VEDAMIEJI

JIEMS KARAS NEPASIBAIGĖ

Jau keli Amerikos prezidentai, įskaitant ir dabartinį Carterį, priskirdami sau nuopelnus, didžiuojasi, jog pasaulis gyvena be karų ir žmonija džiaugiasi taikos palaima. Deja, pasaulyje taikos nėra. Taikos palaima nesidžiaugia Maskvos tiesioginiai pavergtos tautos, nei jos kontroliuojamos satelitinės valstybės, nei savo laisvę ginklu ginąs Afganistanas ir 50 amerikiečių įkaitų, patekusių į Irano teroristų rankas. Tik nejautrios sąžinės kovojančių dėl savo laisvės kitų žmonių kančių nemato ir negirdi. Greičiausiai nenori matyti nei girdėti, kad nesudrumstų savo ekonominiu gerbūviu sukurto gyvenimo malonumų.

Karas nėra pasibaigęs ir lietuviams Lietuvoje. Tiesa, jis dabar kitoks, negu kad savo romane “Truth is for Strangers” vaizdavo iš Sovietų Izraelin emigravęs rašytojas Efraim Sevela, aprašydamas 1945-52 partizaninių kovų metus:“Tada Lietuvoje buvo karas. Nepaskelbtas ir neužrašytas istorijos tekstuose . . . Maža Lietuva liepsnojo, mirtinai kraujuodama. Ir tai tęsėsi daugelį metų po II Pasaulinio karo, kai kita planetos dalis grįžo į normalų gyvenimų, gydė savo žaizdas, siekdama taikos meto malonumų — kas visada paprastai įvyksta po kraujo maudynių ... Ir niekas pasaulyje nežinojo, — nei Vakaruose, nei pačioje Rusijoje, — kad kraujas Lietuvoje tekėjo prie kiekvieno slenksčio”.

Dabar Lietuvoje karas tebevyksta, nors kraujas upeliais ir nebeteka. Ten kovojama tyliai, atkakliai, daugelyje frontų. Kovojama šeimose, mokyklose, Bažnyčioje, visame kultūriniame gyvenime. Kovojama viešai ir pogrindyje. Ir šis karas, kaip ir kiekvienas kitas, gimdo kovotojus ir dezertyrus, herojus ir išdavikus. Ir šiame kare herojai ir kovotojai fiziškai žudomi ir imami į nelaisvę. Daugelis jų kalėjimuose, koncentracijos stovyklose, psichiatrinėse ligoninėse. Dezertyrai ir išdavikai okupantui tarnauti nueina savanoriškai. O jei ir iš prievartos, tas padėties nepakeičia— ir vieni, ir antri skriaudžia savo tautą ir kenkia tautos laisvės siekiams.

Tremties sąmonės nepraradusi išeivija, talkinama tautos laisvės kovai, turi teisingai suprasti ir įvertinti tikrąją būklę tautoje. Ne kiekvieną lietuvį persekioja Maskva, o tik tiesų mylintį ir laisvės siekiantį lietuvį. Komunizme įsikūnijęs melas nieko taip neapkenčia, kaip tiesos ir laisvės.

Ir mūsoje išeivijoje ne visi vad. “antikomunistai” talkina tautai laisvės kovoje. Kas viešajame gyvenime ar “pogrindyje” prieš kitus lietuvius naudoja melų ar kitas negarbingas priemones, tas talkina bolševizmui, nors už pinigus ar dėl garbės tų bolševikų susiriesdamas viešai keiktų.

TADA IR DABAR

Prieš 40 metų sovietų okupacija lietuvių tautų užklupo nepasiruošusių, nors per du nepriklausomo gyvenimo dešimtmečius valstybinio gyvenimo sąmo-nė, įleidusi šaknis į tolimų istorinę praeitį, ir buvo pagilinta ir tuo pasipriešinimo okupacijoms potencialas sustiprintas. Tautos laivo kapitonams pirmiesiems įšokus į išsigelbėjimo valtis, rusų okupacijos uragano trankomo laivo vairų į savo rankas perėmė gal nepatyrusios, bet idealistinės ir daugiausia jaunos rankos. Pa-sipriešinimo židiniai spontaniškai organizavosi universitetuose, gimnazijose, kariuomenėje, miestų darbininkijoje, kaimo jaunime. Pamiršti nesutarimai tarp pagrindinių akademinio jaunimo srovių—ateitininkų, neo-lituanų ir varpininkų, o sunkiųjų rezistencijos naštos dalį okupacijose nešė ir 1941 sukilimo kaitrų kentė tie, kuriems tautos laisvės gelbėjimas buvo sąžinės imperatyvas. Ir jų proporcingai daugiausiai atėjo iš idėjiškai katalikiškai apsisprendusio jaunimo. Nė ra žinomo fakto, kad kokia nors ateistinė grupė rezistenciniame judėjime būtų dalyvavusi. Net toks didelis patriotas, laisvamanybės Lietuvoje puoselėtojas dr. Jonas Šliūpas skundėsi, kad jo įsteigtos Laisvamanių etinės kultūros d-jos auklėtiniai nuėję su okupantu.

Dabartinis okupuotoje Lietuvoje pasipriešinimo sąjūdis yra tiesioginiai išaugęs iš giliųjų valstybinio sąmoningumo podirvių, prieš 40 metų susiformavusių rezistencijos tradicijų ir iš herojiško partizaninių kovų laikotarpio dvasios. Nenuostabu, kad to sąjūdžio priekyje stovi tikinčiosios visuomenės atstovai, kuriems žmogaus teisės ir tautos bei religijos laisvė yra tapę didžiuoju moralinio įsipareigojimo imperatyvu. Tai liudija pogrindžio spauda, persekiojamieji, kankinamieji ir nukankintieji. Iki šiol nėra žinomo fakto, kad koks nors ateistinis sąjūdis dalyvautų pasipriešinimo kovoje ar bet koks ryškesnis individualus ateistas būtų persekiotas, teistas ar nukankintas. Netgi kunigystę metę ir ateistinę propagandą įsijungę kunigai visada tampa okupacinio režimo ramsčiai, kai tuo tarpu ištikimybę savo pašaukimui išlaikę jų konfratrai yra sudėję didžiules aukas ant tautos laisvės aukuro.

Vedant paralelę tarp tada ir dabar, verta pažiūrėti į išeivijos, pirmoje vietoje į Amerikos, lietuvių gyvenimą. Nuo pirmųjų Lietuvos okupacijos dienų Amerikos lietuviai susirūpino Lietuvos likimu. Prislopinę tarpusavį antagonizmų, trys pagrindinės politinės - ideologinės srovės — katalikai, tautininkai ir socialistai — sukūrė bendrą Lietuvos laisvės reikalu rūpintis organų, Altų (1940-41). Už trejetos metų tuo pačiu pagrindu suorganizuota šalpos organizacija, Balfas. Prasiveržusi pro Altos pastatytas kliūtis, 1951 įsikūrė JAV Lietuvių Bendruomenė. Apie 1956 Amerikon iš Europos atsikėlė ir Vilkas.

Senosios imigracijos lietuviai savo lietuviškuose darbuose parodė daug ištvermės ir idealizmo. Tačiau, deja, iš savo tarpo neišaugino savo darbo tęsėjų, kurie būtų įnešę naujos dvasios ir neleidę Altai veiklos taktikoje sustingti. Tas pats likimas jau beveik ištiko ir Vlikų, nes jį sudarančios grupės nebeatsinaujiv no inteligentiškais, lietuviškai sąmoningais ir besikeičiančio laiko dvasios paliestais žmonėmis.

Nauja lietuviška gyvybe suplazdeno Lietuvių Bendruomenė. Spontaniški lietuvių jaunimo Lietuvos reikalais prasiveržimai primena spontaniškumą Lietuvos pogrindyje prieš 40 metų. Mat, Lietuvių Bendruomenė yra viena: nuo lietuviškų vaikų darželių iki senųjų veiklos veteranų. Charakteringa, kad ten lietuviškas jaunimas yra sąmoningesnis ir veiklesnis, kur Lietuvių Bendruomenės veikla gyvesnė. Pirmoji vieta Amerikoje neabejotinai priklauso Philadelphijai.

Tai ką lietuvių jaunimas 1940-41 Lietuvoje intuityviai suprato, tą racionaliai Washingtono demonstracijų metu platinamuose lapeliuose išreiškė jau čia gimęs jaunimas:

“Esame išauklėti respektuoti Amerikos įstatymus ir paklusti valdžios autoritetui. Net civilinis nepaklusnumas, taikingas ir neprievartinis, nesiderina su mūsų namuose įskiepytų moralinių vertybių supratimu. Bet reikalai artėja prie desperacijos ribos. Pasirinkimo nebeturime. Turime paklusti savo sąžinės imperatyvui”. Ir jie pakluso: sustabdė gatvėje judėjimų, prisirakino prie rusų ambasados, buvo areštuoti, ir nuėjo į teismą. Panašūs gal ne taip dramatiški žygiai atlikti Philadelphijoje ir Kalifornijoje.

Kas griauna Bendruomenę, nežiūrint kokiais motyvais savo elgsenų dengtų, nusikalsta prieš kovojančių lietuvių tautų.

Malonus skaitytojau,

apsimokėk prenumeratą. Prenumeratos mokesčiu ir auka palaikai

“Į Laisvę” gyvybę.