„SUSUOMINTI" RYTŲ EUROPĄ
VENGRO SVAJONĖ:
Ciuriche šių metų pradžioje buvo įteikta europinė esė premija vengrui sociologui ir rašytojui Gyorgy Konradui. Jis laikomas šiuo metu Budapešto intelektualinės opozicijos įkvėpėju. Jis kalba švelniai, meistriškai valdo žodį, ironizuodamas ir sklaidydamas iliuzijas moka sužadinti viltį, mėgsta pasvajoti ir aštriu žvilgsniu perskrosti tikrove.
Premijos įteikimo proga su Konradu kalbėjosi Ciuricho savaitraščio ,,Die Weltwoche" bendradarbis Sebastian Speichas apie raidos galimybes Rytų Europoje. Konradas teigia, kad šiandieninė Vengrija, Čekoslovakija ir Lenkija ilgisi vadinamo „susuominimo'', tai yra, norėtų atsidurti Suomijos padėtyje. Vakariečiams toks noras atrodo ir juokingas, ir siaubingas, sakė šveicaras. O vengrams tai reikštų aukštesnę pakopą, atsakė Konradas. Be to, faktiška Suomijos padėtis ne tokia siaubinga. Suomija gerai demokratiškai tvarkosi, leidžia piliečiams naudotis plačiomis teisėmis, netgi turi ūkiškos naudos iš savo santykių su Sovietų Sąjunga. Rytų Europos valstybėms būtų visai nebloga tolimesnėje, o gal ir nelabai tolimoje ateityje, pasiekti daugiau visuomeninio įvairumo ir ypatingą geografinę padėtį atitinkančio ūkinio bendradarbiavimo.
Jeigu tokį tikslą būtų galima pasiekti iki šio šimtmečio pabaigos, tai svarbiausias klausimas, Konrado nuomone, šis: ar tam užtektų krašto vidaus jėgų? Gal savomis jėgomis įmanoma tiktai dirvą parengti, o pageidaujamoji padėtis vėliau būtų tarptautinėmis sutartimis garantuota? „Suomiškoji" padėtis reiškia ypatingus valstybės santykius su Sovietų Sąjunga. Ar Rytų Europos kraštai sugebėtų įsipareigoti niekad neveikti prieš gyvybinius Sovietų Sąjungos interesus, ne tik karinius, bet gal net ir ideologinius?
Konradas neabejoja, jog tai visiškai įmanoma karinėje srityje. Juk ir Austrija nesudaro jokios grėsmės Sovietų Sąjungai. Galima ir neutralumą garantuoti ir įsipareigoti turėti gerus kaimyninius santykius. Ideologiniuose dalykuose nereikia vienodos nuomonės. Be to, reikia pasižiūrėti, kaip pačioje Sovietų Sąjungoje ideologiniai reikalai dėstosi. Gal čia kaip tik Rytų Europos kraštai savo mažomis pamokomis galėtų didžiajam kaimynui padėti paspartinti prasidėjusį vyksmą. Geras pavyzdys — ūkio reformos Vengrijoje ir Kinijoje. Čia kyla klausimas: kaip paįvairinti centralizuotą monolitinį ūkį? Sunku iš anksto atspėti, kokia dinamika slypi šioje raidoje. Tik tada, kai rusai bus padarę pirmąjį žingsni, jie galės tinkamai suvokti, kokio antrojo žingsnio reikia. Vengrijoje tam reikėjo dviejų dešimtmečių. Rezultatai ne patys geriausi, bet vis dėlto priimtini, mano Konradas.
Tarkime, pasiūlė šveicaras korespondentas, kad Sovietų Sąjunga atsisako diktuoti Rytų Europai. Kas tada? Ar šių kraštų visuomenėje turėtų viskas pasikeisti? O gal kas nors iš dabartinės sistemos išliktų? Konrado nuomone, gerovės valstybė žavi visus vengrus. Ir to jie nenorėtų pakeisti. Irgi aišku, kad dauguma vengrų nenorėtų savo krašto paversti užsienio kapitalo rinka ir pageidautų, kad šiuos reikalus kaip nors prižiūrėtų valstybė.
Šiandieninės nuotaikos Vengrijoje ne tokios liūdnos, kaip 1956 metais. Masinio teroro praeitis jau nutolo. Dauguma vengrų nebeturi pagiežos dabartinei sistemai. Komunizmo priedangoje vyksta savotiškas visuomenės suburžuazėjimas, kokio nebuvo prieš karą. Buvę valstiečiai virto darbininkais, kurie dabar jau pereina į smulkiąją buržuaziją. Tai žadina jų sąmonę: jie žino, kaip kiškis bėga! Todėl šiandieninė vengrų visuomenė yra veikli ir sąmoninga, o drauge atsakinga ir subrendusi, teigia Konradas. Vengrai labai daug pasimokė iš 1956 metų ir žino savo ribas. Visi trys kraštai — Vengrija, Čekoslovakija, Lenkija — gavo pamokų apie savo galimybes ir ribas. Tačiau gyvenimo džiaugsmas neišnyko. Žmonės dabar mėgina savo veikimo erdvę praplėsti atsargiais ir praktiškais būdais. Todėl vengras sociologas netiki, kad kokie nors posūkiai galėtų sukelti didelius visuomenės sukilimus, katastrofas ar pilietinį karą. Vis dėlto Lenkijoje, kai krizė buvo pasiekusi viršūnę, buvo akimirkų, kada atrodė, jog nedaug tereikėjo iki pilietinio karo. Bet, Konrado nuomone, šiandien ir lenkai supranta, koks tai pavojus.
Reikia įveikti tautinių valstybių ribotumą, provincializmą. Tiktai bendrai veikdamos mažos tautos gali šį tą reikšti pasauliui. Savo galvosena bei kultūra Vengrija, Čekoslovakija ir Lenkija labai skiriasi. Praeityje ne visuomet išmintingai elgėsi. Visi nukentėjo, kai Vidurio Europos erdvę ėmė kolonizuoti didžiosios galybės: pirmiausia Trečiasis Reichas, po to Sovietų Sąjunga. Konradui atrodo, kad tikslios tautybių ribos nenustatomos. Čia esą reikėtų pasimokyti iš Šveicarijos. Rytų Europos sudėtis perdaug tautiškai mišri, todėl reikėtų atsisakyti vienalytės tautinės valstybės. Be to, sunku atskirai ūkį tvarkyti. Todėl steigtina Rytų Europos ūkio bendrija, kuri palaikytų ypatingus santykius su Vakarų Europos bendrąja rinka ir su Sovietų Sąjunga.
Konradas įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau iškils ir vokiečių taikos sutarties klausimas. Karas seniai pasibaigė, bet Europos sričių problemos vis dar neišspręstos. Kai jau kalbama apie neišsprendžiamas sričių problemas Centrinėje Amerikoje, Pietryčių Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose, gal ir Europą reikėtų paminėti? Patvariai taikai reikia ir vokiečių indėlio. Konradas siūlo pasirašyti taikos sutartį su abiem vokiečių valstybėm, nes tai esą labiau nuramintų vokiečių kaimynus ir didžiąsias galybes.
Konradas pripažįsta, kad jo mintys apie Vidurio Europą yra utopiškos. Tačiau ir status quo yra utopija, sako jis. Kol gyvuoja blokų sistemos, neįmanoma sumažinti įtampų, būtinai kyla naujos šaltojo karo bangos. Todėl reikia rinktis vieną iš dviejų utopijų: arba stiprinti blokų sistemas, arba taiką Europoje. Antroji utopija Konradui labiau patinka.
Kaip Konradas vertina dabartinį kartų pasikeitimą sovietinės galybės centre? Jo nuomone, čia reiškiasi suskilimas. Rusų tauta, rusų elitas turėtų peržiūrėti savo santykius su nerusiškomis tautomis. Kyla klausimas, ar jiems pavyks sukurti savitą socialistinių tautų sandraugą, ar pasiliks hierarchinė tvarka tarp didesnių ir mažesnių tautų. Konradui atrodo, kad pasilikimas prie hierarchinės tvarkos sužlugdys ir reformas. Be permainų neįmanoma geriau gyventi. Kinija jau pajudėjo šiuo keliu. Sovietų Sąjungai gresia pavojus pasilikti labiausiai neišvystyta Eurazijos šalimi, jeigu ji nepakeis savo tautybių strategijos. Vengras sociologas ir rašytojas galvoja, kad naujoje vadovybėje yra išmintingų rusų. Ir užsienis galėtų jiems padėti pasirinkti geresnę alternatyvą. Šiaip ar taip dar laukia daug sunkumų.
Baigdamas pasikalbėjimą, šveicaras žurnalistas paklausė Konradą, ar Vengrija jau tiek laisva, kad jis galėtų savo raštus publikuoti. Ne, šiandien dar ne, sakė Konradas. Viena leidykla pažadėjusi vieną jo romaną išleisti ateinančiais metais 26.000 egzempliorių tiražu. Bet aš patikėsiu tuo tik tada, kai pamatysiu knygą knygyno vitrinoje. Iki tol būsiu kiek skeptiškas, tęsė Konradas. Šiandieninės Vengrijos liberalumas ribotas. Veikia cenzūra, kuri vis dėlto daugiau ginasi ir po truputį traukiasi. Bet tik po truputį — ir tai dar tęsiasi.
Tokiomis mintimis su šveicarų savaitraščio skaitytojais pasidalijo vengras autorius, viešėdamas užsienyje. Ir valdžia jo sugrįžusio namo už tai nepersekiojo. Pamėgintų lietuvis autorius panašiai pasielgti buvodamas užsienyje, jis turėtų pripažinti, kad mums toli ne tik iki Suomijos, bet ir iki Vengrijos padėties.
A. Lembergas
... Politinėms grupėms rupi politika ir rezistencija, o rezistencinės kovos organizacijoms — rezistencija ir politika.
Juozas Brazaitis, Raštai
