VEDAMIEJI

DR. KĘSTUČIUI J. VALIŪNUI VLIKO PIRMININKUI

Šį kreipimąsi į Jus paskatino du neseni įvykiai, kurie yra arba turėtų tapti visų lietuvių giliu rūpesčiu, susimąstymu bei paskata daryti neatidėliotinus sprendimus. Vienas iš tų įvykių— tai 1978.VII.13 kovotojo už lietuvių teises okupuotoje Lietuvoje Viktoro Petkaus nuteisimas. Tuo pačiu metu Rusijoje buvo nuteisti ir du žydų kovotojai už žydų teises.

Gerai organizuota ir dar geriau finansuota žydų akcija už savo tautiečius sukėlė tikrą audrų pasaulyje. Negalėdami prilygti žydų finansiniam pajėgumui, turime neribotas galimybes stiprinti pastangas ir tobulinti veiklos organizaciją. Deja, šių galimybių ribose mūsų akcija už Petkų toli gražu nebuvo pakankama.

Reikia pripažinti, kad Petkaus reikalu buvo daroma, ir nemaža buvo padaryta, tačiau visa akcija buvo neorganizuota, nekoordinuota ir, bent periferijose, buvo paremta tik privačia iniciatyva. Lietuviškųjų veiksnių centrai veikė patys, bet į savo padalinius ir visuomenę akcijos reikalu kreipėsi per spaudą, dažnai su savaitės pavėlavimu. Kitų kontinentų lietuviškos bendruomenės iš vis vargu į šių akciją ar buvo įtrauktos. Gi, iš tikro, Petkaus teismui turėjo būti pasiruošta ir numatyti planai išsiuntinėti visiems lietuviškų organizacijų vienetams iš anksto, o direktyvos planams vykdyti, momentui atėjus, turėjo būti duotos telefonais ir telegramomis. Juk Sacharovas Maskvoje, “New York Times” ir kai kurie kiti laikraščiai Amerikoje apie Petkaus bylų paskelbė jau liepos 10. Jei tuoj pat būtų pradėjusi veikti gerai organizuota ir išmintingai vedama akcija, rezultatai būtų buvę keleriopai geresni.

Su informacija apie Petkų nuo pirmos valandos turėjome būti ofenzyvoje. Dabar gi teko kovoti už “prarastų teritoriją”, kada pamatėme, kad šalia Ščaranskio ir Ginzburgo pasaulio viešojoje opinijoje Petkus liko užmirštas. Tai įvyko todėl, kad neturime kovojančios Lietuvos klausimui pasaulio opinijoje kelti, ryškinti ir ginti profesionaliai veikiančio centrinio organo nei viso pasaulio lietuvių organizacijas apimančio tinklo.

Jei Petkaus reikalu, p. Pirmininke, šis tas buvo atsiekta, tai balandžio 14 nuteistas Balys Gajauskas liko beveik visai pamirštas žmogus. Į Lietuvos pogrindžio šauksmų, deja, visai neatsiliepta. Abu, Petkus ir Gajauskas, iki teismo metus laiko buvo kalinami. Juk buvo aišku, kad teismas bus, ir per tų laikų tam momentui buvo galima pasiruošti. Iš visų veiksnių apdairumų parodė tik JAV Krašto valdyba, Lietuvos kovotojams ginti paruošusi neblogų medžiagų. Tačiau, nesant profesionaliai veikiančio informacijos centro, ta medžiaga tik dalinai tebuvo panaudota.

Antras faktas, į kurį norime, p. Pirmininke, atkreipti Jūsų dėmesį, tai 1978.111.19 New Yorke įvykę VLIK-o ir ALT-os atstovų pasitarimai. Jūs pats šiuose pasitarimuose nedalyvavote, tačiau, manome, esate informuotas, kad tų pasitarimų metu jokių konkrečių nutarimų ne tik nepasiekta, bet atrodo, kad ir nebuvo siekta. Fotografijos spaudoje ir bendrybes skelbia komunikatai Lietuvos laisvės kovai nieko neduoda, nei sąmoningoje visuomenėje stiprina pasitikėjimų veiksniais, nei pateisina aukotojų idealizmo. Daugiau negu ketvirčio šimtmečio tarpveiksminių pasitarimų istorija byloja, kad tokios konferencijos “tarpusa-viams klausimams išsiaiškinti”, “nuomonėms suderinti”,veiksniams išrikiuoti”, “kompetencijos riboms nustatyti” pozityvių rezultatų nėra atnešę.

Turint dėmesyje aukščiau iškeltus faktus, Lietuvių Fronto Bičiulių sąjūdis Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo Komitetui siūlo:

a.    Formaliuose tarpveiksniniuose pasitarimuose ateityje Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas dalyvauja tik konkretiems, su laisvinimo veikla surištiems klausimams svarstyti, iš anksto tam paruošus atatinkamų dirvų;

b.    Iki 1978.IX.6 Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas sukviečia veiksnių konferencijų, kurios darbotvarkėj tebūtų vienas klausimas:    profesionaliais pagrindais suorganizuotos, visų veiksnių finansuojamos informacinės tarnybos įkūrimas.

Šito organo įkūrimas ir taip nedovanotinai yra nudelstas, ir tolimesnis delsimas, LFB sąjūdžio įsitikinimu, būtų nusikaltimas prieš okupacijoje rezistuojančių lietuvių tautų.

Prašome, didžiai gerbiamas p. Pirmininke, antrajam mūsų siūlymui duoti skubių eigų.

Teikitės priimti, p. Pirmininke, mano aukštos pagarbos pareiškimų.

P. Algis Raulinaitis Lietuvių Fronto Bičiulių Tarybos Pirmininkas

1978 rugpiūčio 1 d.

SANTALKAI — NE KOVAI

V-jo PLBnės seimo, vykusio 1978.VI.30-VII.4 Toronte, vienas iš nutarimų skatina PLB valdybą “sudaryti Pasaulio Lietuvių Bendruomenės visuomeninių reikalų komisiją politiniams reikalams”.

Tokį pat nutarimą savo sesijoje Philadelphijoje 1971.1.17 buvo padariusi JAV LB taryba. Šis formalus LBnės įsipareigojimas dalyvauti Lietuvos laisvinimo veikloje užrūstino Amerikos Lietuvių Tarybą, kuri ir taip jau į Bendruomenę šnairavo nuo pat jos įsikūrimo Amerikoje dienos. ALTa ją priėmė ne kaip bendros kovos santalkininkę, o kaip varžovę ar net kaip priešą. Tas aitrus priešiškumas laikas nuo laiko taip užsiliepsnodavo, jog susidarydavo įspūdis, kad ALTos vadovams dažnai labiau rūpėj LBnę išstumti iš laisvinimo veiklos, negu rusus iš Lietuvos. Ne be ALTos vadų tiesioginio įsikišimo atsirado LBnės griovimui fanatiškai užsiangažavę “reorgai”, kuriuos, laimei, sveikoji visuomenė greitai atpažino ir izoliavo kaip piktybinį auglį.

Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas PLB seimo nutarimą, reikia laukti, sutiks palankiai. Mat, VLIKo rūpesčiai Lietuvos laisvės reikalu atitinka lietuvių tautos lūkesčius ir nėra įtaigojami svetimų, kad ir draugiškų, jėgų. Iš antros pusės, pats VLIKas jaučia savuosius trūkumus, nes eilėje savo seimų darė nutarimus organizuoti spec. komisijas “išsamesnei programai paruošti” ar statutinius pakeitimus parengti.

Aplamai, paskutinio seimo nutarimas šalia veikiančių VLIKo organų, tarybos ir valdybos, dar organizuoti specialią komisiją veiklos programai paruošti yra neįprastas reiškinys organizacinio gyvenimo praktikoje. Juk VLIKo taryba ir yra ta “speciali” komisija. Tačiau tokį nutarimų reikia aiškinti kaip geros valios prisipažinimą, kad dabartinėje sudėtyje VLIKo taryba yra nepajėgi konkrečiai veiklą organizuoti. Mat, VLIKo ipotekos apsunkintos nebeegzistuojančių grupiųnepakeičiamais” atstovais, kuriems pirmoje vietoje svarbu būti VLIKo nariais, o ne vykdyti VLIKo uždavinius.

PLBei sudarius pajėgią visuomeninių reikalų komisiją, VLIKui galėtų atpulti reikalas organizuoti savo spec. organą. Į Lietuvos laisvės rūpesčius atremtas šių dviejų pagrindinių organizacijų lojalus bendradarbiavimas galėtų padvelkti gaiviu visuomeninės - politinės veiklos renesansu visame lietuviškame gyvenime.

ŠIO NUMERIO STRAIPSNIŲ AUTORIAI

Juozas Brazaitis, buv. Laikinosios Lietuvos vyriausybės švietimo ministeris ir ėjęs min. pirm. pareigas; universiteto profesorius, miręs 1974.XI.28 JAV-se.

Jurgis Gliauda, rašytojas - laureatas, ui savo kūrybą laimėjęs daugelį literatūros premijų; literatūros kritikas ir žurnalistas; gyvena JAV-se.

Stasys Lozoraitis, Lietuvos Diplomatijos šefas, diplomatas, buv. Lietuvos užsienio reikalų ministeris; gyvena Italijoje.

Antanas Musteikis, sociologijos daktaras, katedros vedėjas Buffalo D’Youville kolegijoje JAV-se.

Vytautas Vardys, politinių mokslų daktaras, daugelio knygų ir studijų anglų kalba autorius, Oklahomos u-to JAV-se politinių mokslų sk. vedėjas.

Leonardas Valiukas, politinių mokslų magistras, žurnalistas, visuomenininkas, Rezoliucijoms remti k-to pirm.; gyv. JAV-se.


Malonus skaitytojau,

apsimokėk prenumeratų, nes prenumeratos mokesčiu palaikai “Į LAISVĘ” gyvybę.