PASKUTINIS ŽODIS NETARTAS

ELLIOT ABRAMS

JAV Valstybės sekretoriaus asistentas

Visiems, kurie domisi Europos istorija, yra žinoma, kad baigiantis XVIII šimtmečiui kaimynai Lenkiją dalijo tris kartus, ir to išdavoje ji nustojo kaip valstybė egzistuoti. Jie taip pat žino, kad Lenkijos likimas labai sukrėtė Europos liberalų sluoksnius, ir tas pasipiktinimo jausmas dėl baisios istorinės neteisybės, padarytos “kankinei tautai”, buvo stiprus veiksnys Lenkijos valstybei atgimti po I Pasaulinio karo.

Aš tuos faktus primenu ne todėl, kad jie jums nebūtų žinomi, — priešingai, jūs juos gerai žinote, bet kad liberalų reakcija XIX šimtmetyje dėl Lenkijos likimo ir XX amžiuje dėl Baltijos valstybių likimo yra stebinančiai skirtinga. Lenkijai praradys valstybinę nepriklausomybę, “šviesuomenės viešoji opinija” buvo nemeluotai sukrėsta. Baltijos valstybių atveju, tačiau, prievarta tris nepriklausomas valstybes įjungus į Sovietų Sąjungą ir užkrovus tolimesnį baltams tragišką likimą, “šviesuomenės viešoji opinija’ sukrėtimo neparodė. Man atrodo, kad nesidomėjimas Baltijos valstybėmis ir stebina, ir kai ką pasako. Aš bandysiu to reiškinio priežastis panagrinėti. Bet pirmiausiai noriu pacituoti ištraukas iš prezidento Reagano pareiškimo, kuris pateikia dabartinės situacijos vėlyvosios istorijos foną. Prezidento pareiškimas, išleistas 1983 liepos 26, minint 61-mą sukaktį nuo Amerikos de jure Baltijos valstybių pripažinimo, pažymi, kad 1940 “Sovietų Sąjunga užpuolė, okupavo ir aneksavo Baltijos valstybes, o paskui pradėjo žiaurią rusifikacijos politiką. 1941 birželio 14, per vieną teroro naktį sovietai į gulagus deportavo daugybę žmonių, kurių dideli skaičiai žuvo. Po nacių okupacijos, sovietai vėl okupavo Baltijos valstybes ir žudymais, represijomis ir naujomis deportacijomis įtvirtino savo kontrolę. Tarp 1944 ir 1949 apie 600,000 baltų. .. buvo deportuota į Sibirą. (Ginkluotas) pasipriešinimas sovietų okupacijai tęsėsi iki 1952, aštuonerius metus nuo raudonosios armijos sugrįžimo.

Nuo tada sovietai vykdė sąmoningą prievartinės rusifikacijos politiką, kad denacionalizuotų Baltijos tautas. Baltijos žmonių religinį, kultūrinį ir istorinį paveldėjimą niekino ir slopino. Tačiau Sovietų Sąjungai nepasisekė priversti baltus priimti svetimą totalitarinės priespaudos gyvenimo būdą.

“Šiandien, — tęsia prezidentas, — baltai tebetęsia kovą už laisvę ir teisę laisvai apsispręsti. Išsivystė plačios apimties sąjūdis, kuris reikalauja tautinių, politinių ir religinių teisių. Pavyzdžiui, Lietuvoje, kur reguliariai pasirodo pogrindžio leidiniai, apie 148,000 žmonių nesenai pateikė protesto pareiškimą Maskvai. Tai toks skaičius, kuris neturi pavyzdžio nė vienoje sovietų kontroliuojamoje vietoje. Ko ir buvo galima laukti, sovietai į pastangas atstatyti baltams laisvę atsakė tautinių teisių paneigimu ir drąsių lietuvių, latvių ir estų įkalinimu, ištrėmimu bei uždarymu psichiatrinėse ligoninėse.

Prezidentas ((savo pareiškime) parėmė Baltijos tautoms “teisų patiems apspręsti savo tautų likimą”. Šį nusistatymą stipriai remia ir Amerikos žmonės. Nežiūrint į tai, mūsų media apie žmogaus teisių pažeidimus Baltijos valstybėse retai pranešinėja. Dar labiau baltų kova dėl laisvo apsisprendimo teisių nesidomi tos valstybės, kurios save vadina “nesusirišusiomis” (non-aligned). Baltų kovai dėl laisvo apsisprendimo tos tautos nedavė pripažinimo, nors pačios skelbiasi, kad laisvo apsisprendimo tikslu jos priklausančios “nesusirišusiųjų” judėjimui. Ir Jungtinėse Tautose, kur skardūs kolonializmo pasmerkimai šiuo metu tapo pagrindinė JT-tų tuščiažodžiavimo temą,

iš tikro, apie sovietų kolonializmą aplamai ir apie Baltijos valstybių sunkią būklę specifiškai galima išgirsti tik tada, kai šį klausimą pajudina Jungtinės Amerikos Valstybės.

Dabar aš noriu grįžti prie pradžioje iškeltų klausimų: kodėl ši tyla? Kodėl nėra susidomėjimo?

Man atrodo, kad dalinai tai yra todėl, kad kai kurie žmonės žiūri į Sovietų Sąjungą kaip į “pažangią” pasaulio politikos jėgą. Devynioliktame šimtmetyje pasaulio akyse caristinė Rusija užėmė visai kitą vietą. Į ją buvo žiūrima kaip į reakcijos citadelę, kaip į sunkiausiai įveikiamą kliūtį į politinę pažangą. “Aš nepasitikiu nė vienu rusu. Vos tik rusas kur įsirango, tuoj pratrūksta pragaras”, taip rašė garsiausias devyniolikto amžiaus pažanguolis, Karolis Marksas, ir jis buvo tik vienas iš daugelio, kurie taip galvojo. Tokiose aplinkybėse visai nenuostabu, kad į Rusijos rolę Lenkijos padalijime liberalai žiūrėjo kaip į dar vieną caristinės valstybės nepataisomo bruožo pavyzdį.

Bolševikų revoliucija, žinoma, atnešė pasikeitimą. Staiga — “kas buvo nieks, tapo viskuo” — labiausiai reakcinė pasaulio valstybė per naktį tapo labiausiai pažangi. Iliuzijų netekimas apie Sovietų Sąjungą nuėjo iki tokio taško, kad “progresyviuose” sluoksniuose kritikuoti Maskvą net neprileidžiama; dėl nusikaltimų prieš žmoniškumą linkstama “atsiprašinėti už sovietų veiksmus, “išaiškinti” ir tuo pačiu nepastebimai pateisinti sovietų nusikaltimus. Tai daroma ir šiandien.

Štai mums sakoma, kad sovietų įvykdyta Baltijos valstybių aneksija turi būti suprantama sovietų istorinės būtinybės kontekste, ypač norint užsitikrinti saugumą. Mums taip pat yra sakoma, kad sovietų vadovybė chroniškai jaučiasi “nesaugi”, ir kad Baltijos valstybių nepriklausomybė brūžintų (žeistų) švelnią Politbiuro narių sielą. Trumpai kalbant, Baltijos valstybių inkorporavimas į Sovietų Sąjungą ir sovietų valdžios vykdomas žmogaus teisių baltams paneigimas kažkaip yra aiškinamas kaip būtina auka sovietų vadų dvasinei sveikatai išlaikyti.

Aš nemanau, kad reiktų skirti daug laiko tokių argumentų išdėstymui. Suktas tokios argumentacijos charakteris išaiškėja tuoj, kai patikriname, ar sovietų įvykdyta Baltijos valstybių aneksija palengvino Maskvos nesaugumo jausmą. Mes sužinome, kad ne. Sovietai vis dar tebėra nesaugūs — iš tikro taip nesaugūs, kad jie priversti užvaldyti likusią dalį Rytų Europos, išdėstytomis raketomis grasinti Vakarų Europai, siųsti ginkluotas pajėgas į Afganistaną, vykdyti didžiausią taikos metu istorijoje žinomą karinių pajėgų kūrimą ir intervenciją Afrikoje, Karibų jūros srityje ir Lotynų Amerikoje. Ir čia pilnai išaiškėja, kad sovietų “nesaugumo” argumentas yra tik patogus sovietų imperializmo pateisinimas.

Tačiau dar yra labiau įmantrus argumentas, kartais naudojamas pateisinti dėmesio nekreipimui į Baltijos valstybių likimą. Šis argumentas tariamai paremtas “realizmo” teze. Lietuvos, Latvijos ir Estijos inkorporavimas į Sovietiją — tvirtina tie vadinamieji “realistai” — yra gyvenimo faktas. Jis gali būti nemoralus, galime jo nemėgti, bet jis yra nepakeičiamas ir nieko tuo reikalu negali būti padaryta. Ir kadangi nieko negali būti padaryta, todėl nieko ir neturi būti daroma. Ir kodėl įsivelti į tuščius gestus, kurie tik gali apsunkinti Sovietų - Amerikos santykius?

Susidaro įspūdis, kad toks argumentavimas remiasi blaiviai vertinamais faktais, todėl jis priimamas daugelio žmonių, kurių nemažas skaičius savo bendroje politinėje orientacijoje nėra nei pro-sovietiniai, nei “progresyvūs”. Todėl toks aiškinimas tampa labiau paveikus negu aiškiai suktas sovietų “nesaugumo” argumentas. Bet gi ir jis yra nepaprastai klaidinantis. Ypatingai iškyla trys klausimai, kurie parodo “realistinio” požiūrio klaidinančias išvadas.

Pirmasis klausimas realistams būtų toks: ar buvo “realu” Churchiliui 1939 pasipriešinti Hitleriui ir De Gaulle’ui užsispirti, kad ne maršalas Petain, o jis, kalbąs Prancūzijos vardu? Imant mūsų pačių istoriją, ar buvo realu galvoti, kad trylika mažų kolonijų galėtų įveikti britų imperiją ir įkurti pastovią, vieningą ir demokratinę santvarką?

Antras klausimas turėtų būti statomas toks: jei baltai turėtų sąlygas laisvais rinkimais lemti savo ateitį, ar galėtų, realiai, būti bet kokių abejojimų dėl tokių rinkimų rezultatų?

Mano trečias klausimas būtų: tokiais kaip mūsų laikais, kada visos kolonialinės imperijos, išskyrus vieną, pradingo, netgi kai senos ir įsigyvenusios tautos susiduria su seperatistiniais judėjimais, ar realu tokiame amžiuje prileisti, kad amžinai išsilaikys vienintelė išlikusi kolonialinė imperija, Sovietų Sąjunga?

Šitie klausimai, aš manau, parodo taip vaidnamo “realistinio” požiūrio klaidingumą. Visiems žinomi faktai rodo, kad tautos, net civilizacijos, išsilaiko ne vien realizmu. Pav., tamsiaisiais amžiais saujelei užsidariusių įvairiuose Europos vienuolynuose vienuolių galėjo atrodyti nerealu tikėti, kad krikščionybė išsilaikys; bet daugiausia jų pastangomis krikščionių tikėjimas išsilaikė. Šiandien kai kam gali atrodyti nerealu baltams įsikibus laikytis savo kultūros ir svajoti apie tautinę nepriklausomybę, bet galutinoje išvadoje triumfas gali ateiti kaip tik dėl nesirėmimo į realizmą.

Baltijos tautų žmonėms galimybės atgauti tautinę nepriklausomybę žymiai pagerėja, žvelgiant iš tolimesnės istorinės perspektyvos. Tai darydami, iš karto matome, kad sovietų imperija tikrovėje yra istorinė seniena, aiškiai stovinti prieš mūsų laiko didžiųjų judėjimų kryptį. Po Amerikos revoliucijos buvo tik dvi demokratinės valstybės: JAV-bės ir Šveicarija. Likusis pasaulis susidėjo beveik vien iš monarchijų ir imperijų. Šiandien beveik visos monarchijos yra dingę. Visos imperijos, išskyrus vieną, yra išnykusios. Yra susikūrę apie 50 demokratijų. Ar realistiškai galima prileisti, kad procesas galėtų būti pasuktas priešinga linkme?

Didžioji taip vadinamos “realistinės” minties pažiūrų žmonių klaida yra tai, kad jie savo minties horizontą apriboja tam tikru istorijos momentu, kuris, pagal jų klaidingą prielaidą, turįs tęstis nenutrūkstamai. Kalbant apie Sovietų Sąjungą, tai veda prie prielaidos, kad ji yra nepajudinama, kai iš tikro jau yra pagraužta didžiųjų istorijos potvynių. Ta prasme sovietų vadai yra didesni realistai. Jie žino, kad demografinių pasikeitimų išdavoje šio šimtmečio gale jų imperijoje nerusai sudarys daugumą. Todėl jie pradėjo didinti kalbinio ir kultūrinio suvienodinimo pastangas. Sovietų vadai dabar kalba apie “tautų sulydinimą" kaip apie partijos tautybių politikos “galutinį tikslą”. Ir iš tikro, sovietų konstitucija nurodo į “socialinį suvienodinimą” kaip į sovietų valstybės tikslą.

Baltijos tautų žmonėms tokia politika ypač pragaištinga. Jų pačių gyventojų skaičius sumažėjo dėl II Pasaulinio karo nuostolių, dėl emigracijos ir dėl sovietizacijos procese vykdomų masinių deportacijų. Be to, jiems teko absorbuoti iš Sovietų Sąjungos gausią nebaltų vidaus imigraciją, kurią daugiausiai sudarė rusai, Iki 1970 vienas milijonas nebaltų sovietų žmonių atsikėlė į Baltijos pakrantę. 80% jų įsikūrė Latvijoje ir Estijoje, mažiausiose valstybėse, kurių bendras gyventojų skaičius 1970 buvo tik 3.4 milijonai. Pagal sovietų 1979 gyventojų surašymo duomenis, vidaus imigraciją į Baltijos valstybes tebesitęsia, ir 1970 - 79 laikotarpyje dar prisidėjo 226,000 asmenys. Dėl kolonistų antplūdžio etniniai latviai 1983 sudarė tik 53% visų Latvijos gyventojų, kai 1939 buvo 77%. Estai (savo krašte) sudarė 63%, palyginus su 92% nepriklausomybės metais. Tik Lietuvoje, dėl didesnio gimimų skaičiaus ir mažesnės vidaus imigracijos, lietuvių santykis atrodo nežymiai pakilęs — iki 80%. Tačiau 1979 sovietų gyventojų surašymo duomenys rodo, kad natūralaus prieauglio procentas ir Lietuvoje smarkiai krito, kai tuo tarpu vidaus imigracijos nuošimtis pakilo beveik iki 60%. Lietuva netrukus gali atsistoti prieš tuos pačius demografinius pasikeitimus kaip ir jos baltiškieji kaimynai.

Be to, daugumas rusų, kurie atsikelia į Baltijos valstybes, ir toliau vartoja gimtąją kalbą. Rusų kalbos mokymas privilegijuotas įstatymais. Todėl į Baltijos kraštų gyventojus daromas stiprus spaudimas išmokti ir vartoti rusų kalbą mokyklose, darbe, kasdieniniuose reikaluose, kaip apsiprekant, valdiškoje bei politinėje veikloje. Bendra linkmė, ypač pastebima Latvijoje ir Estijoje, yra į stiprinimą rusų kalbos aukštosiose mokyklose, paliekant baltiškąsias kalbas “minkštosiom” disciplinom, kaip menas. Tai kelia baimę, kad tos kalbos, pagrindinė baltų tautinio identiteto ir kultūros saugykla, yra pasmerktos likti kalbinėmis atgyvenomis.

Šitos pasireiškiančios tendencijos kelia reikalavimą, kad JAV-bės dėtų didžiules pastangas sustiprinti baltų būdingą tautinį savitumą. Prez. Reagan tai aiškiai supranta. 1983 lapkričio 18, pranešdamas apie Laisvės radijo Baltijos valstybių tarnybos atskiro skyriaus įsteigimą, prezidentas pareiškė: “Įsteigimas Baltų radijo skyriaus iš naujo patvirtina Amerikos nusistatymą nepripažinti prievartinio ir neteisėto Estijos, Latvijos ir Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą. Naujas pavadinimas, “Laisvės radijo Baltijos valstybių tarnyba”, sustiprins skirtingą Baltijos valstybių identiškumą ir atskirs jas nuo kitos Sovietų Sąjungos dalies”.

Plačiai garsindamos specifinių žmogaus teisių pažeidimus, JAV-bės panaudoja kitą priemonę stiprinti Baltijos valstybių skirtingą identitetą. Man malonu pranešti, kad mes Valstybės departamente tikrai tai darome. Mūsų “Country Reports on Human Rights Practices” (pusmetiniai duomenys apie žmogaus teisių pažeidimus visose pasaulio valstybėse — red.) turi atskirą skyrių Estijai, Latvijai ir Lietuvai; skyrių, aš norėčiau pridėti, kokio nebuvo prie buvusios administracijos. Tarptautiniuose žmogaus teisių forumuose, kaip nesenai užsibaigusioje Madrido konferencijoje, ambasadorius Max Kampelman kėlė specifinius žmogaus teisių pažeidimo atvejus Baltijos valstybėse, — atvejai k.t. Juris Bumeisters, latvių socialdemokratas, nuteistas už savo politinius įsitikinimus 15-kai metų griežto režimo lagerio bausme; dr. Algirdas Statkevičius, lietuvių Helsinkio susitarimams sekti grupės narys, nuteistas prievartiniam gydymui psichiatrinėje ligoninėje už dalyvavimą “prieš-sovietinėje agitacijoje ir propagandoje”; dr. Juri Kukk, estų žmogaus teisių aktyvistas, nuteistas už “priešsovie-tinę agitaciją ir propagandą”, mirė pereinamajame kalėjime, vykdydamas bado streiką. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisijos posėdyje, kuris baigėsi vakar ( t. y. kovo mėn. 16 d.), ambasadorius Richard Schifter kėlė bylas dviejų latvių, kuriems nesenai paskirtos didelės kalėjimo bausmės. Jie yra Gumars Freimanis, kuris buvo nuteistas 4-riems metams griežto režimo stovyklos, ir Gunnars Astra, kuris nuteistas 7-riems metams įkalinimo ir dviem metam vidaus ištrėmimo. Vienas kaltinimas Astrai buvo tai, kad jis platino į latvių kalbą išverstą George Orwell “1984”. Nereikia priminti, kad mes protestuosime dėl tų ir kitų žmogaus teisių pažeidimų.

Taip pat svarbu pabrėžti, kad bandydami pagerinti žmogaus teisių būklę Baltijos valstybėse mes bandome padėti ne tik baltams, bet padedame patys sau. Žmogaus teisių siekimas nėra vien moralinis veikimas, bet jis tieisoginiai rišasi su Vakarų saugumu. Tam suprasti, reikia pripažinti, kad visoje sovietų imperijoje, — ir aš čia įskaitau nelaisvas Rytų Europos tautas (satelitus) kaip kolonialinės imperijos dalį, — šiuo metu vyksta lemtinga kova. Kova vyksta tarp valdžios ir visuomenės. “Ant kortos” yra pastatyta labai principinė problema; ar komunizme gali būti toks dalykas kaip tikrai autonominė privataus gyvenimo sritis, ar valdžia turi teisę bet kuriuo laiku ir dėl bet kurios priežasties įsiveržti, kontroliuoti ar užimti kiekvieną gyvenimo ląstelę.

Šitos kovos sąryšis su Vakarų pasaulio saugumu turėtų būti lengvai suprantamas. Jeigu tik komunistinės valdžios savo piliečiams suteiktų aiškiai aptartas nebeatimamas teises, tada valdančių komunistų partijų pajėgumas sumobilizuoti mases prieš Vakarus taptų labai apribotas. Didysis, iš tikro pats svarbiausias, taikos ir karo pasaulyje klausimas daugiau nebepriklausytų nuo to, kaip saujelė komunistų valdovų interpretuoja taip vadinamą “jėgų santykį”. Vietoj to, pati visuomenė komunistiniuose kraštuose galėtų turėti prilaikančios įtakos valdančios komunistų klasės politikai ir planams.

Žinoma, totalitarinės politinės sistemos, Sovietų Sąjungoj sukurtos Lenino ir Stalino ir raudonosios armijos užkartos ant Rytų Europos žmonių sprando, pagrindinis tikslas yra neprileisti prie tokios evoliucijos. Begalinę valstybės jėgą pastačiusi prieš visuomenę, komunistinė oligarchija tikisi sulaikyti visuomenę nuo išsivystymo į nepriklausomą, savistoviai susiorganizavusią ir autonominę pajėgą. Dėl tos priežasties, komunistai kategoriškai atmeta idėją leisti individui naudotis jam priklausomomis žmogaus teisėmis, — teisėmis, kurios jam paprasčiausiai priklauso kaip žmogiškajai būtybei ir kurių valstybė neturi galios nei jam pripažinti, nei iš jo atimti. Iš šito suvaržymo kylanti valdžios akcija yra taip gerai žinoma, kaip ir niekinga. Sovietų ir Rytų Europos žmonės, bandą tikrinti savo vyriausybių vykdymą įsipareigojimų, padarytų Helsinkio susitarimuose, yra puolami, įkalinami ir patalpinami psichiatrinėse ligoninėse. Dramatiškai sumažėjo emigracija. Drąsūs vyrai ir moterys, 1979 pasirašę “Baltų atsišaukimą”, reikalaujantį panaikinti nacių - sovietų paktą ir atstatyti pilną Baltijos valstybėų savarankiškumą, yra išgabenti į darbo stovyklas, ištremti arba patalpinti į psichiatrines ligonines. Kunigai Tamkevičius ir Svarinskas įkalinti, nežiūrint jų reikalu peticijos, pasirašytos apie 81,000 lietuvių.

Kai kurios represyvinės priemonės tam tikrą laiką gali būti sėkmingos. Individai gali būti laikinai nutildyti, darbo unijos laikinai panaikintos, net visa tauta laikinai gali būti supančiota. Idėjos tačiau negali būti sunaikintos. Ir ką Tocqueville (prancūzų politikas, istorikas ir valstybininkas, demokratiją laikęs istorijos būtinybe — red.) pasakė beveik prieš 150 metų apie demokratijos idėją, pilnai tinka ir žmogaus teisių idėjai: “Ji yra universali ir išliekanti; ji nuolat išsisuka iš visų žmogaus trukdymų ir visi įvykiai bei visi žmonės yra jos pažangos talkininkai”. Ir todėl aš esu įsitikinęs, kad dėl žmogaus teisių Baltijos valstybėse ir, iš tikro, visame sovietų bloke paskutinis žodis dar netartas.

Yra ir kitas veiksnys, kuris nesiriša su istorinio kelio linkme į demokratiją ir žmogaus teises, bet kuris optimizmui dėl Baltijos valstybių ateities irgi duoda pagrindą. 1936 (didžiųjų valymų metu — red.) Stalinui buvo pasakyta, kad viena jo numatyta auka rodo nelauktą pasipriešinimą. Jis, sakoma, paklausęs: “Ar tu žinai, kiek sveria mūsų valstybė su visais fabrikais, mašinomis, armija, su visais ginklais ir laivynu? Ar bet koks žmogus gali atlaikyti tokį astronomišką svorį?” Bet šiandien mes žinome, kai žmonės apsiginkluoja žmogaus teisių idėja, jie pajėgia atlaikyti “astronomišką” sovietų valstybės svorį. Aš kalbu, aišku, apie tokius žmones kaip Zanis Skudras, kunigai Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius, Mari Nikius ir daugybė kitų mažiau žinomų, kurie Baltijos valstybėse kelia žmogaus teisių sąjūdį ir kurie už tai yra neteisingai persekiojami. Man yra visiškai aišku, kad tada kai Vakarų viešoji opinija pati įsitrauks į jų kovą, mes vėl atrasime savo demokratijos kelio moralinius šaltinius ir atgausime moralinį pasitikėjimą, kuris būtinas veiksmingam apsigynimui nuo totalitarizmo atakos. Juk žmogaus teisių aktyvistai savo pasišventimu žmonių laisvės idėjai, savo pasiaukojimu tai laisvei, savo prisiminimu mums, kad ta laisvė nėra abstrakcija, bet jų, kaip individų, gyvenimo šerdis, — visu tuo jie mums parodo, kad kova dėl laisvės prieš priespaudą yra mūsų laiko didžiosios moralinės grumtynės.

Nesenai įvykusiame susitikime su daugiau negu 1000 lietuvių piligrimų popiežius Jonas Paulius II ragino juos “būti vienybėje su savo kilmės krašto Bažnyčia”. Šia proga aš noriu pareikšti savo vienybę ir Reagano administracijos vienybę su Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonėmis ir pagirti jus už jūsų darbą Baltijos tautų reikalu. Jie yra teisūs, jų drąsa yra begalinė ir jų tikėjimas įkvepia kitus. Aš esu įsitikinęs, kad jų kova baigsis laimėjimu.

Elliot Abrams kalbos, pasakytos Žmogaus teisių konferencijoje Los Angeles, 1984. 3.17, vertimas. Šios kalbos santrauką perdavė didieji Amerikos laikraščiai. Redaktorius dėkoja bič. Juozui Kojeliui už šios kalbos vertimą.