SOVIETAI TEISIA TIESĄ

Bet nuteista tiesa bumerangu sužeidžia teisėjus

1974 rugpiūčio 27 d. okupacinės valdžios saugumas Lietuvoje suareštavo niekam nežinomą viduramžę moterį Nijolę Sadūnaitę. Kratos metu pas ją rasta rašomoji mašinėlė, pradėtas perrašyti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos 11-tas numeris ir dar keli tos pačios Kronikos numeriai. Šitokia sovietinėje sistemoje “inkriminuojanti” medžiaga buvo pakankamas pagrindas Nijolei Sadūnaitei sudaryti baudžiamąją bylą. Teismas vyko dvi dienas, 1975 birželio 16-17 d.d., ir kaltinamoji buvo nuteista trim metam griežto režimo lagerio ir trim metam ištrėmimo už “antisovietinę propagandą ir agitaciją”. Teisiamoji atsisakė advokato ir teisme gynėsi pati. Jos teisme pasakytas paskutinis kaltinamosios žodis pasiekė laisvąjį pasaulį, ir Nijolė Sadūnaitė per trumpą laiką tapo labiausiai žinoma lietuvė moteris už Sovietų imperijos ribų. Jos herojiškas laikymasis teisme ir Sibire, jos meilė tiesai ir ištikimybė Dievui ir Bažnyčiai tapo inspiruojančiu pavyzdžiu lietuvių išeivijai ir šimtams tūkstančių, o gal ir milijonams kitų tautų žmonių, kurie sekė Sadūnaitės dramą ir rūpinosi jos likimu.

Iš koncentracijos lagerio išėjusi Nijolė Sadūnaitė Sibiro tremtyje

1980 liepos 9 d. Sadūnaitė, atlikusi šešerių metų neteisėtą bausmę, sugrįžo iš Sibiro. Pažįstant sovietinės teisės pagrindus ir praktiką, reikia laukti, kad saugumas ir toliau nepaliks Sadūnaitės ramybėje. (Sadūnaitei ir Petkui skirtą poeto Bernardo Brazdžionio eilėraštį skaityk “Į Laisvę” 78-115 nr.).

Paskutinis Sadūnaitės žodis teisme

“Noriu jums pasakyti, kad visus myliu kaip savo brolius ir seseris ir jeigu reiktų, nesvyruodama už kiekvieną atiduočiau savo gyvybę. Šiandien to nereikia, bet reikia pasakyti jums į akis skaudžią tiesą. Yra sakoma, kad teisę peikti ir barti turi tik tas, kuris myli. Pasinaudodama ta teise ir kreipiuosi į jus. Kiekvieną kartą, kai teisiami žmonės už “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką”, labai tinka Putino žodžiai:

“Ir tribunoluos išdidžiai

Teisiuosius smerkia žmogžudžiai.

Jūs minate altorius,

Nuo jūsų įstatymo sugriuvo ir nuodėmės ir doros” . . .

Jūs puikiai žinote, kad “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos” rėmėjai myli žmones ir tik todėl kovoja už jų laisvę ir garbę, už teisę naudotis sąžinės laisve, kurią visiems piliečiams, nežiūrint jų įsitikinimų, garantuoja konstitucija, įstatymai ir Žmogaus teisių deklaracija, ir kad visa tai būtų ne tik gražūs žodžiai ant popieriaus, ne melaginga propaganda, kaip ligi šiol, bet kad būtų realiai įgyvendinta. Juk Konstitucijos ir įstatymų žodžiai yra bejėgiai, jei netaikomi gyvenime ir visur viešpatauja įteisinta tikinčiųjų diskriminacija. “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika”, tarsi veidrodis parodo ateistų nusikaltimus prieš tikinčiuosius. Kadangi nedorybė nesigroži savo šlykštumu, jai baisu pažvelgti į savo atvaizdą veidrodyje. Dėl šios priežasties Jūs nekenčiate visų tų, kurie nuplėšia jūsų melo ir veidmainystės šydą. Tačiau dėl to veidrodis nenustoja savo vertės! Vagis atima iš žmogaus pinigus, o Jūs apiplėšiate žmones, atimdami iš jų tai, kas brangiausia— ištikimybę savo įsitikinimam ir galimybę perduoti tikėjimo turtą savo vaikam, jaunajai kartai. O juk 1960 metų vasario 14-15 dienos “Konvencijos dėl diskriminacijos švietimo srityje” 5-tame straipsnyje reikalaujama užtikrinti tėvams religinį ir moralinį vaikų auklėjimą pagal savo įsitikinimus . . .

Ir jūs džiaugiatės pergale??? Virš ko tad kyla jūsų pergalės triumfas? Virš moralinių griuvėsių, virš milijonų nužudytų negimusių kūdikių, virš išniekintos žmogaus vertės, virš menkų, suniekšėjusių žmogiūkščių, apkrėstų baime ir gyvenimo aistros nuodais. Visa tai jūsų vaisiai. Teisingai Jėzus Kristus pasakė: “Juos pažinsite iš jų darbų vaisių”.