PASLAPTIS NEPALAIDOTA
Kieno sprendimu sušaudyti “keturi komūnarai": Kazys Giedrys, Karolis Požėla, Juozas Greifenbergeris ir Rapolas Čarnas?
Redakcijos pastaba: Šiame iš okup. Lietuvos gautame straipsnyje atidengiama “keturių komūnarų” sušaudymo paslaptis. Paslapties atidengimo patikimumas visada artimai susijęs su atidengėjo patikimumu. Kiek žinoma, šio rašinio autorius artimai pažino Juozą Vaišnorų, gabų prof. Vlado Jurgučio mokinį. J. Vaišnoras prieš karą buvo kairiųjų aktyvistas, studentų varpininkų veikėjas, korporacijos pirmininkas. Jo kairumas ir antifašistinė aistra nuvedė jį į bendradarbiavimą su bolševikais. Lietuvą 1940 okupavus rusams, tapo “finansų liaudies komisaras”. Prasidėjus rusų-vokiečių karui, pabėgo į Rusiją ir ten buvo skiriamas įvairioms aukštoms tituliarinėms pareigoms. Tačiau savo dvasioje Vaišnoras visada buvo geras lietuvis. Rusų kariuomenei vėl užėmus Lietuvą, grįžo ir Vaišnora, tačiau, matyt, padarė kokį neatsargų žingsnį, nes 1945 buvo areštuotas ir, manoma, pasmerktas sunaikinimui. Po 10 kalinimo metų išsigelbėjo, jau Stalinui mirus. Grįžęs Lietuvon, gavo menką darbelį. Palaikė ryšius su savo buv. profesoriumi Vladu Jurgučiu, kuris Lietuvon buvo grįžęs iš nacių koncentracijos stovyklos Vokietijoje. Visi šiame rašinyje minimi asmenys jau yra mirę.
Lietuva po 125 metų carinės vergijos ir po keturių-penkių metų vokiečių okupacijos atgavo laisvę — nepriklausomybę. Tai buvo nelengvas kelias. Daug teko gyvybių paaukoti, kraujo pralieti; daug kančių ir vargo pergyventi. Ir tik šioms gruobuonėms, rusų ir vokiečių imperijoms, subyrėjus, lietuviai, nieko neturėdami, iš jų pačių įsigytais ginklais kovojo dėl laisvės. Iriškovojo. Carinės imperijos rusai, pasivadinę raudonaisiais, kaip buvo gruobuonys, taip ir paliko. Buvo įsiveržęs kone iki pusės Lietuvos. Bet Lietuvos savanoriai su menkais ginklais nubloškė juos už Dauguvos. Raudonoji Maskva, pralošusi ginklu, savo kėslų užgrobti Lietuvos neatsisakė. Propaganda ir pinigais ėmė vilioti tamsią, nesusipratusią masę, padugnes, kelti viduje netvarką. Ir nemaža turėjo priviliojusi, daugiausia iš Lietuvoje gyvenančių svetimtaučių: žydų, rusų, lenkų ir kt.
“Vyruti, nenusimanai politikoje”
Lietuvos savanoriai, kovotojai dėl laisvės, matydami tas negeroves, tą netvarką, labai pergyveno ir susirūpino Lietuvos ateitimi. 1926 metų gruodžio mėn. 17 d. parėmė visą valdžią į savo rankas. Perėmimas įvyko be aukų, be kraujo praliejimo. Buvo suimta mūsų tautos ir valstybės duobkasių — Maskvos agentų, bolševikų. Kraštas džiūgavo. Tautinis ir valstybinis savarankiškumas buvo išgelbėtas. Visuotinis buvo žmonių pasitenkinimas. Teisiami buvo keturi komunistai. Jų Lietuvoje buvo keleriopai daugiau. Apie kitus niekur nebuvo minėta. Per džiaugsmą ir pasitenkinimą į smulkmenas nebuvo kreipiama dėmesio. Neaiškumai taip ir praslinko nepastebėti.
Paskelbus nuteistuosius pavardėmis (Požėla, Giedrys, Greifenbergas, Čarnas), atsirado mūsų veikėjų, žinomų žmonių, kurie juos pažinojo, žinojo jų darbus, jų gyvenimą; ypač susirūpino dėl Giedrio. Profesorius Jurgutis dėl jo atsilankė pas Voldemarą.
Reikia pažymėti, kad Jurgutis ir Voldemaras buvo geri draugai. Jurgutis paprašė Voldemarą, kad Giedrys nebūtų sušaudytas. Jis buvo Lietuvai nusipelnęs. Jo dėka, Lietuva atgavo iš Maskvos dalį archyvų ir Čiurlionio kūrybą. Tais laikais tai beveik buvo neįmanoma. Giedrys buvo pažįstamas su Leninu ir išgavo jo parašą. Savo apsukrumu ir energija viską parvežė į Lietuvą. Tokio tautinio turto nieks neatgavo, nė Lenkija, nekalbant apie Latviją ir Estiją. Iš tikrųjų Giedrio Lietuvai pasitarnauta.
Draugiškai besikalbant, Voldemaras pasakė Jurgučiui:
— Tu, vyruti, nenusimanai politikoje. Nesupranti politikos.
Kada draugai išsiskyrė, Jurgutis suprato “politiką” ir ją išlaikė paslaptyje iki gilios senatvės. Prieš mirtį tą “politiką” pasakė savo mokiniui ir draugui J. Vaišnorui.
Kodėl grįžo Voldemaras?
1940 metų birželio mėnesį rusų tankams ir kariuomenei veržiantis į Lietuvą, Dekanozovas (Maskvos atstovas Lietuvai) paskambino telefonu į Prancūziją Voldemarui. Atvyko Voldemaras su žmona į Kybartus. Savo lagaminą buvo palikęs Eitkūnuose viešbuty. Kybartuose, viešbutyje, jo jau laukė du rusų saugumo agentai. Čia jį paėmė, ir paėmė, kad net nevisi mūs taip vadinami “nacionalės” valdžios žmonės apie tai žinojo. Po daugel metų kai kurie aukštai sėdintieji prasitardavo apie Voldemarą, kad jis miręs Tarybų Sąjungoje. Buvęs išprotėjęs. Bet kur miręs, kokia mirtimi, ir dabar nieks nežino. Miręs po karo ar jam baigiantis, 1944 metais.
Voldemaras buvo neeilinis žmogus. Turėjo plačią vaizduotę, greitą orientaciją, didelį bagažą žinių, nepaprastą atmintį, gilų protą — tiesiog genialus žmogus, o taip lengvai patikėjo čekistui Dekanozovui. Buvo apgautas. Atvežė savo galvą į žvėries koserę.
Gundomi Jurgutis ir Vaišnoras
Voldemaras mirė ir 4 komūnarų paslaptį nusinešė į kapus. Taip turėjo būti. Bet čeka abejojo, ar kartais Voldemaras nebus prasitaręs savo draugui Jurgučiui. Pas Jurgutį ėmė lankytis “kultūros” darbuotojai. Reiškė jam neva pagarbą. Pasiūlė jam parašyti savo atsiminimus, kurie pagal jo norą nebūsią spausdinami; būsią padėti į archyvą.
Čia turiu pastebėti, kad tokius pasiūlymus yra senesnės kartos žymesni žmonės dauguma gavę. Kai kurie yra parašę. Nesvarbu, turinys galėjo būti ir nepriimtinas tarybinei santvarkai ar net priešingas. Dėl to nieks nenukentėjo. Bet kam tokia praktika, galime tik spėlioti.
Jurgučiui buvo pasiūlyta, kad parašytų su Voldemaru pasikalbėjimus apie 1926 metų įvykius. Jurgutis suprato, ko norima. Atsisakė, neatsimenąs. Čeka tuo nebuvo patenkinta. Žinojo, kad Jurgutis turi draugą, su juo susitinka. Tai J. Vaišnoras. Kreipėsi į Vaišnorą, kad jis parašytų archyvui savo atsiminimus. Vaišnoras kai ką yra “archyvui” parašęs. Tuo nepasitenkinta. Prašė, kad jis parašytų, ką jis yra girdėjęs iš Jurgučio pasakojimų apie pasikalbėjimus su Voldemaru. Vaišnoras atsakė, kad apie Voldemaro pasikalbėjimus iš Jurgučio nieko nesąs girdėjęs. Anksčiau, Jurgutis susitikdavęs Vaišnorą ir pasipasakodavęs, ko iš jo norima sužinoti.
Eina gandai, kad Jurgučiui ir Vaišnorui mirus, jų archyvus paėmė saugumas. Tikrai paėmė.
Kas buvo “keturi komūnarai”?
Po 1926 metų perversmo buvo suimta komunistų - bolševikų. Dabar Maskvai pasitaikė gera proga veikti savo naudai — atsikratyti nepageidaujamais. Atsiuntė į Lietuvą įgaliotinį agentą su visais planais. Su perversmine vyriausybe sutarė, kas bus teisiamas, kas neliestas. Naktiniu traukiniu buvo išlydėtas atgal į Maskvą. Kas jis buvo? Tikrai nežinoma.
Mirties sprendimai buvo paskelbti Požėlai, Giedriui, Grei-fenbergeriui ir Čarnui. Požėla ir Giedrys buvo lietuviški bolševikai - komunistai, su žmonišku veidu. Galvojo lietuviškai. Jie kovojo prieš carizmą, už lietuvybę ir Lietuvos reikalus. Tokie komunistai raudonajai Maskvai netiko. Bet tuo laiku nušalinti juos nuo vadovavimo buvo neįmanoma. Jie daugiau buvo žinomi tamsiai masei.
Greifenbergeris — Suvalkijos vokietis — prūsas, materialistas. Čarnas — žydas, Balbieriškio miestelio rangovo ir lentpjūvės savininko sūnus. Jiems savų pinigų buvo maža. Reikėjo iš Maskvos daugiau gauti. Toki komunistai Maskvai nereikalingi. Pasitaikė gera proga jais nusikratyti.
Gyvatė ėda savo vaikus
Maskva, atsikračiusi Požėla, Giedriu, Greifenbergeriu ir Čarnu, gavo dvi naudas. Pirma, iš vadovybės nušalino nereikalingus, nepatikimus partinius. Jų vietas pavedė visai aklai Maskvai parsidavusiems rusofilams. Antra, ištiesė pamatą, and kurio stato savo “bažnyčią”, t.y. sudarė neišsenkantį propagandos šaltinį. Jų vardais pavadintos mokslo įstaigos, fabrikai, gatvės, kolūkiai ... Tvorų, sienų šūkiai jų vardais tepliojami. Statomi nevykę paminklai. Kaune, Vytauto prospekte pastatytas grupinis paminklas. Praeiviui sudaro įspūdį, kad keturi nelygaus girtumo draugai išgriūva iš karčiamos. Pasiskeryčioję, vėl traukia atgal į karčiamą. Atrodo, kad girčiausias veržiasi į karčiamą, o kiti lyg jį prilaiko. Kuriant grupę, gal ir turėta tas galvoje.
Požėlos žmona su vaiku išvyko į Rusiją, ieškodama laimės — rojaus; juk vyras žuvęs už jų reikalą. Jai buvo suteikta “laimė” — darbo lageryje. Vaikas buvo paimtas prieglaudon. Aišku, ten būtų žuvęs, bet yra žinoma, kad juo rūpinosi kažkoks žydas. Šiandien Požėlos sūnus gyvena Vilniuje. Atsimena tik truputį motiną.
Čia paminėti vardais žmonės yra visi mirę. Kad paslaptis liktų paslaptim, Dekanozovas buvo sušaudytas. Ir visgi paslaptis nėra palaidota. Štai ji jums ...
Pasaulyje, gamtoje yra tik vienas sutvėrimas, kuris suėda gimusius savo vaikus. Tai gyvatė. Ir visgi ant žemės kamuolio gyvatės neišnyko. Jų pasaulyje daug.
Juo’tbė
Mielas skaitytojau, pastabas apie šį “Į Laisvę” numerį siųsk redaktoriui iki 1979.XI.15.
