Partizanai: Istorija ir dabartis

VATIKANO RYTŲ POLITIKA

Kodėl ji domina?

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS

Popiežiaus vaidmuo reikšmingas ne tik Katalikų bažnyčiai, ne tik religiniu ir moraliniu atžvilgiais, bet ir politiniu. Nors Stalinas nekartą yra tyčiojęsis iš popiežiaus, kad šis neturįs divizijų, tačiau vien divizijomis grįsti tarptautinius santykius yra trumparegiška. Pati postalininė Sovietų Sąjunga tokį trumparegiškumą yra supratusi.

Jeigu didžiosiom valstybėm apeina Vatikano politika, juo labiau ji rūpi mažom valstybėm, ypatingai tautom, kurios kenčia svetimųjų priespaudą ar kitokius išorinius ar vidinius sunkumus. Mus, lietuvius, ypatingai domina Vatikano planai ir pastangos Rytų Europoje, ta vadinama Vatikano rytų politika, dėl to, kad tiesioginiu būdu liečia Lietuvos padėtį. Domina juo labiau, kad yra sukėlusi ir pačioje Bažnyčios hierarchijoje, ir plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose tam tikrų abejonių, įtarimų ir kritikos. Antai, “Tėviškės Žiburiai” (1978.1.5) cituoja Vokietijos jėzuitų leidžiamą “Stimmen der Zeit” žurnalą (1975 Nr. 10), kurio bendradarbis klausia:

— Ar Roma pakankamai aiškiai mato problemas? Ar ji kartais nesivadovauja nerealiu galvojimu? Ar nedaro nuolaidų, negaudama atitinkamo išlygio.

Vyrauja įsitikinimas, kad Vatikano rytų politika su Jonu XXIII radikaliai pasikeitusi ir kad tas pasikeitimas nėsąs netgi moralus, nes “susipratimas su velniu yra nuodėmė”. (“Verstaendigung mit dem Boesen ist eine Suende”).

Atrodo, kad ne be paties Vatikano sluoksnių paakinimo 1975 Vokietijoje išėjo Hansjakob Stehle 488 pusl. knyga “Die Ostpolitik des Vatikans 1917-1975”. Knygos turinys apima įvadą, 11 skyrių, šešis dokumentinius priedus ir 15 popiežiškų įstaigų Romoje sąrašą, kuriame yra ir Lietuvių Šv. Kazimiero kolegija. Autorius tas įstaigas laiko reikšmingas Vatikano rytų politikai.

Ko Vatikano politika siekia?

Pradžioje autorius aiškina, kad katalikų religijos praktika nesiribojanti tik malda ir meditacija. Šiai praktikai todėl sąlygos turinčios būti Vatikano sutariamos su atitinkamų valstybių vyriausybėmis. Vatikano diplomatija visada buvusi ir tebesanti priemonė Katalikų bažnyčiai apaštalavimo sąlygoms sudaryti.

Vatikano diplomatijai labai sunku rasti katalikų religijos praktikai sąlygas, kurios būtų pakenčiamos Bažnyčiai ir priimtinos sovietinei valstybei, nes sovietinė valstybė kiekvieną religiją laikanti visuomeniniu blogiu, kuris turi būti sunaikintas, ir tik praktiškais sumetimais laikinai toleruojamas, nelyginant prostitucija. Be to, katalikų religijos praktikai sovietinėje valstybėje sunkumus didinanti dar ir ta aplinkybė, kad Katalikų bažnyčia yra suvereni tarptautinė institucija, kurios vadovybė savo patvarkymais katalikam tuo pačiu mažiau ar daugiau paliečianti ir valstybės reikalus, atseit, įsikišanti į valstybės suverenumo sritį. O sovietai, kaip žinome, laikosi valstybės absoliutaus suverenumo doktrinos ir todėl negali susigyventi su galimybe, kad sovietinės valstybės gyventojas religijos srityje būtų subordinuotas autoritetui, esančiam anapus sovietinės valstybės galios.

Vatikano politikos orientacinės gairės esančios tokios pat, kaip kad ir kiekvienos tarpvalstybinių santykių politikos: saugoti ir ginti savuosius t.y. Katalikų bažnyčios interesus bendradarbiavimu, kompromisais, konfrontavimu. Ir Vatikano politika, kaip kad kiekviena politika, nuolat švytuojanti tarp principų ir prisitaikymo ir nuolat veikiama bendrosios tarptautinės raidos. Visi šio šimtmečio popiežiai — Pijus X, Benediktas XV, Pijus XI, Pijus XII, Jonas XXIII, Paulius VI — Vatikano politiką vairavę pagal savo laiko tarptautinę padėtį, stengdamiesi Katalikų bažnyčios reikalam pasinaudoti ir Rusijos revoliucijos badmečiu, ir Vokietijos vadinama Rapallo politika, ir Hitlerio antikomunizmu, ir Stalino kariniais pralaimėjimais ir vėlesniais laimėjimais, ir šaltuoju karu, ir détente, ir Adenauerio susitarimais su Kremlium, ir Brandto vizitu Lenkijai. Vatikanas derėjęsis ir su Leninu, ir su Stalinu, ir su Chruščiovu ir su Hitleriu. Nė vienas šio šimtmečio popiežius nebuvęs nei juodas reakcininkas, nei raudonas pažanguolis. Kiekvienas jų buvęs tik giliai susirūpinęs Katalikų bažnyčia, jos padėtimi pasaulyje.

Skirtumas tarp vadinamos senosios Vatikano rytų politikos ir vadinamos naujosios esąs tik toks, kad senosios rytų politikos tikslas buvęs atversti rytų bažnyčios schizmatikus į katalikybę, o naujosios — laimėti religijai (ir ne tik katalikų religijai) egzistencijos galimybių minimumą. O tasai minimumas turįs užtikrinti sąlygas, šalia kitų, ir Katalikų bažnyčios sąrangos integralumui. Komunistinės valdžios suprantančios Katalikų bažnyčios hierarchinės sąrangos vaidmenį ir todėl atkakliai siekiančios tos sąrangos integralumą sunaikinti, tuo pačiu ir katalikų religijos praktiką suparalyžuoti. Todėl ir naujajai Vatikano rytų politikai tebegaliojąs Pijaus XI prisipažinimas (1929.III.12), kad “kai reikalas eina apie sielų gelbėjimą, apie didesnio blogio užkardymą, mes turėsime drąsos su pačiu velniu derėtis”.

Autorius prisipažįsta, kad daug kunigų ir katalikų pasauliečių yra įsitikinę, jog vyskupijai geriau vyskupo visai neturėti, nekaip turėti komunistinės valdžios įpirštą savo pataikūną. Autorius tačiau palankesnis priešingai nuomonei, kad laimėti komunistinės valdžios pakantą bažnyčios hierarchijos reiškimuisi Katalikų bažnyčiai yra gyvybinis reikalas, nes be popiežiaus ir be ryšių su popiežium nebus vyskupų, be vyskupų nebus kunigų, be kunigų nebus sakramentų, nebus sielovados. Ogi, turint omeny komunistinės valdžios saugumo tinklo išplitimą iki atskiros šeimos, išlaikyti Bažnyčios hierarchinę sąrangą katakombų sąlygomis neribotą laiką nesanti reali perspektyva. Autorius nesvarsto galimybės, kad Bažnyčios oficialioji hierarchija gali atsidurti dalinėj ar galutinėj sovietinio ateizmo įtakoj bei kontrolėj ir tapti įrankiu pačiai Bažnyčiai griauti. Kaipgi tokioj padėty Bažnyčiai gintis, jei ne katakombomis?

Kadangi religinės praktikos laisvė yra neatsiejama nuo kitų pilietinių laisvių, suprantamas esąs Vatikano interesas dalyvauti atitinkamuose tarpvalstybiniuose renginiuose ir atitinkama kryptimi įtaigauti jų dalyvius.

Kokias viltis Vatikanui kėlė Rusijos revoliucija?

Pacitavęs prancūzų misininko Rusijoje dar 1879 įsitikinimą, kad “revoliucija (katalikų) Bažnyčiai Rusijoje atkels vartus”, autorius prisimena 1918.V.30. Petrograde (dabar Leningradas) pirmą kartą Rusijoje įvykusią Dievo Kūno iškilmingą procesiją, vadovautą arkivyskupo Roppo, asistuojant vyskupui Ciepliakui ir rytų apeigų katalikų egzarchui Feodorovui, nors jau 1918.1.23. buvęs paskelbtas Lenino dekretas apie bolševikinės valstybės santykius su religija ir Bažnyčia. Autorius taip pat primena, kad Rusijos stačiatikių hierarchija prieš tą dekretą griežtai protestavusi, o katalikų — tylėjusi.

Pagal autorių, Vatikano rytų politiką faktiškai tada vykdęs Benedikto XV apaštalinis vizitatorius Achille Ratti, paskirtas visai buvusiai carinei Rusijai (ne vien Lenkijai ir Lietuvai) su būstine Varšuvoje. Tik Ratti misiją labai sunkinę Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos tautinių interesų priešingumai. Palaikysi Lenkiją, neįtiksi Lietuvai, Rusijai, Ukrainai. Palaikysi Ukrainos rytų apeigų katalikus (unitus), supykdysi Lenkiją ir Rusiją. Vis tik faktiškai apaštalinis vizitatorius (nuo 1919.III.30. nuncijus Lenkijai) Ratti daugiausia širdies jautęs Rusijai, nes to meto Vatikano rytų politikos kertinis akmuo buvę pastangos revoliucijos sudarytą Rusijoje padėtį išnaudoti Bažnyčios vienybei atstatyti. Kai raudonoji armija buvusi arti Varšuvos, Vatikanas instruktavęs Ratti nesitraukti iš Varšuvos, o, ją rusam užėmus, tuoj pat su jais sumegzti kontaktą. Priešingai mūsuose paplitusiai nuomonei apie Ratti palankumą lenkam, pagal autorių, Varšuva jo nemėgusi, įtardama prorusiškumu. O kai Ratti pasirodęs neutralus ir dėl vykusio aukštutinėje Silezijoje prebiscito, kuris turėjęs lemti, ar ta sritis teks Lenkijai, ar pasiliks Vokietijos suverenume, — Lenkijos endekai ir antiklerikaliniai sluoksniai sukėlę prieš jį tokią audrą, kad 1920 pabaigoje Vatikanas turėjęs jį iš Varšuvos atšaukti.

Bolševikų valdžia supratusi Vatikano intenciją susidariusią Rusijoje naują padėti išnaudoti Katalikų bažnyčios šimtmečiais puoselėtiem Bažnyčios vienybės planam. Kremliui parūpę tas Vatikano intencijas savo ruožtu išnaudoti revoliucijos padariniam įtvirtinti, išgaunant iš Vatikano bolševikinio režimo tarptautinį pipažinimą. Nors visai skirtingais motyvais, ir Vatikanas, ir Kremlius buvę suinteresuoti tarpusavio santykiais.

1921.XII.16. įvykęs pirmas Kremliaus ir Vatikano atstovų pasitarimas. Bolševikų valdžiai atstovavęs Rusijos prekybinės komisijos Romoje šefas Vaclovas Vorovskis, Vatikanui — valstybės pasekretorius mons. Giuseppe Pizzardo. Pasitarimo rezultatais Benediktas XV buvęs labai patenkintas ir skatinęs Pizzardo, kad nedelstų “kalti geležies, kol karšta”. Delsimo ir nebuvę. Tik apie savaitę trukusių Pizzardo -Vorovskio pasitarimų vaisius buvęs Vatikano - Kremliaus susitarimo projektas. Vorovskis su Vatikanu sutartąjį projektą tuoj pat išgabenęs į Maskvą. Ten betgi projektas įklimpęs.

Kai 1922.1.22. Benediktas XV mirė, jo įpėdinio parinkimą be kitų motyvų bus veikusi ir Vatikano rytų politika. Kremliaus atsakymą į Pizzardo - Vorovskio projektą Vorovskis atvežė jau Pijui XI, kurį tas atsakymas nuvylęs. Iš jo Pijui XI buvę aišku, kad bolševikam pirmiausia rūpi gauti savo režimui Vatikano tarptautinį pripažinimą, už kurį Kremlius sutiktų šiuo tuo atsilyginti, bet anaiptol ne tuo, ko Vatikanas norėtų. Žinodamas Vatikano politikos tradiciją, karo ar revoliucijos sudarytai naujai padėčiai pripažinimą suteikti tik po to, kai ji bus įteisinta taikos ar kitokia tarptautine sutartimi arba bus kitu būdu tarptautinės bendruomenės pripažinta, Pijus XI supratęs, kad Kremliaus statomos bolševikinio režimo pripažinimo sąlygos Vatikanas negali patenkinti. Tačiau jau nuo 1921 rugpjūčio, pagal Jungtinių Valstybių susitarimą su Kremlium, Rusijoje veikusi Jungtinių Valstybių pagalbos badaujantiem misija, nors Jungtinės Valstybės bolševikų režimo nebuvo pripažinusios.

Kodėl toks pat būdas netiktų Vatikanui? Ir 1922.III.12. kardinolas sekretorius Gasparri ir Vorovskis pasirašę lig šiol vienintelį Vatikano - Kremliaus susitarimą. Po savaitės Vatikano atstovas amerikietis jėzuitas kun. E. Walsh jau buvęs Maskvoje, o

1922.VII.24. išvykusi Rusijon ir 13 dvasininkų popiežiaus pagalbos Rusijos badaujantiem misija. Vien Maskvoj tos misijos dėka kasdien būdavę badaujantiem išduodama apie 40,000 porcijų šilto viralo.

Formaliai popiežiaus misija apsiribojusi tik pagalba badaujantiem. Faktiškai misijos šefas kun. Walsh buvęs pavestas su atitinkamomis sovietų įstaigomis aiškintis ir kitus visokius bažnyčios ir tikinčiųjų padėties Rusijoje reikalus. Diplomatiniu keliu susižinoti su Vatikanu kun. Walsh įgalinęs Vokietijos pasiuntinys Maskvoje nekatalikas grafas Brockdorff-Rantzau per nuncijų Pacelli Berlyne.

Savo ruožtu Genujoj, Italijoj, vykstant tarptautinei ūkinei konferencijai (1922.IV.10-1922.V.19) ir ta pačia proga netoliese Genujos Rapallo kurorte vykstant Vokietijos - Rusijos slaptiem pasitarimam dėl tarpusavio bendradarbiavimo, Vokietijos kancleriui katalikui Wirth tarpininkaujant, 1922.V.9. įvykęs slaptas Vatikano atstovo mons. Pizzardo susitikimas su Rusijos užsienių reikalų komisaru Cičerinu. Ta proga Pizzardo įteikęs Čičerinui Pijaus

XI memorandumą Vatikano - Rusijos santykių klausimu. Čičerinas tiem santykiam rodęs palankų dėmesį.

Viltys sau — tikrovė sau

Pačioje bolševikų Rusijoje įvykių raida betgi rodžiusi, kad Vatikano viltys revoliucijos sudarytą padėtį išnaudoti Katalikų bažnyčios planam nėra realios. Prieš 1922 Kalėdas Petrograde (Leningrade) buvusios uždarytos visos katalikų bažnyčios neva dėl nesudarymo sutarčių su vietos valdžia dėl “kulto pastatų ir kitų kulto reikmenų” naudojimo ir dėl neatidavimo valdžiai bažnytinių vertybių. Petrogrado katalikų arkivyskupas Ciepliakas, jo generalvikaras Butkevičius ir rytų apeigų katalikų egzarchas Feodorovas neva už pasipriešinimą valdžios dekretam 1923.III.21-26 buvę teisiami, ir Ciepliakas su Butkevičium nubausti mirtimi, o Feodorovas — 10 metų kalėti. Vakarų pasaulio visuotinis pasipiktinimas ir Vatikano intervencija gyvybę išgelbėjo tik arkivyskupui Ciepliakui.

Popiežiaus misijos veikla Rusijoje turėjusi baigtis 1923 liepos mėnesį. Jungtinių Valstybių pagalbos misija savo darbą baigusi 1923.VI.15. Vatikanui tatai sudarė galvosūkį: ar ta proga iš bolševikinės Rusijos visiškai pasitraukti, ar bandyti pasinaudoti Rapallo sutartimi prasidėjusiu Berlyno - Maskvos tarpusavio bendradarbiavimu ir toliau ieškoti Katalikų bažnyčiai su bolševikų valdžia sugyvenimo galimybių. Jėzuitų generolas Ledochowskis ir kai kurie Vatikano kūrijos kardinolai pasisakę už santykių visišką nutraukimą. Tačiau kardinolas sekretorius Gasparri ir Pijus XI galvoję, kad, kartą iš Rusijos pasitraukus, vargu ar galima numatyti, kada vėl būsianti galimybė sugrįžti.

Baigus badaujančiųjų šalpos darbą, popiežiaus misijai toliau pasilikti Rusijoje dingstimi buvęs medikamentų badas Rusijoje. Šiam naujam misijos uždaviniui vykdyti Vatikanas pateikęs Kremliui naujo susitarimo projektą, numatantį bolševikų režimo pripažinimą de facto. Iš savo pusės Kremlius taip pat rodęs interesą susiprasti su Vatikanu ir 1923 pabaigoje Vatikanui pasiūlęs už sovietinio režimo pripažinimą de jure suteikti katalikam “kulto laisvę”, dovanoti bausmes nuteistiem kunigam ir leisti aprėžtą jaunimo katechizavimą. Kardinolui sekretoriui Gasparri siūlymai patikę. Ir Vatikano misijos Maskvoje šefas kun. Gehrmann (pakeitęs kun. Walsh) Rusijos katalikų kunigų vardu taip pat įtaigavęs Vatikaną “nebėgti” iš Rusijos, nes Vatikano misijos buvimas Rusijoje lengvinąs tikinčiųjų padėtį. Bet jėzuitų generolas Ledochowskis griežtai pasisakęs prieš bolševikų valdžios de jure pripažinimą. Jį palaikiusi dalis kurijos kardinolų, ypač kardinolas Rogonesi. Tokiomis aplinkybėmis Pijus XI pasirinkęs delsimo taktiką. Siūlymai nebuvę atmesti, bet nebuvę nė priimti. Laikas tačiau veikęs delsimo nenaudai. Vienai po kitos Europos vyriausybėm bolševikų valdžią pripažinus de jure, Vatikano pripažinimo vertė Kremliuje vis mažėjusi. 1924.IX.18. popiežiaus misija išvykusi iš Maskvos, o netrukus ir Vatikano - Kremliaus pasitarimai nutrūkę, bet negalutinai. Iš sovietų pusės Čičerinas išvykstančios iš Maskvos popiežiaus misijos šefą patikinęs, kad Kremlius norįs ir toliau su Vatikanu kontaktą palaikyti; iš savo pusės Pijus XI instruktavęs savo nuncijų Berlyne, Pacelli, atnaujinti pasitarimus su sovietų ambasadorium Krestinskiu.

Posūkis į pogrindį

Tačiau nei Pacelli pasitarimai su Krestinskiu (1925.II.4 - 1925. 11.24), nei Pacelli slaptas susitikimas Berlyne su sovietų užsienių reikalų komisaru Čičerinu (1925.X.6) neteikė Vatikanui optimizmo laukti abiem šalim patenkinamų rezultatų. Todėl Vatikane pamažu brendusi mintis, kad, vedant diplomatinius pasitarimus su Kremlium, yra tikslinga lygiagrečiai imtis nuo Kremliaus valios nepriklausomos iniciatyvos. Šiokiai slaptai misijai vykdyti Pijus XI pasirinkęs prancūzą jėzuitą kun. Michel d’Herbigny, Vatikano Rytų Studijų instituto prezidentą.

Oficialusis d’Herbigny kelionės į Rusiją tikslas buvęs Maskvoje diplomatinėse atstovybėse dirbančių katalikų sielovados reikalai Velykų švenčių proga, faktinis — slaptai įšventinti kelis naujus Vatikano numatytus vyskupus Rusijos katalikam.

Per, palyginti, trumpą savo buvimo Rusijoje laiką (1926.IV.1-1926.V. 15) d’Herbigny buvęs labai veiklus. Iš Maskvos sovieto išsirūpinęs ne tik leidimą išvykti už Maskvos ribų, nes jo viza galiojusi tik Maskvos miestui, bet dar ir rekomendaciją Ukrainos sovietui, kad tasai suteiktų jam leidimą keliauti po Ukrainą. Be abejo, d’Herbigny lankymasis Charkove, Odesoj, Kijeve, Leningrade sovietų saugumo buvęs stebimas. Buvę stebimi ir jo lankyti bei sutikti žmonės, ypač tie, kurie netrukus vyko pas jį į Maskvą. D’Herbigny slapta įšventinęs tris vyskupus ir paskyręs du apaštalinius administratorius.

Patį d’Herbigny vyskupu slapta įšventinęs Berlyne nuncijus Pacelli paskutinę prieš išvykimą Rusijon (1926.III.29) dieną. Tačiau savo vyskupystę d’Herbigny atskleidęs tik slapta šventinamiesiem Rusijos vyskupam. Šiaip visur reiškęsis kaip Vatikano Rytų Studijų instituto prezidentas.

Pijus XI d’Herbigny misijos vaisiais buvęs patenkintas ir priėjęs išvadą, kad Rusijoje bažnyčios hierarchija galima išlaikyti ir be susitarimo su sovietų valdžia.

1926.VI.20. Pijus XI sudaręs Rusijos reikalam specialią komisiją (Commissio pro Russia), kuriai vadovauti paskyręs d’Herbigny. Buvusi atskleista ir d’Herbigny vyskupystė. Vyskupas d’Herbigny pasidaręs Pijaus XI svarbiausias patarėjas Rytų politikos klausimais. Tačiau šioks d’Herbigny vaidmuo labai nepatikęs lenkam. Mat, d’Herbigny puoselėjęs Bažnyčios vienybės planą per unitus, t.y. per rytų apeigų katalikus. Lenkam tatai buvę nepriimtina, nes rytų apeigų katalikybės pagrindinė atrama būtų ukrainiečiai. Rytų apeigų katalikybė gaivintų ukrainiečių tautinę sąmonę ir valstybines aspiracijas, tuo pačiu sudarydama grėsmę Lenkijos teritoriniam integralumui. Jėzuito d’Herbigny puoselėjami Bažnyčios vienybės planai per unitus nepatikę ir jėzuitų generolui lenkui Ledochowskiui. Pijus XI tačiau buvęs su d’Herbigny ir jį vėl su slapta misija pasiuntęs Rusijon. D’Herbigny buvęs Prancūzijos pilietis ir jo kelionės Rusijon buvusios sutartos su Prancūzijos užsienių reikalų ministru Briand, kuris atitinkamai painformuodavęs Prancūzijos ambasadorių Maskvoje.

1926.VIII.3. d’Herbigny vėl buvęs Maskvoje. Šį kartą jis jau neslėpęs savo vyskupystės. Jo pontifikalinės mišios per Žolinę (VIII.15.) nuaidėję ne tik pačioj Maskvoj, bet ir per visą Rusiją.

Iš įvairių Rusijos kampų Maskvą užplūdusios ne tik katalikų, bet ir stačiatikių minios. Tačiau nedelsusi ir bolševikų valdžia. Rugsėjo 4 d’Herbigny buvę pranešta, kad per 24 valandas dingtų iš Rusijos. Bet jis jau rugpjūčio 13 Leningrade buvęs slapta įšventinęs vyskupą Maleckį ir paskyręs jį Leningrado apaštaliniu administratorium, o pirmos kelionės metu slapta įšventintą vyskupą Sloskans — apaštaliniu administratorium Mogilevui ir Minskui. Rugsėjo 4 jis dar spėjo sulaukti atvykstant Maskvon slapta įšventinto vyskupo Neveu, apaštalinio administratoriaus Maskvai. Dabar vyskupui Neveu atgabeno Pijaus XI specialius įgaliojimus, prireikus, be Vatikano atsiklausimo skirti apaštalinius administratorius, taip pat aiškintis su valdžia Bažnyčios padėtį, rūpintis į katalikybę atsivertusiais stačiatikių dvasininkais, globoti rytų apeigų katalikų egzarchą.

Būdingas faktas, kad, netrukus po d’Herbigny išvarymo iš Rusijos (1926.IX.11), sovietų ambasados Berlyne chargė d’affaires įteikęs nuncijui Pacelli Čičerino atsakymą į Vatikano 1925. IX.7. notą. Atsakymas rodęs Kremliaus pozicijų sukietėjimą Nenorėdamas diplomatinių pasitarimų visiškai nutraukti, Vatikanas Kremliaus gerai valiai išmėginti sugalvojęs triuką: 1926 spalio mėn. du jauni kunigai paprašę sovietų konsulatą Romoje vizų studijinei kelionei ir, jas gavę, nuvykę Leningradan ir čia vietos sovietą paprašę leidimo kunigų seminarijai atidaryti. Žinoma, užuot leidimo, juodu sulaukė per 24 valandas išvijimo iš Sovietų Sąjungos.

Nesurandant kompromiso — belieka konfrontacija

1927.VI. 14. Berlyne vėl įvykęs nuncijaus Pacelli slaptas pasitarimas su komisaru Čičerinu, bet teigiamų vaisių nadavęs. Vatikanas dar nebuvo atsakęs į Čičerino 1926.IX.11. notą. Atsakymas buvęs Kremliui duotas tik 1927. X.6., bet Kremlius į jį visai nereagavęs. Užuot toliau ieškoję tarpusavio santykiam kokio kompromiso, ir Kremlius, ir Vatikanas pakrypę į konfrontaciją.

Stalinas jau tvirtai jautęsis Rusijos valdžios balne ir kompartijos XV kongrese (1927.XII.) paskelbęs religijai bekompromisinę kovą. Savo ruožtu, stačiatikių Maskvos patriarchas Sergijus sovietiniam režimui pareiškęs stačiatikių bažnyčios visišką lojalumą. Bet Britanijos vyriausybė nutraukė diplomatinius santykius su Maskva ir visa Vakarų Europos aplinka buvo pritvinkusi antisovietinės nuotaikos. 1927.XII.16. Pijus XI perspėjęs kardinolą sekretorių Gasparri, kad susidariusiomis Rusijoje sąlygomis Vatikano tolimesni pasitarimai su Kremlium neįmanomi, nors Vokietijos užsienių reikalų ministras Strezemann ir Vokietijos ambasadorius Rusijai Brockdorff-Rantzau labai įtaigavę nuncijų Pacelli, kad Vatikanas su Kremlium pasitarimų nenutrauktų, nes Britanijos nutraukimas diplomatinių santykių ir Lenkijoje įvykęs Pilsudskio perversmas kaip tik skatinsią Kremlių būti nuolaidų Vatikanui. Tačiau Vatikano rytų politika tuo metu daug tikėjusis iš Britanijos pasikeitusios pozicijos Rusijos atžvilgiu ir Vokietijos patarimų nepaklausiusi.

1929.V1II.15. Pijus XI įsteigęs “Russicum” kolegiją. Pagal d’Herbigny “Russicum turėjęs ruošti dvasininkus misininkus Rusijai. Rusijos stačiatikių patriarcho Sergijaus pareikštas lojalumas bolševikų valdžiai sukrėtęs ne tik Rusijos pabėgėlius stačiatikius, bet ir stačiatikių centrus laisvajame pasaulyje. Atsiradę nemažai konvertitų ir “Russicum” kandidatų. Romoje ir pačiame Vatikane gana dažnai buvę galima sutikti rytų apeigų barzdotus dvasininkus.

Kiek anksčiau, 1929.IV.8, Kremlius sudaręs prie Centrinio Vykdomojo Komiteto prezidiumo (taip vadinosi to meto Rusijos vyriausybė) “Kulto reikalam nuolatinę komisiją” ir sukodifikavęs visus “kulto reikalam” dekretus, faktiškai visas religines bendruomenes ir parapijas pavesdamas griežtai ir smulkmeniškai valdžios kontrolei. Ogi vadinamų “bezbožnikų” uolumas kovai su religija buvęs taip įkaitintas, kad per 1929 Kalėdas Maskvoje užsienių diplomatai buvę stebėtojai, kaip jaunuoliai, apsitaisę liturginiais drabužiais, parodijavo dvasininkus, spjaudė kryžius, niekino pačius švenčiausius tikinčiam žmogui dalykus. Nors tada Stalinui tarptautinė opinija nelabai apėjusi, bet tie brutalūs išpuoliai prieš religiją aliarmavo ne tik Vatikaną, bet ir kai kurias vyriausybes. Vyskupas d’Herbigny įtikinęs Pijų XI, kad dėl Kremliaus antireliginių išpuolių tikslinga atsišaukti į pasaulio sąžinę ir į tarptautinę opiniją.

Nors Pijus XI laiškas (1930. II.2.) Romos kardinolui vikarui Pompili tik skelbęs maldos žygį prieš religijos persekiojimą Rusijoje, jis vis tiek išgązdinęs ir Vatikano naująjį sekretorių kardinolą Pacelli ir patį Staliną. Pacelli, susirūpinęs, kad dėl to Stalinas gali dar beatodairiškiau griebtis antireliginių išpuolių, per Berlyno nunciatūrą paprašęs Vokietijos užsienio reikalų ministrą, kad pavestų Vokietijos ambasadoriui Maskvoje paaiškinti sovietam, jog Pijaus XI laiškas neturįs jokių politinių tikslų. Stalinas, žinoma, tuo nepatikėjęs, Pijaus XI laišką supratęs kaip trimitą Vakarų bendram žygiui izoliuoti Rusijai ir toje izoliacijoje uždusinti sovietinį režimą. Stalinui susidaręs gana košmariškas padėties vaizdas. To padarinys buvęs 1930.III.14. kompartijos centro komiteto nutarimas “Prieš neleistinus nukrypimus nuo partijos linijos kovoje su religiniais prietarais”. Nutarimas ne tik pasmerkęs maldos namų uždarymų be vietos gyventojų didelės daugumos tam pritarimo, bet ir grąsinęs traukti atsakomybėn “už religinių jausmų įžeidžiančius puolimus”. 1931 Velykos praėjusios jau be antireliginių maskaradų ir trukdymų. D’Herbigny taktika pasirodžiusi sėkminga. Tačiau visai priešingai išėję su d’Herbigny strategija stačiatikiam gudam su-katalikinti, paliekant jiem rytų apeigas.

Kai nacionalizmas susikerta su Bažnyčios misija

D’Herbigny strategija stačiatikiam sukatalikinti pasirodžiusi nelaiminga ir “Russicumui” ir pačiam d’Herbigny ne dėl to, kad būtų buvusi iš esmės klaidinga, o tik dėl to, kad jai vykdyti d’Herbigny pasirinkęs tris milijonus Lenkijos gudų stačiatikių, kurių sukatalikinimo pavyzdys turėjęs patraukti ir pačios Rusijos stačiatikius. Tačiau Lenkijos stačiatikių sukatalikinimas, paliekant jiem rytų apeigas, aiškiai kirtęsis su Lenkijos nacionalistiniais siekimais savo tautines mažumas sulenkinti, tam panaudojant ir Bažnyčių. Kai sukatalikintiem Lenkijos gudam stačiatikiam lotynų apeigos sykiu buvusios ir lenkinimo priemonė (“Katholisierung durch Latinisierung förderte die Polonisierung”), palikimas jiem rytų apeigų Lenkijoje buvęs suprastas kaip religinė atrama jų tautinei individualybei.

Taip Lenkijos gudų stačiatikių sukatalikinimų, paliekant jiem rytų apeigas, supratęs ir Pilsudskis, kuris todėl grasinęs Lenkijos jėzuitus išvysiųs Rusijon. Dėl to ir santykiai tarp Varšuvos ir Vatikano labai pablogėję, nes Pijus XI tvirtai palaikęs d’Herbigny idėjų.

Pačiam d’Herbigny sukompromituoti lenkai paleidę gandų, kad jo bendradarbis kun. Deubner, pavogęs svarbius Vatikano dokumentus, pabėgęs Maskvon. O kai šioji ir kitos lenkų intrigos nepajėgusios Pijaus XI pasitikėjimo d’Herbigny sugriauti, įsikišęs jėzuitų generolas Ledochowskis.

1933 spalio mėn. Lenkijos vyskupai ruošęsi kanoniniam vizitui pas Pijų XI, ta proga nusistatę griežtai reikalauti ir dHerbigny “galvos”. Apie tai iš anksto painformuotas Ledochowskis Pijų XI įtikinęs, kad tokia konfrontacija būtų labai žalinga Katalikų bažnyčiai ir jos rytų politikai, ir kad tokiai konfrontacijai išvengti būtų tikslinga Lenkijos vyskupų vizito metui vyskupui d’Herbigny pasišalinti iš Romos nieku dėtu sveikatos sumetimu. (D’Herbigny tikrai skundęsis skilvio negalavimais). Nors Pijus XI prieš Ledochowskio įtaigavimus jau buvęs d’Herbigny instruktavęs, kad jis su atvykusiais Lenkijos vyskupais išsiaiškinti; rytų politikų, po Ledochoįvskio intervencijos pasiūlęs d’Herbigny nedelsiant pasiimti atostogas ir Briuselio, Belgijoje, klinikose patikrinti sveikatą. Vyskupas d’Herbigny visai nenujautęs tą savo audienciją būsiant paskutinę. Kitą dieną po tos audiencijos d’Herbigny jau gavęs Ledochowskio nurodymą iš Romos išvykti kaip tik tą dieną, kai Romon turėję atvykti Lenkijos vyskupai (1933. X.2.). Netrukus (1933.X.27.) po išvykimo iš Romos d’Herbigny gavęs Ledochovvskio mandagų, bet kietą nurodymą, kad per ordino vyresnybę raštu įteiktų Pijui XI savo atsistatydinimą iš visų Romoje turimų pareigų. Pijus XI d’Herbigny atsistatydinimą oficialiai priėmęs tik 1934.III.30.

Vyskupą d’Herbigny sulikvidavus, 1934 pabaigoj ir iš pačios “Commissio pro Russia” buvo atimtas turėtas savarankiškumas ir ji prijungta prie “Ypatingųjų Bažnyčios reikalų” kongregacijos, vėliau pertvarkytos į Bažnyčios Viešųjų reikalų tarybą, kuriai nuo 1974 vadovauja msgr. Casaroli. (Popiežius Jonas Paulius II 1979 msgr. Agostino Casaroli paskyrė Vatikano valstybės pro-sekretoriumi ir pakėlė į kardinolus. Bažnyčios Viešųjų reikalų tarybai vadovauti paskyrė msgr. Achille Silvestrini ir lietuvį msgr. Audrį Juozą Bačkį. Red.).

Vėliau, 1937, iš d’Herbigny buvęs popiežiaus atimtas ir vyskupo titulas (vyskupo šventimai neatšaukiami — indelibilis) ir iki savo amžiaus pabaigos jis buvęs izoliuotas pietų Prancūzijos užkampio jėzuitų novicijate. Ir d’Herbigny mirus (1957), jo byla jėzuitų ordino centre ir po šiai dienai priklausanti labiausiai slaptų dokumentų kategorijai. Net dailininko Malcavo tapytas vyskupo d’Herbigny portretas Rytų studijų institute laikomas po raktu.

Vatikano rytų politikos d’Herbigny epizodas ir lietuviam yra įdomus, nes su “Commissio pro Russia” ir su “Russicum” uždaviniais bei veikla ir lietuviai buvo susieti. Nuo 1929 marijonų generolas prof. kun. Pranciškus Būčys buvo “Commissio pro Russia” patarėjas, o 1930.VI 1.6. buvo įšventintas rytų apeigų vyskupu. D’Herbigny kritus, vyskupas Būčys 1934.VI.27. grįžo Lietuvon.

Iliuzinės perspektyvos

Pagal autorių d’Herbigny kritimas ir Vatikano rytų politikos 1933 posūkis buvę nulemti ne tik Lenkijos nacionalistinių intrigų, bet ir Hitlerio, kurio antibolševizmas Pijui XI imponavęs. Ryšium su Hitlerio atėjimu į valdžią Vatikano rytų politikai pasivaidenusi ypatinga perspektyva: Hitlerio, Mussolinio, Pilsudskio bendras frontas prieš bolševizmą. Dėl to ir įvykęs staigus posūkis, atsisakant d’Herbigny plano Lenkijos gudam sukatalikinti. Dėl to ypatingas palankumo gestas Hitleriui, prie Pacelli - Papeno sutarto konkordato prijungiant slaptą nuostatą tam atvejui, kai

Vokietija įvesianti visuotinę karinę prievolę. Tuo būdu iš anksto buvęs pareikštas Vatikano sutikimas su Vokietijos atsiginklavimu. Kardinolas Pacelli netgi skatinęs Vokiečių - Austrų kolegijos Romoje rektorių vysk. A. Hudai parašyti knygą apie katalikų eventualų bendradarbiavimą su nacionalsocializmu. Tik pats Hitleris savo politikos praktika tokias Vatikano rytų politikos iliuzines perspektyvas veikiai išblaškęs, akivaizdžiai įrodydamas, kad religijos atžvilgiu, pirmiausia Katalikų bažnyčios atžvilgiu, nacionalsocializmas statytinas vienoje plotmėje su bolševizmu.

Pijus XI, supratęs savo 1933 į Hitlerį dėtas viltis buvus apgaulingas, 1937 Vatikano poziciją abiejų režimų — nacionalsocialistinio ir komunistinio — atžvilgiu išryškinęs dviem viena po kitos paskelbtomis savo enciklikomis: 1937.111.14 “Mit brennender Sorge” ir po penkių dienų, 1937.III. 19 (per Stalino vardines), “Divini Redemptoris”. Ir Pijaus XI legatas eucharistiniam kongresui Lisieux (Prancūzijoj) kardinolas sekretorius Pacelli 1937 liepos 10 d. Paryžiaus garsiojoj Notre Dame katedroj galėjęs diplomatiškai pareikšti:

"Bažnyčia neketina kurios nors politinės grupės favorizuoti, nei su kuria nors kovoti. Bai-nyčia stovi šalia ir virš politikos”.

Vis dėlto Pijus XI dar buvęs suplanavęs paskelbti encikliką prieš nacionalsocializmo ideologiją, tik jo mirtis (1939.11.10.) tam užbėgusi už akių.

Pijus XII — neutralusis

Kai Pijus XI buvęs nekantrus, veržlus, nevengiąs rizikos, jo įpėdinis Pijus XII buvęs, kaip vokiečiai sako, “išdrožtas iš visai kitokio medžio” (“aus ganz anderėm Holz geschnitzt”): diplomatiškai mandagus, baimingai atsargus ir visada delsus atsakingesniam žingsniui, kurio padariniai neaiškūs: gali būti teigiami, bet gali būti ir neigiami. Kai 1939. IX. 1. Hitleris užpuolė Lenkiją — Pijus XII tylėjęs. Kai rugsėjo 18 ir Hitlerio bendrininkas Stalinas nukraujavusiai Lenkijai smogęs į nugarą — Pijus XII taip pat tylėjęs. Tik mons. Montini Prancūzijos ambasadoriui paaiškinęs, kad popiežiaus žodis dėl tų Hitlerio ir Stalino agresijų galėtų sukelti Vokietijos ir Rusijos katalikam žiaurias represijas. Pijus XII tylėjęs ir dėl Suomijos užpuolimo ir dėl trijų Baltijos valstybių okupacijos bei inkorporacijos. Bet tatai anaiptol nereiškę, kad Vatikanas tom agresijom būtų pritaręs. Tatai tereiškę, kad Pijus XII pasirinkęs labai atsargų neutralumą. Tas neutralumas buvęs toks jautrus, kad dėl jo be jokio Vatikano atgarsio likusi Stalino 1941 iniciatyva atnaujinti Berlyne slaptus betarpiškus kontaktus.

Kai 1941.VI.22. Hitleris užpuolęs savo sąmokslo bendrininką Staliną, Vatikanas tatai teisingai supratęs, kad “vienas velnias medžioja antrą velnią” (un diavolo caccia l’altro”), ir kad Vakarų teisinga politika diktuoja teikti Rusijai karinę paramą, bet tik tokią, kad juo daugiau susilpnintų Hitlerio karinį pajėgumą ir tik ne tokią, kad apsaugotų Rusiją nuo pralaimėjimo.

Kai 1941 rugsėjo mėn. Vatikane atsirado prezidento Roosevelto ypatingasis pasiuntinys (Myron C. Taylor), jam nebuvę sunku įtaigauti Pijų XII, kad nepasiduotų "Ašies” valstybių spaudimam Hitlerio agresiją prieš Sovietų Sąjungą laikyti kryžiaus žygiu prieš komunizmą. Šiek tiek sunkiau buvę palenkti Pijų XII, kad paveiktų Jungtinių Valstybių episkopatą nesipriešinti Jungtinių Valstybių teikiamai Stalinui karinei paramai. Jungtinių Valstybių kai kurie vyskupai ir apskritai katalikai, remdamiesi Pijaus XI 1937 enciklika “Divini Re-demptoris”, kuri įspėjo katalikus nebendradarbiauti su komunistais, pasipriešino Roosevelto teikiamai sovietam paramai. Pijus XII pagaliau nusilenkęs Jungtinių Valstybių prašymui, bet, kad viešumoj nepasirodytų Vatikano neutralumo nesilaikymas, apaštalinis delegatas Washingtone buvęs pavestas tik žodžiu ir savo vardu painformuoti atitinkamus Jungtinių Valstybių vyskupus, kad “Divini Redemptoris” enciklika buvusi taikyta tik ateistiniam komunizmui, ne rusų tautai, kad ji interpretuotina to meto (1937) “liaudies frontų” organizavimo kontekste ir kad dabartiniam ginkluotam konfliktui netaikintina.

Klausimas, kodėl Pijus XII buvo užėmęs tokią griežto neutralumo poziciją? Autorius įtikinančiai paneigia tvirtinimus, kad Pijaus XII laikyseną II-jo pasaulinio karo įvykių atžvilgiu apsprendęs antikomunizmo motyvas. Autorius primena, kad Pijaus XI 1929 sutartis su Mussoliniu (Laterano sutartis) Vatikaną įpareigojusi “nesikišti į kitų valstybių pasaulietinius konfliktus”. Kokios reikšmės tas nuostatas bus buvęs ir kokio poveikio jis bus daręs diplomato formalisto Pijaus XII laikysenai, rodo knygoje cituojami Pijaus XII laiškai ir radijo pareiškimai, iš kurių matyti, kaip skausmingajam buvę laviruoti tarp moralės principų ir Laterano sutarties nuostatų “nesikišti į pasaulietinius konfliktus”. Iš “kitokio medžio išdrožtas” popiežius gal būti] ir tuos nuostatus kitaip interpretavęs. Autorius cituoja kardinolą Tisserant, kuris jau 1940 išsireiškęs:

“Aš bijau, istorija priekaištaus Šv. Sostui, kad jis siekęs sau patogumo politikos (“eine Politik der Bequemlichkeit”) . .. Mūsų vyresnybė (kardinolas Tisserant buvo Rytų Bažnyčios kongregacijos prefektas) nenori suprasti tikrosios (dabartinių) konfliktų prigimties ir atkakliai laikosi savo, yra įsidingojusi, kad reikalas eina apie tokį pat karą, kaip kad senais laikais”,

Tad jau ir tuo metu Vatikano sluoksniuose būta Pijaus XII laikysenai karo įvykių atžvilgiu nepritarančių.

Vatikano rytų politika karo sūkuriuose

Jau 1941 birželio pabaigoje Vatikane buvę susirūpinta organizuoti katalikų misijas vokiečių užimtose Gudijos, Rusijos, Ukrainos srityse, pasiunčiant ten rusiškai kalbančių dvasininkų. Pijus XII tik perspėjęs, kad siunčiamieji nesudarytų priklausomybės vokiečių armijai įspūdžio, nebūtų vietos gyventojų įtariami vokiečių bendradarbiais. Pradžiai tom misijom buvę numatyta apie 20 dvasininkų iš Baltijos kraštų.

Tačiau, kai apie tą Vatikano sumanymą nuncijus Orsenigo Berlyne painformavęs reicho Užsienių reikalų ministerijos sekretorių Weizsaeckerį, o šis savo ruožtu tą reikalą pajudinęs Rytų ministerijoje, tuoj pat įsikišęs Hitleris ir pareiškęs, kad apie katalikų dvasininkų siuntimą į vokiečių užimtas rytuose sritis nė kalbos negali būti (“kommt nicht in Frage”).

Šiokiomis aplinkybėmis Vatikanuo pavykę į Vokietijos užimtas Sovietų Sąjungos sritis infiltruoti tik aštuonis rytų apeigų katalikų dvasininkus, juos priskiriant vertėjais italų daliniam Rusijoje. Bet ir tie aštuoni viešai reikštis neturėję sąlygų. Ir italų dalinių karo kapelionai buvę uždrausti laikyti pamaldas vietos gyventojam. Ypatingai tragiškai vokiečių okupacinį režimą išgyvenęs Lvovo arkivyskupas, ukrainiečių rytų apeigų katalikų metropolitas Septickis. Jis, sutikęs vokiečius kaip išvaduotojus, veikiai pasijutęs jais labiau nusivylęs nekaip bolševikais. Savo pranešime Pijui XII arkiv. Šeptickis pripažinęs, kad vokiečių okupacinis režimas ne tik tęsia bolševikų režimą, bet dar jį praplečia ir gilina.

Tuo pat metu Kremlius, būtinai reikalingas Jungtinių Valstybių pagalbos Hitlerio armijų grėsmingam veržimuisi sulaikyti, atsidėjęs įtikinėjęs Washingtoną, kad Sovietų Sąjungoje esanti visiška religijos laisvė. Tikrai, Stačiatikių bažnyčios padėtis, palyginti su prieškarine, buvusi pusėtinai pasitaisiusi. Kai kurios seniai uždarytos bažnyčios buvusios leistos naudoti “kulto reikalam”. “Bezbožnikų” antireliginiai laikraščiai buvę sustabdyti. Pačioje Maskvos “Pravdoje” išnykę išpuoliai prieš religiją. Prieš karą buvusi Vokietijos ambasadoriaus rezidencija Maskvoje perleista stačiatikių metropolitui. O svarbiausia, stačiatikių metropolito Sergijaus įpėdinis metropolitas Aleksiejus, Stalino malone “išrinktas” Rusijos stačiatikių patriarchu, Stalino talkinamas, inkorporavęs į Stačiatikių bažnyčią ukrainiečių ir gudų rytų apeigų katalikų bažnyčią, nuo 1596 buvusią vienybėje su vakarų Katalikų bažnyčia. Ištikimybės popiežiui neatsisakiusiais dvasininkais pasirūpinusi NKVD.

Tas sovietų religinės politikos atlydys Stačiatikių bažnyčios atžvilgiu buvęs Stalino atpildas už paramą sovietų karinei mašinai. Ta parama buvusi ir labai laiku, ir labai paveiki.

Iš Vatikano Stalinas jokios paramos negavęs. Pijaus XII neutralumas jo nepatenkinęs. Todėl dar iš prieškarinių laikų Ukrainoje ar kur Sibire užsilikęs vienas kitas katalikų kunigas karo metu atsidūrė kalėjime ar priverčiamojo darbo stovykloje kaip Vatikano šnipas.

Vatikano įtaigaujamas prezidento Roosevelto ypatingasis pasiuntinys paakinęs Jungtinių Valstybių atstovą Maskvoje Harrimaną, kad jis pamėgintų iš sovietų išlygti Kremliaus religinės politikos pakeitimą (“to bring about a modification”). Ir Harrimanas religijos praktikavimo laisvės klausimą Kremliuje tikrai pajudinęs. Atsiliepimas, pasak Harrimano, buvęs padrąsinantis, bet tik žodžiais, ne veiksmais. Apie Kremliaus norą susiprasti su Vatikanu iki 1942 nebuvę jokios užuominos, jokio ženklo. 1942. III.3. Italijos žinių agentūra “Urbe” paleidusi “antį”, esą Stalinas atsiuntęs Pijui XII laišką, užtikrindamas Sovietų Sąjungoje Katalikų bažnyčiai laisvę ir siūlydamas pasikeisti ambasadoriais.

Kas ir kuriuo tikslu tą “antį” sukombinavęs, ir po šiai dienai nesą nustatyta. Ji turėjusi vieną teigiamą išdavą: vokiečių okupacinis režimas Ukrainoje atšaukęs savo įsakymą uždaryti unitų bažnyčią Kijeve.

1942 vasarą Kremlius užsiminęs de Gaulle misijos Maskvoje šefui Garreau apie susipratimą su Vatikanu. Bet, kai į tą Kremliaus užuominą Vatikanas atsakęs, kad bet kuriem pasitarimam pradėti reikalingi Kremliaus geros valios veiksmai Katalikų bažnyčios Rusijoje atžvilgiu, Kremlius vėl nutilęs. Autoriaus nuomone, Stalinas po vokiečių Stalingrado katastrofos apsisprendęs sovietų galios ribose esamų ir būsimų katalikų religinius reikalus sutvarkyti be Vatikano. Tas apsisprendimas po karo atkakliai buvęs vykdomas sovietų satelituose, organizuojant nuo Vatikano nepriklausomas “katalikų bažnyčias”. (Tos rūšies bandymų buvę ir okupuotoje Lietuvoje). Autorius spalvingai aprašo tos Stalino politikos repeticiją pačioje Maskvoje. Maskvos “Pravda” 1944.IV.28. įsidėjusi visuotinį domesį sukėlusią nuotrauką: Stalinas, Molotovas ir lenkų kilmės katalikų kunigas iš Springfield, Mass. (USA) Orlemanskis, kuris tą pačią dieną per Maskvos radiją tvirtinęs, kad Stalinas yra katalikų bažnyčios draugas.

Kremliaus - Vatikano paskutinis karo metų sąlytis — “Osser-vatore Romano” 1944.VIII.14. cituotas “Reuterio” agentūros pranešimas apie Stalino memorandumą Pijui XII. Autorius pažymi, kad Vatikanas tą pranešimą dementavęs, bet nepaaiškina, ar tai buvusi tokia pat “antis”, kaip kad 1942 “Urbe” paleistoji apie Stalino laišką Pijui XII.

Pijaus XII “klaidos”

Autorius teisingai yra pastebėjęs, kad vėliau gimusieji visada yra gudresni praeities įvykių atžvilgiu, nekaip tų įvykių amžininkai. Šioji autoriaus pastaba neišeina iš galvos, skaitant jo paties priskiriamas Pijui XII “klaidas”, kurių pokarinėje Vatikano rytų politikoje, pasirodo, buvę gana apstu.

Klaida buvusi Vatikano susilaikymas pripažinti Jaltos konferencijoje sutartą Lenkijos vyriausybę. Vatikanas, užuot laikęs savo atstovą prie Lenkijos egzilinės vyriausybės Londone, turėjęs savo nuncijų Lenkijai, per karą buvusį Romoje, grąžinti Varšuvon. Šioji klaida nuvedusi Vatikaną į antrą klaidą — į suteikimą Lenkijos primui kardinolui Hlond ypatingų įgaliojimų be Vatikano atsiklausimo skirti apaštalinius administratorius ir įšventinti vyskupus. Lenkijos primas ne religijos ir Bažnyčios, o nacionalistiniais motyvais, pasiskubinęs Potsdamo sutartimi Lenkijai priskirtose Vokietijos žemėse paskirti kelis apaštalinius administratorius lenkus. Tuos paskyrimus padaręs be Lenkijos vyriausybės žinios, nepaisydamas, kad konkordatas buvęs nustatęs tokiem skyrimam reikalingą vyriausybės sutikimą. Tatai sudarę vyriausybei pretekstą konkordatui nutraukti.

Klaida buvusi prieš Vengrijos primo kardinolo Seredi nuomonę vyskupo uždaviniam netinkamą be aukštojo mokslo kaimo kleboną Mindszenty paskirti ne tik vyskupu, bet ir kardinolo Seredi įpėdiniu. Savo išdidžiu ir buku nelankstumu Mindzenty kliudęs naujo nuncijaus Vengrijai paskyrimą ir lengvinęs kompartijos fanatikam vykdyti Stalino politiką Vengrijos Katalikų bažnyčios atžvilgiu.

Klaida buvusi šaltojo karo metais Rumunijai nuncijum skirti amerikietį (Savannah/Georgia vyskupą G. P. O’Hara), be to, dar neapsukrų, negebėjusį įžvelgti į Rumunijos Katalikų bažnyčios, faktiškai Rumunijos tautinės mažumos bažnyčios, sykiu ir religinės mažumos bažnyčios problemas ir grėsmes. Rumunijos daugumos bažnyčia — stačiatikių — valdžiai išpažinusi savo visišką lojalumą. Už tai sulaukusi valdžios labai paveikios paramos, inkorporuojant į Stačiatikių bažnyčią apie pusantro milijono rytų apeigų katalikų (unitų), apie 250 metų buvusių vienybėje su vakarų Katalikų bažnyčia. Tai inkorporacijai pasipriešinę penki unitų vyskupai atsidūrę kalėjime. Jų vietoje slapta įšventinti šeši nauji vyskupai po poros mėnesių taip pat jau buvę kalėjime, iš kurio išėję tik po 18 metų be teisės savo pareigas eiti, gyvent nugrūsti į giliausius krašto užkampius. Toks pat likimas ištikęs ir slapta įšventintų vakarų apeigų katalikų vyskupų.

Patys Rumunijos katalikų vyskupai padėtį supratę ir buvę pasiekę sugyvenimo su valdžia kompromisų. Bet nuncijus negebėjęs įtikinti Vatikano, kad tas vietos vyskupų iš valdžios išlygtas sugyvenimo kompromisas, kad ir kaip nepalankus Katalikų bažnyčiai, vis dėlto yra geresnis pasirinkimas, nekaip pasilikimas be jokio susitarimo.

Klaida buvusi, kad, maršalui Tito insistuojant, Vatikanas nesutikęs iš Jugoslavijos paimti arkivyskupo Stepinac bent laikinai, kol atvės Jugoslavijos stačiatikių įkaitę prisiminimai apie Kroatijos katalikų išpuolius karo metais.

Klaida buvusi Pijaus XII 1949. VII.13. dekretas prieš komunistus, atėmęs jiem teisę į sakramentus ir grasinęs ekskomunikavimu. Rytų Europos komunistiniai režimai tatai piktnaudžiavo katalikų valstybiniam lojalumui įtarti.

Pati didžioji klaida buvusi Vatikano rytų politikos pagrindinė prielaida, kad pokarinė padėtis Rytų Europoje būsianti trumpalaikė. Tos prielaidos poveikyje Pijaus XII karo metų užkietėjęs neutralumas persiorientavęs į šaltojo karo sąjungininkų. Kaip karo metais Pijus XII buvęs be galo santūrus, taip šaltojo karo metais pasidaręs be galo kalbingas.

Antra vertus, autorius pripažįsta, kad Stalinas jau karo metais planavęs sovietų galioje esančių katalikų reikalus tvarkyti be Vatikano, o po karo (1947) suorganizavęs kominformų (komunistų informacijos biurų, apėmusį Bulgarijos, Čekoslovakijos, Italijos, Lenkijos, Prancūzijos, Rumunijos, Sovietų Sąjungos ir Vengrijos kompartijas) “klasių kovai”, kuri reiškusi ir kovų su religija. Autorius taip pat pripažįsta, kad iki 1947 Vatikano žmonės ne kartų ir ne du yra lankęsi Maskvoje ir taręsi su sovietų pareigūnais Puškinu ir Ossakinu. Autorius cituoja Pijaus XII asmeninį sekretorių kun. Leiberį, S.J., kad tarp 1945-1949 Vatikanas penkis kartus zondavęs Kremliuje diplomatinių santykių sudarymų, bet Kremlius tylėjęs, o jo netiesioginis atsakymas atėjęs per Čekoslovakiją.

Tuoj po karo katalikų bažnyčios padėtis Čekoslovakijoj buvusi geresnė net nekaip prieš karų. 1946 atnaujinti diplomatiniai santykiai su Vatikanu. Pragos arkivyskupu paskirtas antinacinės rezistencijos kovotojas, nacių KZ buv. kalinys Beranas. Tačiau po 1948 Pragos komunistinio perversmo ta padėtis radikaliai pasikeitusi. Popiežiaus nuncijus išvarytas (1949.VII.13.). Pats Pragos arkivyskupas Beranas ištremtas ir internuotas kaimo klebonijoje. Veik visi vyskupai kalėjime, o jų vietoje valdžios paskirti kapitulų vikarai. Šimtai vienuolių, seselių, klierikų “perauklėjimo” stovyklose.

Šiokia Stalino pokarinė politika religijos ir Bažnyčios atžvilgiu ir Vatikano rytų politiką savaime įrikiavusi į Vakarų šaltojo karo politikos bendrą frontą. Kai kompromisas neįmanomas, belieka konfrontacija. Bet, su Stalino mirtimi Rytų - Vakarų santykiuose pradėję pūsti nauji vėjai sudarę kitą klimatą ir Vatikano rytų politikai.

(Tęsinys kitame numeryje)