APIE ŽMOGŲ IR DARBUS

Rašytojui Jurgiui Gliaudai — 75 m.

1981 liepos 4 d. rašytojui-laureatui Jurgiui Gliaudai sukako 75 metai. Kūrybingą rašytoją, plataus masto kultūrininką, įžvalgų publicistą ir ištikimą Lietuvių Fronto bičiulių sąjūdžio narį sukakties proga pagerbė LFB Los Angeles sambūris. Čia spausdiname pagerbimo metu tartą rašytojos Alės Rūtos žodį. Prie šio sveikinimo jungiasi LFB taryba, centro valdyba ir “Į Laisvę” redakcija.

Sukaktys — geras dalykas. Tada bent atsigręžiam į tą žmogų ir pagalvojam, kuo jis vertingas, kad jį paminėtume, ir už ką jam turim būti dėkingi. (Nedėkingumas gi — esanti viena didžiausių nedorybių!).

Rašytojas Jurgis Gliauda

Rašytojui Jurgiui Gliaudai šiemet liepos 4 d. suėjo deimantiniai septyniasdešimt-penkeri ir, jį sveikindami, jam viso geriausio linkėdami, mintimis reziumuojam jo brandos metus ir garsiai tariam: “Taip, yra už ką jam dėkoti!” Be to, jis tebėra kūrybingas, darbštus, dar nepasitraukęs nuo visuomenės, nuo tautos gyvų reikalų; jo plunksna tebėra aštri ir kovinga, tebėra daili ir siužetų raizgyne tebenarpliojanti žmogiškas problemas.

Šis autorius yra virš 30-ties metų buvęs mano šeimos bičiuliu. Esu perskaičiusi kiekvieną jo knygą, esu pasekusi, su malonumu, jo knygų skaičiaus ir jo rašytojiško prestižo augimą. Jurgis yra ne tik mano kolega ir bičiulis; jis yra visų teisininkų, rašytojų, žurnalistų kolega; ir, taip pat, — ištikimas ilgų metų Fronto bičiulis, Šaulių sąjungos garbės narys; susitikdavom Ateitininkų, Bendruomenės veikloje, nuolat susidurdavom Detroite ir Los Angeles lietuvių kultūrinio judėjimo bangose; ir mūsų bičiulystė visada buvo šviesi. Taip pat, Fronto Bičiulių ir šio autoriaus bičiulystė buvo šviesi, reikšminga, prisotinta darbais ir idėjomis. Jurgis Gliaudą visados buvo brandžiu “Į Laisvę” žurnalo bendradarbiu, politinių diskusijų bei paskaitų dalyviu, visad su įžvalgiomis politinėmis mintimis, originaliomis idėjomis.

Tačiau man Jurgis Gliaudą labiau pažįstamas ir, galvoju, mūsų kultūroj reikšmingas, — kaip rašytojas romanistas, dramaturgas, eseistas, literatūros kritikas.

Esu skaičiusi visas jo virš 20-ties knygų, bet, prisipažįstu, negalėčiau net spėti, kiek šimtų straipsnių yra jo atspausdinta lietuvių išeivijos spaudoje, baltųjų rusų išeivijos periodikoje, latvių spaudoje, o gal ir dar kitur. Jurgio Gliaudos tik bibliografija gal jau sudarytų nemažą leidinį, brošiūrą. Tie visi straipsniai, parašyti jam dirbant fabrikuose arba pensininko negaliose, parodo autoriaus nuolatinį rūpestį mūsų tautos reikalais, mūsų literatūros vingiais ir lietuviškos kultūros už tėvynės ribų gyvastingumu.

Grįžtant prie J. Gliaudos grožinės literatūros raštų, reikia prisiminti jo pranašumą ir šioje srity. Nebekartosiu skaičių, tik priminsiu, kad J. Gliaudą yra gavęs literatūrinių premijų daugiau, negu bet kuris lietuvis rašytojas egzilėj, o gal ir bendrai mūsų raštijos istorijoj. Bet tai nereiškia, kad jo kūrybinis kelias būtų buvęs lengvas ir tik aplodismentais palydėtas; priešingai, jo pirmosios knygos buvo sutiktos (ne skaitytojų, o kritikų) su tam tikru rezervu, šaltumu, ir tas šaltis net dabar nėra visiškai išnykęs. Šis ryžtingas autorius, teisininko profesiją turėjęs egzilėj iškeisti į fabriko darbininko amatą, o šį apgalėjęs bei išsiveržęs į rašytojo ne pelningą, bet kūrybišką profesiją, visą laiką turėjo (knyga po knygos) kopti lyg prieš vėją ir į kalną . . . Tas jo ramus ryžtingumas (tyla — ignoruojant kritikus) ir jo kūrybiškas produktyvumas galiausiai pavergė daugumos skaitytojų širdis ir įgijo daugumos pagarbą bei nuostabą.

Dar Kaune Jurgis Gliaudys, jaunas studentas teisininkas, materialinius sunkumus mėgino nugalėti, rašydamas komiškus vaizdelius ir su vienos apsukrios moters pagalba juos spausdindamas ir platindamas. Tie kūrinėliai buvo pasirašyti Mateikos slapyvardžiu ir Kaune buvo pasklidę, turėjo pasisekimą. Tai J. Gliaudos pirmoji kūrybinė pakopa; sekančios, efektyvesnės ir sėkmingesnės, buvo jau tremtyje, po karo autoriui atsiradus Šveicarijoj, vėliau — Amerikoj.

Tarp pirmutinės Jurgio Kastyčio Gliaudos knygos, eilėraščių “Ave America” (1950) ir paskiausios — novelių rinkinio “Bausmė” (1980) yra 30-toes metų tarpas; (tiesa, “Draugo” atkarpoj dabar spausdinamas jo romanas “Atolas — koralų sala”, kurį gal netrukus matysime knygos forma). Pirmoji knyga — “autoriaus bičiulių” leidinys, paskiausioji — Nidos Knygų klubo Anglijoj. Tų 30-ties metų laikotarpy, lietuviškos knygos keliui tolydžio sunkėjant, J. Gliaudą savo knygų spausdinimo galimybes susirasdavo arba premijų laimėjimu (tada knyga automatiškai atspausdinama), arba bičiulių ir skaitytojų palankumu. Kritikai kiek pailsi ir vėl jį puola, o autorius, atrodo, nei su amžiaus krūviu nepailsęs, vis tebėra savo plunksnai ir savo skaitytojams ištikimas ir vis — prieš vėją ir prieš kalną — neša savo minčių pasaulį į lietuvių literatūros plotį ir gylį.

J. Gliauda yra ne tik grožinės ligeratūros rašytojas, bet ir iškilus žurnalistas. Jo, eseisto ir žur-

rašytojas Laureatas Jurgis Gliauda su žmona Marija  Edm. Arbo spalvota grafika.

Dr. Kazys Ambrozaitis, Jurgis Gliauda ir PLB pirm. Vytautas Kamantas

nalisto, darbai prisotinti rūpesčiais lietuvių tautos ir valstybės tęstinumo, išsilaikymo, tobulėjimo. J. Gliauda — įžvalgus literatūrinių ir mokslinių, ypač politinių knygų kritikas. Autorius neblogai vartoja anglų kalbą, puikiai — rusų kalbą; yra nemažai išvertęs savo ir kitų kūrinių į rusų bei anglų kalbas; taip pat iš anų kalbų vertęs į lietuvių.

Kruopščiai žurnalistiškai ir išbaigtai literatūriškai parašytos Gliaudos knygos:    “Agonija” (1965), “Simas” (1971), “Teismas biržely” (1975), iš dalies — ir romanai “Sunkiausiu keliu” (1973) bei “Perlojos respublika” (1979). Tai kūriniai su aiškiu realybės pamušalu aktualiu mūsų tautai. Novelių rinkiniai “Gęstanti saulė” (1954), “Taikos rytas” (1972) — irgi iš realijų, tremty gęstančios tautinės sąmonės žmonių ir išimtinių žiburėlių taiklūs vaizdai; J. Gliaudos prozoje — ryškūs humaniškumo ir moralinės kovos žmoguje pradai. Šis autorius — intrigų meistras ir jo romanai iš karto patraukia “kabančiu šautuvu, kuris gale knygos turės iššauti”, nevengiant ir “kruvinų vaizdų”. Gal niekas lietuvių literatūroj taip meistriškai nenužudė, kaip J. Gliaudos romane “Namai ant smėlio” (vokietis — prancūzą), ar “Ora pro nobis” (komunistai —    lietuvius), ar “Atolas — koralų sala” (negras — išprievartavęs lietuvaitę). Gali kartais pavarginti mintijančio autoriaus painus sakinys, bet atpildas skaitytojui — intriguojąs turinys ir sprendžiamos problemos.

J. Gliaudos kūryboje iškeliami žymūs mūsų tautos asmenys bei herojai: Mykolas Sleževičius — romane “Sunkiausiu keliu” (1973), prezidentas Smetona ir jo laikų ministeriai — romane “Agonija”, knygnešiai — “Raidžių pasėliai”, Mikalojus K. Čiurlionis —    “Ikaro sonatoj” (1961), vysk. M. Valančius, kun. A. Strazdelis — novelėse, Simas Kudirka —    anglų ir lietuvių kalbomis knygoje “Simas".

J. Gliauda išdrįso vaizduoti ir jam tiesioginiai nebepažįstamame okupuotos Lietuvos gyvenime brendusį žmogų; kaip Grigą — romane “Brėkšmės našta”; aiškiai ir drąsiai piešia dabartinės Lietuvos skurdaus gyvenimo vaizdus romane “Pagairė” (1975), kur nebūtinai iki detalių tikrovinė tiesa, bet labai įdomi “komunistinio žmogaus” analizė, baimės tramdomo, politinių įvykių stumdomo lietuvio dvasiniai lūžiai.

Lietuvio partizano kruviniems takams ir laisvės apoteozei atvaizduoti J. Gliauda parašė romaną “Aitvarai ir giria” (1968), kuris pasiliks lietuvių istorijoj atsverti komunistų sumenkinto ir suniekinto, pavadinto “banditu”, laisvės kovotojo vaizdą, jo didžiausio pasiaukojimo, gyvybės atidavimo, juodžiausios nevilties metu, kai komunistai jį smaugė, žudė, o visas pasaulis užmiršo . . .

Romanas “Liepsnos ir apmaudo ąsočiai” (1969), taip pat, vaizduoja pavergtos Lietuvos buitį, ypač “stalčių literatūrą”, kuri negali laisvai prasiveržt į skaitytojus, bet yra ir lieka lietuvio sukaupto apmaudo ir pasipriešinimų, bent vidinių — dvasinių, liepsna, kurios nuskaidrintas žmogus Sovietijoj dar gali šiek tiek išlikti žmogumi.

Skaitytojui leidžiama juk pasirinkt pagal savo skonį, ar ne? Aš pasirinkčiau J. Gliaudos šias knygas, kurios, man rodos, labiausiai priartėja prie grynosios grožinės literatūros ir kurių mintis bei forma — modernaus rašytojo, tai — “Narsa gyventi” (1978), kur, anot Aloyzo Barono, “jaunai rašančio autoriaus” žvilgsnis į jaunąją kartą”; “Šikšnosparnių sostas” (1960), kur autorius drąsiu žodžiu sukuria politinių emigrantų tragiško likimo vaizdą;

“Namai ant smėlio” (1952), klasiškai parašytas romanas apie pokario laike sužlugdytą vokiečio gyvenimą, kur, tačiau, atskamba bendrai žmogiškos visų laikų ir visų tautų žmonių problemos.

Šias kuklias apie rašytojo Jurgio Gliaudos darbus mintis už baigsiu citata iš mano mėgiamiausio jo romano.

“Neapykanta gimdo neapykantą. Tai atneša kančias. Kitų kraujas visad kris ant mūsų ir mūsų vaikų galvų. Ateitis, į kurią veda neapykantos išpažinimas yra pragaras. Tik keli žingsniai liko man iki kapo duobės, bet aš laukiu, aš taip aistringai laukiu pamatyti bent meilės saulės aušrą. Aš žinau, kad gal tai ir iliuzija. Bet be iliuzijos žmogus pavirsta žvėrim. Gal dar daug bus siaubų žmonijos gyvenime, bet galų gale žmonės juk atsipeikės. Meilės šauksmas pasieks žmonių ausis ir širdis”. (“Namai ant smėlio”, 213 p.).

Sveikinu autorių ir jo šeimą, dėkodama už ilgą — ištvermingą kūrėjo kelią, už daugelį labai įdomių knygų, kurių, tikiu, darbus    Alė Rūta

Mūsų mažai tautai (o ir žmonijai) yra iškilusi didelė grėsmė. Ji tiesiog piršosi palyginama su mūsų genialiojo Čiurlionio paveikslu, kurį S. Neris taikliai pavadino (virš pasaulio)“skrenda neganda juoda”. Šiai grėsmei nugalėti reikalingos visų tautų (ypač pavergtųjų), visų mūsų tautiečių pastangos.

Ši kova šventa! Dėl jos turime pamiršti savo susiskaldymų, savo asmenines ambicijas.

Iš laiško iš Vilniaus “Tėviškės Žiburiams”, 1981 *

Pažvelk į savo žemės kelią,—
Tave per Lietuvą jis ves,
Kurioj širdies tavos dalelė,
Kaip ji pati dalis tavęs . . . . . .

Su jos šiokiadieniais ir šventėm,
Su jos tradicija gyva —
Nors tekt kažkur toli gyventi,
Širdim visur mes Lietuva!

Eilėraščių posmai iš Lietuvos, 1981