VAIZDAI IŠ XXX STUDIJŲ IR POILSIO SAVAITĖS DAINAVOJE

Šiame numeryje skaitytojams duodame tiktai keletą vaizdų iš 1986 metų sukaktuvinės XXX LFB studijų ir poilsio savaitės. Išsamus savaitės aprašymas bus kitame numeryje. Visos panaudotos nuotraukosVytauto Maželio. Apačioj: Linas Kojelis, už jo dr. Vytautas Vardys.

Viršuj— simpoziumo „Jaunimo dalyvavimas lietuvių politiniame ir visuomeniniame gyvenime" dalyviai: Gintaras Grušas, adv. Daina Kojelytė ir adv. Joana Kuraitė-Lasienė.

Apačioj — jaunimas, sugebėjęs pralinksminti ir rimčiausius veidus savo jaunatviška daina: Audrius Polikaitis su akordeonu. Laura Gražulytė, Rama Bublytė, Rūta Vardytė ir Aida Bublytė.

Viršuj — štai kaip atrodė prie ežerėlio vyresnysis jaunimas: Juozas Kojelis, dr. Petras Kisielius, gen. konsulas Vaclovas Kleiza, dr. Kazys Ambrozaitis ir Jonas Pabedinskas.

Apačioj— ir vėl rimta paskaita. Prieky matyti, iš kairės: dr. Zigmas Brinkis, Teresė Gečienė, Ona Baužienė, dr. Vytautas Vardys, dr. Adolfas Damušis, Ingrida Bublienė.

P. ALGIO RAULINAIČIO ŽODIS UŽDARANT1986 LFB STUDIJŲ IR POILSIO SAVAITĘ

Jau trisdešimtą kartą sueiname nuleisti studijų ir poilsio stovyklos vėliavų. Šios medžiaginės vėliavos tėra tik simbolis mūsų dvasinių vėliavų, kurias kartą pakėlę jau nebeturime teisės nuleisti. Jei kas nuleidžia dvasinę vėliavą— jos jau nebepakelia...

Kai kas baiminosi, kad per tris dešimtis metų galime išsemti visas rezistencines temas, išdiskutuoti visas dienos aktualijas ir tuo pačiu prieiti savo būties ir buvimo prasmės liepto galą. Bet kasmet mes jį vis pratęsiame, jo gale pridėdami po naują lentą ar pakopą, ir tol pratęsinėsime, kol jo galas pasieks laisvos Lietuvos žemę.

Per visą šį laikotarpį mūsą neprieteliai, iš dešinės ir iš kairės, stengėsi mus nuvertinti, paneigti ir sunaikinti. Bet mes išlikome. Išlikome todėl, kad mes tebesame reikalingi. Likome todėl, kad tebebūdami reikalingi, stovime ant realios Dainavos žemės ir tebesame ištikimi savo rezistenciniams įsipareigojimams. Ištikimi tiems įsipareigojimams, kuriuos bando pašiepti tie, kurie prieš 30-40 metų patys rezistentais vadinosi.

Jei kas laikino ir praeinančio silpnumo apimtas suabejosite mūsų veiklos prasmingumu, atsiminkite — mes tebesame reikalingi pavergtai tautai ir ištautėjimo srovėn brendančiai išeivijai. Reikalingi ne tik būtiniesiems darbams atlikti, kitų veiklai padėti, bet ir savo buvimu liudyti, kad egzistencinės prasmės liepto statyba ir jo pratęsimas vis dar vyksta ir vyks kol pasieks savo tikslų. Tad nenuleiskime dvasinių rezistencijos vėliavų ir kitais metais vėl visi čia susirinkime, kartu su savimi atsivesdami ir tuos laikinai dvasiniai apsnūdusius, kad vėl galėtume pakelti šias drobines vėliavas kaip ištikimybės ženklą pavergtai tėvynei.

Ačiū visiems ir iki pasimatymo 1987 metais Dainavoje.

Vėlimų nuleidimas paskutinįjį savaitės mkarą. Vėliavą nuleidžia gen. Lietuvos konsulas Čikagoje Vaclovas Kleiza.