UŽMIRŠTAS KOVŲ ŽMOGUS

ĮVADAS Į OKUPACIJĄ

Jonas Virbickas okupacijų sūkuriuose

KĘSTAS LINGAILA

(Tęsinys iš 83 Nr.)

Nemažai rūpesčio sukeldavo J. Virbickui ir įvairių žmonių skundai: kas nors buvo kieno nors neteisingai aprašytas arba, išvardinus asmenis pirmosiomis sukilimo dienomis, buvo jo pavardė išleista ir pan. Kiti tiesiog rašė anoniminius skundus prieš vietos partizanus, kad jie buvę vienų ar kitą suėmę, nors tie patys sukilėliai ir susirinkimuose buvo kalbėję už sovietinę valdžią ir dalyvavę mitinguose, eisenose ir t.t. Daugiausia betgi tokių skundų buvo prirašinėta prieš mokytojus, kurie bolševikų okupacijos metais turėjo daug ką daryti, norėjo ar nenorėjo, bet vėliau įsijungę į sukilėlius, "skriaudė” buvusius savo kairiuosius draugus ir pan. O vieną kartą, jau žymiai vėliau, paskyrus vieną kokį tai Ramanauską žemės ūkio tarėju, kažkoks teisininkas Ramanauskas ėmė rašinėti piktus laiškus ir siųsti atitaisinėjimus, teigdamas, kad jis nesąs joks tarėjas ir todėl visi draugų sveikinimai, gavus tokias pareigas, esą įžeidimas, nes jis nesąs koks “parsidavėlis" . .. Iš pirmo laiško jau buvo galima matyti, kad tai parašė koks girtuoklis ar jau pairusios sveikatos žmogus.

Ir, kai tą laišką redakcija grąžino, vieną pavakarę “Į Laisvę” pas J. Virbicką įsiveržė labai įpykęs vyras, paklojo savo teisininko pažymėjimą ir kitus dokumentus, pareikalavo tuojau jo laišką išspausdinti, nes jis — ne tarėjas, o draugai jį vis įžeidinėją, sveikiną, todėl išspausdinus atitaisymą, jis galėsiąs tuos įžeidinėtojus traukti teisman ir juos susodinti į kalėjimą. J. Virbickas ir šiaip ir taip bandė teisininką perkalbėti, nurodydamas, kad toks jo raštas galįs tik jam pačiam pakenkti, bet tas nenusileido ir tiek. Pagaliau susitarė, kad pirma tegu jis duoda į teismą pačią "Į Laisvę” už tai, kad ši neišaiškino reikalo plačiau, jog yra ir daugiau Ramanauskų, net teisininkų, kad skelbdama nepridėjo gimimo vietos ir datos... o, kai teismas lieps, tada ir jo laišką redakcija išspausdins. Taip ir pasibaigė toks nelemtas išpuolis, nors tas pats Ramanauskas dar daug kartų skambino, kol pagaliau nusiramino, dar atskiru raštu apkaltinęs Tarėjų įstaigą, kuri, duodama žinią apie tarėją, nepažymėjo, kad dar yra ir kitas labai svarbus teisininkas Ramanauskas. . .

Panašių, nors ir mažiau įkyrių laiškų ir reikalavimų buvo gana daug, nes vienerių metų bolševikinė okupacija buvo ne vieną įpratinusi skųsti laikraščiuose nepatinkamus asmenis.

Tokį skundimą labai puoselėjo bei skatino ir pati NKVD.

Naujos vėtros

1941 m. rugsėjo mėn. pradžioje “Į Laisvę” supurtė nauja vokiečių civilinės valdžios vėtra: buvo uždarytas Lietuvių Aktyvistų Frontas, suimtas L. Prapuolenis ir kt. Tada “Į Laisvę” iš karto pakibo ore, nes nebebuvo leidėjo. L. Aktyvistų Frontas jau palaidotas. Tuomet ir buvo sudaryta “Spaudos žodžio” b-vė, kuriai vadovavo Kaz. Bauba, vėliau patekęs į Stutthofo kacetą ir ten miręs. "Į Laisvę” leidimas bei jos redagavimas jam ir buvo priskaityta prie visokių nusikaltimų karo metui ir vokiečių tautai ... Ir 1941 m. rudenį spaudos cenzūra pagriežtėjo, o visokie reikalavimai pulti žydus padažnėjo. J. Virbickas iš dalies gynėsi įvairiais karo korespondentų pranešimais, kad juos reikią pirmoje eilėje spausdinti, o ne kokius nors gatvės reporterių prieš žydus sapaliojimus, kuriais verste apversdavo buvę visokie "Sekmadienio” ir "Šluotos” bendradarbiai; tada jis pasišaipydavo, kad tik vienas dar Justas Paleckis su savo straipsniais prieš žydus ir liaudies priešus neatbėgo, nes jo dabar Lietuvoje nėra .. . Bet tų privalomų skelbti straipsnelių prieš žydus ir spekuliantus pakankamai gaudavo, ir iš vokiečių įstaigų, kuriuos išspausdindavo ir su būdingomis vokiečių gamybai rašybos klaidomis, už kurias vėliau jam vok. cenzūra atskaitydavo visokias “Schweinerei” ir kt. vokiškuosius perliukus ...

Kaip sunku buvo tuomet pataikyti vokiečių cenzūrai, tepaliudys vienas toks įvykis. Kaune sugavo 3 teroristus, kuriuos, kaip viešai vokiečiai paskelbė, kars Ąžuolyne prieš pat Kūno Kultūros Rūmus. Buvo suruošta “šventė” — paleisti iš įstaigų tarnautojai, kad šie matytų visas vokiečių “kultūros iškilmes”. “Į Laisvę”, pagal vokiečių prielaidas, permažai rašė ir per trumpai įvykį aprašė. Vokiečių cenzūra J. Virbickui ėmė priekaištauti, o jam kažin kaip prasitarus, kad ten pats nebuvęs, negalėjęs pajusti visos tos nuotaikos ir pan., vokiečiai įsiuto, palaikė jį nusiteikusiu prieš Reichą, išplūdo, pagrąsino net Dachau stovykla, nes “Į Laisvę” laikraščio vyriausias redaktorius pats turėjęs dalyvauti ir dar pavesti keliems tą įvykį gerai aprašyti, patikrinti žmonių nuotaikas ir skirti tam reikalui vedamuosius ... Ir taip jį išbarę, išplūdę “lietuvišku žydu”, "baltuoju žydu” (weisse Jude) (jų terminu, tai buvo labai didelis keiksmas), priminę įvairias brošiūrėlęs, kur vokiečiai laikė lietuvį "menkaverčiu” (minderwertig) ir plačiai buvo tai skelbę kariams skirtuose gana slaptuose “Toumistenschrift” leidinukuose, pagaliau išbaigę savo kilnųjį aukštosios kraujo rasės žodyną, J. Virbickui pridėjo, kad ateitų rytoj, su paprastu “raus!”.

Ir kai vėliau J. Virbickas sulaukė pusiau legaliai atvažiavusio Julijono Būtėno, jam perdavė vadinamąsias vyr. red. pareigas, nors su vok. cenzūra ir toliau daugiausia jis tvarkė reikalus. Tada jau sabotuoti tam tikra prasme vokiečių kęslus sutarė visi trys: J. Būtėnas, B. Dundulis ir J. Virbickas, bet ir toliau palikdami nuošalyje J. Žlabį, kuris vis daugiau ir daugiau girtavo. Atrodo, tuo metu buvo pradėta ir slapta vad. “skelbimų srovė”, kurioje buvo skelbiami ir mainomi labai skurdūs daiktai, tuo norėta parodyti, kaip vokiečių okupacija nugyveno Lietuvą; tokie "Į Laisvę” skelbimai buvo perduodami į Berlyną, išversti į svetimą kalbą, o toliau jau užsieniui, kur juos paskelbdavo demokratinių valstybių radijas. Po kurio laiko tuos sugalvotus skelbimus, kuriems vadovavo Rygertas, pradėjo labai rūpestingai braukyti vokiečių cenzūra. Taip ši tyli mūsų priemonė baigė dienas, rodos, dar prieš įsakymą J. Būtėnui išvažiuoti atgal į Berlyną, o J. Virbickas vėl turėjo pasiimti vyr. red. pareigas.

Dunda Berlyno perkūnai

1942 m. pavasaris jau “Į Laisvę” buvo labai sunkus, nes vis nauji ir nauji reikalavimai, nauji suvaržymai persispausdinti net iš įvairių vokiečių laikraščių mums įdomius gabaliukus, kuriais stengėmės parodyti, kad vokiečių laimėjimai turi ir kitą pusę. Ir pagaliau jau uždraudė mums bet ką persispausdinti, nes visa tai duosianti DNB per lietuviškąjį skyrių. Bet ir tai kartais cenzūra įsikišdavo, nubraukdavo ir tokius duotus gabaliukus. Žinoma, linksmiausia buvo, kai 1942 m. rudenį vietos vokiečių cenzūra nubraukė net savo Fuehrerio Adolfo rašytą laišką Prancūzijos Vichy vyriausybės galvai Petainui.

Nauja varžymų banga Laisvę” ištiko po 1942.11.16 d., kai susirinkę studentai ir kiti tyliai padėjo prie Nežinomojo kareivio kapo vainiką ir tyliai, nė himno nesugiedoję, išsiskirstė. Panašiai didelė žmonių minia išsiskirstė gana tyliai ir be jokio nesusipratimo vakare, nuleidus vėliavas, iš to paties Karo muz. sodelio. Vokiečiai pajuto, kad ši tyli ir drausminga minia yra perėjusi į tylų pasipriešinimą, kas jų nuomone yra baisiausia. Jei didelis lenkų pasipriešinimas prasiveržia gaivalingais išsišokimais, į kuriuos atsakoma šūviais ir kitokiu sunaikinimu, tai lietuviai išėjo kitu pasipriešinimo būdu — tyla. Kai nežinai, kuris draugas, ir kuris priešas, su tokia tauta sunkiausia susitvarkyti. Tai priminė jiems iš dalies jau danų, norvegų bei kitų užimtųjų kraštų visuotinį vokiečių boikotą, jų įsakymų nevykdymą...

Atkeršydami vokiečiai sumažino “Į Laisvę” popieriaus kiekį, laikydami šį laikraštį žymiai atžagaresniu, negu Vilniaus "Naująją Lietuvą”.

Tuomet iš dalies buvo atsakyta, kad spausdinta jaunosios kartos apysakaičių, novelių, kur buvo pabrėžiamas žmonių sugyvenimas ir pagalba. Bet tas vokiečiams nepatiko. Jie vis reikalavo daug rašyti apie vokiečių karo ir kultūros laimėjimus, nuolatos pulti ne tik žydus, bet ir jiems parsidavusius anglus bei kitus. Vieną kartą įsakė išsiversti kažkokią brošiūrą apie Talmudą ir perleisti per “Į Laisvę” atkarpą. Brošiūroje vokiečių mokslas įrodęs, kad Talmudo skaitymas ir pakenkęs žydams, net gal jų rasei . . . Bet šią knygutę J. Virbickas atsinešė ir neprisiruošė išversti gal per visus metus laiko. Panašia literatūra jis buvo dar kelis kartus aprūpintas, bet vis nerado vertėjų, kurie “sugebėtų tokius sunkius veikalus lietuviškai išversti”, nors jau kalbinęs ne vieną ir pan. Taip ir nustumdavo, kol “Į Laisvę” buvo sustabdyta.

Didžiausi perkūnai iš Berlyno ėmė dundėti, kai 1942 rugpjūčio gale ir rugsėjo pradžioje jaunimas nestojo į vad. darbo tarnybas, o ėmė rūpintis kaip nors įstoti studijuoti. Tada Kaune buvo sukviesta V. D. universiteto senatas, be Teologijos fak. dekano (vokiečiai šio fakulteto nelaikė priklausančiu universitetui) ir Vilniaus univ. vienas ar du atstovai. Ir dabar iš Rentelno įstaigos buvo pasakyta, kad tegalį studijuoti vien tik atlikę vad. Reichsarbeitsdienst, o daugiau negalima verstis hospitantais ir pan., negalima daugiau apgaudinėti Reicho, kaip buvo pernai. Senatui pasipriešinus, visi buvo sulaikyti ir nusiųsti į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Iš ten atbėgo į "Į Laisvę” Jonas Rimašauskas ir mums pranešė, kas suimtas ir už kokius nusikaltimus. Buvo pranešta V. D. Universitetui, kur apvalyti dekanų ir profesūros stalčiai, pasiuntiniais pranešta ir suimtųjų šeimoms ... Tada be J. Rimašausko daug lakstė ir kiti kalėjimo tarnautojai, ypač toks vienas, kurio pavardės nebeprimenu. Nors jis buvo po karo Vak. Vokietijoje, bet išvažiavo į Australiją.

Tuomet “Į Laisvę” buvo pabrėžtinai įsakyta, kad laikraštis turi išeiti laiku, nekelti žmonėse panikos ir t.t., o cenzoriai labai braukė smulkias žinutes, vis bijodami, kad neišeitų kas nors apie suėmimus ir pan. Tada jau teko J. Virbickui ir kitiems nakvoti “Žaibe”, redakcijos patalpose, ir laukti, kad būtų galima juos rasti, kai kur nors skubiai bus labai reikalingi. Tuomet norėjome J. Virbicką kur nors išsiųsti nakvoti, kaip juokdavomės, pas merginas, nes manėme, jei būtų daugiau įtampos, jį gali ir suimti, kai kiti jautėmės gan saugūs ir tariamai čia vaišinomės. Bet J. Virbickas mūsų nepaliko, manė, jog dar jam nėra pavojaus ...

Universiteto senatą, palaikę porą-trejetą dienų, paleido. Tačiau “Į Laisvę” ir dabar nukentėjo — nukirpo vėl dalį popieriaus.

Ir tuo metu J. Virbickas buvo su K. Bauba vėl pakviestas į kaž kurią vokiečių spaudos reikalams įstaigą: vienas kaip redaktorius, o antras — kaip “Spaudos Žodžio” pirm. - leidėjas. Iškilus popieriaus klausimui (dėl kitų reikalų, turinio, priekaištus buvo pilnai išklausę), bandė aiškinti, jog negalima mažinti iki 4 psl., nes galį žmonės labai nepalankiai išsiaiškinti, nes tik po 4 psl. buvo bolševikiški laikraščiai, tai dabar žmonės galį suprasti, kad ir vokiečiai iki tokio dydžio lietuvių spaudą nuvertina. Įstaigos vokietis ėmęs šaukti ir keikti maždaug tokiais žodžiais:

“Raus! Litauische Sau! Raus! Minderwertige Menschen! Sie koennen nicht die Deutschen lehren! Wir walten Europa! Verstehen sie, die unsaeuberen litauische Schweine! Wir haben genug Platz in Dachau!... ’ Ir grįžęs tą dieną J. Virbickas nebegalėjo nieko dirbti. Vakare buvo spaudos žmonių pas J. Ambrazevičių pasitarimas. Sutarta — nenusileisti ir toliau dirbti, kol tik galima.

Antra, bet ir paskutinė spaudimo banga “Į Laisvę” ištiko jau po 1942 m. Vėlinių. Tuomet Kauno kapinėse buvo susitelkę labai daug žmonių, ypač karių skyriuje. Prie nepripriklausomybės karių kapų buvo gėlių ir žvakučių. Kaž koks provokato-torius, užsilipęs ant kariams paminklo, pradėjo agituoti prieš vokiečius, siundyti jiems kenkti ir p. Teko šį provokatorių, jau žinomą geštapo talkininką, išmesti už kapinių, kur būreliais slampinėjo geštapininkai ir vokiečių kitokie ginkluoti civiliai. Mūsų vyrai sučiupo tą šančiškį ir išmetė per kapinių tvorą į Trakų gatvę, kur jį susižvejojo jau gestapas, kaip savo žmogų. Tai buvo vienas ir tylus J. Virbicko veiksmas, nors vyrus į "kovą” su provokatoriumi sušaukė Stasys Daunys. Vėliau iš kapinių grįžtąs jaunimas gatvėse patriukšmavo, bet su vokiečiais nesusikabino, ir visos demonstracijos pasibaigė tvarkingai, dar kartą įtikindanios vokiečius, kad mes esame tvarkingi ir kultūringi europiečiai, o ne kokie jų keikiami azijatai ... Ir tikrai, iš šios demonstracijos vokiečiai padarė vėl išvadą, kad lietuviai neįsivelia į provokacijas, esama kaž kokios vidinės drausmės ir toji minia jau klauso kaž kokių vadų ...

“Į Laisvę” Vėlinių įvykius trumpai suminėjo, pažymėjo, kad buvo tvarkingai grįžta namo, bet vokiečių cenzūra nebuvo tokiu aprašu patenkinta nors ir nieko ypatingo negalėjo J. Virbickui prikišti. O tas tikrai daug vargo, kol tą aprašėlį sulipdė. Bet, nežiūrint ir ramių Vėlinių, nuėjęs į vok. cenzūrą po kelių dienų, atsiėmė visokių keiksmų pakankamai, pirmą kartą išgirdo, kad “Į Laisvę” bus pakeistas vardas ir leidėjas, nes šis laikraštis neremia vokiečių karo ūkio ir pan. Iš kitų šaltinių patyrė, kad į Kauno komisariatą lando keli spekuliantai ir nori perimti į savo rankas “Į Laisvę”, "Naujosios Lietuvos” ir kitų laikraščių leidimą ir pelną dalintis su vokiečiais, kartu ir už “tą gerą reikalų supratimą” rašyti kaip vokiečiams patinka ... Taip šie išmoningi “patriotai” ir spekuliantai landė tiek Vilniuje, tiek Kaune ir siūlė savo patarnavimus, tikėdamiesi ne tik dabar, bet vėliau daugiau uždirbti, nes po karo savo rankose turės laikraščius ir spaustuves. Jie girdė Kaune dr. A. Scholzą ir kt., kad tik užtartų juos pas von Rentelną, Lohsę, vis įrodinėdami, kaip jie galėsią patarnauti ir nuteikti lietuvius vokiečiams bei jų teisingam karui. Buvo ir tokių, kurie landžiojo pas Schweizerį, įrodinėjo, kuriose spaustuvėse išspausdinamos knygos su atgaline data ir net jų tarpe pakišo tokią Paul Keller Čigonėlę (jos buvo dvi ar trys 1942-1944 slaptos laidos), kuri esanti naujai rinkta “Šviesoje”, nors tikrai jos viena laida buvo surinkta Šiauliuose; spaustuvių raidyno specialistai įrodė, kad tokius raidynus turi visos Lietuvos spaustuvės, išskyrus Vilniaus kraštą. Taip pat tokių raidynų buvo pilna ir karo metu be globos likusiose spaustuvėse.

Pagaliau sklido gandai, kad vienas vokiško kraujo turįs spekuliantas daugiausia siūląs patarnavimų ir vienas norįs gauti į savo rankas: “Į Laisvę”, “Naująją Lietuvą”, “Žemaičių Žemę” ir net “Sakalą” ir kt. Bet šiam pakišo koją jau kitas, kuris labai gerai mokąs nugerti konjaką su dr. Scholzu ir pačiu Rentelnu. Taip pirmasis planas sugriuvo, ypač, kai iš Berlyno atvažiuodamas panoro Vilniuje gauti į savo rankas “Naująją Lietuvą” dr. Ancevičius, tikras vilnietis, taigi turįs lyg tam tikros pirmenybės. Reikia pažymėti, kad tas dr. Ancevičius tikrai buvo lietuviškai nusiteikęs ir vienam pogrindžio laikraštukui atvežė slaptai spaustuvėlę ar jos dalį ...

Tuo metu, dėl vad. sustiprinto karo ūkio, “Į Laisvę” vėl buvo sumažintas popieriaus kiekis, kaltinant lietuvius, kad sabotuoja popieriui skirto miško kirtimą, jo išvežimą ir t.t., jog dabar vokiškiems Rygos laikraščiams tenkąs popieris atsivežti net iš Norvegijos ... Ir nors J. Virbickas gynė “Į Laisvę" reikalus tikrai nuoširdžiai, bet jau nieko visi įrodinėjimai negelbėjo. Laisvę” popieris buvo nukarpytas, kai tuo tarpu tie suvaržymai visai nepalietė nei “Naujosios Lietuvos”, nei kitų, išskyrus tik Telšiuose einančią "Žemaičių Žemę”.

Taip pat jau Kaune sklido 1942 m. lapkričio gale nauja žinia, kad “Į Laisvę" vardas neatitinkąs Naujosios Europos, todėl tuojau būsią pakeistas kitu. Naujas laikraštis bus žymiai didesnis, geresnių redaktorių redaguojamas ir lietuviškesnis, taip pat ir nepriklausys katalikų srovei, bus grynai nesrovinis. To laikraščio vardas jau parinktas Berlyne. Jis labai prasmingo vardo — “Die Zukunft” (Ateitis). Naujas laikraštis pasirodysiąs — pagal vienus 1942 XII 15, — pagal kitus — nuo 1943 sausio pradžios. Ir taip kartą nuėjus į vokiečių cenzūrą, J. Virbicką išplūdo, kad jau lietuviai esą slavofilai, vėl laukią ateinant bolševikų, todėl nekertą miškų, neišvežą paruoštos popieriui medžiagos ir taip sabotuoja karo ūkį bei visą Naująją Europą, todėl jiems vieta ateities Europoje gali būti liūdna ... J. Virbickas teisinęs lietuvius, kad šie nesabotuoja miško kirtimo darbų, bet negali daug kur įeiti dėl rusų desantininkų veiklos, nebeturi pakankamai ir piūklų, kirvių miško kirtimo darbams ir t.t. Vokiečiai įsiutę, apkaltino lietuvius melagiais ir išsisukinėtojais, o jų spaudą — atviru kenkimu vokiečių ūkiui, nes apie pagalbą vokiečių nenugalimai kariuomenei visai nerašą, nekviečiu besąlyginei įsijungti ir t.t.

Nors 1942.XII.15 "J Laisvę” dar vokiečiai nenumarino, tačiau buvo visai aišku, kad jos dienos jau suskaitytos, buvo jau žinomas ir naujas leidėjas — Bronius Daunoras. “Į Laisvę" dabar dalį pelno pervedė vad. Žiemos pagalbai, neturtingųjų šalpai, kitą dalį — studentų šalpai, o taip pat, jau neoficialiai — Vilniaus lietuvių šalpai — kun. Alf. Lipniūno ir kt. žiniai. Anksčiau aukas skyrė kun. K. Čibiro, taip pat slaptam komitetui. Taip, po 1942.XII.15 tų pinigų jau nedaug ir bebuvo. Ir kai visai buvo pasiškėję, kad jau 1943, sausio mėn. išeina “Ateitis”, tai “Į Laisvę” archyvo likučiai buvo išgabenti, administracijos archyvo senoji dalis čia pat “Žaibo” kieme sudeginta.

Perimdamas laikraščio leidimą, Br. Daunoras pasikvietė J. Žlabį, reporterius, dar kalbino B. Dundulį, bet nei žodžio nesakė ir nekalbėjo su J. Virbicku. Taip jis 1942X11 31 popietę, išleidęs paskutinį “Į Laisvę” numerį, susirinkęs kai kuriuos savo asmeniškus daiktelius, atsisveikinęs su visais spaustuvės ir kitais darbininkais, iškeliavo namo. "J Laisvę” lapai buvo užversti, nors ten J. Virbicko patarimu ir sutarimu liko St. Daunys . . . Šiaip reikia pasakyti, kad “Į Laisvę” uždarymas J. Virbicką išgelbėjo nuo vokiečių keršto, kuris trenkė 1943 III 16 lietuvių ryškesniesiems veikėjams: buvo daugybė sugriebta ir išvežta į Stutthofo koncentracijos stovyklą, o, kurių tuo metu nerado, buvo paieškoti, bet išliko. Tada buvo kaž kieno pasiteirauta, kur yra pats J. Virbickas, bet jo nebuvo namuose, taip jis ir liko.

Ir vėl į sietuvas

Uždarius viešąją “Į Laisvę”, Kaune ėmė sklisti gandai, kad ji jau eina slaptai. Ir to gando šaltiniai buvo gana keisti, kažin kaip jie rišosi su Schweitzeriu. Dar įdomiau, kad pagal gandus, slaptą “Į Laisvę” “matė” jau Vilniuje, . . . kur tikrai buvo susidariusi ir grupelė išleisti tuo vardu laikraštuką, bet jie nei su Lietuvių Frontu, nei su aiškiai artimais žmonėmis visai nesusijusi. Paskutinė žinia Kauną labai pritrenkė, nes tie žmonės galį padaryti daug nemalonumų ir tikros žalos. Todėl Kaunas ir skubėjo susitvarkyti su slapta spaustuve ir išleisti patys slaptą “Į Laisvę”, t. y., ją turėti savo rankose. Dabar skubiai, atrodo, J. Virbicko siūlymu, buvo surastas visai dar nežinomas žmogus šio slaptojo leidinuko redaktoriumi. Ir stud. technikams padedant, buvo tuojau sutvarkyta slaptoji spaustuvė, o spaudos darbui Br. Stasiukaitis pasitelkė dar medikų. Ir J. Virbickas tuojau išvažiavo kaž kur į kaimą, rodos, ne į savo tėviškę. Prieš tai jis dar lankėsi Valstybinėje leidykloje pas patį patikėtinį Eisentrautą, jieškojo darbo dar ir kitur, bet, greit jo negavęs, išvažiavo, tuo sumaišydamas kiek pėdas ir pačiam Schweitzeriui.

Pasirodžius slaptai pogrindžio “Į Laisvę” pirma Vilniuje, Šiauliuose, Marijampolėje ir kt., tik vėliau Kaune, visokie Kauno plepiai ėmė spėlioti, kas ją redagavo, nes leidėjai buvo gana aiškūs mūsų pogrindžio grupėms: leidėjai buvo tuojau susieti su naujaromuviais, katalikų fašistais, su dielininkaitininkais ir pašiepiami — su “pusmasoniais”. Redaktoriais Kaune spėliojo ir linksniavo šias pavardes: J. Ambrazevičių, Kaz. Baubą, J. Virbicką, net ir kun. St. Ylą, o jei "Į Laisvę” leidžia Vilniuje — Ign. Malinauską ir kt.; J. Keliuočio, kaip redaktoriaus, neminėdavo, nes jo būdas esąs šiam darbui netikęs. Daugiausia spėliodavo kaip tik naujojo laikraščio "Ateities” kai kurie žmonės. Vėliau bespėlio-dami, dar pridėdavo dr. A. Jušką ir dr. A. Šerkšną, bet paliko neprijungę dr. Z. Ivinskio ir dr. J. Griniaus, nors jau po poros numerių prijungė prie spėliojamų redaktorių ir J. Girnių ...

Praėjus gal porai mėnesių, Kaune trumpam pasirodė ir J. Virbickas, bet čia jam buvo gana neramu, nes kartais jį pasekdavo kaž kokie neaiškūs žiopliai, ypač, kai buvo nusiaubę jau pirmieji didieji mūsų šviesuolių suėmimai ir aukštosios mokyklos buvo jau uždarytos. Dabar kartas nuo karto atvažiuodamas ir kartais pagyvendamas Kaune J. Virbickas įsiteisino Arbeisamte, gavo iš Valstybinės leidyklos kaž ką didesnio iš vokiečių k. išversti. Taip įsiteisinęs Kaune, J. Virbickas turėjo pakankamai visokių darbų. Jis redagavo rotatorinį Lietuvių Biuletenį (gal kitu vardu jis buvo, bet leido Lietuvių Frontas), tvarkė "Lietuvos Judo” leidimą, susirado patikimų savo reikalams žmonių vokiečių įstaigose ir net Kauno geštape, tvarkė iš dalies ir slaptų maisto kortelių bei geležies ženklų, gal ir rūkalų kortelių leidimą, kurių pinigai ėjo grynai pogrindžio reikalams. Toliau jis išleido atsakymą visokiems kaltinimams, pavadinęs patį leidinuką “Vardan Tiesos”, padėjo jaunimui leisti “Pogrindžio Kuntaplį”, kuriame bendradarbiavo Leonardas Žitkevičius, Al. Baronas ir kt. Tas “Pogrindžio Kuntaplis” visiškai įsiutino Kauno vokiečius, nes jis sarkastiškai gėlė vokiečius ir prisiplakėlius. Iš kitos pusės, vokiečiai laikė jau tokį leidinuką savotiška pogrindžio prabanga, aiškiai rodantį visuotinai išsiplėtusį pogrindį. Taip pat J. Virbickas sutvarkė ryšį su Kauno - Vilijampolės getu ir iš ten labai tvarkingai gaudavo įvairių dokumentų nuorašus ar pačius dokumentus, o vėliau jau trumpai į juos reaguodavo ir “Į Laisvę”.

Angis antyje

Buvojau 1943 m. vėlyvas pavasario metas. Vokiečiai buvo jau paskelbę dar gegužės mėn. pradžioje nevedusiems ir netekėjusioms tam tikrą registraciją Vokietijoje darbams. J. Virbickas ta registracija labai susirūpino jau asmeniškai: patiko viena jam mergaitė, kuriai dėl karo ar darbo sąlygų neskubėjo pasipiršti ir vesti. Dabar jam buvo jau neeilinis klausimas: vesti ar ne? Jei vesti, tai jai kartu pasakyti, kad ji gali būti j a un a našle, nes jo gyvenimas nesaugus. Ir taip jis pirmą kartą su artimaisiais draugais ėmė tą visą painiavą svarstyti, o kartu ir mums visiems nevedėliams patarti vesti, kaip padarė ir prof. Ambrazevičius ... Gal vesti mums, nes visos mūsų artimosios mergaitės įsitraukė į mūsų slaptą darbą ... Ir dabar J. Virbickas tais reikalais tarėsi su J. Ambrazevičiumi ir gal dar kai kuriais vyresniaisiais. Ir jis 1943 m. gegužės mėn. gale apsisprendė tai savo mergaitei pasipiršti, dažnai keliaudavo į Aleksotą ir jo šlaitus, bet vengė dar nusivesti į Kleboniškio mišką ir keltis per Nėrį į Vilijampolę, kai reikėdavo susisiekti su getu. Ir buvo tos mergaitės vardadienis. Nukeliavome visi pas tą mergaitę, kurios brolis dirbo Kauno “Maisto” žinyboje, buvo vedęs lyg vokiškos kilmės mergaitę ir gaudavo vokiškas maisto korteles ... Ir susirinkę švęsti šias vardines vis lūkuriavome J. Virbicko, kuris jau neleistinai vėlavo. Mus ne vieną gaubė didis nerimas, kad gal kur nors įkliuvo. Ir tik saulei nusileidus jis atvyko: su puokšte žiedų, bet veidas labai ir labai pritemęs, net virpa . .. Mes stengėmės jį pralinksminti, piršliavome ir pakėlėme net vyno (obuolinio) taureles už vestuves. Einame namo. Mūsų Jonas nelieka, eina kartu, nors jam nereikėjo dar skubėti, nes tebeturėjo kažkokį nepasibaigusį iš “Į Laisvę” dienų vaikščioti ir draudžiamu metu leidimą. Ir mums išėjus, parodo nuo registracijos atleistųjų merginų sąrašą, kurį atsiuntė Darbo įstaiga, pats Kauno geštapas, net Muelleris pasirašęs. Jų tarpe įrašyta ir Gundė, kaip ir eilė kitų mums pažįstamų, bet ne mūsų ratelio pogrindžio dalyvių. Taip nauja angis (gyvatė) mūsų tarpe. Išvažiavo J. Virbickas vėl iš Kauno ir nuo Gundės visai atšalo, nors ir pasikeisdavo laiškais, ypač apie literatūrą, vertimo darbą ir t.t. Vėliau jam paaiškėjo, kad jos brolienė ją gelbėjo ir įrašė gestape į sąrašus kelias savo mokslo drauges ... Išsigandome, atrodo, be reikalo. Bet skandinamiems reikia visa įtarti ir visais nepasitikėti, nes tada mažiau galimybės nukentėti.

Gylyn į nuoskandas

1944 m. balandžio gale J. Virbickui, nors ir prisėdo prie vertimų, Kaune darėsi karštoka. Vis tai vienas, tai kitas Kaune suminėdavo, kad jis galįs būti slaptosios “Į Laisvę” redaktorius. Tos kalbelės galėjo pasiekti palengva ir geštapo ausis, ypač kai toks gandas dažnai paklaidžiodavo “Ateities” red. ir bendradarbių nugėrimuose. Savotiškai tuos reikalus pynė, kai šie sužinojo, jog J. Virbickas gundė prof. Dovydaičio šeimos žmones kelti dėl “Ateities” vardo pasirinkimo, t.y., pasisavinimo, civilinę bylą. Antra, vėl dažnai nušnekėdavo plepiai, kodėl J. Virbickas gyvena Kaune, nes versti tą vokiečių istoriją lygiai galįs ir namuose. Ir taip J. Virbicku ėmė vėl domėtis tas pats Schweitzeris su slaptu gestapo kurjeriu, kuris dažnai važinėjo tarp Kauno ir Karaliaučiaus ir buvo pirmaeilis vertelga — sacharino ir vaistų pirklys, kartais nuvežąs užsieniui skirtą laišką į Karaliaučių ir ten įmetęs pašte. Ir po Liet. Laisvės Kovotojų suėmimų J. Virbickas apsisprendė, kad jam laikas iš Kauno išnykti: išvažiavo į tėviškę, o vėliau dar kažkur.

Pasitraukiant į Vokietiją, J. Virbicko jau nebesutikau. Tik žymiai vėliau, jau 1944 m. spalio mėn. gavau iš Berlyno atviruką, kurį jis išsiuntė dar iš Palangos ir norėjo, kad aš su-grįžčiau, nes vienam per daug jam darbų . .. Bet krito Klaipėda. Jonas nesuspėjo ar nepanorėjo išvykti į Švediją ... Po karo pasiekė žinia, kad Jonas Virbickas dingo Utenos kalėjime, kur jo sveikata buvusi labai menka, per daug sumuštas tardymo metu, nors iki šiol dar sovietiniai leidiniai nepaskelbė jokių jo “prisipažinimų”. Ir taip dingo Jonas Virbickas be žinios, tas didelis mūsų laisvės kovotojas, tikras ir labai tiesus pogrindininkas. Ir šiam drąsiam kovotojui, prisiekusiam mirti už savo tėvų kraštą ir jos laisvę Kauno kapuose, tenka nusilenkti, nes jis savo pažadą tikrai įvykdė.

(Pabaiga)