IŠEIVIO BUVIMAS SVETUR
ANTANAS MACEINA
1. Išeivio tragiko
Niekas nepalieka savo tėvynės džiūgaudamas. Senieji kolonistai, buvę iškilmingai išlydimi kelionėn, nėra išeiviai tikrąja šio žodžio prasme. Jie yra greičiau savos tautos bei valstybės pratęsimas į naują šalį, jos perkėlimas nekartą net į kitą žemyną, pasiliekant tai pačiai istorinei sąmonei ir tam pačiam politiniam ryšiui. Tik žymiai vėliau, kai šiose naujosiose šalyse kolonistų gyvenimas išsivysto tiek politiškai, tiek kultūriškai savarankiška linkme, jis pradeda tolti nuo tėvynės ir galop tiek nutolsta, jog senasis santykis visiškai nutrūksta, o dažnai ir prievarta nutraukiamas, pradedant naują istoriją, o tuo pačiu ir naują tautą bei valstybę. Šitaip yra atsiradusios Amerikos ir Australijos žemynų tautos ir valstybės.
Tačiau kolonistinio pobūdžio išeivių seniai nebėra. Šiandien esama tik išeivių, kurie savo tėvynę palieka prievarta, išvaromi iš jos arba vargo, arba priešo. Tai arba duoneliautojai, arba pabėgėliai. Pirmieji ieškosi svetur geresnio gyvenimo, antrieji gelbstisi nuo persekiojimų ir mirties; pirmieji trokšta duonos, antrieji — laisvės. Negalėdami vienos ar kitos rasti tėvynėje, jie palieka šią sopuliu širdyje, bet vis dėlto palieka, ne pratęsia ir ne perkelia svetur, kaip tai daro kolonistai. Duoneliautojai ir pabėgėliai yra tikri išeiviai. Jie atsisveikina su sava tėvyne — savo viduje dažniausiai tik laikinai, iš tikro gi beveik visados amžinai. Retas duoneliautojas grįžta praturtėjęs, ir retas pabėgėlis sulaukia tokių pakaitų savo tėvynėje, jog į ją grįžtų kaip laisvas žmogus. Todėl pagrįstai galima teigti, kad šioms abiems išeivių kategorijoms buvojimas svetur virsta pastovia būkle.
Ir kaip tik čia slypi pirmasis išeivio tragikos bruožas. Būdamas priverstas palikti tėvynę, išeivis puoselėja nuolatinę viltį, kad kada nors vis dėlto jon grįš atgal, sykiu betgi regi, kad ši viltis yra savęs paties apgaulė. Išeiviui belieka tik tikėti, kad bent jo kaulai ar pelenai bus pargabenti tėvynėn. Beprasmiškas lūkestis, nes ar ne vis tiek, kur aš pūvu: manęs “čia nėra” (Lk 24,6).
Antra vertus, šiandien būdinga ir reikšminga yra tai, kad šios dvi išeivių kategorijos — duoneliautojai ir pabėgėliai — pamažu liejasi į vieną: žmonės dabar palieka tėvynę todėl, kad politinis priešas naikina ne tik laisvę, bet ir duoną (plg. dabartinę Indokiniją). Ir kaip tik todėl mūsų dienų išeiviai nebėra tik pavieniai asmens ar nedidelės grupės, o jau ištisos minios. Tėvynės padėtis išstumia milijonus, kurie bėga todėl, kad pasilikę vis tiek būtų sunaikinti arba bado, arba priešo. Užtat jų bėgimas, palyginant jį su paskiruolių bėgimu, yra grynai neigiamas: peržengti savos valstybės sieną, danginantis į nežinią. Nes, esant pabėgėlių milijonams, neįmanoma pasirinkti nei šalies, kurioje norėtum apsistoti, nei užsiėmimo, kuriam norėtum atsidėti. Mūsų dienų išeiviai atsiduria visiškoje tamsoje ir yra verčiami pasitikėti kitų tautų svetingumu. Bet kaip tik čia ir iškyla antrasis išeivio tragikos bruožas, net žymiai skaudesnis nei pirmasis.
Kas gi yra svetingumas? J. Danielou kreipia mūsų dėmesį į vieną, kaip jis sako, “nuostabų kalbinį faktą”, būtent: “daugelyje kalbų žodžiai, reiškią svečią ir priešą, turi tą pačią šaknį”,1 pav. graikiškai svetimšalis vadinasi xenos, priešiškumas — xenofobia, gi svetingumas — xanofilia; lotyniškai svečias yra hospes, gi priešas hostis; lietuviškai žodis svečias reiškia ir svetį, ir svetimąjį (“josim į svečią šalelę”). Todėl, pasak Danielou, svečias iš tikro yra svetimojo vardas; svetimojo, kuris nepriklauso mano rasei, mano tautai, mano giminei ar šeimai, kurį todėl galima pergyventi “ir kaip svečią, ir kaip priešą” (t.p.). Kiekvienu atveju šis žmogus nėra savasis. Gali jis būti priglaudžiamas ir net pavaišinamas, tačiau jis niekad netampa vietiniu arba čiabuviu. Jis yra atėjūnas, vadinasi svečias, kuris juo ilgiau būna, juo labiau nusibosta, pereidamas galop į nekenčiamo priešo kategoriją. Norėdamas gi priešiškumo išvengti, jis turi nusižeminti, vadinasi, elgtis, kalbėti ir mąstyti taip, kaip ir kiti, jį priėmusieji. Būdamas pabėgėlis bei atėjūnas, jis yra vargšas, jį gi priglaudusieji yra gailestingieji. Tad jis ir privalo buvoti vargšo būsena, dėkodamas už jam parodytą gailestingumą. Svetingumas yra elgsena vargšo akivaizdoje ir tuo pačiu žmogaus pažeminimas. Ne du bičiuliai sėdi prie vieno stalo, o vargšas atėjūnas ir nevargšas čiabuvis, net jei šis medžiagiškai būtų ir labai neturtingas. Svetingumas yra žmogaus atstumas nuo žmogaus ir galop žmogaus atstūmimas. Svečias ateina ir yra priimamas tik todėl, kad jis privalo išeiti — pasak lietuviškosios patarlės: “Sveteliai, susipratot ateiti, susipraskit ir išeiti”. Amžinai svečiuotis reiškia tampti nepakenčiamam. Teisingai ta pastebi Bavarijos švietimo ministras H. Maieris: “Išeivio lemtis yra būti pajuokos ir pagailos objektu . . . Naujoje savo aplinkoje jis esti svetimkūnis, ir jo likimas visiškai priklauso nuo jų priėmusiojo (Gutgeber) malonės bei nuo aukštosios politikos užgaidų. Banga, kuri jį išplovė į svetimą krantą, gali jau rytoj nunešti jį, nežinia kur”.2
Jei betgi išeiviai kur nors pastoviai ir įsikuria, tai čia pat jie esti tykomi savaimingos ar sąmoningos pastangos įliedinti juos į naujos šalies visuomenę ir kultūrą. Kiekvienas kraštas trokšta atėjūnus suvirškinti. Net ir ten, kur svetimųjų grupės yra gausios ir kur jos turi tam tikrą svorį, o tuo pačiu ir tam tikrą savarankiškumą (pav. Amerikoje ar Kanadoje), vis dėlto ir jos yra tiesiog iš vidaus verste verčiamos visą laiką kovoti su įliedinimu ir kęsti dėl to net viešą panieką. “Laiško Diognetui” (2 šimt.) autorius yra apibūdinęs krikščionis kaip žmones, kuriems “kiekvienas svetimas kraštas yra tėvynė, o kiekviena tėvynė yra svetimas kraštas” (V, 5). Atsiremdamas į šį keleivinį krikščionio nuotaikos bruožą, J. Danielou tikisi, kad krikščionis niekur nesijausiąs svetimšalis, kadangi jis visus rasiąs tėvynę, būtent “krikščioniškąją bendruomenę”.3 Deja, po Vatikano II susirinkimo, įvedus gimtąją kalbą liturgijon ir platokai atvėrus vartus tautinėms lytims į bažnytinę sąrangą, ir Bažnyčia virto išeiviui krikščioniui svetimybe. Dabar ir Bažnyčioje išeivis jaučiasi esąs svetimšalis, kadangi ir Bažnyčia yra tapus įliedinimo veiksniu arba anuo “tirpdinimo katilu”, nuo kurio pabėgėliui taip lygiai reikia gintis, kaip ir nuo politinių ar kultūrinių svečios žemės veiksnių. Dar daugiau: šalia mokyklos Bažnyčia yra tapusi viena iš pirmaeilių nutautinimo priemonių, kadangi žmogus krikščionis trokšta turėti su ja santykių nuo pat mažumės, patekdamas tuo būdu — irgi nuo pat mažumės — svetimybės įtakon. Tai gal pats skaudžiausias bruožas išeivio tragikoje.
Niekas svetimame krašte nenori išeivio tapatybės. Visi stengiasi šią tapatybę naikinti, diegiant jam kitą, tačiau, kaip netrukus matysime, melagingą, kuri žmogų ir paverčia istoriniu klajokliu. Manydamas įleisiąs šaknis į svetimą dirvą, pabėgėlis galų gale pasijunta neturįs jokių šaknų. Gi kova už savas šaknis skiria jį nuo gyvenamosios aplinkos ir naikina pradinį šiosios svetingumą. Buvęs svečias, išeivis galop virsta tikru — bent psichologiškai — priešu tos visuomenės, kuri jam atvėrė duris ir padėjo išsigelbėti bei įsikurti. Padėka pereina į neapykantą ar mažų mažiausiai į abuojumą. Tai trečiasis išeivio tragikos bruožas, tampąs nuolatine jo būsena svetur. Nes jei išeivis nori išsilaikyti nesunaikintas savo tapatybėje, jis turi atsiriboti, vadinasi, ištrūkti iš tų išskėstų rankų, kurios jį priėmė, kurių glėbyje jis betgi pradeda dusti ir galop visiškai uždūsta.
2. Santykis su svetima istorija Šitoje vietoje susiduriame su išeivio būčiai lemtingu klausimu: ar iš viso yra įmanoma tėvynę palikti? Pirmu žvilgiu šis klausimas atrodo gana keistas ir net beprasmis. Argi milijonai įvairių įvairiausių pabėgėlių ir duoneliautojų nėra savos tėvynės palikę? Pamąsčius betgi giliau, klausimas atsiskleidžia kaip esminis, kad suprastume, ką gi iš tikro reiškia buvoti svetur.
Esame įpratę suvokti tėvynę visų pirma erdvės prasme. Palikti tėvynę reiškia peržengti šios erdvės sienas. Tai yra ne tik įmanoma, bet ir tikra: minios žmonių yra savos tėvynės erdvę palikę ir atsidūrę už jos sienų. Tačiau tėvynė kaip erdvė yra tik rėmai, kuriuose gyvena tauta. Tam tikrą erdvės sklypelį vadinu savo tėvyne tik todėl, kad ten buvoja mano tauta. Tuo tarpu tautos buvojimas arba jos gyvenimas yra laikas, ne erdvė. Tiksliau sakant, tai laikas, vykstąs tam tikroje erdvėje. Tėvynės sąvokoje šie du sandai — erdvė ir laikas — susilieja į vienį. Bet juos galima ir perskirti. Galiu netekti tėvynės kaip erdvės, atsidurdamas svetur. Tai savaime aišku. Tačiau ar galiu netekti tėvynės kaip laiko, atsidurdamas užu jos istorijos? Ar istorija turi sienas, kurias galėčiau peržengti, pereidamas į naują laiką, kaip kad, bėgdamas nuo bado ar priešo, pereinu į naują šalį?
Jei tėvynė būtų tik erdvė, šie klausimai būtų atsakomi savaime. Tačiau tėvynė nėra tik erdvinis gamtovaizdis, bet sykiu ir mano tautos gyventas bei gyvenamas laikas, vykstąs šiame gamtovaizdyje. Dar daugiau: erdvinis gamtovaizdis virsta tėvyne, tik tautos laiko arba jos sitorijos apipavidalintas. Į tai mūsų dėmesį yra atkreipęs jau dr. J. Girnius, aprašydamas tėvynės sąvoką: “Tėvyne kraštą perkeičia tautos istorija. Tauta susyja su tam tikru kraštu ne kitaip, kaip savo istorija, savo tame krašte pergyventu likimu” (p. 133). Užtat “kraštas yra ne tik geografinė, bet ir istorinė sąvoka, nes jis ne tik gamtinė, bet ir žmogiškoji erdvė. Per amžius telkdamas tautos kartas bendram gyvenimui ir būdamas tautinės civilizacijos vieta, kraštas tampa istorine tautos šventove. Visa istorija atsispindi krašte, ir kiekviena jo vieta vienaip ar antraip turi istorinės reikšmės. Jei ne žymiais mūšiais, tai bent darbo prakaitu kiekviena pėda nurodo praeitin”.4 Sutikime su geografais, kad erdvės sankloda — upės, jūra, kalnai, lygumos, miškai — yra turėjusi didžios įtakos istorijai tų žmonių, kuriems buvo lemta tą ar kitą gamtinę aplinką pasirinkti gyvenamąja savo erdve. Antra betgi vertus, turime sutikti ir su istorikais, kad istorijos eiga keičia erdvę. Sakysime, lietuviškasis Mindaugo laikų gamtovaizdis tikriausiai nebuvo toks, koks yra šiandien. O jei Lietuva yra vadinama kryžių šalimi, tai ji ja, be abejo, nėra buvusi Vytauto metu. Kryžius, dar neseniai buvęs toks būdingas Lietuvos gamtovaizdžiui, yra aiškus istorijos padaras. Tą patį reikia tarti ir apie pastatus, vietoves, miestus, kaimus, kelius, net apie laukus ir miškus. Tai medžiaginė tėvynės pusė.
Dvasinė jos pusė irgi yra istorijos kūrinys, pradedant kalba ir baigiant visuomenine santvarka. Tai žinojo ir ankstesnioji lietuvių karta, kuriai senosios Rusijos viešpatavimo laikais teko mokslus eiti svetur. Sakysime, arkiv. J. Matulaitis viename savo straipsnyje (1896 m.) kelia klausimą, kas yra tėvynė, ir atsako: “Ar tiktai toji žemė, kur mes gimę? Ne, bet pirm visko jos dvasiški turtai, jos tiesos, laisvė, papročiai, padavimai ir toji kalba, kurios mus motina išmokino, ir tie broliai, tarp kurių gyvename, ir toji katalikų tikyba, kurią mums po savo galvos tėvai paliko”.5 Trumpai tariant, tėvynė yra istorijos sukurta tautos buveinė. Ji apima ir erdvę, ir laiką, kurio eigoje kinta erdvė ir gema dvasiniai veikalai kaip šios erdvės turinys. Užtat tėvynei suprasti vienos geografijos nepakanka. Jai reikia ir istorijos. Net žymiai daugiau istorijos, negu geografijos.
Jei tad tėvynė yra erdvės ir laiko junginys, tai apie pasitraukimą iš jos tegalima kalbėti tik erdvės atžvilgiu. Nes tik erdvės sienas galima peržengti ir tik į naują erdvę galima patekti. Tuo tarpu istorijos sienų peržengti negalima ir į naują istoriją pereiti neįmanoma. Juk kas gi būtų ši nauja istorija? Ne kas kita, kaip istorija tos tautos, kurion esu priimtas kaip svečias, vadinasi, kaip atėjūnas. Be abejo, man yra suteikta teisė buvoti čia nuolatos, čia dirbti, gimdyti bei auginti vaikų ir galop mirti. Betgi kokiu būdu atėjūnui — jo vaikams ir vaikų vaikams — svetimo krašto istorija galėtų tapti savąja? Kokiu gi būdu jis galėtų ‘iškeliauti’ iš savos tautos istorijos ir pereiti į kitą istoriją?
Pasakojama, kad po pastarojo karo vienas vokietis atsisakęs vokiškosios pilietybės ir prisiėmęs angliškąją. “Ką tu tuo laimėjai?”, paklausęs draugas naująjį ‘anglą’. “Tuo būdu laimėjau antrąjį pasaulinį karą”, atsakęs šisai. Tai prasmingas juokelis, kuris gana vaizdingai parodo, kaip neįmanoma kitų tautų istorijos padaryti savąja. Anglai iš tikro laimėjo antrąjį pasaulinį karą, o vokiečiai jį pralaimėjo. Tačiau ar anglų pilietybės prisiėmimu vokietis išsijungia iš pralaimėtojų ir pereina laimėtojų pusėn? Kiekvienam aišku, kad ne! Nei jis pats, nei jo vaikai ar vaikų vaikai, net jei ir būtų gimę Anglijoje, niekados negalės savintis anglų istorijos taip, kad galėtų tarti: mūsų Habeas Corpus, mūsų Šekspyras, mūsų Byronas, mūsų karalienė Viktorija, nes tokia kalba būtų paprasčiausia netiesa. Tai būtų pastangos istorinę sąmonę grįsti melu. Ir tai tinka ne tik minėto juokelio vokiečiui. Tai tinka ir tiems lietuviams, kurie apsigyvenę ar gimę Amerikoje, jaučiasi esą ‘amerikiečiai’: ir jie yra ‘laimėję’ antrąjį pasaulinį karą. Tai tinka visiems išeiviams visuose kraštuose.
Vokiečių teologė ir germanistė D. Solle yra gražiai pastebėjusi, kad “aš nesibaigiu ten, kur baigiasi mano rankos, ir aš neprasidėjau ten, kur gimiau”.6 Tai mintis teiginio, kurį randame ir K. Jasperso filosofijoje: “Savo kilme aš esu istorinis, kadangi niekad negaliu pradėti iš pradžios”.7 Nes istorija ir pradžia išskiria viena kitą. Kas jaučiasi esąs istorijoje, tas nepradeda iš naujo. Pradėti iš naujo reiškia paneigti tai, kas yra buvę. Savos istorijos išsižadėjimas ar jai abuojumas kaip tik ir yra ana apgaulinga pastanga baigtis su savo rankomis kaip apčiuopiamos erdvės prasmeniu (“esu tas, kur esu”) ir prasidėti ten, kur išvydome pasaulį (“esu tas, kur gimiau”). Tokią pastangą K. Jaspersas vadina “troškuliu būti be istorijos — Wille zur Geschichtslosigkeit” — ir laiko ją “akla visumai”.8 Žmogui atrodo, kad istoriniai ryšiai esą nesvarbūs, kad jis vienas kaip individas pajėgiąs susidoroti su sava būkle dabartyje, tarsi ši dabartis būtų be praeities, vadinasi, gryna pradžia, o nebe tęsinys. Tai neištikimybė sau pačiam, kadangi ji yra neištikimybė savai kilmei, siekiančiai neaprėpiamus savos tautos amžius. “O kas”, pasak K. Jasperso, “nėra ištikimas sau pačiam, tas nebus niekam ištikimas”.9
Neištikimybė istorijai kaip savai kilmei ir padaro, kad žmogus virsta istoriniu klajokliu, keliaujančiu “į bedugnę tuštumą” (K. Jaspers). Jungdamasis į naują istoriją, jis aiškiai jaučia ir net žino, kad tai melas, kad jokios naujos istorijos jis turėti negali. Gi nutraukdamas ryšius su sava istorija, jis pradeda gyventi neištikimojo būsena sau pačiam ir apsiriboja akimirkos reikalais arba tuo, kas yra dabar, kaip įprasta sakyti ‘aktualu’. Asmeninis apsisprendimas būti tos ar kitos tautos nariu — ši tariama ‘laisvė’ apsispręsti vilioja šiandien ir mūsiškius — čia nieko nepadeda, kadangi šitoks apsisprendimas turi turėti istorinį užnugarį. Jo nesant, apsisprendimas lieka be turinio ir todėl netenka reikšmės, virsdamas savavališku veiksmu, kuris iš tikro dažnų dažniausiai esti ne kas kita, kaip meilikavimas svetimiesiems kokios nors naudos, paprastai profesinės, dėlei. Be istorinio užnugario apsisprendimas būti tos ar kitos tautos nariu įgyja nevertės pobūdžio. Nes apsispręsti už vieną tautą visados reiškia apsispręsti prieš kitą tautą. Kai lietuvis apsisprendžia būti amerikiečiu, braziliečiu, kanadiečiu ar vokiečiu, tuo pačiu jis apsisprendžia nebūti lietuviu. Tai ir yra neištikimybė savai istorinei kilmei arba šios kilmės paneigimas, o tuo pačiu neištikimybė ir sau pačiam arba savos tikrosios tapatybės paneigimas. Dorinės nevertės toks apsisprendimas turi todėl, kad čia žmogus sąmoningai neigia tai, kas esąs, ir tuo pačiu meluoja sau pačiam ir kitiems. Asmeninis apsisprendimas yra reikšmingas tik tuo atveju, kai jis yra įsisąmoninimas to, kas jau savaime yra: tai istorinės sąmonės prašvitimas. Istorinę gi sąmonę galima turėti tik ryšium su sava, niekad ne su svetima istorija. Svetimą istoriją galima tik išmokti, bet ne ja gyventi. “Nors aš”, sako K. Jaspersas, “būdamas istoriškai sąmoningas, ir galiu imtis bendrauti (in Kommunikation treten) su svetima istorine sąmone, betgi aš negaliu nei į kitus perkelti to, kas ašen esu, nei pats perimti svetimybės jos pagrinduose”.11 Tai gili pastaba, galinti būti gaire visiems išeiviams visuose kraštuose.
Ši lemtinga išeivių klaida yra paprastai daroma todėl, kad jie dažnai neskiria istorijos nuo kultūros. Kultūra, būdama “visa tai, kas protu ir kūnu sukuriama ir perduodama ateinančioms kartoms”, ir apimdama “visas gyvenimo sritis”,12 pasisiūlo išeiviui pirmiausiai, jam atkeliavus į svečią šalį. Ir jis privalo ją pasisavinti, jei nori šioje šalyje pasilikti. Jis privalo išmokti svetimos kalbos, pažinti jį priglaudusios visuomenės santvarką ir socialinį, mokslinį, meninį jos veikimą; jis privalo gerai pasiruošti savai profesijai ir sąžiningai ją vykdyti. Trumpai tariant, išeivis privalo tapti dvikalbis ir dvikultūris. Tai būtina sąlyga ne tik įsikurti, bet ir pažiam kurti. “Išeiviška patirtis”, teisingai kalbėjo T. Venclova IV-jame PLJS kongrese, “žmones praturtina, išplečia jų akiratį, tuo stiprindama kūrybingumo dvasią”.13 Tai tinka ne tik pirmajai, bet ir visoms kitoms išeivių kartoms, kurioms tenka buvoti svetur. Šia prasme išeivio būsenos kaip “dar nepraregėtos privilegijos” (kun. St. Yla) apibūdinimas yra labai tikslus.
Vis dėlto svetimos kultūros prisiėmimas ir gilus jos pažinimas dar anaiptol nepadaro žmogaus šią kultūrą sukūrusios ir tebekuriančios tautos nariu. Nes kultūra yra ilgo vyksmo ir tautos istorijos vaisius. Protestantų dogmatikas E. Brunneris vadina kultūrą “istorijos nuosėdomis ir istorinio žmogaus išraiškos priemonėmis bei jo pėdsakais”.14 Mes galime anas nuosėdas pažinti ir jas pasisavinti; mes galime anais pėdsakais ir patys vaikščioti. Bet mes negalime būti ėję su anų nuospaudų bei pėdsakų autoriumi - tauta kuriamojo vyksmo keliu, kadangi jis yra likęs šalia mūsų kaip ne mūsų kelias. Nuosekliai tad ir pėdsakai, palikti šiame kelyje, nėra mūsų pėdsakai. Išeivio gyvenamosios šalies kalba nėra jo kalba, tos šalies mokslas, menas, visuomeninė santvarka (monarchija, demokratija, diktatūra) nėra jo mokslas, nėra jo menas, nėra jo visuomenės sąranga. Būti atvykusiam į tą ar kitą šalį ar joje gimusiam dar nereiškia būti atvykusiam į šios šalies istoriją ar gimusiam iš jos istorijos. Svetima istorija niekad nėra ir negali būti mano kilmė, todėl šios istorijos nuosėdos bei pėdsakai arba kultūra, mano pažinta bei pasisavinta, nepadaro manęs kilusio iš anos istorijos. O jei esu svetimšalis istoriškai, tai tuo pačiu esu svetimšalis ir tautiškai, nepaisant kad gyvenamojo krašto kultūrą pažinčiau net ligi jos gelmių ir ja naudočiausi net geriau, negu čiabuviai. Nes tik istorija kuria tautą ir tik manos istorijos tapatybė padaro mane tos ar kitos tautos nariu. O asmeniškai apsispręsti už svetimą istoriją reikštų apgaudinėti patį save, kaip save apgaudinėjo anksčiau minėto juokelio vokietis, manydamas anglų pilietybe laimėjęs antrąjį pasaulinį karą. Ši apgaulė yra labai patraukli, todėl nevienas jos esti viliojamas ir galop suviliojamas. Ir mūsų jaunimo kabamas savos tapatybės klausimas yra esmėje ne kas kita, kaip šios vilionės pasekmė.
Į ankstesnį tad klausimą, ar galima savą tėvynę iš viso palikti, reikia atsakyti dvejopai. Tėvynę kaip erdvę palikti galima, ir ją yra palikę milijonai. Tėvynės kaip istorijos palikti negalima, kadangi negalima išeiti iš laiko. Žmogaus gi laikas visad yra istorija. Išeiti iš tėvynės kaip istorijos reikštų išeiti iš vieno buvusiojo laiko ir įeiti į naują buvusįjį laiką arba į svetimos šalies istoriją. O tai yra neįmanoma, nesunaikinus paties savęs. Kas tai mėgina, netenka bet kokios istorijos: paneigęs savąją ir negalėdamas prisiimti svetimosios, toks žmogus virsta istoriniu klajokliu, nežinodamas galop, kur apsistoti. Išeivių aistra ‘gerai įsikurti’, vedant buržuazinio stiliaus gyvenimą, yra šios klajoklinės būsenos išraiška. ‘Geras gyvenimas’ turįs atstoti prarastą įsišaknijimą savoje istorijoje. Tačiau šis nevykęs pakaitalas kaip tik ir yra pats pavojingiausias išeivių duobkasys.
(Straipsnio tęsinysgruodžio numeryje)
Tėvynę kaip erdvę palikti galima, ir ją yra palikę milijonai. Tėvynės kaip istorijos palikti negalima, kadangi negalima išeiti iš laiko. Žmogaus gi laikas visad yra istorija.
Antanas Maceina
