Ateitininkų kongreso paraštėje
IŠEIVIJOJE
Rugsėjo 1-4 dienomis Clevelande vyko V-asis (IX-asis) Ateitininkų Federacijos kongresas.
Gimusi prieš pat I-ąjį pasaulinį karą carinės Rusijos užgrobtoje Lietuvoje kaip reakcija prieš to meto rusų mokyklos Lietuvoje varomą rusinimą ir prieš tose mokyklose įsivyravusį nihilizmą, ateitininkų slapta veikianti organizacija stengėsi sutelkti pirmiausia vidurinių mokyklų studentiją aplink šūkį: “Viską atnaujinti Kristumi!” Jau 1912 ateitininkam priklausė apie 250 vidurinių mokyklų studentų ir apie 50 aukštųjų mokyklų studentų.
Karo eigoje vokiečiam okupuojant Lietuvą, veik visos vidurinės mokyklos iš Lietuvos buvo perkeltos į Rusijos gilumą. Tenai tremties ir revoliucijų sąlygomis ateitininkija labai subrendo ir pasireiškė ne tik kaip krikščioniškosios pasaulėžiūros veikli apraiška, bet ir kaip stiprus lietuviškumo ir Lietuvos valstybingumo veiksnys. Šio veiksnio tikrasis vaidmuo ir poveikis ir lietuviam tremtiniam Rusijoje, ir nepriklausomai Lietuvai, ypatingai lemtingais 1918-1919 metais, tebelaukia objektyviai išsamaus įvertinimo. Nepriklausomoje Lietuvoje ateitininkija išsišakojo. 1930 vidurinėse mokyklose buvo 3550 ateitininkų, o aukštosiose — apie 800. Nors nuo 1930/ 31 mokslo metų vidurinėse mokyklose ateitininkų organizacija valdžios formaliai buvo uždrausta, faktiškai, veikdama nelegaliomis sąlygomis, vidurinių mokyklų ateitininkija net gausėjo ir 1940, sovietam okupuojant Lietuvą, skaičiavo 11,000 narių. Aukštosiose mokyklose ateitininkų korporacijos veikė legaliai. 1940 narių skaičiavo arti tūkstančio.
Kad, ir mokslą baigę, ateitininkai ryšių nenutrūktų, veikė ir ateitininkų sendraugių organizacija. Ji betgi nei organizacinio susiklausymo, nei organizuotos veiklos uždavinių atžvilgiu aiškių gairių neturėjo. Faktiškai ji, kaip organizacija, tebuvo pagelbininkė vidurinių ir aukštųjų mokyklų ateitininkam. Savo uždaviniais ir pobūdžiu ateitininkų organizacija yra tarsi krikščioniškosios ideologijos mokykla. Studijuojantis jaunimas yra jos dirva, sendraugiai — jos derlius.
Šio šimtmečio trečiajame dešimtmetyje Europoje tapus madingam vadizmui, ir ateitininkuose atsirado vado pareigybė. Kad ji nebuvo organiškai atsiradusi, rodo faktas, kad ateitininkų Federacijos konstitucijoje vado pareigos ir teisės nebuvo aptartos, ir faktiškai jis tebuvo Federacijos valdyboje primus inter pares.
Ryšium su sovietų Il-ąja okupacija iš Lietuvos į Vakarus su kitais tremtiniais pasitraukė ir dalis ateitininkų. 1945 V. Vokietijoje pradėjo veikti tremtinių ateitininkų organizacijos, o 1946 — pasirodė ir “Ateitis”.
Prasidėjus tremtinių įkurdinimui užjūriuose, 1949 ateitininkai susiorganizavo Jungtinėse Valstybėse. Pažymėtina, kad ir tremtiniai ateitininkai Vokietijoje ir vėliau laisvajame pasaulyje susiorganizavę ateitininkai vengė apsiriboti tik tremties, ar tik išeivijos plotme, o laikė patį ateitininkijos sąjūdį atsikūrusį svetur su visomis Lietuvos ateitininkų institucijomis, neišskiriant nė tokios atgyvenos, kaip kad vado institucija. Ta išeivijos ateitininkų intencija laikyti save Lietuvos ateitininkų sąjūdžio atkūrėja ir tęsėja svetur, matyti ir iš to, kad savo kongresus išeivijos ateitininkai pradeda ne pirmuoju, bet penktuoju. Mat, Lietuvos ateitininkų V-asis kongresas turėjo įvykti 1940, bet dėl sovietų invazijos ir okupacijos neįvyko. Jo atitikmeniu laikomas 1954 Chicagoje įvykęs išeivijos ateitininkų I-asis kongresas ir skaitomas V-uoju.
Išeivijos ateitininkų savęs identifikavimas su Lietuvos ateitininkųa sykiu yra ir prisiėmimas labai didelio, labai atsakingo ir labai sunkiai vykdomo uždavinio. Tuo atžvilgiu yra įsidėmėtinos dr. Antano Maceinos pastangos įkvėpti išeivijos ateitininkijai tremties sąmonę. (“Ateitininkija atkilo į Vakarų šalis ne kaip duoneliautoja, o kaip tremtinė”). Deja, tikrovė to nepatvirtina. Kaip faktiškai yra aiškus skirtumas tarp lietuvio Amerikoje ir Amerikos lietuvio, tarp lietuvio Kanadoje ir Kanados lietuvio, taip tolygus skirtumas taip pat yra ir tarp ateitininko Amerikoje ir Amerikos ateitininko, tarp ateitininko Kanadoje ir Kanados ateitininko. Ir jei vadinamieji jaunieji sendraugiai tik atatupstom atsiranda sendraugių sąjungoje, tai kažin ar čia nelemia ir tai, kad Kanados ar JAV ateitininkas jau nebėra toks pat ateitininkas, kaip ateitininkas Kanadoje ar Jungtinėse Valstybėse.
Šiokio skirtumo dar nebuvo justi išeivijos ateitininkų I-ajame kongrese (1954.IX.4-5, Chicagoje), nes dar visuotinai buvo gyva tremties sąmonė, visuotinai buvo gyva Ateitininkų Federacijos IV-ojo kongreso (1935 Telšiuose) deklaracija, kad “Ateitininkų Federacija yra tikriausia prasme tautinė organizacija” ir kad “Tėvynės meilė, tėvynės rūpesčiai, tėvynei dirbti ir pasiaukoti pastangos krikščionių religijos idėjų šviesoje ir šilumoje įgyja daug kilnesnį ir vertingesnį turinį”.
Bet jau Il-ajame išeivijos ateitininkų kongrese (1960.IX.3-4 Chicagoje) buvo pastebėta, kad “su kiekviena ateinančia nauja karta šitas (tėvų ir aplinkos) apspręstas lietuviškumas kaskart mažėja” ir kad ištikimybės Lietuvai klausimas išeivijos ateitininkam “jau nebesileis lengvai išsprendžiamas”. Ne be pagrindo III-ajame išeivijos ateitininkų kongrese (1965.VII.3-4, Toronte), kuris vyko šūkiu: “Atvirybė laikui — ištikimybė idealui”, ateitininkai buvo perspėti, kad “atvirybė, kuri tik nusilenkia tikrovei, savyje slepia mirtį”, ir kad ateitininkui privalu tikrovę nušviesti savojo idealo šviesa.
Dar po penkerių metų vykusiame IV-jame išeivijos ateitininkų kongrese (1970.IX.4-6, Chicagoje) jau skardenosi priekaištai, kad ateitininkai “principais apsistatę, dažnai negirdi gyvenimo iššūkių”, kad “reikia atsisakyti užmokesčio morale besiremiančio tikėjimo”, kad “reikia skaityti laiko ženklus”. Šį kongresą dominavo tarpinės kartos ateitininkai, dar gimę nepriklausomoj Lietuvoj, bet jau brendę išeivijoje. Jų tremties sąmonė jau išgyveno krizę.
Šių metų kongresas, atrodo, plaukė jau ramesniais vandenimis. Tik vargu ar čia buvo gyvos tremties sąmonės apraiška.
Dėmesio vertas taip pat faktas, kad išeivijos ateitininkų prieauglis, t.y. ateitininkų moksleivių skaičius tarp IV-ojo ir V-ojo kongreso per praėjusius septynerius metus yra pusėtinai sumažėjęs. 1970 buvo skaičiuojama moksleivių ateitininkų apie 1600, o 1977 — tik apie 800. Studentų ateitininkų skaičius tebesilaiko 300 ribose. O sendraugių skaičius tarp 1970 ir 1977 iš 1397 yra sumažėjęs iki 1200. Gal būt šį sumažėjimą tam tikra dalimi lėmė ateitininko stažą studentuose baigusiųjų dalies nepritapimas prie sendraugių-
Nepaisant aplinkos poveikio, išeivijos ateitininkija tebėra viena iš pačių gyvųjų ir veiksmingųjų visos mūsų išeivijos tautinio savitumo puoselėtojų ir stiprintojų. Tatai akivaizdžiai liudijo ir Clevelando kongresas.
Antra vertus, jei išeivijos ateitininkijai įkvėpti tremties sąmonę vargu bebus įmanoma, tai įmanoma ir reikalinga ją įsąmoninti, kad faktiškai ateitininkijos tikroji bazė tebėra Lietuvoje. Nors po sovietinio okupanto priespaudos letena ateitininkija ten nematoma, bet jos poveikis pavergtajai mūsų tautai labai akivaizdus. Ir išeivijos ateitininkų vaidmuo faktiškai tėra antrinis ir pagalbinis anam okupuotos Lietuvos ateitininkijos vaidmeniui.
Vt. Vt.
Patyčios ir pajuoka niekad neatstos dalykiško svarstymo ir įrodomųjų faktų logikos.
