TRYS MITAI
ZENONAS PRŪSAS
Amerikos prezidentas Kennedy kartą yra pasakęs, kad didysis tiesos priešas dažnai yra ne išgalvotas, negarbingai skleidžiamas melas, bet nuolatos kartojamas kieno nors sukurtas mitas (1). Ne tik melu, bet ir mitais yra paremta ir rusiškoji sovietinė imperija. Šiame straipsnyje bandysime trumpai peržvelgti tris mitus, kuriuos rusams pasisekė įkalbėti daugeliui vakariečių, o ypač į kairę palinkusiems Amerikos intelektualams, įsitvirtinusiems pačiuose garsiausiuose universitetuose, politinių žurnalų redakcijose, Valstybės departamente ir televizijos žinių tinkluose. Šie trys mitai yra:
1) Politiniame spektre rusiškasis komunizmas atstovaująs kairįjį sparną, o Hitlerio nacionalsocializmas — dešinįjį.
2) Pagrindinis rusiškojo komunizmo tikslas esąs ne viso pasaulio laimėjimas rusų tautai, bet tik suteikimas pagalbos kitoms tautoms, kad jos pajėgtų atsikratyti kapitalizmo vergijos.
3) Sovietų Sąjungoje palengva įgyvendinama ekonominė lygybė visiems jos gyventojams.
Kairė ir dešinė
Trumpai meskime žvilgsnį į pirmąjį mitą, tvirtinantį jog Hitlerio naciai atstovavo dešinę — fašistus. Tai daugelio metų komunistinės propagandos vaisius. Kiekvienas autokratinis režimas, kur jis bebūtų, Afrikoje ar Pietų Amerikoje, apkaltinamas ,,fašizmu" atseit giminingumu naciams. Toksai sugretinimas tuoj pat primena Hitlerio žydų žudynes ir kitus jo nusikaltimus žmoniškumui. Spaudos ir televizijos tinklų pagalba koks nors mažos valstybės autokratas padaromas daug baisesnis už Kremliaus tironus vien tik dėl to, kad jis už grotų pasodina keletą revoliuciją skatinančių komunistų ar jiems prijaučiančių kairiųjų.
Pagal Stanislovo Levčenkos (buvusio KGB agento, vėliau pabėgusio į Vakarus) liudijimus, šis kairės-dešinės mito skleidimas kilo ir buvęs skatinamas pačio Komunistų partijos centro komiteto įsakymais (2). Šio mito skleidimas, atrodo, rusams yra labai naudingas. Europos žydų žudynės priskiriamos „dešinei", o jei tada kai kuriems žydamas pavyko išsigelbėti — čia jau kairiosios Raudonosios armijos nuopelnas. Todėl ir dabar, jau 40 metų praėjus nuo II Pasaulinio karo pabaigos, daugelis Amerikos žydų prieš rusiškąjį imperializmą kovojančius pabaltiečius ar ukrainiečius vadina „dešiniaisiais" ir „naciais", nežiūrint, kad dalis jų save net laiko kairiojo sparno atstovais ir reguliariai balsuoja už demokratų partiją. Tačiau vien tik jų nusistatymas prieš sovietus jau yra politinės dešinės ženklas, sugretinamas su blogiausiais nacių totalitarizmo aspektais, įskaitant ir antisemitizmą. Gal dalinai dėl šio kairės-dešinės mito mes turime tiek daug bėdos ir su OSI? Gal dalinai dėl to ir daugelis Amerikos milijonierių, kurie ekonominėje srityje yra konservatoriai, atseit dešinieji, o įvairiais būdais remia rusiškąjį komunizmą, kadangi rusai kadaise kovojo su žydų žudytojais — vokiškaisiais naciais.
Šito mito dėka nedaugeliui tėra žinoma, kad pats Hitleris, kaip ir Leninas, savo politinę karjerą pradėjo socialistų eilėse. 1919 metais jis įstojo į Vokiečių darbininkų partiją, į kurią 1922 įsijungė Vokiečių socialistų partija. Naujasis junginys buvo pavadintas Nacionalsocialistine vokiečių darbininkų partija (3). Hitleris niekuomet neslėpė, kad jo sąjūdžio tikslas esanti socialistinė revoliucija. Štai ką jis yra pasakęs vieno pasikalbėjimo metu, aprašyto Hermann Rauschning knygoje (4): „Aš daug ko išmokau iš marksizmo. Nacionalsocialistinis sąjūdis juo bazuojasi. Mūsų naujieji politinės kovos metodai savo kilme yra daugumoje marksistiniai. Aš tik turėjau pritaikyti juos mūsų tikslams. Vokiškasis socializmas nedaro pakeitimų išorine prasme. Mes tik pakeičiame žmonių santykius su valstybe. Mes susocialistiname žmones. Yra daugiau dalykų, kurie mus riša su bolševizmu, negu tų, kurie mus skiria".
Todėl suprantama, kodėl Hitleris savo laiku buvo davęs parėdymą, kad vokiečiai, anksčiau buvę komunistais, gali automatiškai būti priimami į Nacionalsocialistų partiją be jokio bandomojo laikotarpio. Tame pačiame pasikalbėjime Hitleris padarė ir sekantį pareiškimą, esą ne Vokietija priims bolševizmą, bet bolševizmas palengva išvirs į nacionalsocializmą (5). Ar ne pranašingi šie Hitlerio žodžiai liečiantys Sovietų Sąjungą, kur Lenino internacionalinis komunizmas, paremtas tautų lygybe, palengva jau ir išvirto į šovinistinį rusiškąjį nacionalsocializmą su rusų tautos garbinimu ir prievartiniu rusų kalbos brukimu pavergtoms nerusų tautoms!
Nacių ir rusiškojo komunizmo giminingumas
Tiesa, Hitleris nesteigė kolchozų ir nenacionalizavo fabrikų. Bet prisitaikiusieji prie jo režimo kapitalistai ar stambieji žemvaldžiai paklusniai vykdė nacių partijos įsakymus. Jie puikiai žinojo, kad to nedarydami, jie greitai paklius už grotų. Hitleris taip aiškino savo sėkmingą metodą: „Kam gi naudoti energiją socializuojant bankus ar fabrikus? Mes socializuojame pačius žmones". (6)
Tą vokiškųjų nacių ir rusiškųjų komunistų ideologinį giminingumą yra pastebėję daugelis politiniais klausimais rašančių vakariečių. Pavyzdžiui, Vetterli ir Fort savo knygoje (7) priėjo išvados, kad komunizmas ir fašizmas atstovauja ne skirtingus kraštutinius politinius sparnus, bet, priešingai, abu yra kraštutinėje kairėje. Abi sistemos yra revoliucinio totalitarinio socializmo formos. Todėl nenuostabu, kad jos taip lengvai surado bendrą kalbą, pasirašydamos Ribentropo-Molotovo paktą 1939 metais. Aukščiausiojo sovieto posėdyje Molotovas tada taip kalbėjo: „Mes visuomet galvojome, kad stipri Vokietija yra būtina sąlyga pastovios taikos įgyvendinimui Europoje. Šiuo metu mūsų santykiai su Vokietija bazuojasi mūsų draugyste, mūsų pasirengimu paremti Vokietijos pastangas, įgyvendinant taiką, ir taip pat mūsų noru visais galimais būdais prisidėti prie išvystymo ekonominių santykių tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos... Vokietija yra valstybė, kuri nori kuo greičiau užbaigti karus ir įgyvendinti taiką... Gi Britanija ir Prancūzija, kurios dar tik vakar pasisakė prieš agresiją, nori karą tęsti ir yra priešingos taikos įgyvendinimui" (8).
Sovietų Sąjunga tuo metu padėjo nacių tikslams imtis agresijos. Ji davė Hitleriui laisvas rankas, kada šis puolė Prancūziją ir Angliją, o taip pat ir neutralias valstybes, kaip Olandiją, Belgiją, Daniją ir Norvegiją. Stalinas laikė Hitlerį artimu bendraminčiu, todėl jis nenorėjo ir patikėti, kada jam pranešė 1941 birželio 22 dieną, jog Hitleris paskelbęs sovietams karą.
Carl Friedrich ir Zbigniew Brzeziński savo knygoje irgi tvirtina, kad fašistinės ir komunistinės totalitarinės diktatūros esmėje yra vienodos, ar jau bent panašesnės viena į kitą, negu kurios kitos valdymo sistemos, įskaitant ir ankstesnes autokratijos formas (9). Todėl esą natūralu, kad jos, viena prieš kitą žiauriai kovodamos ir norėdamos viena kitą sunaikinti, stengiasi sudaryti įspūdį, jog viena su kita nieko bendro neturinčios. Istorijoje yra buvę panašių pavyzdžių. Kada protestantai ir katalikai tarpusavyje kovojo šešioliktame ir septynioliktame šimtmečiuose, jie irgi bandė įrodinėti, kad priešas esąs tiek skirtingas, jog negalįs net turėti teisės vadintis krikščionimis. Ta protestantų-katalikų tarpusavio kova buvo daug aršesnė, negu krikščionių kovos su skirtingomis kitomis religijomis. Kiti pavyzdžiai, kur ideologiniai artimos politinės grupės kovojo viena prieš kitą „iki paskutinio kraujo lašo", yra bolševikų kovos su menševikais ir Stalino kovos su Trockiu ir jo pasekėjais.
Net ir labai kairus JAV istorikas Arthur Schlesinger yra padaręs išvadą, kad dviejų pagrindinių totalitarizmo formų — komunizmo ir fašizmo — panašumai aiškiai nustelbia jų skirtingumus. Abu yra totalitarinio revoliucinio socializmo variantai, abu valdo teroro pagalba (10).
Kalbant apie terorą, daugelis Amerikoje ir Europoje pamiršta, kad ne vokiškieji naciai buvo teroro sistemos pradininkai, o rusų komunistai. Jie tuoj pat po 1917 revoliucijos pradėjo labai efektinga, teroru paremtą kontrolę visoje Sovietų Sąjungoje. Tai buvo daugumoje Lenino ir vėliau Stalino nuopelnai. Leninas jau 1905 metais St. Petersburgo bolševikams liepė naudoti terorą (11). Labai išvystyta slaptosios policijos ir darbo stovyklų sistema Sovietų Sąjungoje jau veikė 15 metų prieš Hitleriui paimant valdžią Vokietijoje. Jam tereikėjo tik nukopijuoti tą jau išbandytą sistemą, susidedančią iš partijos, slaptosios policijos ir priverčiamojo darbo stovyklų. Todėl nenuostabu, kad net žydas Fritz Stem, išstudijavęs abi totalitarizmo formas, turėjo pripažinti, kad sovietų teroras pareikalavo daugiau gyvybių, negu nacių teroras (12). Atsiranda balsų, priskiriančių rusiškąjį komunizmą prie fašizmo, kaip pvz., rašo vokiečių istorikas Franz Borkenau savo knygoje apie Europos komunizmą (13). Susan Sontag žurnale The Nation irgi galvoja, kad komunizmas yra labiausiai pavykęs fašizmo variantas (14). O istorikas Sidney Hook savo knygoje tiesiog tvirtina, kad leninizmą reikia laikyti pirmuoju dvidešimtojo šimtmečio fašistiniu sąjūdžiu (15).
Čia gal reikalingas vienas paaiškinimas. Priskirdamas vokiškąjį nacionalsocializmą prie ideologinės socializmo grupės, nenoriu būti palaikytas socializmo priešu. Mano supratimu yra dvi pagrindinės socializmo formos: totalitarinis socializmas, kur valdžia paimama prievartos ar apgaulės būdu ir paskui išlaikoma teroro priemonėmis, ir demokratinis socializmas, kur valdžia laimima demokratinių rinkimų keliu ir prarandama, kai rinkėjams pradeda nebepatikti socializmo programa ar jos padariniai. Antroji forma turi daug gerų savybių. Negerai, kad pirmoji forma yra davusi socializmui blogą vardą. Dėl to gal daugelis socializmui prijaučiančių dažnai vengia vadintis socialistais ir slepiasi po liberalizmo,,,pažangiųjų", „vidurio kelio" ir kitokiomis etiketėmis. Tai tik klaidina balsuotojus.
Rusiškasis šovinizmas
Vienas svarbiausių skirtumų tarp rusiškojo komunizmo ir vokiškojo nacizmo yra tai, kad bent pradžioje pirmasis rėmėsi ekonominėmis klasėmis, o antrasis — rase. Pirmasis skelbėsi norįs išvaduoti darbininkų klasę visuose pasaulio kraštuose iš kapitalistų vergovės. Gi antrasis norėjo praplėsti ribas vertingiausiajai vokiečių rasei, išstumiant ar išnaikinant mažiau vertingas tautas. Hitleris buvo vokietis šovinistas ir jis to neslėpė. Leninas ir vėliau Stalinas savo šovinizmo bent nereklamavo. Pavyzdžiui, dar šiandien nėra aišku, ar Stalinas išmarino badu šešis milijonus ukrainiečių dėl to, kad jie buvo „buožės", ar dėl to, kad jie buvo ukrainiečiai, atseit nerusai, kurie galėjo panorėti atsiskirti nuo rusų imperijos.
Po Stalino mirties anksčiau minėta Hitlerio pranašystė pradėjo pildytis daug greitesniu tempu: Sovietų Sąjunga pradėjo formuotis į nacionalsocialistinę valstybę, paremtą rusiškuoju šovinizmu. Buvo skelbiama, kad Berija buvęs sulikviduotas dėl to, kad jis buvo NKVD viršininku ir kiti politbiuro nariai bijoję, kad jis nepasidarytų antruoju Stalinu. Jei tai būtų tiesa, tai kodėl vėliau politbiuras nepabūgo Andropovo ar jo proteguojamo Gorbačiovo? Atrodo, kad Berijos likimą nulėmė faktas, kad jis buvo ne rusas, o gruzinas, ir kad tuoj pat po Stalino mirties jis buvo išleidęs potvarkį, kuriuo nerusiškose respublikose jų vietines kalbas padarė oficialiomis. Pagal šį potvarkį, ten gyvenantys rusai pareigūnai buvo įpareigoti išmokti vietines kalbas, norėdami tokiose respublikose pasilikti.
Rusų tautos, istorijos ir kalbos garbinimas, pradėtas prie Chruščiovo, tebevykdomas pagreitintu tempu. Susidaro įspūdis, jog pagrindinis Kremliaus siekimas nėra skleisti ir įgyvendinti pasaulyje komunizmo idėjas. Atrodo, kad toks pagrindinis Gorbačiovo tikslas yra užkariauti pasaulį rusų tautai, kaip Hitlerio siekis buvo užkariauti pasaulį vokiečiams. Hitleris norėjo, kad visas pasaulis kalbėtų vokiškai, o Gorbačiovas — rusiškai. Rusifikacija vykdoma pilnu tempu visose nerusiškose respublikose. Tikrieji rusifikacijos tikslai labai slepiami ne tik nuo savo pavaldinių, bet labiausiai nuo Vakarų pasaulio. Teisingai pastebi Time žurnalas, kad „Maskva liguistai bijo sovietų imperijos subyrėjimo. Jei žydų nacionalizmas gali Sovietų Sąjungai grasinti bent teoretiškai, tai ką bekalbėti apie nacionalistines tendencijas Lietuvoje, Estijoje, Gruzijoje, Armėnijoje ar Ukrainoje?" (16)
Gal ne vienas esame pastebėję, kad vakariečiai laikraščių ir televizijos korespondentai, nusiųsti į Sovietų Sąjungą, labai retai terašo apie tą Rusijos „Achilo kulnį" — nerusiškąsias respublikas ir tautas. Man atrodo, kad tai nėra vien dėl jų nesiorientavimo. Viena priežastis: labai sunku gauti leidimus nuvažiuoti į nerusiškas respublikas. Tenka tai daryti paslapčiomis, kaip padarė Newsweek korespondentas Andrew Nagorski. Jis buvo slapta nuvykęs iš Maskvos į Vilnių ir paskui patirtas nuotaikas aprašė žurnale ir išleistoje savo knygoje (17). Tačiau už tai jis turėjo sumokėti: tapo išvarytas iš Sovietų Sąjungos. Ši baimė būti „išprašytiems" yra antroji priežastis, kodėl Maskvoje reziduojantys Vakarų žurnalistai vengia rašyti, kas uždrausta. Jie yra labai gerai apmokami, turi visokių privilegijų, todėl jie nenori savo gerų postų prarasti. Atrodo, kad rusai dažnai žiūri pro pirštus, jei užsienio korespondentai rašo apie žemą gyvenimo lygį, net apie disidentus, politinius persekiojimus Sovietų Sąjungoje. Bet viena tema yra tabu — tai rašyti apie tautybių problemą.
Tautybių problema Sovietijoje
Gal prieš maždaug penketą metų šią „nuodėmę" papildė US News & World Report korespondentas Robin Knight. Savo rašiniuose iš Maskvos jis keletą kartų bandė kelti tautybių klausimą. Buvo nuvažiavęs į Azijos islamiškas respublikos ir rašė apie šių tautų galimą grėsmę rusams. Taškente 1979 metais jis buvo apnuodytas narkotikais, apkaltintas chuliganizmu ir išprašytas iš Sovietų Sąjungos (18). Jo vieton buvo atsiųstas rusiškos kilmės žurnalistas Nicholas Daniloff, kuris, atrodo, yra pats rusas nacionalistas ir nesuinteresuotas tokius klausimus kelti. Iš jo korespondencijų susidaro įspūdis, kad Sovietų Sąjungoje gyvena tik rusai, taigi nėra prasmės ir kelti neegzistuojančią problemą. Panašiai kaip su Robin Knight buvo pasielgta ir su Newsweek korespondentu Andrew Nagorskiu. Jis ten teišsilaikė vos truputį virš metų. Po savo lankymosi Lietuvoje ir Azijoje ir aprašymo ten matytų antirusiškų nuotaikų jis tuoj pat turėjo išvykti iš Sovietų Sąjungos. Dėl šios baimės daugelis oportunistinių užsienio korespondentų Maskvoje tautybių klausimą bijo ir paliesti. 1986 kovo mėn. ABC televizijos tinklas rodė segmentą iš Talino, kalbėdami apie medicinos problemas Sovietų Sąjungoje. Talinas buvo minimas kaip tipiškas Sovietų Sąjungos miestas, o ne kaip Estijos respublikos sostinė. Sunku tikėti, kad programos ruošėjai to nebūtų žinoję; greičiau tik neišdrįso priminti.
Kiti korespondentai aiškinasi, kad jie tautybių klausimo nekelia dėl to, kad tai esąs „dinamitas", kuris gali sukelti revoliucines nuotaikas pačioje Sovietų Sąjungoje ir tuo net priartinti naują pasaulinį karą. Gi sotūs vakariečiai to juk nenori. Todėl geriau paaukoti taikos labui pabaltiečius, ukrainiečius, gruzinus ir kitus. Neerzinama rusiškoji meška gal bus sukalbamesnė. Rusai pakankamai gerai žino, kaip apsaugoti savo „Achilo kulnį". Viena iš priemonių yra rusiškojo nacionalsocializmo tikslų užmaskavimas po komunizmo antklode. Ji apgauna ne tik daugel] vakariečių, bet neretai ir naivesnius pabaltiečius, ukrainiečius ir kt. komunistus pačioje Sovietų Sąjungoje. Dažnai jie nepastebi, kad dirba ne komunizmo labui, o tik rusiškosios imperijos ir rusų tautos ribų išplėtimui savosios tautos sąskaiton.
Ekonominė lygybė
Komunizmas kritikuoja kapitalizmą už tai, kad pastarasis padarąs vienus labai turtingus, o kitus iš bado mirštančiais vargšais. Gi komunizmas sukuriąs ekonominę lygybę. Jei jos šiuo metu komunistiniuose kraštuose dar ir nesą pilnai pasiekta, tai tik laiko klausimas. Pažanga ten esanti sparčiai daroma. Tai yra mitas, kuriuo tačiau pilnai tiki didelės masės pasaulio neturtingųjų, ypač mažiau ekonomiškai išsivysčiusiuose Afrikos, Azijos ir Pietų ar Vidurio Amerikos kraštuose. Nedaug patikimų žinių pasaulis gauna, kokia ta ekonominė lygybė yra pačiame komunizmo lopšyje — Sovietų Sąjungoje. Ar pagerėjo ji ten per praėjusius 60 metų?
Atsakymas yra aiškiai neigiamas. Šiandien Gorbačiovas gyvena daug ištaigingiau, negu Leninas prieš 60 metų. Tą patį galima pasakyti ir apie visus, be išimties, komunistų partijos pareigūnus ir narius. Jei prieš 60 metų jų gyvenimo lygis gal buvo tik truputį aukštesnis, negu eilinių piliečių, tai šiandien daugelis iš jų gyvena geriau, negu kapitalistiniai milijonieriai. Gi maždaug 90 procentų visų eilinių sovietų piliečių turi mažesnes pajamas, negu Amerikoje piliečiai, gyveną iš valdžios dalinamų pašalpų.
Valdančiųjų grupės privilegijos Sovietų Sąjungoje yra uoliai slepiamos nuo paprastųjų piliečių. Gal tik neįmanoma nuslėpti Zils automobilių — ilgų, juodų limuzinų — kuriais Maskvoje politbiuro nariai ar jų artimieji dideliu greičiu pralekia jiems specialiai rezervuota vidurine kelio dalimi. Kiekvienais metais jų pagaminama virš trisdešimties specialioje dirbtuvėje, ir tokio automobilio gamybos išlaidos yra apie 140,000 dolerių. Tie automobiliai rezervuoti tik „lygiesiems iš lygiųjų".
Ne paslaptis, kad partijos šulai Sovietų Sąjungoje perkasi specialiose krautuvėse, į kurias eiliniams piliečiams nevalia net įeiti. Korespondentui Nagorskiui pavyko įeiti į vieną iš tokių krautuvių ir jis ją aprašo savo knygoje.
(19). Tai krautuvė rezervuota vidurinio rango pareigūnams. Ji buvo pastate, pavadintame „valdžios namais", visai priešais Kremlių. Iš gatvės pusės šiame pastate įeinama į paprastą „gastronom" maisto krautuvę, turinčią įprastą kolekciją sausų maisto produktų, kartais labai prastos kokybės mėsos, acto ir dvokiančios žuvies. Jei nori patekti į gerąją krautuvę, turi eiti per vartus ir per šonines pastato duris. Jokių ženklų, kad tai maisto krautuvė. Tik viena po kitos sustoja šoferių vairuojamos juodos Volgos ir vėl išvažiuoja. Beje, Sovietų Sąjungoje Volgomis naudojasi tik vidurinio rango pareigūnai, ne patys didieji viršininkai, įeinančius į krautuvę tikrina moteris sargybinė, įleidžia tik turinčius „specialiam dietiniam maistui" kuponus. Ten perkasi brangiais kailiais apsirengusios vyresnio amžiaus rusės, viena kita pasipuošusi ir madingais Vakarų mados rūbais. Vyriškių nedaug. Labai mandagus patarnavimas, ne taip kaip eilinėse krautuvėse. Niekas nenaudoja pinigų, tik kuponus, gautus savo įstaigose, darbovietėse. Krautuvės lentynose matėsi geros rūšies jautienos, kumpių, vengriškos salami dešros, šviežios žuvies, tortų, pyragaičių, šokolado, apelsinų sunkos ir visko kito, ko negali rasti eilinėse krautuvėse. Ant sienos buvo plakatai, nurodantys patarimus, kokį maistą vartoti, sergant kuriomis nors ligomis. Atseit tai esanti speciali krautuvė tiems, kuriems reikalingas dietinis maistas.
Kaip Nagorskis nurodo, ši krautuvė skirta vidurinio rango pareigūnams iki ministerių pavaduotojų. Centrinio partijos komiteto ir politbiuro nariai turi savo dar prašmatnesnę krautuvę Ganovskio gatvėje, bet Nagorskiui nepavykę į ją įeiti.
Panašiai apie privilegijuotąją klasę rašo ir Galina Vyšnevskaja, kuri su vyru kompozitorium Mstislavu Rostropovičium pasitraukė į Vakarus (20). Pati Vyšnevskaja buvo žinoma Bolšoi operos solistė ir kaip tokia dalyvaudavo pokyliuose, kuriuose būdavo net Chruščiovas ir Bulganinas. Ji rašo: „Dažnai aš, sėdėdama už banketo stalo, apkrauto geriausios rūšies žuvimi, kumpiu, kaviaru ir keldama kristalo taurę už laimingą sovietų piliečių gyvenimą, žiūrėdavau į išpurtusius, nukarusius mūsų vadovaujančių asmenų veidus. Prisimindavau žemą gyvenimo lygį, matytą bekeliaujant po tą didelį kraštą. Prisimindavau vargšus eilinius piliečius ir savęs dažnai klausdavau: ar tie pasigėrę ne tik gėrimais, bet ir savo galia, didieji pareignai žino, kaip gyvena eiliniai žmonės?
Baigiamosios pastabos
Hitlerio nacizmas ir Gorbačiovo komunizmas — abi yra nacionalsocialistinės sistemos su jom būdingais rasizmu, šovinizmu ir teroru. Hitleris norėjo vokiečių tautos ribas nukelti į rytus, rusų valdovai nuo pat Petro Didžiojo laikų siekė praplėsti rusų tautos ribas į vakarus.
Šie rusų siekimai tebegalioja ir dabar. Pirmoje fazėje jie nori suvirškinti, surusinti Sovietų Sąjungos ribose esančias nerusiškas tautas. Antroje fazėje jų siekiai būtų surusinti ir vadinamąsias satelitines tautas, o gal ir skandinavus.
Nacizmas ir komunizmas skiriasi tik strategija. Hitleris planavo vokiečių tautos ribas išplėsti per 20-30 metų, galvodamas ir pats dar matyti rezultatus. Rusų valdovai yra daug kantresni ir galvoja ne dešimtmečiais, bet šimtmečiais. Kiekvienas jų pasitenkina nors daliniu šio didžiojo plano išpildymu. Hitleris savo planus paskelbė iš anksto; gal tai ir buvo jo žlugimo priežastis. Rusų valdovai didįjį planą vykdo slaptai, apgaule, mitų kūrimu ir miglų pūtimu savo pavaldiniams ir kitoms tautoms.
Šių apgaulingų sovietinių mitų demaskavimas yra vienas svarbiausių mūsų išeivijos uždavinių. Reikia stengtis atverti akis Vakarų pasaulio politikams ir ypač kairiojo sparno intelektualams, kad jei jie taip nekenčia vokiškojo fašizmo, būdami logiški, tiek pat turėtų nekęsti ir rusiškojo. Deja, tai nelengvas uždavinys. Mums patiems, kurie esame pergyvenę rusų ir vokiečių okupacijas ir kurie sekame dabartinius įvykius Lietuvoje, yra labai lengva matyti ir suprasti vokiško ir rusiško nacionalsocializmo panašumą. Ne taip lengva jį suprasti tiems, kurie rusiškąjį komunizmą pažįsta tik iš propagandinių knygų. Tačiau nusikalstume prieš mūsų pavergtuosius brolius ir seseris, jei nieko ta linkme nebandytume daryti.
Naudota literatūra
1. Paimta iš Lawrence B. Šule, Two Socialist Revolutions, The Nathan Hale Institute, p. 1.
2. Ibid., p. 1.
3. Ibid. p. 5.
4. Hermann Rauschning, The Voice of Destruction, G. P. Putnam's Sons, New York, 1940, p. 293.
5. Ibid.
6. Ibid., p. 193.
7. Richard Vetterli and William E. Fort, jr., The Socialist Revolution, Clute International Corp., New York, 1983, p. 2.
8. Molotovo raportas Vyriausiam Sovietui, Workers Library Publishers, New York, 1939.
9. Carl J. Friedrich and Zbigniew K. Brzezinski, Totalitarian Dictatorship and Autocracy, Frederick A. Praeger, New York, 1961, p. 5.
10. Arthur M. Schlesinger, Jr., The Vital Center, Houghton Mifflin Co., Boston, 1962, p. 59.
11. V. I. Lenin, Collected Works, IX tomas, p. 345-6.
12. Fritz Stem, Art, Politics and Will, Basic Books, New York, 1977, p. 125.
13. Fritz Borkenau, Der Europäische Kommunismus, Muenchen, p. 64.
14. Susan Sontag, Pareiškimas The Nation žurnale, 1982 vasario 27.
15. Sidney Hook, Political Power and Personal Freedom, Criterion Books, New York, 1959, p. 379.
16. Time žurnalas, 1986 kovo 24, p. 40.
17. Andrew Nagorski, Reluctant Farewell. An American Reporter's Candid Look inside the Soviet Union, Holt, Reinehart and Winston, New York, 1985.
18. Ibid., p. 42.
19. Ibid., p. 140-142.
20. Reader's Digest, 1986 gegužės nr., p. 239.
Į LAISVĘ FONDAS LIETUVIŠKAI KULTŪRAI UGDYTI
jau išleido šeštąjį ir paskutinį Juozo Brazaičio RAŠTU tomą. Jame yra pakartota 1964 metais išleista ir N. E. Sūduvio vardu pasirašyta jo knyga VIENU VIENI, kurios laida jau seniai buvo išparduota. Tome taip pat yra gausu ir naujos medžiagos rezistencinėmis temomis. Su šiuo šeštuoju Brazaičio raštų tomu bus užbaigtas didelis darbas, kurį nuoširdžiai ir su pasišventimu atliko redaktoriai Alina Skrupskelienė ir Česlovas Grincevičius.
Spaudai jau paruoštas ir dr. Kęstučio Girniaus mokslinis veikalas LIETUVOS PARTIZANU KOVOS, kuriame jis dokumentuotai rašo apie 1944-1952 laikotarpį. Ši knyga numatoma išleisti ir anglų kalba.
Taip pat paruošta spaudai tebelaukia Juozo Keliuočio atsiminimų knyga apie jo tremtį Sibire DANGUS NUSIDAŽO RAUDONAI. Ne dėl leidėjų kaltės knygos spausdinimas yra užsitęsęs.
