Partizanai: Istorija ir dabartis

ŠEIMA LIETUVOJE IR IŠEIVIJOJE

Prof. dr. VYTAUTAS J. BIELIAUSKAS

Xavier University, Cincinnati

(Tęsinys iš Nr. 89 - 126)

Ir taip po 1958 m., kai bet koks partizanų pasipriešinimas buvo sunaikintas ir tuo būdu buvo sunaikinta veik visa karta garbingiausių krašto jaunų vyrų, moterys buvo naudojamos kolūkių vadovybėje ir kitose aukštesnėse pareigose. Nors tai ir buvo antro rango pozicijos krašte, vis dėlto jų autoritetas pakilo ir krašte ir jų šeimose. Taip pat vyrų kartai išnykus, moters užėmė jų vietas studijų suoluose. Jos išsimokslino ir perėmė daug svarbių profesinių pareigų. Tai tiko sovietinės sistemos moters teisių propagandai, bet tai tiko ir patiems valdovams, nes moters juos mažiau gąsdino. Vyrai gi daugumoje, gaudami antraeiles vietas ir prarasdami autoritetą šeimoje, pamažu darėsi dar pasyvesni ir nuolaidesni. Ir taip atsirado dabartinė matriarchal in ė sistema Lietuvos šeimoje, kuri veikia ne tik miestuose, bet ir kaimuose ir ne tik tarp darbininkų, bet ir tarp inteligentų. Motina ten yra šeimos galva. Tėvas parneša namo algą ir atiduoda žmonai, kuri tvarko pinigus visų reikalams ir taip pat duoda jų kiek vyrui jo asmeniškoms išlaidoms. Vaikai dėl visų problemų kreipiasi į motiną, nes žino, kad ji yra paskutinis autoritetas. Kai kurie vyrai, norėdami savo autoritetą kiek atstatyti, gauna antrą darbą ir tuo atsiekia du dalykus: gauna pagrindą nebūti namie ir taip pat prisideda prie šeimos ekonominio gerbūvio pakėlimo, tikėdamiesi, kad vaikai tai įvertins. Kiti gi vyrai pradeda gerti ir atsisako bet kokios atsakomybės. Kai jiems trūksta pinigų girtuokliavimui, jie zirzia ir kabinėjasi, kol žmonos jiems kiek rublių duoda. Juos gavę gi, jie leidžia pinigus kaip vaikai — nesiimdami jokio intereso taupyti, planuoti ar pan. Kai kurie net sau meilužes susiranda, ir tai jiems nekelia jokio kaltės jausmo, kol to žmona nežino. Toks vaikiškas elgesys tėvo autoritetą dar labiau nužemina ir jis tada dar daugiau geria. Ši matriarchalinė sistema daug prisideda prie dabartinės šeimos krizės Lietuvoje, bet ji yra komunistinės sistemos išauginta ir aš nematau net kaip ji gali būti pakeista. Moterų agresyvumas joms ir jų šeimoms yra būtinas vien tik dėl jų išlikimo ir dėlto kaip jos būtų motyvuotos to atsisakyti. Kai kurie psichologai ir psichiatrai ten mėgina šią problemą gvildenti, bet nemanau, kad tai jiems pasiseks. Lietuvos moters leidžia vyrams Kremlių ir partiją valdyti, o jos valdo savo šeimas ir joms to užtenka. O gal ir ne, nes ne kartą ten konsultuojant, ypatingai jaunos žmonos skundėsi, kad jų vyrai esą be nugarkaulių ir kad jos norėtų vyrą, o ne vaiką savo gyvenimo draugu turėti. Bet kai iškėliau klausimą, ar jos ne perdaug valdo ir dominuoja, gavau atsakymą, kad, girdi, “jei aš to nedaryčiau, tai jis eitų pas savo motiną ir ta jį valdytų”.

4. Šeimos terapija Kaip minėjau, Sovietų s-gos autoritetai yra susirūpinę šeimų krize tenai, ir tai yra davę progos įvairių respublikų vadovams duoti sugestijų ir pristatyti planų šios problemos atžvilgiu. Lietuvoje šituo susirūpinimu buvo labai gerai pasinaudota. Naudodamiesi R. Vokietijos, Anglijos ir Lenkijos modeliais - eksperimentais Sveikatos ministerijos darbuotojai su ministro dr. Kleiza parėmimu įsteigė Vilniuje 1969 m. pirmąjį Psichohigienos ir Šeimos santykių kabinetą. Tai buvo pirma tokia įstaiga visoje Sąjungoje. Iš pradžių tai buvo gana mažo tipo įstaiga, kuri organizavosi lėtai, negaudama per daug dėmesio iš kitų. Šį pirmąjį kabinetą organizavo gydytojas C. Grizickas, kuris norėjo jame panaudoti ne medicinišką, bet psichologišką metodą. Šitai buvo labai svarbu, nes tuo būdu į darbuotojų tarpą buvo įtraukti keli jauni psichologai-gės, išjungiant psichiatrus. Psichiatrija tiek Lietuvoje, tiek visoje Sovietų sąjungoje turi labai blogą vardą, nes ji susidėjo su valdžios tarnautojais, padedant jiems cheminius žmonių kankinimus. Šeimos konsultacijos kabinetams reikėjo atgauti žmonių pasitikėjimą. Šis krypties pakeitimas davė gerų rezultatų. 1976 m. ten buvo du kabinetai, kuriuos aplankė per metus 2000 žmonių, bet 1981 m. jau veikė 12 kabinetų, kurie aptarnavo netoli 27.000 klijentų. Šie šeimos santykių kabinetai duoda ne tik šeimos terapiją, bet taip pat individualinę ir grupinę psichoterapiją. Jie ten mato ir vaikus ir prieauglius. (Plg. C. Grizickas, 1982, 1983 ir V. Bieliauskas, 1982).

Šie Šeimos santykių kabinetai pradėti Lietuvoje dabar jau yra praplitę ir kitose Sov. Sąjungos dalyse. Atrodo, kad tai gana rimta pagalba duodama šeimoms, pergyvenančioms krizes, ir jų statistikos rodo gana gerą pasisekimą. Šių kabinetų darbuotojų įtakoje Vilniuje 1979 m. prie miesto Civilinės metrikacijos skyriaus buvo įsteigta psichologinė konsultacija. Visi sutuoktiniai, padavę pareiškimus skyryboms, yra skatinami pasinaudoti šiuo patarnavimu. Pagal Navaitį (1982) Vilniaus miesto civil. metrikacijos skyrius kasmet išskiria 200 - 220 porų. 1979 m. nuo kovo mėn. ligi metų pabaigos šia konsultacija pasinaudojo 195 žmonės. 92 iš jų galvojo paduoti pareiškimus skyryboms, bet po konsultacijos 52 iš jų nutarė likti kartu. Tai yra labai nauja sritis ir, kaip Navaitis pastebi: “tokio pobūdžio konsultacijų patirtis Tarybų sąjungoje yra dar menka” (1982, psl. 191). Kiekvienu atveju mes vėl galime džiaugtis, kad ši konsultacija irgi savo pradžią turi Lietuvoje.

II

ŠEIMA IŠEIVIJOJE

Emigracija iš Lietuvos į įvairius Vakarų kraštus turėjo bent du svarbius etapus: 1. prieš ir po pirmojo pasaulinio karo ir 2. po antrojo pasaulinio karo. Pirmojo etapo emigracija buvo daugumoje savanoriška: žmonės vyko užsidirbti pinigų ir tuo būdu pagerinti savųjų gyvenimo standartą grįžus atgal, arba jie bėgo nuo caro karinės mobilizacijos. Daugumas jų galėjo grįžti atgal ir palaikė stiprų kontaktą su kraštu. Daugumas jų buvo mažo išsilavinimo, turėjo sunkumo išmokti vietinių kalbų, gyveno savo getuose ir labai mažai asimiliavosi į vietinį gyvenimą. Savo atsivežtas vertybes ir tradicijas jie išlaikė ir svetur ir daugumoje jie neasimiliavosi tarp vietinių. Žinoma, jų svetur gimę vaikai, kurie jautėsi atskirti nuo gyvenimo srovės savo naujoje gimtinėje, reagavo labai smarkiai prieš tėvų izoliaciją ir jie tuoj įsijungė į vietinį gyvenimą, priimdami vietinius papročius ir vietines vertes.

Pritaikant šiuos stebėjimus šių emigrantų šeimos gyvenimui, mes matytumėm mažai pasikeitimo šeimos tradicijos tėvų šeimose ir gana stiprų prisitaikymą prie vietinių tradicijų papročių vaikų šeimose. Vaikų šeimose pranyko daugumoj tautinis identifikavimasis, kas buvo labai svarbu tėvų šeimose. Bet bendro šeimos verčių pakeitimo pirmame etape mažiau pastebėsim, nes tokio pasikeitimo neįvyko vietinių šeimų tarpe. Visų Vakarų kraštų šeimos buvo patriarchalinio tipo su griežtais šeimos nepadalomumo principais.

Antrasis emigracijos etapas, kuris ir daug mūsų išblaškė po pasaulį, įvyko po antrojo pasaulinio karo. Šį kartą emigrantai buvo daugumoje ne darbininkai su mažu išsilavinimu, bet daugumoje inteligentai su universiteto išsilavinimu. Jiems buvo lengviau išmokti kalbas ir jie galėjo lengviau įsijungti į vietinį gyvenimą. Kalbant čia turiu galvoje daugumoje emigraciją į JAV, kuri bene buvo didžiausia abiejuose etapuose, bet daugumas stebėjimų tiks ir kitų kraštų gyventojams. Daugumas šių po antro pasaulinio karo emigrantų atvykę mėgino sudaryti kontaktus su čia įsikūrusiais pirmojo etapo emigrantais. Nors jų vertės ir šeimos tradicijos buvo gana panašios, bet jų susiartinimas buvo sunkus: anksčiau atvykę jau buvo prisitaikę prie vietos sąlygų net patys nepastebėdami. Ir taip naujieji emigrantai kūrėsi beveik iš naujo, kurdami savo kolonijas, steigdami savo mokyklas ir kurdami savo šeimas. Bet šitai vyko tuo metu, kada Vakarų pasaulis pergyveno gana didelį pasikeitimą savo tradicijų. Šis pasikeitimas vyko Vakarų industrinės revoliucijos pasekmėje, davusioje Vakarams patogų, malonų gyvenimą, persunktą hedonistinėmis vertybėmis. Be to, dar prisidėjo Vatikano II revoliucinis pasikeitimas Katalikų Bažnyčioje, kurios įtakoje individo interesai, teisės ir pogeidžiai buvo sulyginti su žmogaus teisėmis. Šio viso įtakoje Vakarų pasaulio institucijos, paremtos bendruomenės socialiniais principais, pradėjo svyruoti. Patriarchalinė (feodalinė) Vakarų struktūra sudemokratėjo, duodama daugiau ir daugiau vietos individualiems žmonių poreikiams. Ir taip ir šeimos vienetas, kuriame pasireiškia organizminiai elementai, ir kuris pilno demokratinio modelio negali įkorporuoti, pradėjo drebėti, blaškytis ir griūti. Šeimos pasižadėjimas būti nepadaloma, pamažu pasikeitė. Vedybinį pasižadėjimą pakeitė iš “kol mirtis mus išskirs” į “kol mūsų vedybos numirs” (Kozlow, 1981). Šiandieninė šeimos vedybinė sąvoka turi sunkumų su priėmimu vedybinių pasižadėjimų nepakeičiamumu. Kad tai yra faktas, reikia priimti tai, žvelgiant taip pat į Vakarų pasaulio šeimos krizę. Ir čia šeimos pergyvena krizę ne mažesnę, kaip Sov. S-goje, ir kaip dabartinėje Lietuvoje. Ir Vakaruose viena iš trijų vedybų yra pasmerkta ištuokai, lygiai kaip ir tenai. Ir čia vienas trečdalis vaikų jau auga arba su vienu iš savo tėvų, arba su patėviais naujose vedybose. JAV vidurkis vedybų, besibaigiančių skyrybomis, yra sutrumpėjęs nuo 7.5 metų 1963 m. ligi 6.5 m. 1975 (žr. Kaslow, 1981). Ir čia skyrybos yra padvigubėjusios tarp 1963 ir 1976 m. Aš manau, kad panašios statistikos būtų galima rasti ir kituose Vakarų pasaulio kraštuose.

Žinoma, gal šitai girdint ne vienam kils mintis: tai ką šios statistikos turi bendro su mumis emigrantais ir su mūsų šeimos gyvenimu? Tai liečia tik amerikonus, kanadiečius, vokiečius, prancūzus, australus, anglus ir t.t., o ne mus lietuvius. Deja, tokie samprotavimai yra labai nerealūs. Stebėjimai ir moksliniai turinėjimai rodo, kad naujai atvykę emigrantai draugiškose sąlygose prisitaiko prie vietinių papročių ir vietinių tradicijų per maždaug aštuonerius metus (plg. Engei, 1969). Nėra abejonės, kad emigracija į Vakarų valstybes po antro pasaulinio karo rado veik visur draugiškas sąlygas. Be to, turint galvoje, kad šie emigrantai buvo gana išsilavinę, jų įsijungimas į kraštų gyvenimą buvo daug lengvesnis. Žinoma, jų tradicijos, atsineštos iš gimtojo krašto, atmieštos šiek tiek vokiškomis tradicijomis, kurių bent dalį daugumas per 4-5 metus sugebėjo pasisavinti, tebeegzistavo ir tebegyvavo ir išeivijoje. Bet ir jų stiprumas yra kiek sušlubavęs pirmojoje emigrantų kartoje — mūsų kartoje, ir jis yra ypatingai sušlubavęs sekančiose kartose. Tiesa, mūsų vaikai yra daugiau lietuviški, negu pirmojo emigracijos etapo vaikai ir vaikaičiai, bet jie yra mažiau persiėmę lietuviškomis vertybėmis ir lietuviška kultūra. Jų šeimos ir jų gyvenimas yra jau gana sutapęs su vietinių žmonių vertybėmis ir jų gyvenimo principais. Ir taip šeimų gyvenimas lietuviškoje išeivijoje dabar yra prilygęs vietiniam šeimų gyvenimui. Taigi vietinės šeimos statistikos pilnai tinka ir mūsų šeimų statistikoms. Skyrybos ir tarp mūsų šeimų yra ne taip retos; antros ir trečios vedybos jau nėra išimtis. Priešvedybinis sugulovinis gyvenimas yra taip pat ne išimtis tarp lietuvių. Gal tik vienas dalykas charakteringas išeivijai yra mūsų tautinio šovinizmo palaikymas. Jeigu lietuvis išsiskiria vedęs kitatautę, tai jau jis ar ji yra tvarkoj — bet, jei lietuvis išsiskiria ir su lietuvaite ir veda kitatautę, tai jis jau elgiasi blogai. Žinoma, katalikai vis dar mes esame, taigi, jei lietuvis išsiskiria ir gauna vedybų anuliaciją, tai šitai jau yra neblogai, ypač, jeigu jis po to lietuvaitę veda. Bet, jei lietuvis gauna anuliaciją ir veda ne lietuvaitę, tai jis jau yra chuliganas. Aš tai vadinu tautiniu šovinizmu, kuris esmėje neturi jokių principų ir jokios dorovės. Šitokie galvojimai gal tautiniai gerai skamba, bet jie neturi pagrindo nei moralėje, nei žemiškoje etikoje. Šeima yra vienetas, pranešąs tautybę ir jos rėmimas vien tik tautybe išeivijoje yra tikras absurdas.

Išeivijoje šeimos turi geresnes sąlygas negu dabar Lietuvoje. Čia bent nereikia dėl butų ir erdvės kovoti, kas ten yra labai svarbu. Bet išeivijoje mūsų šeimos pergyvena gilią krizę, kuri yra Vakarų pasaulio krizė. Faktas, kad dabar JAV trečdalis vaikų neauga su abiem savo tėvais, yra svarbus ir skaudus (plg. Pakula, 1983). Vaikų ir išsiskyrusių tėvų problemos yra susietos su daugeliu emocionalinių problemų, kurios paliečia ir mokyklą, ir dorovę, ir visą žmonių bendruomeninį gyvenimą. Hedonizmas ir savęs pasitenkinimo pirmavimas sunaikino senąją romėnų imperiją — jie turbūt sunaikins ir Vakarų pasaulį. Taip pat jie gali sunaikinti ir mūsų lietuvišką emigraciją Vakaruose. Lietuviška šeima Vakaruose nėra saugesnė negu ji yra dabartinėje Lietuvoje.

Palyginimai tarp ten ir kitur

Atrodo, kad bendros skyrybų statistikos tiek Lietuvoje, tiek Vakarų pasaulyje yra gana panašios, t.y. maždaug viena iš trijų šeimų čia išyra ir tenai apie 35% šeimų išsituokia. Taigi skirtumai yra maži. Gal kiek įdomu yra tik tai, kad Lietuvos statistikos yra labai susijusios su Sovietų sąjungos statistikomis. Lietuva, būdama įjungta į Sovietų sąjungą ne tik savo nepriklausomybę prarado, bet buvo taip pat priversta ir savo gyvenimo stilių susovietinti. Tai yra tragedija, kurią mes tegalime konstatuoti, bet jos negalime pakeisti.

Kadangi bendros statistikos panašios, tai belieka žvelgti ne į jų skirtumus, bet kai kurias charakteristikas, glūdinčias už statistikos. Pagal Navaitį (1982) Lietuvoje moterys duoda sekančias priežastis, vedusias prie išsiskyrimo: 1. vyro girtuokliavimas, 2. vyras neklauso, 3. lytiniai sunkumai ir 4. uošvių kišimasis. Tuo tarpu JAV duomenyse moterys skyrybines priežastis taip rikiuoja:

1. meilės ir lytinių santykių problema, 2. finansinės problemos, 3. negalėjimas su vyru atvirai kalbėtis, 4. uošvių kišimasis.

Nežiūrint to, kad alkoholizmas ir Vakaruose yra problema, jis kol kas dar nėra įrikiuojamas tarp pirmųjų penkių skyrimosi priežasčių. Įdomu pastebėti, kad “neklausymas” žmonos JAV duomenyse nėra įjungtas net į 20 rangą. Šitai, be abejo, dar stipriau pabrėžia dabartinės Lietuvos (taip pat ir Sovietų sąjungos) matriarchalinę šeimos sistemą. Taip gal tektų nepraleisti pro šalį ir to fakto, kad tenai lytinių santykių sunkumai turi tik trečią vietą, o JAV pirmą.

Pastebėjome anksčiau, kad Lietuvoje veik visos ištekėjusios moterys dirba. Vakaruose dabar jų dirba apie 50%. Žmonos dirbimas duoda naujų problemų ir ten ir čia. Lietuvoje daugumoje žmonos yra geriau išsilavinusios, išsimokslinusios ir jų uždarbis yra daugumoje aukštesnis už vyrų (Kalnius, 1983). Dėl to jų darbas yra labai svarbus šeimos pragyvenimui. Bet nežiūrint visos matriarchalinės sistemos, dirbančios moterys savo namų ruošos pareigų vyrams dar nėra perdavusios ir dėl to, kaip Solovjovas (1981) pastebi, jos tikrumoje dirba du darbus. Nėra abejonės, kad tai joms duoda didelius stresus ir didelius nuovargius. Pagal apklausinėjimus (Barsys, 1981), daugelis moterų skundžiasi, kad šiuos du vaidmenis yra sunku suderinti. Reikia turėti galvoje, kad ten namų ruošos darbų sąlygos yra daug sunkesnės, nes ten nėra tiek daug mechaniškų priemonių tuos darbus atlikti. Be to, yra gana įdomu konstatuoti, kad tik 60% šeimose kiti šeimos nariai padeda motinai (Barsys, 1981), kai tuo tarpu JAV jau 85% šeimose visi šeimos nariai dalinasi darbu.

Minėjau, kad Vilniuje virš 34% vedybų yra su kitataučiais. O kas dabar vyksta išeivijoje? Sąlygos išeivijoje yra daug palankesnės šeimų susimaišymui ir tai, be abejo, vyksta. Statistikos tam neturime, bet manau, kad galėtumėm sakyti, kad virš 50% mūsų jaunimo jau teka ar veda kitataučius. Tai, be abejo, yra dėme-sio vertas faktas, nes, jei ši kryptis tęsis, tai mūsų emigracija turės išspręsti klausimą, kaip bendrauti lietuviams naudojant ne vieną, bet gal dvi ar tris kalbas. Jeigu šito klausimo neišspręsime ir reikalausime, kad visa mūsų akcija bazuotųsi tik lietuvių kalba, tai mes pamažu prarasime daug gerų savo draugų ir tautiečių, kurie praradę savo kalbą užsienyje, bus išstumti iš mūsų tarpo.

Bene įdomu yra stebėti taip pat religijos ir šeimos santykius. Lietuvoje religija yra persekiojama ir šeimose ją išlaikyti yra sunku, bet ji yra išlaikoma, nes ji yra surišta su tautiniu galvojimu ir pasipriešinimu okupantui (plg. prof. Kęstutis Girnius, Aidai, 1983). Išeivijoje krikščionybė ir katalikytė yra sušlubavusios ir dėl to jų įtaka šeimoms yra sumažėjusi. Be abejo, emigracija yra šito sušlubavimo sūkuryje. Man kartais atrodo, kad persekiojama krikščionybė Sovietų sąjungoje yra vitališkesnė, negu laisva krikščionybė laisvame pasaulyje.

Šeimų krizė yra pergyvenama visame pasaulyje: ir Rytuose, ir Vakaruose. Bet mano stebėjimai rodo, kad Sovietų s-goje yra dedama daugiau pastangų šią krizę pergalėti. Minėjau, kad Lietuva yra vadovaujanti respublika šeimos konsultacijos kabinetų srityje; ji taip pat yra įvedusi psichologinę konsultaciją prie civilinės metrikacijos biurų. Visa tai yra valstybės apmokama ir visa tai yra plačiai naudojama. Ten yra leidžiamas populiarus žurnaliukas “Šeima”, kuris turi didelį tiražą. Yra visa eilė knygų, labai gerai paruoštų, mėginančių duoti atsakymų įvairioms šeimų problemoms. Vienas iš labai plačiai skaitomų žurnalų, “Mokslas ir gyvenimas”, beveik kiekviename numeryje turi gana stiprių straipsnių šeimos gyvenimo klausimais. Ten randama diskusijų dėl mažo šeimos prieauglio, dėl verčių ir moralės šeimos gyvenime, kartais ten net mėginama pasmerkti abortus iš mediciniško taško ir t.t. Dėmesys šeimai ten yra labai stiprus ir sveikintinas.

Be abejo, Vakarų pasaulis yra daug daugiau pažengęs šeimos konsultacijos ir šeimų terapijos srityse. Deja, čia viskas vyksta privačiose sferose. Žmonės gali pasinaudoti šeimos terapija, bet ji nėra visiems prieinama. Be to, daugelis čia vis galvoja, kad jie patys savo problemas gali išspręsti. Šitai labai būdinga mūsų emigrantuose, kurie skaito, kad tik “durniams” reikia psichoterapijos, o lietuviai gi nėra durniai. Ir taip emigracijoje daugumoje lietuviškos šeimos mėgina spręsti savo problemas be profesionalinės pagalbos. Ir, deja, jos jų neišsprendžia. Bendrai imant, kraštai, kuriuose mes gyvename, daugiau dėmesio kreipia į šeimų problemas, negu mes, ir tai yra tragedija. Lietuviškos šeimos pergyvena išeivijoje krizę, ir jos nežino, kaip ir kur rasti pagalbos.

Prieš kiek laiko Amerikos vyskupai išėjo į viešumą su stipriu pasisakymu dėl atominio ginklavimosi ir dėl to didelio pavojaus žmonijos sunaikinimui. Tai buvo įdomus konstatavimas. Deja, mano nuomone, pasauliui didžiausį pavojų sudaro ne atominė bomba, kuri gali daug gyvybių sunaikinti, bet dabartinė pasaulinė šeimų krizė, kuri gali be jokios bombos visą mūsų civilizaciją likviduoti. Ir čia JAV vyskupai galėjo ir gali ką nors daryti. Deja, jie tuo nemato. Gal yra net tragiška, kad mūsų priešai tai pastebi geriau negu mes. Aš nemanau, kad sovietų sistemoje šeimos krizė bus sustabdyta, nes ten pati sistema gilina tą krizę. Bet tai nereiškia, kad mes, gyvendami Vakarų pasaulyje, galime duoti sau liuksusą ir nežvelgti į šeimų krizę čia. Šeima yra pagrindinis mūsų bendruomeninis socialinis vienetas, jei jį prarasime, visą savo bendruomenę prarasime. Ir šitoje šeimos darbuotėje už šeimos stiprinimą mes čia turime daug ką bendro su kenčiančia mūsų tauta ir mes gal net galime vieni kitus suprasti ir mėginti vieni kitiems padėti.

Pozityviau žiūrint

Galėčiau čia jau ir baigti, bet būtų samprotavimai užbaigti su gana pesimistiniu tonu. Sako, kad pesimistas, matydamas pusę stiklo vandens, galvoja, kad jis yra pusiau tuščias, o optimistas mano, kad stiklas yra pusiau pilnas. Pritaikant šį posakį, norėčiau pažvelgti į šeimos gyvenimą Lietuvoje ir išeivijoje iš pozityvaus taško. Taigi pozityviai žiūrint, tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje viena iš trijų šeimų išsituokia, bet dvi lieka neišsituokusios. Vadinas, virš 60% šeimų gyvena kartu. Vilniuje 67% visų šeimų yra tautiniai ne mišrios, o Kaune 90% visų sutuoktuvių yra ne mišrios. Išeivijoje 50% šeimų yra grynai lietuviškos — tarp lietuvių lietuviškai kalbančių. Kaip Kęstutis Girnius (1983) pastebi, Lietuvoje katalikybė ir tautinė rezistencija yra gana susijusios ir jos palaiko lietuvybės tvirtumą. 85% Lietuvoje kalba lietuviškai, ir nors visa tauta yra dvikalbė, bet gi visi kalba lietuviškai — net daug rusų lietuviškai yra išmokę. Išeivijoje lietuviškos organizacijos, lietuviška spauda ir lietuviška kultūra, nežiūrint stokos gyvų kontaktų su Kraštu, yra labai gyvos. Galima būtų priskaityti ir daugiau pozityvių tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje faktų, kurie visi rodo, kad mums vilties pasimesti nėra pagrindo. Gal reikėtų tik daugiau šituos pozityvius faktus stiprinti, mažinant negatyvius įvykius. Šeimos krizė vyksta, bet šeima, kaip jau Jack Volteras pastebėjo, tebėra bene geriausias dalykas, ką žmonija ligi šiol yra sugalvojusi.

Sovietų sistema nėra amžina. Jų imperija jau rodo plyšių, kurie didėja. Dabartinėje Lietuvoje tautos pranašų netrūksta. Vieni jų žūva, pav. Kalanta, Laurinavičius, bet jų vietoj stoja į eilę, kaip Petkus, Terleckas, Svarinskas ir kiti. Nežiūrint visų pavojų, jie kelia galvas aukštyn ir protestuoja prieš pavergėją ir žmogaus teisių laužymą. Ir jų nutildyti yra neįmanoma. Ir jie ir kiti yra mūsų viltis.

O pagaliau ir matriarchalinė santvarka lietuviškoje šeimoje gal nėra bloga, bet gal net geras dalykas. Gal ateityje mūsų skulptoriai kals ne motinas prie ratelio su vaiku, besimokinančiu lietuvių kalba skaityti ir rašyti — bet gal tos skulptūros rodys prie architektūros braižymo stalo naują lietuvę motiną, pasakojančią savo sūnui apie laisvą Lietuvą.

Panaudota literatūra

Bieliauskas, V. J. Family therapy, family life in the U.S.S.R. Ohio Psychologist,1982, 29(2), 18-20.

Bieliauskas, V. J. Mental Health Care in the U.S.S.R. American Psychologist. 1977, 32(5), 376-379.

Buslius, Z. Intymio elgesio variantai ir sunkumai. Mokslas ir Gyvenimas,1983, 4, 26-27.

Engei, G. Comparison between American permanent residents of Israel: Part II, Israeli background, The Journal of Psychology,1969, 72. 135-139.

Grizickas, Č. Šeimyninių santykių Kabinetų veiklos patirtis. Barsys, B. et. ai. (eds.) Aktualios šeimos ir auklėjimo problemos.Vilnius: Mintis, 1982, 199-202.

Grizickas, Č. et. ai. Santuokos šviesa ir šešėliai. Mokslas ir Gyvenimas.1982,4, 23-32.

Kalnius, P. Nuo draugystės ligi santuokos, Mokslas ir Gyvenimas,1983, 26-27.

Kaslow, F. W. Divorce and divorce therapy. Guriman, A. S. and Kinskem D. R. (eds.) Handbook of family therapy, New York: Baumer/Mazel, 662-696.

Navaitis, G. Psichologinės konsultacijos. Patirtis teikiant pagalbą besiskiriančioms šeimoms. Barsys, B. et. ai. (eds.) Aktualios šeimos ir auklėjimo problemos. Vilnius: Mintis, 1982, 191-192.

Navaitis, G. Jaunos šeimos problemos, Mokslas ir Gyvenimas,1982, 10, 26-27.

Pakula, L. Children and divorce. Medical Aspects of Human Sexuality.1983, 17, 148-158.

Schur, E. M. (ed.). The family and the sexual revolution.Bloomington, Ind.: Indiana Univ. Press, 1964.

Solovjovas, N. Šeimos ugdymo ir gynimo klausimai. Barsys, B. et. ai. (eds.). Aktualios šeimos ir auklėjimo problemos. Vilnius: Mintis, 1982, 27-30.