Partizanai: Istorija ir dabartis

VATIKANO RYTŲ POLITIKA

Kodėl ji domina?

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS

(Tęsinys iš 76-113 nr.)

Naujas tarpsnis

1954.XI.11. Sovietų Sąjungos kompartijos centro komitetas priėmęs nutarimą “Dėl kovos su religiniais prietarais”, kuriame pasisakęs, kad ta kova turi eiti ideologinėje plotmėje be įžeidinėjimų tikinčiųjų jausmų, be išpuolių prieš dvasininkus. O 1955 pradžioje Grazo (Austrijoje) universiteto prof. Marcelis Redingas gavęs iš sovietų ambasados Vienoje Kremliaus kvietimą apsilankyti. Mat, prieš porą metų savo įvadinėj paskaitoj prof. Redingas Marksą gretinęs su Tomu Akviniečiu, ir radęs kai kurių panašumų. Vatikanui leidus, prof. Redingas 1955.XII.16. jau buvęs Maskvoje. Jį globojęs viceministras iš “Tarybos kultų reikalam”. Per dvi savaites prof. Redingas, lydimas sovietų pareigūnų, buvęs nuskraidintas į Armėniją, į Leningradą, į Vilnių, kuriame Kalėdų rytą laikęs pamaldas. Matęsis su Armėnijos, Leningrado katalikų dvasininkais, su vysk. Steponavičium. Kremliuje buvęs priimtas vicepremjero Mikojano, kuriam paaiškinęs, kad atvykęs patyrinėti religijos padėties, padiskutuoti su ateistais ir privačiai patyrinėti Vatikano ir Kremliaus sugyvenimo galimybes. Būdingas Mikojano reagavimas, kad to sugyvenimo klausimas esąs “Tarybos kultų reikalam” kompetencijoj, atseit, Sovietų Sąjungos vidaus reikalas, ne tarptautinis.

Dar prieš prof. Redingo lankymąsi Maskvoje, tenai jau buvęs lankęsis ir taręsis V. Vokietijos kancleris Adenaueris. O dar prieš tai, Italijos socialistų lyderiui, Stalino premijos laureatui Nenni vykstant į Maskvą, jis buvęs Vatikano prašytas pasidomėti ir Kremliaus nuotaikomis Vatikano atžvilgiu. Ir pats Vatikanas jau buvęs Sovietų ambasadai Vienoje pranešęs dviejų naujų vyskupų (Maželio ir Steponavičiaus) okupuotai Lietuvai paskyrimą ir prašęs tam paskyrimui sutikimo.

Iš savo pusės gestu atsakęs Kremlius: 1956.VIII.21. sovietų ambasados Romoje chargė d’af-fairs įteikęs popiežiaus nuncijui Italijai Sovietų Sąjungos siūlymus visuotiniam tarptautiniam nusiginklavimui. Nenuostabu, kad netrukus po to (1956.IX.2) Pijaus XII žodis Koelno Katalikų Dienai buvęs aiškus kvietimas paliaubų. O jo artimas patarėjas prof. Gundlachas, S.J. “Bažnyčia Bėdoje” organizacijos kongresui Koenigsteine (Tau-nus) 1956.IX. 12. aiškinęs:

“Bažnyčios uždavinys visokiomis aplinkybėmis išmėginti visas galimybes, kad būtų užtikrintas bent minimumas sielovados tose srityse, kur šiandienų jokios sielovados nebėra”,nes “visais laikais sunkiausiose padėtyse Bažnyčia bandė gelbėti, kas dar išgelbstima”. (326 p.).

Vengrijos sukilimas ir jo žiaurus sutriuškinimas sukėlė labai griežtą Vatikano reakciją, bet ne tokią, kad prasidėjęs dialogas būtų nutrauktas. Pirmiausia Lenkijoj jis buvęs tęsiamas intensyviai.

Jonas XXIII — reformatorius

Vatikano sluoksniuose kardinolas Roncalli buvęs pašaipiai populiarus savo šventuolišku paprastumu bei naivumu. Netikėtas jo išrinkimas Pijaus XII įpėdiniu buvęs visuotinai suprastas kaip Vatikano klimato pasikeitimas. Tik niekas nelaukęs, kad Jono XXIII iniciatyva Bažnyčios reformų ir Vatikano rytų politikos atžvilgiais būtų tokia įspūdinga.

Jonas XXIII sprendimus daręs ne pagal kokį apskaičiuotą, iš anksto išmąstytą Vatikano planą, o spontaniškai pagal savo sąžinės balsą, kuriame jungęsis pasitikėjimas Dievu su nuolankumu pasauliui ir su ūkininko išmintimi.

Ir Jono XXIII rytų politika siejusis su mistika, kaip kad ir d’Herbigny savo meto planai. Ji taip pat buvusi ir dvilypė, kaip kad Pijaus XI ir Pijaus XII. Tik jos dvilypumas buvęs kitoks. Pijus XI ir Pijus XII veikę dviem lygiagrečiais kanalais — diplomatiniu ir pogrindžio. — Jonas XXIII taip pat veikęs dviem lygiagrečiais kanalais — diplomatiniu ir religiniu — ekumeniniu.

Vatikano ilgų amžių planus rytų apeigų schizmatikus susigrąžinti į Katalikų bažnyčios organizacinę vienybę Jonas XXIII pakeitęs ekumeniniu sąjūdžiu, įsteigdamas tam reikalui Krikščionių Vienybės sekretoriatą.

Pirmą kartą per 44 metus po bolševikų revoliucijos Rusijoje kompartijos šefas ir Sovietų Sąjungos premjeras 1961.XI.25. pasiuntęs popiežiui savo sveikinimą. Nesvarbu, kuriais motyvais Chruščiovas pavedė sovietų ambasadoriui Romoje, kad jo vardu pasveikintų Joną XXIII 80 metų amžiaus sukakties proga. Pats Jonas XXIII, paskaitęs Chruščiovo sveikinimą, savo sekretoriui Capovillai juokaudamas išsitaręs:

— Geriau nekaip antausis. Netiesa?

Maždaug po metų (1962.XII.13) savo pasikalbėjime su “Saturday Review” leidėju Norman Cousins Chruščiovas patikinęs, kad Kremlius suinteresuotas nuolatiniu kontaktu su Vatikanu. Cousins primintas Lvovo arkivyskupo ir rytų apeigų katalikų metropolito Slipyj iš kalėjimo išleidimo galimybę, Chruščiovas pažadėjęs ir tuo pasidomėti. 1963 pradžioje arkivyskupas Slipyj po 17 kalinimo metų jau buvęs pakeliui į Romą. O Jonas XXIII gavęs 1962 Kalėdų sveikinimo atviruką paties Chruščiovo ranka rašytą. Kai už tą sveikinimą sekretorius parodęs Jonui XXIII diplomatiškai formalų atsakymą Chruščiovui, popiežius tą tekstą padėjęs į šalį ir čia pat sava ranka ir savais žodžiais Chruščiovui padėką parašęs.-

1963.III.7. Jonas XXIII priėmęs Chruščiovo dukrą ir žentą Adžubėjus, nors Vatikano valstybės sekretoriato monsignorai dėl to buvę labai nelaimingi, nes ta audiencija sutapusi su Italijoje ėjusia priešrinkimine akcija ir galėjus sukelti balsuotojų palankumą komunistų kandidatam.

Jono XXIII 1960 įsteigtas Krikščionių Vienybės sekretoriatas ne tik buvęs palankiai sutiktas kitų krikščionių tikybų sluoksniuose, bet ir sudaręs sąlygas Vatikano II-ajame susirinkime stebėtojais dalyvauti kitų krikščionių tikybų atstovam, tarp jų ir Maskvos patriarchato.

Ogi Jono XXIII enciklika “Pacem in Terris” (1963.IV.11.) ypatingai didelio susidomėjimo sulaukusi Rytų Europos kraštuose ir pravėrusi duris Vatikano diplomatijai. 1963 vasarą Vienos kardinolas jau galėjęs lankytis Vengrijoje ir Lenkijoje. O netrukus po jo Budapešte ir Pragoję galėjęs lankytis Vatikano valstybės sekretoriaus pavaduotojas (nuo 1961) Agostino Casaroli, kuriam Budapešte pavykę keturiem internuotiem vyskupam išderėti laisvę, o Pragoje sudaryti klimatą vėlesniem pasitarimam.

Žodžiu, Jonui XXIII per, palyginti, trumpą popiežiavimą pasisekę pastatyti tiltus tarp Vatikano ir Rytų Europos ir net tarp Vatikano ir Kremliaus. Jono XXIII charizminė asmenybė labai daug padėjusi jam Bažnyčios uždavinius vykdyti.

Paulius VI — derintojas

Paulius VI iš arti stebėjęs Pijų XI, Pijų XII ir Joną XXIII. Jam gilų įspūdį palikęs Pijaus XI ryžtingumas. Jis stebėjęsis Pijaus XII diplomatinėmis plonybėmis. Jį traukusi Jono XXIII charizma. Paulius VI taip pat gerai pažinojęs Romos kurijos užkulisius ir Vatikano diplomatinę virtuvę. Vatikano II-ajame susirinkime jam išryškėjusios dvi kryptys: status quo kryptis ir reformų kryptis. Jį jaudinusi baimė, kad tų dviejų krypčių susikirtimo įtampoje neįvyktų skilimo. Todėl Pauliaus VI didžiausias rūpestis buvęs derinti skirtingumus. Jis sugebėdavęs taip nuoširdžiai įsijausti į abiejų šalių argumentus, kad abi šalys galėję jį laikyti saviškiu.

Paulius VI nebuvęs už besąlyginį Bažnyčios sugyvenimą su komunistiniu režimu. Jis buvęs įsitikinęs, kad tikslinga yra ideologinę kovą, doktrininę polemiką atjungti nuo sielovados praktikos. Vatikano II-ajam susirinkimui svarstant sielovados praktinį vykdymą šių laikų pasaulyje, Paulius VI nenusilenkęs, palyginti, stiprios susirinkimo frakcijos (297 susirinkimo tėvam iš apie 2000 visumos) siūlymui išskirtinai pasisakyti dėl komunizmo. (Komunizmas yra tik viena, bet ne vienintelė sielovadai kliūtis).

Pauliaus VI, kaip kad ir jo pirmtakų, rytų politikai dariusi įtakos ir bendroji tarptautinė raida iš šaltojo karo į detante.

Autorius detaliai aprašo kardinolo Mindszenty bylą. Pagal Vengrijos ius communis Vengrijos primas ex officio buvęs ir Vengrijos valstybės tarybos prezidentas ir nuolatinis aukštųjų rūmų (senato) narys, antrasis pareigūnas po karaliaus. Nors Vengrija jau po I-ojo pasaulinio karo karaliaus nebeturėjo, o po II-ojo jau buvo respublika, Mindszenty tebesijautęs karaliaus vietininko vaidmenyje. Į Vengrijos vyriausybės sveikinimą paskyrimo Esztergomo arkivyskupu ir Vengrijos primų proga Mindszenty telegrafavęs:

“Pirmasis bendruomeninės teisės krašto dignitorius (pasiruošęs) savo tėvynei patarnauti”. (“Der erste gemeinrechtliche Wuerdentraeger des Landes steht seiner Heimat zu Diens-ten”).

Šitaip suprastos Vengrijos primo funkcijos nesikirtę su Vatikano nusistatymais, kol valstybės ir Bažnyčios interesai sutapę. O kai jie išsiskyrę, Mindszenty taip pat turėjęs pasirinkti vieną katrą. Mindszenty labiau atsižvelgęs į valstybės, ne į Bažnyčios interesus. Susikirtimas su Vatikanu buvęs neišvengiamas. Kai įtikinėjimai nepaveikę, Paulius VI buvęs priverstas Vengrijos primo titulą iš Mindszenty atimti.

Autorius netvirtina, kad tik Mindszenty išjungimas iš Vengrijos bažnyčios hierarchijos sudaręs sąlygas sunaikintai hierarchijai atstatyti, tik pažymi, kad jau 1963 Casarolli pasitarimai Budapešte išlaisvinę keturis internuotus vyskupus; 1964 buvę paskirti penki nauji vyskupai ir Vengrų kolegija Romoje grąžinta vyskupų jurisdikcijai; 1969 vėl paskirti keturi nauji vyskupai, o 1964 paskirtieji padaryti ordinarais; 1972 vėl keturi nauji vyskupai; 1974 naujų klierikų skaičius nuo 38 leista padidinti iki 79, taip pat leista dukart per savaitę vaikų iki 12 metų katechizacija bažnyčiose; 1975 penki apaštaliniai administratoriai paskirti ordinarais; iš vienuolikos Vengrijos vyskupijų devynios jau turėję ordinarus, o dviem pats Vatikanas laikinai palikęs apaštalinius administratorius.

Čekoslovakijoj Paulius VI radęs beviltišką suvalstybintos bažnyčios padėtį. Iš 275 parapijų 1239 buvę be kunigo; Slovakijoje — nė vieno vyskupo, Čekijoje — du belikę. 1966 pradėti pasitarimai nutrūkę be vaisių. Tik 1972 pirmieji ledai buvę sulaužyti ir 1973 paskirti keturi vyskupai. Priešingai kardinolui Mindszenty, Pragos arkivyskupas Beranas lengvinęs Vatikanui.

Su Jugoslavija susiprasti Vatikanui buvę lengviau, nes Jugoslavijos komunistinis režimas Katalikų bažnyčiai pripažįstąs teisę būti. Katalikų bažnyčios padėtį Jugoslavijoje daugiau veikę tautiniai katalikų kroatų ir stačiatikių serbų tarpusavio santykiai, nekaip režimo komunistinis ateizmas. Kai Pauliaus VI ir patriarcho Athenagoro susitikimas ir taikos pasibučiavimas labai sušvelninęs Jugoslavijos stačiatikių nuotaikas katalikų atžvilgiu, netrukę susitvarkyti ir Vatikano diplomatiniai santykiai su Jugoslavija. O 1971.III.29. pats Tito vizitavęs Paulių VI.

Vatikano oficialūs pasitarimai su Rumunijos komunistine valdžia prasidėję tik 1975, kai knyga jau buvo spaudoje. Opiausias Rumunijos Katalikų bažnyčios klausimas esąs Stačiatikių bažnyčios po karo prievarta prisijungtų rytų apeigų katalikų (unitų) klausimas.

Plačiai ir įdomiai autorius aptaria Vatikano politiką Lenkijos atžvilgiu. Pijus XII buvęs palikęs pačiai Lenkijos hierarchijai tvarkytis su komunistiniu režimu Nevisada Vatikanęs buvęs patenkintas kard. Višinskio politika, bet panašių susidūrimų kaip su Vengrijos primų kardinolu Mindszenty neįvykę. Kai 1973 prasidėję betarpiški Vatikano pasitarimai su Varšuvos komunistine valdžia, kardinolas Višinskis nebuvęs patenkintas. Kai 1974.II.4. Casaroli atvykęs Varšuvon kalbėtis su vyriausybe, kardinolas Višinskis, nors Vatikano buvęs prašytas drauge dalyvauti pasitarimuose, tyčia iš Varšuvos išvykęs. Faktiškai Vatikano pasitarimai su Lenkijos komunistine valdžia buvę ne dviejų partnerių, o sudarę trikampį: Vatikanas — vyriausybė — kardinolas Višinskis. Tik pastaraisiais metais Krokuvos kardinolui Wojtylai (dabartiniam popiežiui Jonui Pauliui II) pavykę išryškinti Lenkijos vyskupų kolektyvo vaidmenį ir sudaryti atsvarą kardinolo Višinskio dominavimui. Savo ruožtu, Vatikanas taip pat matąs, kad Lenkijos valdžios politika Katalikų bažnyčios atžvilgiu turinti būti apdairi, kad nepertemptų Kremliaus įtarumo. Lenkijos komunistinis režimas yra vienintelis komunistinis režimas, pripažinęs Katalikų bažnyčios teigiamą vaidmenį tautos ir valstybės gyvenimui. Antra vertus, Vatikanui rūpi Lenkijos pavyzdžiu įtikinti ir Kremlių, kad komunistinis režimas gali pripažinti teisę būti ir Katalikų bažnyčiai.

Vatikanas ir Maskva

Vatikano rytų politikos svarbiausias partneris — Sovietų Sąjunga. Čia tačiau Paulius VI, kaip kad ir Pijus XI, Pijus XII, Jonas XXIII, nebuvęs sėkmingas. Per pirmą Gromyko apsilankymą Vatikane (1966.IV.27) į Pauliaus VI prašymą palengvinti Katalikų bažnyčios padėtį Gromyko atsakęs, nesąs tam kompetentingas. Per savo antrą vizitą (1970.VI. 14.) į to prašymo pakartojimą Gromyko atsakęs tylėjimu. O per trečią savo apsilankymą (1974. II.21) jau pažadėjęs tą Pauliaus VI prašymą perduoti Kremliaus kompetentingiem pareigūnam. Jokio pasikeitimo Katalikų bažnyčios padėtyje neįvykę ir po Sovietų Sąjungos prezidento (Aukščiausio Sovieto Prezidiumo pirmininko) Podgorny apsilankymo pas Paulių VI (1967.1.30). Nevaisingi buvę ir Vatikano nuo 1964 pasitarimai su sovietų ambasadorium Italijai.

Gal todėl Vatikanui knietėjęs sąlytis su tais Kremliaus pareigūnais, kuriem pavesta faktiškai vykdyti Kremliaus politiką Katalikų bažnyčios atžvilgiu. Tokiam sąlyčiui progą sudaręs atominių ginklų apribojimo sutarties pasirašymas Maskvoje. Tačiau Vatikano “ministro” Casaroli susitikimas su “Tarybos kulto reikalam” pirmininku Kurojedovu ir “nestačiatikių kulto reikalam” pareigūnu Makarzevu nebuvęs vaisingas. Abu sovietiniai pareigūnai kartoję jau komisaro Čičerino savo metu nuncijui Pacelli dėstytą sovietų politiką, kad bažnyčių reikalai yra Sovietų Sąjungos vidaus reikalai, tvarkomi sovietų dekretais, ne tarptautiniais susitarimais. Juodu buvę abejingi, ar bent tokiais apsimetę, kai Casaroli juodviem nurodęs nenormalią padėtį po II pasaulinio karo Sovietų Sąjungai atitekusių sričių, kuriose Katalikų bažnyčia tebesanti 'Lenkijos bažnytinės provincijos priklausomybėje. Į tai nereaguodami, sovietiniai pareigūnai tik gyrę Stačiatikių bažnyčios lojalumą valdžiai. Ta proga autorius papasakoja apie katalikų ir Sovietų Sąjungos stačiatikių sąlyčius: 1967.XII.10 Leningrade teologų pokalbis ir vysk. Willebrando ekumeninės mišios drauge su stačiatikių metropolitu Nikodimu; metropolito Nikodi-mo lankymasis Italijoj (1970.XII. 6/10); katalikų ir stačiatikių teologų pokalbis Maskvos patriarchato būstinėje Zagorske (1973. VI .4/7); dviejų Leningrado stačiatikių dvasininkų studijos Romos “Russicume”. Tik atrodo, kad autoriui nebuvo žinoma, kad Leningrado metropolitas Nikodimas sykiu buvo ir aukštas sovietinio saugumo pareigūnas (KGB generolas-majoras). Ir jo, palyginti, gana dažni pasivažinėjimai po laisvąjį pasaulį nebūtinai buvo tik Stačiatikių bažnyčios reikalais. Ir labai didelis klausimas, katrai institucijai — Stačiatikių bažnyčiai ar KGB — jis daugiau darbavosi. (Metropolitas Nikodemas staiga mirė audiencijoje pas Joną-Paulių I 1978 rugsėjo m.).

Vis dėlto autorius aiškina, kad ir Sovietų Sąjungoje Pauliaus VI rytų politika yra davusi teigiamų vaisių. Esą tarp 1964 ir 1974 Lietuvoje ir Latvijoje buvę įšventinti šeši nauji vyskupai: Vaivods ir Zondaks Latvijoje, ir Matulaitis-Labukas, Pletkus, Povilonis ir Krikščiūnas Lietuvoje. Autorius atkreipia dėmesį į Romoje studijas baigusio, tik 38 metų amžiaus Krikščiūno paskyrimą vyskupu, darydamas visai klaidingą užuominą, kad Kremlius, va, sutikęs net su tokia Vatikano šiltadaržyje brandinta vyskupo kandidatūra, nežinodamas, kad Krikščiūnas Romoje studijavo Kremliaus malone ir kad jo paskyrimas vyskupu labiau rūpėjo Kremliui, nekaip Lietuvos Katalikų bažnyčiai.

Autorius taip pat tvirtina, kad Lietuvoje be vyskupų Sladkevičiaus ir Steponavičiaus neleidžiamas vyskupo pareigų eiti dar ir vyskupas Dulbinskis. Nei Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, nei kiti mūsų šaltiniai tokio Lietuvos vyskupo nežino. Gal tai Latvijos ar Gudijos katalikų vyskupas?

Knygoje dar randame šiuos okupuotos Lietuvos Katalikų bažnyčios duomenis: kunigų 1944 buvę 1460, 1971 — apie 700; vienintelė veikianti kunigų seminarija su aprėžtu klierikų skaičium (1966 — 25, 1974 — 50); priekabiavimas dėl vaikų patarnavimo apeigose; vaikų katechizavimo draudimas; 17,000 tikinčiųjų pareiškimas jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui; Kalantos susideginimas.

Tyčia ar netyčia neliečia klausimo, ar ir kokio poveikio Vatikano rytų politikai turėjo ir tebeturi neteisėta, neturinti tarptautinio pripažinimo Baltijos valstybių inkorporacija į Sovietų Sąjungą? Ar Kremliui nerūpi išgauti iš Vatikano tos neteisėtos inkorporacijos teisinį ir ypatingai moralinį patvirtinimą? Knyga sudaro įspūdį, tarsi, tokių klausimų visai nebūtų.

Autoriaus išvados

Savo išvadas dėl Vatikano rytų politikos aštuntame dešimtmetyje autorius taip nusako:

1. Konkordatų politikos modelis Katalikų bažnyčios santykiam su komunistiniais režimais netinka. Susitarimai su komunistiniais režimais turi aiškiai skirti Bažnyčios ir valstybės sritis.

2. Daliniai net ir nerašyti, bet veiksmingi konkrečių klausimų sprendimai yra geriau, nekaip globaliniai, kurie sunkiai pasiekiami ir dažnai nepastovūs.

3.    Vatikanas nesiekia nei išsiderėti išimtinių pozicijų Katalikų bažnyčiai, nei silpninti ar stiprinti režimų, o tesiekia užtikrinti sąlygas sielovadai, apimančiai religines apeigas, religinę praktiką ir religijos mokymą. Kadangi žmogaus teisės, tad ir tikėjimo laisvės teisė, gali būti užtikrintos tik tarptautinės taikos sąlygomis, Vatikanui natūralu jungtis į tarptautinės taikos siekimo bendrąsias pastangas.

4.    Vatikano rytų politikoje, bent teoriškai, pirmauja Bažnyčios padėtis Sovietų Sąjungoje, nes nuo Maskvos daug pareina Vatikano rytų politikos sėkmė ir kituose Rytų Europos kraštuose.

Knygos paraštėje

Ne Lietuvos Katalikų bažnyčios padėčiai, o savo kai kuriem teiginiam pavaizduoti autorius cituoja iš Vatikano dokumentų leidinio “Actes et Documents du Saint Siege Relatif a la Second Guerre Mondial” nunciatūros raportus ir Lietuvos hierarchus. Tos citatos be ko kita moko, (1) kad atsakingų žmonių pareiškimai visada turi būt labai apgalvoti ne tik to momento padėties atžvilgiu, bet ir ateities perspektyvoje, ir (2) kad praeities reiškiniai ir pareiškimai teisingai interpretuoti tegalima savo meto, bet ne dabarties sąlygų kontekste.

Autorius, aiškindamas, kaip tautinės nuotaikos ir valstybiniai interesai kartais kertasi su Bažnyčios siekimais, cituoja lietuvių nuotaikas Vilniaus arkivyskupo Jalbrzykowskio atžvilgiu, kai Sovietų Sąjunga Vilnių grąžino Lietuvai. Tas nuotaikas iliustruoja tokiu pavyzdžiu:

—    Kai kurių nacionalistų lietuvių nepalankumas tokiam pat nacionalistiškai nusiteikusiam bažnyčios kunigaikščiui lenkui taip toli ėjo, kad vieno krikščionių demokratų laikraščio Kaune redaktorius kreipėsi į Vilniaus miesto sovietinį komisarų, prašydamas arkivyskupų areštuoti.

(221 p.).

Sovietai tą prašymą atmetę. Šaltinis: nunciatūros raportas ir komunistės Jędrychowskos atsiminimai.

Kadangi Kaune tuo metu krikščionių demokratų krypties laikraščiu buvo galima laikyti tik “XX Amžius” dienraštį, pažinojusiem jo redaktorius ta revoliucija atrodo neįtikima ir netikra. Būtų tikslinga, kad kas iš Bomos lietuvių tą nunciatūros raportą patikrintų ir patikslintų. Jis yra “Actes et Documents du Saint Siege” vol. 3, dok. Nr. 41.

Vertindamas Vatikan laikyseną, Hitleriui 1941 užpuolus Sovietų Sąjungą, autorius cituoja arkivyskupo Skvirecko telegramą Pijui XII:

—    Vokiečių kariuomenės, paremiant pagal savo jėgas ginkluotiem lietuviam, Lietuva yra iš rusų bolševikiško jungo išvaduota. (“Stolzberichtete Erbischop Skvireckas aus Kaunas : “Litauen ist vom bolschevistischen Joch der Russen durch das deutsche Heer befreit worden, das bewaffnete Litauer (cum armis in manibus) nach Kräften unterstützen”.) (457 p. ir ADSS vol. 3, dok. Nr. 316). Kadangi vokiečių okupacijos sąlygomis Skvirecko telegramoje nė užuominos negalėjo būti, kad Lietuvoje įvyko tautos sukilimas, kad atstatytas Lietuvos suverenumo vykdymas ir sudaryta Lietuvos vyriausybė prieš Vokietijos valią, po 35 metų ta Skvirecko telegrama autoriui tapo tik liudijimu, kad “lietuviai katalikai su ginklu talkino vokiečiam rusus iš Kauno išvaryti” (231 p.).

Vatikano planus ir viltis Rusijos schizmatikam sukatalikinti laikydamas iliuzinėmis viltimis, autorius pašaipiai cituoja vysk. Brizgio 1941 pradžioje pasisiūlymą Vatikanui parinkti sovietų okupuotoje Lietuvoje jaunų kunigų kandidatų “Russicumui”, taip pat ir vysk. Brizgio prašymą Vatikanui (1941.III.21), kad atsiųstų populiarios rusų kalba religinės literatūros. Autorius pašaipiai cituoja ir vysk. Brizgio pastabą savo pranešime Vatikanui, kad “naujoj (okupuotos Lietuvos) komisarų taryboj nėra nė vieno žydo”. Anuomet tas faktas visai kitaip atrodė, nekaip autoriaus įspūdis šių dienų kontekste.

Įdomu, kad, oponuodamas Pauliaus VI rytų politikos kritikam, priekaištaujantiem Vatikano rytų politiką per minkštą esant, autorius taip pat pasinaudoja vysk. Brizgio balsu. Vysk. Brizgys 1941 pradžioj dėl Vatikano radijo lietuvių kalba šeštadieninių laidų skundėsi:

— Savo šeštadienines laidas lietuvių kalba tegu sustabdo. Jos mums tik nelaimę neša ir visai nenaudingos . . . Visų pirma mes prašome, kad lietuvių kalbos laidose nebūtų jokios antibolševikinės propagandos (paskaitų apie marksizmų, leninizmu, anekdotų, etc . . .) Tokios laidos tik erzina čionykštes valstybines įstaigas ir labai kenkia ir taip jau prispaustai Bažnyčiai Lietuvoje . . . Šitokia “informacija” pagaliau labai toli nutolusi nuo tikros, tikslios tikrovės. Ko mes laukiam — tai pranešimų iš katalikų pasaulio, katalikų mokslo aiškinimo . . . Kas pas mus vyksta, mes žinome. (241 p.).

Kai dabar tą citatą skaitai, tikrai atrodo kaip sovietinės propagandos skolinys. Vietoj okupanto — “valstybinės įstaigos”, ir išvis reikalavimai visai priešingi tam, ko okupuotos Lietuvos katalikai iš Vatikano radijo šiandieną laukia. Bet tada tuo nusiskundimu vysk. Brizgys tik jau negalvojo Vatikano rytų politikai piršti nuolaidumą sovietų atžvilgiu.

Praeities teigimus interpretuodamas dabarties sąlygų kontekste, autorius bus padaręs klaidą ir bus suklaidinęs turbūt nemažą dalį knygos skaitytojų.

POST SCRIPTUM. Daug kas mūsuose linkęs laukti, kad Jonas-Paulius II ligtolinę Vatikano rytų politiką gali pakeisti. Ir sovietinio ateizmo smurtui rezistuojantieji okupuotos Lietuvos religiniai sluoksniai iš jo tikisi ryškesnės Vatikano moralinės paramos. Tokiom viltim tam tikro pagrindo teikia Jono Pauliaus II tautiniai ir sielovadiniai ryšiai su Rytų Europa ir jo betarpiška ilgametė pažintis su sovietų bažnytinės politikos praktika. O kiekvieną politiką vykdant, kartais labai ryškiai, kartais mažiau ryškiai justi ir politikos rikiuotojo asmenybė. Tatai ir Stehle savo knygoje pavaizduoja, kalbėdamas apie Jono Pauliaus II pirmtakus.

Antra vertus, į Joną Paulių II dedamos viltys neturi iš akių išleisti Hansjakob Stehle teisingos pastabos, kad, pirma, ir Jono Pauliaus II pirmtakų pagrindinis rūpestis buvo — sovietinio režimo sąlygomis laimėti Bažnyčios egzistencijai bent minimumą galimybių, ir, antra, kad Vatikano politika taip pat negali ignoruoti bendros tarptautinės raidos faktų.