Į PENKTĄJĮ DEŠIMTMETĮ
Interviu su dr. Adolfu Damušiu užbaigiant Vliko sukaktuvinius metus
Detroite-Southfielde, Mich., 1983 m. lapkričio 12-13 dienomis įvykusiame Vliko 40 metų sukaktuviniame seime 1983-84 metai paskelbti Vliko sukaktuviniais metais. Seimas “ragina visuomenę pasaulyje šiais metais skirti kuo didžiausį dėmesį Vliko vykdomam darbui”. Tikrai buvo prasminga prisiminti Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto darbo pradžią, jo atliktus darbus praeityje ir dabartinę veiklą, kuri turėtų orientuotis į pagrindinį šios organizacijos tikslą — siekti laisvos ir nepriklausomos Lietuvos.
“Į Laisvę” žurnalas yra skyręs ir skiria daug dėmesio šiai laisvinimo darbų institucijai. Per paskutiniuosius kelerius metus yra paskelbęs vertingų Balio Gaidžiūno, Rimvydo Šliažo, Juozo Kojelio, Algimanto Gečio, Vytauto Vaitiekūno, dr. Antano Butkaus ir kitų autorių straipsnių. Per pereitus metus bendrai mūsų periodikoje buvo apsčiai pasisakymų Vliko klausimais. Tai rodo visų rūpėstį mūsų Lietuvos dabartimi ir ateitimi.
Pratęsdami mūsų pasisakymus Lietuvos laisvinimo klausimais ir kartu užbaigdami sukaktuvinius metus, kreipėmės į dr. Adolfą Damušį, kuris prieš 40 metų buvo Vliko organizavime) darbų sukūry, yra vienas iš jo steigėjų, vicepirmininkas pirmoje valdyboje nacių okupuotoje Lietuvoje ir dabar akylai seka mūsų politinį, kultūrinį ir technologinį progresą išeivijoje, su keletą klausimų.
1. Kaip ir kada išsivystė lietuvių antinacinė rezistencija?
Antinacinė lietuvių rezistencija buvo paskatinta sukiliminės laikinosios Lietuvos vyriausybės tvirta laikysena, siekiant Lietuvos nepriklausomybės įteisinimo. Savu pagrindiniu savarankiško valstybingumo rėmimu ji buvo tąsa lietuvių antisovietinės rezistencijos pirmosios sovietinės okupacijos metais, nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1941 m. birželio 22 dienos, t.y. iki lietuvių tautos sukilimo pradžios prieš sovietinę okupaciją.
Naciams laik. Lietuvos vyriausybės veiklą sutrukdžius 1941 metais rugpjūčio 5 dieną, pogrindyje pradėjo formuotis antinacinės rezistencijos židiniai.
Kaip 1941 metų birželio 22 -25 dd. lietuvių sukilimas prieš sovietinę okupaciją buvo visuotinai apėmęs visą lietuvių tautą, taip ir antinacinė lietuvių rezistencija, ir pogrindžio ir viešoji, buvo visuotinai išsiplėtusi lietuvių tautoje.
2. Ar pavyko visoms lietuviškoms grupėms susiburti apie vieną bendrinį antinacinės rezistencijos Veiksnį?
Pradžioje, ne. Prof. Juozo Brazaičio bandymas suorganizuoti Tautos Tarybą, kaip rezistencijai vadovaujantį veiksnį buvo kelių politinių partijų suboikotuotas. Tautos Tarybą buvo siūloma sudaryti asmenybių, o ne partijų atstovavimo, principu, narius pasirenkant visoms grupėms, partijoms, rezistenciniams sąjūdžiams sutarus.
Nepavyko ir prof. Tadui Petkevičiui suburti visus į Vyriausį Lietuvių Komitetą. Tą komitetą sudarė valstiečiai liaudininkai, tautininkai, socialdemokratai, nacionalistai, o vėliau ir rezistencinis sąjūdis Lietuvos laisvės kovotojai. Kiekviena ši grupė turėjo po vieną atstovą tame komitete. Tuo tarpu visiems keturiems neantikatalikiško nusistatymo sambūriams kaip kad yra krikščionys demokratai, Darbo Federacija, Lietuvių frontas, Vienybės sąjūdis, tame komitete buvo siūlomas tiktai vienas atstovas. Būk tai buvo daroma iš baimės perdidelės katalikų įtakos tame komitete. Re abejo, su tokiu diskriminaciniu siūlymu tos grupės sutikti negalėjo.
Dėl lygaus atstovavimo nesutarus, Tautos Taryba ir Vyriausias Lietuvių Komitetas veikė atskirai, kiekvienas savo tinklu skleisdami pogrindžio spaudą ir orientuodami visą tautą. Taip Tautos Taryba ir Vyriausias Lietuvių Komitetas kiekvienas atskirai vadovavo antinacinei rezistencijai apie 2 metus, neoficialiais ryšiais viens su kitu pasitardami, iškilus naujoms problemoms iš okupantų pusės.
3. Tad tenka skaityti, kad Lietuvoje buvo du antinacinės rezistencijos laikotarpiai: prieš Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto susidarymą ir po jo?
Visai teisingai. Pirmasis laikotarpis truko nuo nacių okupacijos pradžios iki 1943 m. lapkričio mėn., t.y. apie dvejus metus ir penkis mėnesius. Tada rezistencijai vadovavo du centrai: Tautos Taryba, kurios pirmininku buvo prof. Juozas Brazaitis ir Vyriausias Lietuvių Komitetas, Jono Fledžinskio pirmininkaujamas. Antrasis laikotarpis tęsėsi nuo 1943 metų lapkričio mėn. iki 1944 metų liepos mėnesio, apytikriai aštuonis mėnesius. Tada vadovavo visų apsijungusių grupių bendrinis Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, VLIKas. Jam pirmininkavo prof. Steponas Kairys su dviem vice-pirmininkais: Baliu Gaidžiūnu ir Adolfu Damušiu.
4. Kokia buvo lietuvių antinacinės rezistencijos kryptis?
Prof. Juozo Brazaičio, faktino antinacinės rezistencijos taktikos kūrėjo, įtakoje į tos rezistencijos tikslus nebuvo įtraukti tiltų sprogdinimai ar vokiečių dalinių užpuolimai. Tokie metodai būtų tiktai provokavę okupantų kerštą ir duotų jam pateisinimą sustiprinti lietuvių tautos naikinimą. Lietuviškoji auti nacinė rezistencija brandino lietuvių tautą tautinės savigarbos bei savarankiško valstybingumo troškuliu. Galima neapsirinkant tvirtinti, kad tauta ta sąmoninga Lietuvos nepriklausomybės mintimi gyveno ir savo laikyseną orientavo ta kryptimi, taupiai vykdydama okupanto uždėtas duokles bei stengdamasi išlaikyti gyventojų potencialą Lietuvos teritorijos ribose. Tauta buvo skatinama saugoti žmonių ir tautos turto jėgas ir išteklius Lietuvos nepriklausomybės atstatymui ir tą siekimą ginti visomis įmanomomis priemonėmis, neišjungiant ir ginkluotos kovos.
5. Kokie darbai ir problemos buvo užgriuvę Tautos Tarybą ir Vyriausią Lietuvių Komitetą pirmame laikotarpyje veikiant atskirai?
Pagrindinis rezistencijai vadovaujančių veiksnių rūpestis buvo apsaugoti lietuviškąjį jaunimą nuo mobilizacijos į vokiečių karinius dalinius, o vėliau ir į SS legijoną. Antinacinis lietuvių pogrindis vadovavosi šūkiu: “Kovosime tiktai už Lietuvos laisvę”.
Vadovaujantis tuo principu nacių pastangos buvo suboikotuotos. Taip jiems buvo užkirstas kelias suorganizuoti lietuviškąjį SS legijoną. Naciai kerštaudami uždarė aukštąsias Lietuvos mokyklas. Gestapas suėmė visą eilę lietuvių įkaitų ir juos išsiuntė į Stutthofo koncentracijos stovyklą, kurioje didelė įkaitų dalis buvo sunaikinta.
Ypatingą dėmesį rezistencijos veiksniams pirmame laikotarpyje teko skirti ryšiams su viešosios rezistencijos asmenimis, kurie viešai, savo asmeniniu saugumu rizikuodami, gynė lietuvių tautos nusistatymą ir jos siekimus išdrįsdavo viešai pareikšti. Tame slaptosios ir viešosios rezistencijos bendradarbiavime reikėjo daug drąsos ir rizikos. Savo rezultatais tas bendradarbiavimas buvo efektyvus. Tokių bendradarbių buvo visur ir ūkinių organizacijų centruose ir vokiečių įstaigose ir lietuviškame ir naciniame gestapiniame saugume ir įvairiuose visuomenės atstovų sluoksniuose. Štai pora būdingų pvayzdžių. Wulfui ir Hingstui, civilvenvaltungo komisarams, suorganizavus ekspediciją žmonėms gaudyti darbams Vokietijoje bei į vokiečių karinius dalinius, Perlojos gyventojus policijoje esantys bendradarbiai įspėjo. Gyventojai pasitraukė į mišką ir iš ten kulkosvaidžių ugnimi pasitiko ekspedicininkus. Pastarieji į mišką drįso įeiti tiktai pasikvietę talkai papildomus tris batalionus. Bet žmonės jau buvo pasitraukę toliau. Štai antras pavyzdys, kai SS-kai įsiveržė į Žiežmarių bažnyčią ir suėmę jaunas merginas bei karinio amžiaus vyrus, prelatas Sužiedėlis viešai protestavo. Jis buvo už tai suimtas. Rezistencija per savo slaptus ryšininkus vokiečių saugume jį apsaugojo nuo sunaikinimo. Ginkluoti savisaugos dalinių lietuviai kariai Vilniuje panašiu atveju suimtas merginas išvadavo ir pasiuntė į namus.
Rezistencija, norėdama nacių agresiją prieš gyventojus sumažinti, paruošdavo atitinkamus pranešimus apie gyventojų nuotaikas dėl vokiečių žiaurumo ir per savo ryšininkų tinklą pateikdavo tiems, iš kurių saugumas tokių pranešimų pageidavo. į,
Labai daug pastangų buvo skirta mokyklų darbo gynimui ir apsaugojimui nuo uždarymo bei darbo susiaurinimo. Tas ypač efektyviai pavykdavo, veikiant per švietimo tarėjo įstaigą, ir patį tarėją į tą konspiraciją įtraukiant.
Rezistencija turėjo patikimus ryšius žinioms perduoti į užsienį į anglosaksišką pasaulį.
Per pogrindžio spaudą ir pranešimus į užsienį buvo demaskuojami imperialistiniai nacių planai. Ypatingai kruopščiai buvo iškeliami nacių germanizacijos planai Pabaltijy, industrinio ir žemės ūkių turto grobimas.
Visuomenė buvo gana tiksliai informuojama žiniomis, gautomis iš užsienio, apie sovietų ir anglosaksų bendradarbiavimą, jų sutarimus ir nesutarimus. Labai plačiai buvo informuojama apie pasiruošimą Maskvos konferencijai ir apie didelius Maskvos apetitus prisijungti Pabaltijį, pietų Lenkiją, Besarabiją ir dalį Suomijos bei išsiplėtimą į Balkanus ir Dardanelus. Anglosaksai be-abejo tam nepritarė, o Sovietai trukdė susidaryti Siaurės Europos Federacijai iš Skandinavijos, Suomijos, Danijos. Jie lengvai suintrigavo Vidurio Europos Federacijos idėją iš Čekoslovakijos, Lenkijos, Rumunijos, Vengrijos. Panaudodami Benešo ginčą su lenkais, jie tą įdomią, anglosaksų iškeltą idėją sulikvidavo.
Mums rezistencijoje buvo aišku, kokios užkulisinės intrigos vyko tarp sąjungininkų. Tada buvo žinoma, kaip anglosaksai kur galėjo, organizavo priešsovietines jėgas. Amerikiečių pareigūnai nevęngė duoti pareiškimų, kad Jungt. Amerikos Valstybės Pabaltijo sovietams nepripažins. Minint Atlanto chartos dviejų metų sukaktį, Rooseveltas, matyt, jau netekęs kantrybės dėl sovietinių imperialistinių kėslų, taip išsireiškė: “Mūsų priešai yra ne tik Vokietija, Italija ir Japonija, bet ir visos neteisingumo, priespaudos ir nesaugumo jėgos, kurios kliudo žmonijos pažangą”. Perankstyva Roosevelto mirtis ir Churchillio rinkimų pralaimėjimas likimiškai padėjo Stalinui realizuoti savo imperialistinius planus.
Labai jautriai pergyvenome, patyrę iš užsieninių savo ryšių, kai 1943 m. birželio mėn. vokiečiai slapta pradėjo bandyti derėtis su sovietais dėl karo pabaigos. Mažųjų tautų likimui tas nieko gero nežadėjo.
Per pogrindžio spaudą abu re-zisfencijos centrai demaskavo vokiečių planą kolonizuoti Suvalkiją bei plotus į vakarus nuo geležinkelio Kaunas - Šiauliai -Joniškis. Jau 1943 metais gegužės mėn. pirmieji kolonistų būriai buvo atgabenti į Lietuvą. Tie kėslai buvo pateikti viešumai krašte ir svetur.
Per ištisus dvejus metus visuomenė buvo intensyviai įtikinėjama saugoti jėgas, laikytis savo krašte, “kovojanti tauta turi ruoštis antrosios sovietinės okupacijos grėsmei”. Vyrai, kurie boikotavo vokiečių skelbiamas mobilizacijas, nesiregistravo, buvo skelbiami pirmaisiais kovotojais dėl nepriklausomybės.
Pogrindis demaskuodavo ir savus pareigūnus, kurie persistengdavo vykdydami vokiečių įsakymus.
Vykstant pirmojo tarėjo organizuojamoms visuomenės atstovų konferencijoms, rezistencijos centrai buvo ryšyje su viešosios rezistencijos atstovais, kurie viešai kėlė Lietuvos nepriklausomybės idėją, kaip labai gyvą ir aktyviai lietuvių tautos siekiamą, o taip pat ir Lietuvos kariuomenės idėją, kuri veiktų lietuvių karininkų vadovaujama ir būtų skirta Lietuvos teritorijai ginti.
Visuomenė buvo taip pat informuojama, kaip vokiečiai kursto tautą prieš tautą, kaip jie bijo leisti organizuoti tautiniams kariniams daliniams, o tuo labiau leisti jiems veikti savoje gimtinėje. Jau 1943; metams įpusėjus, lietuvių tautos padėtis sunkėjo ne tiktai dėl teroro iš nacių pusės, bet taip pat iš sovietinių desantininkų ir iš lenkų partizaną pusės. Rezistencijai iškilo naujos problemos ir reikalas ieškoti naujų kelių savų tautinių karinių dalinių organizavimui.
Tos kelios, be abejo, ne visos, problemos ryškina, kiek daug rūpesčių buvo užgulę antinacinės rezistencijos centrus ir kaip sunku buvo juos visus tinkamai išspręsti. O gal visai ir nebuvo įmanoma išspręsti, juk jų visų neišsprendė nei anglosaksai.
6. Kada pavyko visiems susiburti į bendrinį antinacinei rezistencijai vadovaujantį veiksnį, Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą, VLIKą?
Pogrindžio ryšininkai krašte pakartotinai informavo, kad visuomenė neatlaidžiai pageidauja visų bendrinio veiksnio, o, be to, ir vokiečių pralaimėjimai fronte paskubino susijungimo procesą.
Po eilės pokalbių tarp Vyr. Lietuvių Komiteto atstovų Juozo Audėno, Broniaus Bieliuko, ir tarp Tautos Tarybos atstovų Stasio Lūšio, Adolfo Damušio, 1943 metais lapkričio mėn. suėjo abu centrai į vieną vieningą veiksnį Vyriausią Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą, VLIKą. Antinacinėje rezistencijoje tai buvo šviesus įvykis. Visuomenė jį šiltai priėmė ir nuoširdžiai rėmė. VLI-ko pogrindinė veikla truko iki.
1944 metų liepos mėn. Taigi viso aštuonis mėnesius.
7. Kokie buvo VLIKo pagrindiniai rūpesčiai?
VLIKui šalia čia jau anksčiau minėtų rezistencinių rūpesčių ir jų tolimesnio vykdymo iškilo visa eilė naujų problemų. Bent kelios svarbiausios čia paminimos.
Lietuvos ginkluotų pajėgų organizavimo klausimas buvo vienas ir didžiausių VLIKo rūpesčių. Per pogrindžio spaudą susugestyviai ir sustiprintai buvo aiškinamas Lietuvos ginkluotų pajėgų reikalingumas. Tam buvo ieškoma naujų įmanomų kelių. Vietinę Rinktinę suorganizavus tam atsirado naujų vilčių. Vietinės Rinktinės vadovybė buvo ryšyje su VLIKo atstovais. Plane buvo numatyta kariūnus ruošti Marijampolėje. O taip pat buvo planuojama realizuoti Tėvynės Saugos idėją.
Suomijos karinis atsparumas ir atmetimas jiems sovietų primetamų žeminančių sąlygų paliauboms kėlė mūsų tarpe viltį apsisaugoti nuo bolševikinės invazijos.
Daug vilčių buvo sukėlusi Ispanijos taikos iniciatyva sutaikyti ašies valstybes su anglosaksais. Bet anglosaksai liko ištikimi Casablankos susitarimui siekti besąlyginės vokiečių kapituliacijos. Su tuo mūsų viltys sugriuvo.
VLIKas stiprino užsienio informaciją, šiuo metu abiem — Tautos Tarybos ir Vyr. Lietuvių Komiteto ryšiais.
Užsienio spaudoje buvo paskleistos viltys, būk vokiečiai svarstą Pabaltijo valstybių nepriklausomybės klausimą. Bet kiek vėliau vokiečiai paskelbė, kad tas bus svarstoma tiktai nugalėjus bolševizmą. Taip ir tas šviesos švystelėjimas užgeso.
O tuo tarpu krašto viduje sąlygos sunkėjo, sovietinių desantininkų ir lenkų partizanų veiklai intensyvėjant. Prie Pirčiupio kaimo jie nušovė keletą vokiečių. Atvykęs baudžiamasis vokiečių dalinys savo kerštą nukreipė prieš nekaltus Pirčiupio kaimo gyventojus. Kaimo pastatus sudegino su moterimis ir vaikais, o vyrus išžudė, viso apie 120 žmonių. Ieškoti desantininkų į miškus vokiečiai nėjo. Bet begėdiškai kerštavo prieš beginklius nekaltus žmones.
VLIKas vieną ryšininką siuntė į Švediją megzti kontaktus su anglosaksų štabais, o kitą į Suomiją ryšiui su karo štabu. Per savo karinį skyrių pastarąjį įgaliojo parūpinti ginklų eventualiems rezistencijos reikalams. Tas ryšininkas buvo suimtas Estijoje. Tada išryškėjo gestapui VLIKo nariai. Devyni VLIKo nariai ir bendradarbiai buvo gestapo suimti, kaltinant valstybės išdavimu, (Hoch Verrat), buvo išvežti į Vokietijos kalėjimą ir perduoti Volksgericht Hof teismo žiniai. Tokiu būdu jie neabejotinai buvo įjungti mirtininkų kategorijon. Jie išliko gyvi tiktai dėka anglosaksų bombardavimo, kurio metu buvo sunaikinti teismo dokumentai ir žuvo pora prokurorų. Vietinės Rinktinės štabas buvo suimtas ir ištremtas į koncentracijos stovyklą, daug karių sušaudyta, Marijampolės kariūnai su ginklais išsiskirstė. Taip įvyko svarbių planų katastrofa. Pačiu kritiškiausiu momentu tauta liko be vadovybės. Taip 1944 metai lietuvių rezistencijoje prieš okupantus buvo labai tragiški.
8. Kokie darbai charakterizuoja pozityvią VLIKo veiklą ir kokie iššaukdavo VLIKo krizes?
Pozityviausia VLIKo veikla vystydavosi tada, kai jo nariai sugebėdavo darniai bendradarbiauti ir panaudoti visas pozityviąsias lietuvių tautos jėgas kovai už Lietuvos valstybingumą bei okupantų imperializmo demaskavimui. Tas natūraliai sukurdavo pasitikėjimo nuotaiką visoje visuomenėje. Bet kai veikla nelemtai nukrypdavo ne tai į asmeninio pobūdžio nevertas smulkmenas, ne tai į menkas partines intrigas, tada susiformuodavo konfliktai institucijos viduje, bei tarpusaviai ginčai, bei VLIKo krizės. Ir dažnai tam užtekdavo vieno pikto provokatoriaus. VLIKo paskirtį tas žalojo. Tokios ryškios nedarnos veikiant okupuotoje Lietuvoje VLIKe nebuvo. Nacių okupuotoje Lietuvoje, kai visi rezistenciniai sąjūdžiai ir politinės partijos išsikovojo lygaus atstovavimo principą, jie pajėgė kartu pozityviai dirbti ir sutarti.
9. Ar pradėti pasitarimai su Pasaulio Lietuvių Bendruomene padės VLIKui sustiprėti?
Be abejo tas padės ir VLIKui ir Bendruomenei sustiprėti ir įgauti daugiau respekto visoje lietuviškoje visuomenėje ir čia svetur ir Lietuvoje. Destrukcija kylanti iš centrų, kurie turi savai visuomenei vadovauti, atneša daug žalos, ypatingai tokiais sunkiais mūsų tautai laikais. Sutarimas atneštų labai daug palaimos ir sėkmės.
10. Į VLIKo veiklą nesijungia jaunesnioji karta, ar yra kelių jiems prie tos veiklos prisidėti?
Čia tenka skirti du atvejus: įsijungti į veiklą ar įeiti į VLIKą.
Į veiklą jauniausioji karta labai aktyviai jungiasi. Tiktai pažvelkime į Lietuvių Informacijos centro veiklą, Americans for Due Process darbus, į Baltų Laisvės Lygos aktyvius veiksmus.
Man atrodo, į tų junginių veiklą jaunosios kartos yra įsijungusios labai aktyviai ir efektyviai. Reikia ne tiktai džiaugtis ir gėrėtis jų našiais darbais, bet reikia juos remti ir moraliai, ir medžiagiškai.
Jaunesniosioms generacijoms įeiti į VLIKą yra daug sunkiau. Mat, reikia įstoti į kurią partiją ar sąjūdį. Gal ir tas spręsis, kai vienas ar kitas sąjūdis ar partija pajėgs surasti jaunesniųjų atstovų.
11. Atšventėte savo deimantinę amžiaus sukaktį. Per visą savo nenuilstamą darbuotę visuomeniniame gyvenime palikote gilių pėdsakų technologijos, lietuvių jaunimo auklėjimo, politikos srityse. Jeigu pradėtumėte gyvenimą iš naujo, ar savo ateitį vairuotumėt tuo pačiu keliu, ar savo talentą ir energiją nukreiptumėt į kitas sritis?
Kai namai dega, griebėsi juos gelbėti. Tad gyvenimas nevyko taip, kaip buvo planuota. Pergyventa daug skaudžių momentų. Man skaudu buvo skirtis su laboratorija Kauno Technologijos Institute, kai mano bendradarbiai užaliarmavo, kad apie institutą sukinėjasi neaiškūs asmenys, greičiausiai gestapininkai. Tada buvau jų pasieškomas. Sprukau, bet jaučiausi skausmingai atplėštas nuo nebaigtų darbų.
Mano mintys dažnai dar ir dabar nuklysta į Menčių, Karpėnų laukus bei į Akmenės miesteli, kur buvo praleistos kelios vasaros, gręžiant kalkinio akmens klodus su grupe studentų technikų projektuojamam cementò fabrikui. Laboratorijoje liko virš tūkstančio kalkinio akmens pavyzdžiu ir virš trijų šimtų gręžinių.
Jie sudarė pagrindą kalkinio akmens kokybei nustatyti projektuojamam cemento fabrikui Akmenėje, kurį okupantai pastatė po penkiolikos metų. O mūsų tada viskas buvo paruosta tam projektui įvykdyti dviejų - trijų metų bėgyje.
Jeigu reikėtų tokiose sąlygose gyvenimą kartoti; neatsisakyčiau nuo Dainavos įkūrimo dėl jos uždavinių ir dvasinės Vertybės jaunuomenei, labiau įnikčiau į pozityvų profesinį darbą.
Politika nėra mano mėgstama sritis, tiktai laiko aplinkybės įsuko į ją.
Širdingai dėkoju už pokalbį.
V. Rociūnas
Vieningas supratimas savo uždavinių Lietuvai yra labai reikšmingas daiktas. Labai svarbu, kad, nepaisant mūsų pasaulėžiūrinių, organizacinių ar. kitokių skirtybių, visi vairuotume įvieną bendrą tikslą, su viena bendrą intencija— atstatyti Vasario 16-sios akto galią,
V y t a u t a s ' V a i t i e k ū n a s Bendravimas su Lietuva”
