JUOZO PAŽEMĖNO ATSILIEPIMĄ PAPILDANT IR PATIKSLINANT

GINTĖ DAMUŠYTĖ rašo: Esu dėkinga p. Pažemėnui už komplimentus. Bet vis tiek nesutinku su jo “deja” dėl mano pasisakymo apie autoriaus priskyrimą LKB Kronikos, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto, Lietuvos Helsinkio grupės prie “lojaliosios opozicijos”. Aš visiškai sutinku su Kęstučio Girniaus tuo klausimu padarytomis pastabomis. (Aidai, 1981 znr. 5, p. 348). Man taip pat krito į akį, kad p. Pažemėnas, net kalbėdamas apie okup. Lietuvos kvislingus, visai nekomentuoja tuo klausimu referento Šakalio pasisakymo.

BRONIUS NEMICKAS rašo: Patikslindamas J. Pažemėno atsiliepimą į T. Remeikio knygos “Oppositinio to Soviet Rule in Lithuania 1945-1980” vertinimą, aprašytą “Vienos knygos paraštėje” (“Į Laisvę” Nr. 81-118, 1981 m.), apsiribosiu tiktai tais Pažemėno priekaištais, kurie taikomi specialiai mano teiginiams, neliesdamas nei kitų vertintojų tvirtinimų, nei redakcijos pastabų.

J. Pažemėnas padaro ir metodinių ir dalykinių priekaištų. Pradėsiu nuo metodinio priekaišto (jis liečia ir kitus du vertintojus). Pasak Pažemėną reikėję vertinimo darbą pasiskirstyti kitaip (pagal “tautinio ir religinio pasipriešinimo apraiškų pavaizdavimą”): “Čia ir pasirodo netikslingas dirbtinis viso veikalo suskaldymas tarp trijų asmenų — V. Vaitiekūno, Br. Nemicko ir G. Damušytės”. Betgi vertinimo padala tarp trijų asmenų juk atitinka knygos sąrangą, nes ir pati knyga susideda iš trijų dalių. Todėl toks vertinimo darbo pasiskirstymas yra ir tikslingas ir natūralus. Žinoma, niekas nė neginčija, kad tos visos trys knygos dalys rišasi viena su kita. Tatai nebuvo jokia paslaptis ir jos vertintojams. Jie, kaip matyti iš vertinimo turinio, tą ryšį pabrėžė, kur matė esant reikalinga, aklai neužsisklęsdami kiekvienas tik savojoje dalyje. Ir antra, Pažemėnas taiko dvilypį standartą: iš vienos pusės pripažįsta autoriui teisę “sukirpti” knygą savo nuožiūra, bet iš antros pusės — reikalauja, kad tos pačios knygos vertintojas jau laikytųsi ne savo paties pasirinkto ir vertinamos knygos sąrangą atitinkančio, bet Pažemėno peršamo metodo, taip pat galimo, tik jau pavėluotai siūlomo.

Pažemėnas, — nepagrįstai bandydamas įrodyti iš mano teiginio konteksto išimtąja citata mane tvirtinus, kad mūsų sovietologai nesinaudoją sovietiniais dokumentais, — sovietinius dokumentus sumaišo su sovietine propaganda (sovietiniais “dokumentais” svetimženkliuose, sovietiniais falsifikatais). Pažemėno nurodomojoje mano teiginio citatoje kalba eina apie sovietinę propagandą, kitais žodžiais tariant, sovietinius “dokumentus” svetimženkliuose, o V. Vardžio knygos bibliografijoje — apie sovietinius dokumentus be svetimženklių. Savo pažiūrą į sovietinius dokumentus be svetimženklių pareiškiau, vertinimo metu kalbėdamas apie knygos dokumentų sudėstymą apskritai ir geidaudamas tokius sovietinius dokumentus matyti sutelktus į atskirą Lietuvos priešo dokumentų skyrių. Tą pažiūrą atšviečia šis mano teiginys (nurašytas iš juostelės): “Kada, vadinasi, rašai, kad čia yra documents on national and political opposition, Lithuanian opposition, ir įdedi sovietinius dokumentus, kažkaip jie nelabai limpa prie viso šito kūno. Žinoma, jeigu jau eini daug toliau, tai gali taip sau tolimoj perspektyvoj įsivaizduoti, kad, klausyk, tu vistiek pamatysi per tą dokumentą ir lietuvių priešinimąsi, lietuvių rezistenciją. Bet aš nežinau, kaip čia reikėjo padaryt — gal tuos dokumentus atskirai kaip nors parodyt. Į šitą skyrių juos įdėt ir pirmon vieton — tai, man atrodo, nevisai logiška”. (Nors vertinimo aprašyme dėl glaustumo šis teiginys ir nepilnas, tačiau Pažemėnas, vertinimo metu pats būdamas salėje, girdėjo jį visą ištisai). Taigi sovietologui galima ir reikia, kaip teisingai pažymi Pažemėnas, “su deramais rezervais” naudotis tais sovietiniais dokumentais, kurie atšviečia Lietuvos gyvenimo tikrovę, bet prisieina atmesti sovietinei propagandai ištikimuosius falsifikatus. Manding, mūsų sovietologai jau seniai mažne šitaip ir apsieina su sovietiniais dokumentais.

Pažemėnas skelbia netiesą, prasimanydamas mane bandžius “suniekinti tariamais teisiniais motyvais” pabaltiečių 1979 m. peticijos signatarų reikalavimus. Tais teisiniais motyvais, kaip matyti iš mano vertinimo teksto, bandžiau parodyti, kad Ribbentropo - Molotovo slaptieji protokolai neturi juridinės galios, o apie peticijos signatarų reikalavimus iš viso nekalbėjau. Su tais mano teisiniais motyvais, liudijančiais slaptųjų protokolų neteisėtumą. Pažemėnas “susidoroja” savotišku būdu: matyt, bando nukreipti skaitytojo dėmesį visai kitur, į šalutinius dalykus, neturinčius ryšio su tų slaptųjų protokolų teisėtumu. Pasakoja Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nutikimus su Tautų Sąjunga, nurodo šios organizacijos narių prievoles, suokalbininkių (Vokietijos ir Sovietų Sąjungos) nesiskaitymą su tarptautinėmis sutartimis, neįmanomumą slaptuosius protokolus registruoti Tautų Sąjungoje ir todėl rebus sic stantibus pagrindu maloningai “atleidžia” juos nuo šios registracijos, galop tariamai jų teisėtumui įrodyti ypač pabrėžia jų ratifikavimo faktą, tartum jo vieno ganėtų, kad neteisėto gymio sankalba taptų teisėta sutartimi. Deja, šiuose išvedžiojimuose minimi dalykai vis dėlto negalėjo įteisinti tų slaptųjų protokolų ir “įpūsti” jiems saistomumą. Viena, jie nebuvo įregistruoti Tautų Sąjungos sekretoriate, kaip reikalavo jos statuto 18 str.; “Kiekvieną sudarytą sutartį ar prisiimtą tarptautinį įsipareigojimą po to bet kuris Sąjungos narys tuojau įregistruos Sekretoriate, ir šis, kiek galint greičiau, paskelbs. Jokia sutartis ar tarptautinis įsipareigojimas nesaistys, kol nebus šiaip įregistruota”. (Mano pabraukta).

Antra, minimi protokolai buvo slaptos klastos aktas: Lietuvos žemėmis mainikavo suokalbininkės Vokietija ir Sovietų Sąjunga už Lietuvos vyriausybės nugaros, jai tame sandėryje ne tik nedalyvaujant, bet apie jį net nieko nežinant.

Ir trečia, jie buvo ne laisvos valios, bet smurto išraiška: nei Lietuvos vyriausybė, nie lietuvių tauta niekad nėra pareiškusios tam slaptam mainikavimui savo sutikimo. Betgi kiekviena sutartis (ir tarptautinė), kad būtų teisėta ir saistytų, turi atitikti jai sudaryti nustatytus formalius reikalavimus ir negali būti klastos bei smurto padarinys.

Savo išvedžiojimais Pažemėnas veltui bando sudaryti klaidingą įspūdį tuos slaptus protokolus buvus ir tebesant teisėtus. Argi jie, nepagrįstai bandomi apskelbti teisėtais, tuo būdu tapę lyg ir saistomais, labiau sustiprintų lietuvių tautos teisę į valstybinę nepriklausomybę!? Manding, būtų atvirkščiai.

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS rašo: Mano bendro pobūdžio pastabėlę dėl autoriaus subjektyvumo bičiulis Pažemėnas apšaukia marksistinio istorijos determinizmo taikymu. Įdomu, kuo jis apšauks bičiulio K. Girniaus aptartus autoriaus subjektyvumo konkrečius pavyzdžius? (Aidai, 1981 Nr. 5). Bičiuliui Pažemėnui, kaip kad ir autoriui, patinka partizanų karo apimtį apriboti tik nacionalistais. Sovietinė propaganda tą apimtį susiaurina dar daugiau — iki buržuazinių nacionalistų. Vaitiekūnui betgi atrodė ir tebeatrodo, kad tai buvo tautinės apimties karas su okupantu. Vaitiekūnas visai nelietė autoriaus schemos, rūšiuojant rezistencijos apraiškas. Bet bičiulio Pažemėno pastangas autoriui į tos schemos talkininkus atkviesti ir Brazaitį laiko nesusipratimu. Bičiulio Pažemėno cituojamame LKB Kronikos I-ojo tomo įvadiniame žodyje Z. V. teigia, kad Kronikos kovos metodą — ne sovietinę santvarką griauti, o rodyti, kad ją griauja patys sovietiniai pareigūnai — jau prieš LKB Kroniką vartoją du rusų dvasininkai. Bet ir šis metodas neva sovietinės sistemos leistinumo ribose tai sistemai demaskuoti demaskuotojų nuo bausmės neišgelbėjo ir sistemos demaskavimo subversyvumo nepašalino. Tad iš to Z. V. pasisakymo yra aišku, kad LKB Kronikos kovos taktika su sovietine sistema šios kovos neįrikiuoja į “within-system” pasipriešinimo kategoriją.

Autoriaus atsisakymą Lietuvos valstybingumo ir rezistencijos tradicinės plotmės bičiulis Pažemėnas nori pateisinti kitų autorių praktika bei faktu, kad “pasipriešinimas vyksta . . . sovietinio režimo realybės rėmuose”. Vaitiekūnui atrodo, kad kokiam prašalaičiui šiokią pažiūrą į okupuotos Lietuvos rezistenciją gal ir galima būtų atleisti. Dėl Lietuvos valstybingumo padėties prašalaitis gali būt abejingas ir sau galvos nekvaršinti. Bet iš lietuvio mokslininko natūralu laukti, kad jis Lietuvos valstybingumo padėtį respektuotų. Lietuvos aneksijos nepripažinimui nuvertinti bičiulis Pažemėnas cituoja rezistento pastabą prancūzų žurnalistei, kad aneksijos nepripažinimas rezistentam nieko neduodąs. Bet iš citatos aišku, kad okup. Lietuvos rezistencija iš laisvojo pasaulio laukia daugiau, kaip vien tik aneksijos nepripažinimo. Tokia tos pastabos prasmė.

Bet argi toks laukimas nuvertina aneksijos nepripažinimą? Prof. K. Eringis liudija, kad okup. Lietuva aneksijos nepripažinimą teisingai vertina:

— Svarbu išsaugoti strategines pozicijas, išlaikyti tarptautinį Lietuvos okupacijos nepripažinimą, rodyti pasauliui sovietinę okupaciją kaip sociokolonizmą, ruošti atitinkamą informaciją diplomatiniams sluoksniams, veikti akademiniame pasaulyje. (Tėviškės Žiburiai, 1981.IX.24).

Veikti akademiniame pasaulyje pirmiausia galėtų ir turėtų mūsų akademikai. Bet tam uždaviniui vykdyti jiem patiem turi būti aiški Lietuvos valstybingumo padėtis, okup. Lietuvos rezistencija ir tai, kad disidentas priešinasi valstybės vidaus režimui, o rezistentas — valstybės okupantui. Ir nors kartais disidento ir rezistento interesai gali sutapti, jų pagrindiniai tikslai iš esmės pasilieka skirtingi. Bičiulis Pažemėnas teisina autorių, kad jis esąs priverstas okup. Lietuvos rezistenciją prieš okupantą paversti tik sovietų vidaus režimo disidentais. Bet gi kas autorių privertė? Kad kiti politinių veikalų autoriai taip rašo? Žinoma, pasroviui plaukti lengviau, nekaip prieš srovę. Bet ar lietuvis mokslininkas yra visai nesaistomas tautinės pareigos? Kai vokietis mokslininkas paaiškina, kad pagal šių laikų tarptautinę teisę okupantas “bleibt in alle Ewigkeit nur Okkupant”, nebent jo sudarytą faktinę padėtį įteisintų kitų valstybių ar paties nukentėjusiojo pripažinimas (plg. Boris Meissner, “Die Sowjetunion, die baltischen Staaten und das Voelkerrecht” p. 310), tai ar nevalia pageidauti, kad ir lietuvis mokslininkas neskubėtų prisitaikyti prie okupanto?

Bičiulis Pažemėnas taip dogmatiškai įsitikinęs autoriaus neklaidingumu, kad ir jo akivaizdžius pramanus apie nepriklausomybės laikų Bažnyčios dominavimą valstybei, apie Bažnyčios “something approaching a church-state” padėtį priima už tikrą pinigą. Ogi faktinė tikrovė buvo tokia, kad, sudarant pirmąją laikinąją vyriausybę, ūkininkų partijos ministrų kandidatam užprotestavus prieš krikščionių demokratų pasiūlytą kunigo kandidatūrą į ministrus, krikščionys demokratai turėjo surasti kitą kandidatą. Še tau ir dominavimas! Turint galvoj, kad Bažnyčios įtaka valstybei, taigi ir tariamas dominavimas, galėjo praktiškai reikštis tik per krikščionių demokratų bloką, dirstelkime į to bloko vaidmenį vyriausybei. Iš 21 nepriklausomybės laikų ministrų kabineto KD blokas turėjo tris, nuo 1924.VI. 18 iki 1926.VI. 15. Tautininkai turėjo šešis, nuo 1927.V.3 iki 1939.III.28. (Po 1926.XII.17 perversmo Voldemaro koalicinis ministrų kabinetas laikėsi iki 1927.V.3. Atsistatydinus krikščionių demokratų ir ūkininkų partijos ministram, iš koalicinio jis virto tautininkų ministrų kabinetu. Todėl jis priklauso ir koaliciniam ir tautininkų ministrų kabinetam). Koalicinių ar darbo ministrų kabinetų, kurie jungė įvairių politinių nusistatymų ministrus, buvo 13, nuo 1918.XI.11 iki 1924.VI.18, nuo 1926.VI.15 iki 1927.V.3, ir nuo 1939.II.28 iki 1940.VI.16. Tad nepriklausoma Lietuva turėjo krikščionių demokratų bloko vyriausybes beveik lygiai dvejus metus, tautininkų vyriausybes — veik 12 metų ir koalicines ar darbo vyriausybes — apie aštuonerius metus. KD blokas turėjo daugumą Steigiamajame seime dvejus su puse metų ir II-jame seime — trejus metus. Iš tų penkerių su puse metų treji su puse metai atiteko koalicinei vyriausybei. Šiokių faktų akivaizdoje kuris bent kiek objektyvus mokslininkas imsis tvirtinti nepriklausomybės laikais Bažnyčią dominavus valstybei?! Civilinės padėties aktų sudarymo tvarka buvo paveldėta, kaip kad ir apstybė įvairių sričių įstatymų, iš carinės Rusijos. Kad Rusijos caro planuose nebuvo intencijos stiprinti Lietuvos Katalikų bažnyčios įtakos, nekalbant apie dominavimą valstybei, tatai tur būt ir bičiulis Pažemėnas žino. Kad Lietuva nedemokratinės civilinės padėties aktų sudarymo tvarkos greitosiomis nesudemokratino, tam buvo įvairių priežasčių, bet tur būt svarbiausia iš jų buvo pati perimtų carinių įstatymų apstybė. Juk tur būt ir bičiulis Pažemėnas Bažnyčios dominavimo valstybei neįžvelgs, kai popiežiaus nuncijus išvejamas, su konkordatu nesiskaitoma, katalikų akcijos veikėjai — ateitininkų, pavasarininkų vadai — be teismo, komendanto nutarimu kalinami, kunigai už pamokslus teisiami ir baudžiami. Tačiau ir tokiomis valstybės - bažnyčios santykių sąlygomis tautininkų vyriausybė nesiskubino civilinės padėties aktų sudarymo nedemokratinės tvarkos keisti. KD blokui, o jei bičiulis Pažemėnas nori — Katalikų Bažnyčiai tenka atsakomybė tik už Steig. Seimo konstitucijos 80 str. nedemokratinius nuostatus:

— Religijos mokymas mokyklose yra privalomas, išskyrus mokyklas, įsteigtas vaikams, kurių tėvai nepriklauso jokiai tikybinei organizacijai.

Kadangi jokiai tikybinei organizacijai nepriklausančių tėvų mokyklinio amžiaus vaikų net pačiame Kaune negalėjo susidaryti mokyklai reikalingas kiekis, faktiškai tuo būdu religijos mokymas buvo privalomas ir jokiai tikybinei organizacijai nepriklausančių ir religijos mokymo nenorinčių tėvų vaikams. 1938 Smetonos konstitucija tą nuostatą pakeitė:

—    Pradinėse ir vidurinėse mokyklose tikyba dėstoma mokiniams, priklausantiems prie Valstybės pripažintų Bažnyčių ir kitų tolygių tikybinių organizacijų (41 str.).

Bičiuliui Pažemėnui smarkiai kliūva ir politinis tikslingumas. Mat jis klausimą, ar vienam ar kitam politiniam tiksluo vykdyti yra tikslingos politinės pastangos, atseit, politinės priemonės, kurių rezultatas nebus palankus, supranta kaip atsiribojimą ir nuo paties tikslo. Jei šiandien maudytis per šalta ir Vaitiekūnas mano, kad dėl to neverta šiandien maudytis, pagal Pažemėną reiškia, kad Vaitiekūnas iš viso prieš maudymąsi. Tai savotiška pažemėniška logika.

Ta pačia logika bičiulis Pažemėnas prisimena ir dar vieną Vaitiekūno, pasak jo, nuslydimą nuo principų, būtent, Vaitiekūno politinį pragmatizmą. Jei graikų pragma lietuviškai reiškia veiksmą, tai Vaitiekūnas buvo ir tebėra už veiksmingą politiką. Tik kai pažemėniška logika tikslo siekimo priemones sutapatina su pačiu tikslu, senųjų romėnų taisyklė fortiter in re, suaviter in modo nebegalioja. Negerai, kad bičiulis Pažemėnas, pagal tą savotišką logiką besirūpindamas apšaukti Vaitiekūną nuslydėliu nuo principų, savaip mikliai sukerpa net Vliko memorandumo citatą dėl Lietuvos pretenzijos į Rytprūsius, išleisdamas memorandumo sąlygą, kad

—    This province (...) because of its role of bastion of German militarism and aggressive imperialism in the past, will hardly be left within the confines of the future German state. Accordingly, the Lithuanian nation files its claim.

Turint galvoj Vokietijos tarptautinį svorį memorandumo rašymo laikais ir, jį sugretinus su jos dabartiniu tarptautiniu svoriu, bičiulio Pažemėno cituojamas Vaitiekūno abejojimas nėra nevietoj. Jį patvirtina ir Vliko valdybos nario dr. J. Balio pasisakymai spaudoj, ir pačios Vokietijos laikysena. Bičiuliui Pažemėnui tur būt žinoma, kad V. Vokietijos kraštų (“Laender”) švietimo ministrai yra sutarę mokyklų žemėlapiuose žymėti ne tik dabartines faktines, bet ir 1937.XII. 31. Vokietijos sienas. (Žiūr. The Economist, London, 1981.IV.4, p. 40).

Tik pežemėniška logika, tapatinanti tikslo siekimo priemones su pačiu tikslu, gali padiktuoti bičiuliui Pažemėnui tragišką išvadą apie tariamą skilimą tarp krašto rezistencijos ir “žinomų mūsų laisvinimo politikų pažiūrų”. O katras — Vaitiekūnas ar Pažemėnas — dėmesingiau knygą skaitė, daugiau gilinosi ir teisingiau suvokė jos turinį, tatai Aiduose paaiškina bičiulio K. Girniaus recenzija.

*

Vertindami dr. Tomo Remeihio knygos svarbą mūsų negausioje svetimomis kalbomis literatūroje apie pavergtos Lietuvos padėtį ir jos rezistenciją, džiaugiamės, kad apie ją mūsų žurnalo puslapiuose plačiau ir giliau pasisakė mūsų mieli bendradarbiai.

Jų mintys ir interpretacijos papildė ir patikslino ne tik patį autorių, bet ir knygos vertintojus.

Redakcija visiems nuoširdžiai dėkoja.

NAUJA LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ CENTRO VALDYBA

Korespondenciniu būdu išrinktoji LFB centro valdyba pareigomis pasiskirstė: pirmininkas — Balys Raugas, 444 Main Str., Delran, N.J. 08075; narys specialiems uždaviniams — Vytautas Volertas; sekretorius — Edmundas Binkis; iždininkas — Vytautas Volertas, jr.; narys socialiniams reikalams — dr. Albinas Šmulkštys; valdybos narė — Marija Raugienė ir valdybos narys — Pranas Baras.

Valdyba išrinkta dvejiem metam ir pareigas pradėjo eiti nuo 1982 m. sausio I d.

Malonus Skaitytojau,

prašome apsimokėti, jei dar nesate to padaręs, prenumeratą. Prenumeratos mokesčiu ir auka palaikai “Į Laisvę” tolimesnį leidimą.

Laikinosios vyriausybės nariui ir LF bičiuliui

A†A

PLK. JONUI ŠLEPEČIUI

mirus, nuoširdžią užuojautų reiškiame jo žmonai TEODODORAI,
 dukroms BIRUTEI VENSKUVIENEI, dr. ALDONAI JANAČIENEI,
jų šeimoms ir kartu liūdime.

LFB TARYBA ir CENTRO VALDYBA