Partizanai: Istorija ir dabartis

REZISTENCIJOS PALIKIMAS

Dr. KAZYS AMBROZAITIS

Dr. Kazys Ambrazaitis, JAV LB tarybos prezidiumo pirmininkas

Nuotr. V. Maželio

Dėl temos

Dėkoju už progą pasidalinti keliomis mintimis apie rezistenciją. Tema tokia plati, kad joje laisvai galima blaškytis, prie jos planingo svarstymo vargu ar galima prieiti, tema neužbaigiama.

Kas liečia rezistencijos palikimą, noriu paliesti tik keletą epizodų, dairantis to palikimo ir ieškant pasipriešinimo prasmės.

Lietuvių tautos rezistencija

Tai palaimintoji ir šių dienų ir mūsų ateities religija. Herojų prisiminimas, kaip tos Evangelijų knygos apie šventuosius, kelia entuziazmą, nuostabą, pagarbą, o kartais iki gilumos sukeliantį šiurpą.

Moralinis rezistencijos palikimas yra tas, kad ir tolimoj laiko distancijoj gamina idealizmą, užkrečia darbo nuotaika ir neleidžia pavargti. O svarbiausia — duoda gyvenimui ir darbams prasmę, kur bebūtum ir kur gyvenimo būtum nublokštas.

Dar per jauna istorija, kad tinkamai vertintų rezistencijos palikimą, t.y. paskutiniosios lietuvių tautos rezistencijos, nes ir objektyvesnis vertinimas virsta tiktai lyg susikaupimo malda prie mūsų rezistentų kovotojų už laisvę milžinkapių. Šalčiau ir objektyviau istorija gali nagrinėti senesnių laikų lietuvių pasipriešinimus, priartėjant net prie 1918-22 Nepriklausomybės kovų metų.

Rezistencija lietuvių tautai ir šiandien tebėra aktuali, kaip ir kasdieninė duona. Prie rezistencijos per paskutinius du šimtmečius ir lietuvis ir Lietuvos žemė priprato. Mano krašto žmonės sako, kad nuo žemaičio sprando ir kulkos atšoka. Visa tai sukelia viltį, kad vergija nebuvo amžina, tikėkime, nebus ir ateityje.

Tiesos, kaip ugnies — nepaslėpsi. Vienu ar kitu momentu, viena ar kita forma ji išsiveržia. Tiesos neužslopinsi melu, priespauda, žudynėmis. Nepasipriešinti melui — reikia būti atbukusia sąžine, reikia dirbtinai nusisukti nuo melo, kad jo nepastebėtum. Reikia nustoti idealizmo, kad neturėtum noro pasipriešinti. Tik sovietai melo atmosferoje augina naują žmogų.

Labai garbingoj lietuvių tautos istorijoj randame daug herojinių momentų. Kiekvienu laikotarpiu tas heroizmas turėjo kitas formas, kitus būdus, pritaikytus tam laikui ir aplinkybėms. Prieš porą metų iš okup. Lietuvos atvykęs vienas rezistentas čia sėdo ir rašė apie vysk. Motiejaus Valančiaus pasipriešinimo metodus, ir sakė, kad grįžęs ten daug kur jais pasinaudosiąs. Slaptosiose mokyklose buvo išugdytas užsispyrimas, net naujų inteligentų pagaminta, kurie jau teismu įrodė, kad rašto uždraudimas buvo neteisėtas ir 1904 metais išsikovojo leidimą lotyniškoms raidėms. Pagaliau, lietuvis knygnešys — tai unikumas visame pasaulyje, nes nė viena tauta tokio neturi savo istorijoj. Šiandien kovojanti mūsų tautos dalis ten protėvių tėvynėje vėl šaukiasi ne duonos, ne batų, bet knygnešių.

Realiai pažvelgus, lietuvių tauta šiandien suskaldyta į tris dalis: didžioji dalis okupuota Tėvynėje, kita dalis išsisklaidžius laisvajame pasaulyje ir trečioji — Sibire. Okup. Lietuvos ir laisvojo pasaulio lietuviai turime daug panašumo ir lygiai keičiamės laiko tėkmėj: Nepriklausomybės prisiminimas ir jos idėja blanksta su kiekvienais praėjusiais metais ir su kiekviena nauja karta. Kas dešimtmetis vis atsistojame ant naujo, skirtingo gyvenimo laipto, nes galvosena keičiasi ir gyvenimo realybė vis darosi ryškesnė. Nepriklausomoj Lietuvoj buvome euforijoj, ją praradę lyg laiptais lipame žemyn, kaip iš Maja indėnų šventyklos ir jau dažnai dvejojame: ar pranyksime toje masių lygumoje, padengti dulkių ir ar vėl atsiras pasipriešinimo dvasia ir pradėsime tais laiptais pakilti iš bespalvės minios, gavę bent trupinėlį vilties. Tai tinka masėms, tačiau džiaugiuosi, kad išeivijos dalis, ypač iš jaunimo tarpo, tebėra jautri lietuvių tautos reikalams. Tenai Krašte, okupacinė priespauda fiziškai naikina lietuvių tautą, o tik likučiai lieka užgrūdinti nelygiai kovai. Šiame krašte, kur yra neribota laisvė, irgi daugelį moraliai ir tautiniai naikina ir tik palyginti likutis, užsikrėtęs idealizmu, stoja į kovotojų eiles už lietuvių tautos geresnį rytojų. Kad dalyvauja ir stebi Pasaulio lietuvių jaunimo kongresus, tą neišvengiamai pastebi. Ta paralelė jau keturis dešimtmečius beveik nesikeičia, tik su viena išimtimi: laisvė proporcingai daugiau mūsų čia sunaikina, negu ten krašte priespauda ir teroras.

Tik Sibiro lietuvių likimas kitoks, nes ten jie greičiau naikinami, o idealistams, jei tokių dar lieka, nėra dirvos pasireikšti. Ten su lazda užmuštieji nepastebimi, ir kankiniai, kuriems priklausytų herojų vardai, išnyksta istorijon neįrašyti.

Dėl rezistencijos ir jos požymių likimo ir dokumentacijos reiktų daugiau susirūpinti. Iš gaunamų pranešimų ir pogrindžio spaudinių patiriame, kiek daug pastangų okupantai deda heroizmo žymėms naikinti, nes mato, kad visa tai palaiko rezistenciją. Daug kas prisimename, kokia prasminga nuotaika ir koks pasiryžimas buvo laidojant žuvusius kovotojus Kaune tuoj po sukilimo birželio 26. Ilgos eilės baltų kryžių išdygo. Deja, dabar ten viskas sulyginta, karžygių kapų nė žymės nėra. Tačiau nei kritusiųjų dvasios, nei tada Laikinosios Vyriausybės atstovo Juozo Ambrazevičiaus žodžių niekas negali sunaikinti, jie dar gyvi ir veikia ateinančias kartas. Jis tada savo žodį užbaigė sekančiai: “Pajaučiam šių gilių kapų akivaizdoje visos tautos pasiryžimą gyventi per įnirtį”.

Panašūs momentai, paimti iš rezistencinio kraičio, mums šiandien padeda įjungti daugiau dirbančių rankų į tautinį darbą. Nutautėjimo realybė negali pakeisti tautiškumo prasmės.

Rezistencijos palikimai

Svarbiausias paskutinės lietuvių tautos rezistencijos palikimas, be abejo, yra 1941 metų sukilimas prieš okupantą. Netolimoje istorijoj buvo visa eilė sukilimų, kaip 1831 ar 1863 metų sukilimai, tačiau šis tautos pasipriešinimas neturi sau lygaus nei apimtimi, nei aukų skaičiumi, nei politiniu svoriu, nei laimėjimais. Po 1863 metų sukilimo buvo labai nukentėta: uždarytas Vilniaus universitetas, uždaryta daug vidurinių mokyklų, vienuolynų, panaikinti senieji lietuvių įstatymai, ištremti žmonės, sunaikinti ištisi kaimai, konfiskuoti dvarai, net Lietuvos vardas buvo ištrintas iš žemėlapių. 1941 metų sukilimo laimėjimai buvo milžiniški: paskelbta Nepriklausomybė, sudaryta Vyriausybė, kuri išsilaikė bent 6 savaites, skubiai perorganizuotas visas kraštas. Pasauliui parodyta, kad lietuvių tauta bet kokia kaina siekia laisvės. Tai faktas, kuris be abejo bus primintas ir ateityje įvairiuose tarptautiniuose forumuose. Auka buvo didelė, nes per keletą dienų žuvo apie 4000 kovotojų. Ir dėl šio palikimo turime susimąstyti.

Pirmiausia, pats sukilimo faktas per mažai pasauliui žinomas, mes savo pareigos neatlikom jam išreklamuoti. Net mūsų pačių tarpe dar kartais girdime, kad tokio organizuoto sukilimo nebuvo. O jei ir buvo sakoma, tai jis buvo nereikalingas, nes per daug aukų sudėta. Tai vis labai apgailėtini motyvai, pareiškimai, ypač iš tų, kurie nedrįso prisijungti.

Antra, nors po sukilimo vokiečių okupacijos laikais ir turėjome tam tikras sąlygas žuvusius partizanus genaus suregistruoti ir dokumentuoti, deja, to nepadarėme, tas kritusiųjų už laisvę sąrašas dar ir dabar nėra tikslus ir tinkamai dokumentuotas. Pasirodė kelios knygos, daugelis yra surinkę žodinių paliudijimų, yra užsakytų veikalų, tačiau turime prisipažinti, kad rimtų mokslinių studijų šiuo labai svarbiu mūsų tautai klausimu nesame paruošę, išskyrus Sūduvio “Vienų vieni”, Škirpos “Tautos sukilimas”, Alg. M. Budreckio “The Lithuanian National Revolt” ir dalini aprašymai kitų prisiminimuose. Grožinėje literatūroje kraitis didesnis. Na, žinoma, kar turime savo gyvųjų tarpe ir keletą to didžiojo tautos sukilimo vadovų ir visą eilę dalyvių.

Ar jie suskubs tą didįjį tautos sukilimą tinkamai aprašyti ir dokumentuoti, parodys artima ateitis. Dalis tos medžiagos dar tebėra nedegamose spintose, ne viską buvo galima skelbti, nes okupanto ranka ir čia, toli nuo geležinės uždangos, mus lengvai pasiekia, o ką bekalbėti apie tuos, kurie dar išliko ten tėvynėje.

Pokarinė rezistencija

Vėliau, laike vokiečių okupacijos, turėjome irgi daug aukų. Pasipriešinimas palaipsniui didėjo, brendo, buvo vis geriau organizuotas. Vadinamieji savisaugos daliniai irgi buvo tautos pasipriešinimo rezultatas. Nors okupanto priežiūroj ir vadovybėje, tačiau pagal to laiko sąlygas jie kovojo už Lietuvos interesus. Ir vėl buvo paaukota daug lietuviško kraujo.

Pirmieji aštuoni metai antrosios sovietų okupacijos vėl lietuvių tautos istorijoj tampa ypatingu laikotarpiu, kur panašaus nėra buvę. Tai laikotarpis aktyvaus pasipriešinimo prieš milžiną, pilnas neįsivaizduojamos ir dar neaprašytos ir nedokumentuotos tragedijos, dar negirdėto genoci do, desperacijos ir heroizmo.

Kai 1945 m. gegužės 8 d. Trumanas ir Churchilis paskelbė, kad Europoje karas baigtas, — tuo labai pačiu momentu lietuvių miško armija augo, mobilizavosi, kovojo. Tiek ginklais, tiek uniforma, taktika ir organizacija — buvo visiškai skirtingi kovos daliniai. Tai savanoriai pilna žodžio prasme. 1919 m. savanoriai buvo verbuojami, pažadant žemės ir kitų privilegijų, o 1945 metų laisvės armijai jokių pažadų nebuvo, išskyrus garbingai žūti už Lietuvos laisvę ir savo gyvybę atiduoti kiek galint brangesne kai-na. Tą mistišką laikotarpį vaizdingiausiai mums ir Vakarų pasauliui atidengė Daumantas — Juozas Lukša savo knyga “Partizanai”. Trečioji šios knygos laida baigiama spausdinti, antroji laida anglų kalba jau baigiama ruošti. Trečiojoj laidoj bus ir atskleistas raktas, nes kai pirmoji knyga pasirodė, Daumantas vartojo ne tikras vietoves, datas ir asmenis. Joje bus ir 1941 metų sukilimo vadovo dr. Adolfo Damušio užsklanda. Pačių partizanų ir kitų parodymais, kaip Penkovskio ir kitų, per tuos 8 metus žuvo apie 30.000 laisvės kovotojų. Apie tą laikotarpį pateikė daugiau medžiagos Vardys, Kazlas, Remeikis ir kiti. Juozo Lukšo - Daumanto aprašytas kovas patvirtino Burlickis ir kiti Kersteno komiteto apklausinėjime.

Po 1952 metų partizanų vadovybės likučiai susirūpino savo štabų archyvais. Juos pradėjo koncentruoti saugesnėse vietovėse. Pasibaigus aktyviam pasipriešinimui, per keletą metų svarbesni laisvės kovų dokumentai buvo sugabenti į vieną vietą. Deja, prieš keletą metų buvo gauta žinia, kad ir tas sandėlys komunistų buvo susektas. Tokiu būdu visa medžiaga yra atsidūrusi sovietų rankose. Ar ji sunaikinta, ar kada nors komunistų bus paskelbta — nežinia. Todėl dėjome pastangų, kad surinkti kiek galima liudijimų iš asmenų, kurie arba dalyvavo kovose, arba su kovojančiais palaikė ryšį ir laisvės kovotojų tikrąją organizaciją bei strategiją atkurti. Dr. K. Girnius yra užangažuotas “Į Laisvę fondo” šį svarbų veikalą paruošti mokslinės studijos forma. Darbas įpusėjęs, tikime, kad šiais metais bus užbaigtas. Jis bus išleistas su partizanų vadų nuotraukomis, kurias gauti truko keliolika metų.

Partizano vardas

Istorija visus savanorius - kovotojus turės įrašyti į tą pačią tautos knygą. Tai nebuvo vien partizanai, tai buvo laisvės kovotojai, vieni labiau, kiti mažiau organizuoti pagal laikotarpį ir galimybes. Čia šiek tiek yra panašumo su šio krašto Vietnamo veteranais. Truko daugelį metų, kol žmonės įsitikino, kad kova prieš komunizmą, nors ir vedama buvo toli Azijoj, buvo lygiai svarbi, kaip ir kova prieš nacius Europoj. Rezultate jų garbei buvo pastatytas paminklas, ant kurio surašyti visi žuvusieji (50.000) kare prieš komunizmo agresiją, nors tada jie savo tautos ir nebuvo įvertinti.

Ir mums bent čia, išeivijoje, jau senai buvo laikas susirūpinti užtarnautų laisvės kovotojų įvertinimu, tautos istorijos papildymu įrašant jų herojinius žygius ir darbus, kad jų atminimas paliktų ateinančioms kartoms. Tik prie kelių parapijų ar tautinių namų yra paminklai laisvės kovotojams. Turime kariuomenės šventę, bet dažniausiai minime tik 1918 metų savanorius kūrėjus. Rezistencijos palikimas mumyse vistik yra blankus. Paskutinieji laisvės kovotojai yra kiek labiau suprantami jaunimui ir jų vertinami.

Ilgai teisinomės, kad rezistencinės medžiagos negalima skelbti, nes okupanto ranka gali pasiekti ir pasinaudoti.

Laikas rezistenciją prieš persekiojimą, prieš nutautimą, prieš apatiją sustiprinti, bet nestabdyti.

Persekiojimas jau jaučiamas ir šioj pusėj vandenyno.

Man didelį įspūdį padarė keletą kartų pasikalbėjus su Kazimieru Palčiausku Floridoje. Atsistatant Lietuvai po 1941 m. sukilimo, Palčiauskas buvo paskirtas Kauno burmistru. Būdamas tose pareigose visiems padėjo, nieko neskriaudė, buvo aktyvus rezistentas. Vien už buvimą burmistru šio laisvo krašto teismai jį nuteisė. To negana, kartu apkaltino visus Lietuvos partizanus - laisvės kovotojus, kad jie buvę niekas daugiau kaip žudikai ir banditai. Šie pareiškimai padaryti JAV teismo. Palčiauskas moraliai ir fiziniai sunaikintas. O svarbiausia, įžeista Lietuvos garbė, ir tų, kurie savo gyvybes atidavė už Lietuvos laisvę. Ir čia aš šaukiu visus į tą naują rezistenciją, iš naujo sukilkime prieš tą juodą sovietų ranką, kuri mus ir laisvajame krašte pasiekia.

Sukilkime ne tik prieš nutautimą ir prieš apatiją, bet ir prieš tuos, kurie ir čia mus mėgina persekioti, kaip Palčiauską ir kelis šimtus kitų lietuvių.

Minėdami rezistentus ir kovotojus už Lietuvos laisvę, semiamės sau jėgų, randame prasmės savo darbui. Tai ne ašaros prie kapo, kaip keletą kartų girdėjau iš vieno losangeliečio, bet pasiryžimas ir pabudimas.

Per paskutinį sukilimą niekas nežiūrėjo, kas kuriai partijai ar grupei priklausė. Visi ėjo į kovą vienam tikslui. Todėl ir šiandien nematau jokio tikslo tarpgrupinėm ar tarp veiksnių varžyboms. Visi lietuviško kraujo ir lietuviško galvojimo, pabuskime ir visi vieningai dirbkime, visi tieskime pagalbos ranką kovojančiai tautos daliai prieš okupantą, kad jie greičiau galėtų išsilaisvinti.

Ir štai vietoj išvadų, statome sau klausimą: ar vadinamoji naujoji rezistencija čia yra galima ir ar reikalinga?

Ar yra priemonių sulaikyti laiką, kuris meta visus imigrantus į vieną nutautinimo katilą?

Išeivijoje esame geriau susiorganizavę negu daugelis kitų tautybių. Turime Lietuvių Bendruomenę, kuri apima visus, kurie dar jaučia savo lietuvišką kilmę. Turime ir daugybę kitų organizacijų. Deja, jau mūsų atmintyje netekome beveik 50% lietuviškų parapijų, iš 57 lituanistinių mokyklų liko mažiau kaip 30. Bet tai ne motyvai, kad reikėtų nusiminti ir dėti mažiau pastangų mums čia išsilaikyti, kai ten pavergtame Krašte pavargimo nematyti, rezistencija vis randa naujų formų.