir toliau gimnazijoje, šiaip taip persirisdamas iš klasės į klasę. Ražų kaimo apylinkės buvo komunistuojančios. Ten buvo ir slaptas knygynėlis. Knygos — komunistinės, Amerikoje išleistos. Mano kaimas ir apylinkės taip pat buvo komunistuojančios. Taip pat ir čia buvo tokių pat knygų. Net ir neprašant, gaudavau jų pasiskaityti. Tačiau, manęs jos visai nesudomino. Man jos atrodė esančios visai žemo lygio, o skelbiamos idėjos — visai nerealios. Kitaip buvo su Pranu Lydeikiu...

Ketvirtoje, penktoje ir šeštoje klasėje būnant, teko man gyventi kartu su juo tame pačiame kambaryje. Su mumis dar kartu gyveno paralelinės klasės moksleivis, kuris taip pat šiuo metu yra Amerikoje. Čia ir pradėjo išryškėti Prano Lydeikio savotiška pasaulėžiūra: prisiskaitęs komunistinių knygų, iš pradžių dar nežymiai, o toliau ir visai aršiu tonu jis pradėjo aiškinti jau ir mums komunistines doktrinas. Jis niekino esamą santvarką, bet gyrė komunistine, gyrė žydus, gausiau kaip lietuviai dalyvaujančius prokomunistinėje veikloje. Mes, žinoma, su tuo negalėjome sutikti ir tarpais vykdavo gana aštrios diskusijos.

Baigęs gimnaziją, Lydeikis bandė įstoti aspirantu į Karo Mokyklą, bet jo nepriėmė. įstojo į universitetą Kaune ir studijavo chemiją. Jo taip pat kairiųjų pažiūrų sesuo Albina Šopauskienė buvo baigusi biologiją ir gyveno Kaune. Prof. J. Šopauskas taip pat buvo žinomas savo palinkimu į kairę.

Pranas Lydeikis, kilus 1941 metais karui, į Rusiją nebesuspėjo pasitraukti. Pavarčius likusius nespėtus sunaikinti NKVD archyvus, buvo rastas gerokas pluoštas jo duotų pranešimų. Reiškia, ir universitete (ypač rusams Lietuvą jau okupavus) jis „dirbo". NKVD duotuose pranešimuose jis viską, ką tik apie savo draugus bei jų nusiteikimus esamai komunistinei santvarkai žinojo, tą ir surašė — net dar ir „pastiprindamas." Žiaurią „atestaciją" jis parašė ir savo buv. kambario draugui, taip pat universiteto studentui. Laimė, kad NKVD nespėjo jo išvežimų metu surasti...

Manome, kad pirmuoju Zakso mokytoju apie marksizmą galėjo būti tik Pranas Lydeikis. Pirmaisiais metais dar būdamas gana santūrus, aštuntoje klasėje Zaksas darėsi jau irzlesnis ir nervingesnis. Savotišku sutapimu jie abu pasirinko studijuoti chemiją. Manome, kad tik tada jie abu toje dvasioje ir susibroliavo. Žinoma, pats Irmija Zaksas tiksliau apie tai galėtų pasakyti.

Lietuvai likusi ištikima, nors pagal kilmę ir nelietuvaitė, p. Asė Zaksienė apie pokarinį prieš okupantą pasipriešinimą taip rašo: „Kiek teko girdėti, visi buvo tvirtai įsitikinę, kad kovą už nepriklausomą Lietuvą kažkaip išdavė patys kovotojai iš vidaus (mano pabraukta — J. Včj.), ir dėl to viskas žlugo. Niekas nežinojo, kad tai buvo į kovotojų gretas prasiskverbusių slaptų KGB agentų darbas." Taip, juos sužlugdė ne tiek prieš juos panaudotos NKVD divizijos, kiek į partizanų tarpą įsiskverbę išgamos, kaip Amerikoje gimęs dr. J. Markulis ir daug kitų. Tą patvirtina, nors ir kitoje šviesoje, tam tikslui ir okupanto leidžiamos propagandinės knygos. Tačiau, tose knygose nei dr. J. Markulis, nei gen. I. Zaksas, nei iš ten į čia atsiųsti „žvalgai" (išskyrus J. Mikuckį) nėra minimi.

Ar ne lygiai tokiu pat būdu yra bandomas sunaikinti ir okupantui pasipriešinimas išeivijoje?

Kai dar 1963 metais žinomas išeivijos poetas bandė Dirvos 88 nr. Liudą Girą grąžinti „į savo tėvų tikėjimą ir tautą," tame pačiame laikraštyje (1963-8-14) į tai reagavo žurn. Br. Raila: „Kodėl ir kam šis klauniškas herojus, moralinis, politinis ir lytinis iškrypėlis, valstybės išdavikas ir tautos išgama dabar S. Santvara buvo užsimotas , grąžinti savo tėvų tikėjimui ir tautai', — aš tiesiog nepajėgiu suprasti. Ar iš to kokia garbė tikėjimui ir tautai?"

Dar pabėgėlių stovyklose prasidėjusi slapta Mikuckio, Alseikos veikla kartais tęsiasi ir šiandien. Pasitaiko kad su okupantu susidėję išeivijos bendradarbiautojai jau yra viešai gerbiami (tokios pagarbos net pats Stalinas pavydėtų), sulaukus jiems atitinkamo amžiaus, skiriamos jiems riebios literatūrinės premijos, laikraščiuose ir žurnaluose spausdinami tik jų (iš ok. Lietuvos prisiųstų leidinių paruošti) straipsniai, kai kurios ideologinės organizacijos didžiuojasi juos turėdamos savo garbės nariais.

Š. m. Dirvos 11 nr. skaitome, kad politikos ir kultūros žurnalui Naujoji Viltis, leidžiamam ALT S-gos ir Korp! Neo-Lithuania, sudarytas naujas redakcinis kolektyvas, kurio vienas iš redaktorių vežioja stribą rašyt. Vyt. Petkevičių po Ameriką, o kitas palaiko telefoninį ryši su tuo pačiu stribu, atostogaujančiu daktaro viloje Floridoje. Kokios čia gali būti draugystės su stribu?

Kokia čia gali būti garbė ir džiaugsmas žurnalui, tautininkams ir neolituanams, — negaliu (kaip ir žurn. Br. Raila anais laikais) niekaip ir aš suprasti ...

Ar tai nėra lietuviškosios visuomenės kai kurių vadų visiškas pasimetimas?

Kiek tokių „KGB generolų" už visai panašius nuopelnus okupantui, kaip Irmija Zaksas mes turime savo tarpe?

J. Vaičjurgis