Eurokomunizmas

PASAULYJE

Politinių mokslų profesorius ir politinių veikalų autorius Charles Gati “Foreign Affairs” žurnale (1977/IV) svarsto eurokomunizmo įvairius atžvilgius. Jo mintys vertos ir “Į Laisvę” skaitytojų dėmesio.

Pagal Gatį tarptautiniame komunistų sąjūdyje jau nuo seniai yra ryškios dvejopos pastangos. Jau nuo pat bolševikų įsitvirtinimo Rusijos valdžioje per visus praėjusius šešis dešimtmečius Rusijos kompartija bekompromisiškai siekia tarptautiniame komunistų sąjūdyje vadovaujančio vaidmens. Stalino laikais tikro komunisto aptarimas buvo labai aiškus. Tikras komunistas bus tik tas, kas “be išsisukinėjimų ir be jokių sąlygų atvirai ir sąžiningai” bus sutapatinęs pasaulinės revoliucijos reikalą su Sovietų Sąjungos interesais ir jų gynimu. Šiokiom sovietų pastangom pasipriešinimas taip pat buvo visą laiką, bet pasisekimo susilaukė tik po II-ojo pasaulinio karo, būtent, Jugoslavijos kompartijai išlaikius savo nepriklausomybę. Vėliau išslydo iš Rusijos kompartijos priklausomybės Kinijos ir Albanijos kompartijos. O 1975 Europos kompartijų konferencijoje rytiniame Berlyne jau išryškėjo ne tik kai kurių kraštų kompartijų atsisakymas pripažinti Sovietų Sąjungos interesus sutampančius su tarptautinio komunistų sąjūdžio interesais ir todėl privalomus visom kompartijom, bet ir aiškios tendencijos peržiūrėti kai kuriuos kompartijos principus.

Prancūzijos, Ispanijos, Italijos kompartijos, veikiamos demokratinės aplinkos ir siekdamos savo kraštų balsuotojų pritarimo, norom nenorom turėjo pasirinkti “socializmą su laisve”, turėjo pasmerkti sovietų invaziją į Čekoslovakiją, turėjo pasisakyti prieš persekiojimus disidentų Sovietų Sąjungoje ir kituose komunistų valdomuose kraštuose. Žodžiu, turėjo pasirinkti nuo Sovietų Sąjungos nepriklausomą, moderuoto socializmo, V. Europos politines tradicijas atitinkantį, kelią.

Toks nuo Sovietų Sąjungos nepriklausomas moderuotas komunizmas būtų aiškus konkurentas sovietinei komunizmo atmainai ir neišvengiamai keltų politinių problemų sovietinių satelitų kompartijom rytinėje Europoje. Būdinga tačiau, kad rytų Berlyno konferencijoje ofenzyvoje buvo eurokomunistai, o sovietai — defenzyvoje.

Tiek Europoje, tiek ir šioje Atlanto pusėje ir politikos mokslininkai ir politikos praktikai su dideliu susidomėjimu stebi eurokomunizmo apraiškas, dažnai didžiai abejodami, ar tikrai eurokomunizmas galėtų būti alternatyva sovietinio komunizmo autoritariniam modeliui. Prof. Gati, prieš atsakydamas tą klausimą, svarsto atsakymus į tris preliminarinius klausimus. Ar eurokomunizmas yra tik taktinis manevras, ar esminis sovietinio komunizmo autoritariniam modeliui. Prof. Gati, prieš atsakydamas tą klausimą, svarsto atsakymus į tris preliminarinius klausimus. Ar eurokomunizmas yra tik taktinis manevras, ar esminis sovietinio stiliaus komunizmo suliberalinimas? Ar ir kokio poveikio eurokomunizmas gali turėti sovietų satelitiniuose kraštuose? Ar ir kokių Sovietų Sąjungos reakcijų galima laukti dėl eurokomunizmo infiltravimo į rytinę Europą ir dėl satelitų komunizmo nurusinimo ir sueuropėjinimo?

Pirmiausia prof. Gati pastebi, kad eurokomunizmo samprata dar nėra precizuota, tik visuotinai priimta laikyti eurokomunizmą labiau tolerantiška, nuosaikesne ir su demokratiniais polinkiais komunizmo atmaina. Pats eurokomunizmas savo nusistatymų autentiškumui įrodyti operuoja tokiomis trimis prielaidomis:

1)    eurokomunistai reikalauja, kad kiekvieno krašto kompartija laisvai interpretuotų marksizmo - leninizmo praktišką savo kraštę pritaikymą pagal vietos ir laiko aplinkybes;

2)    eurokomunistai atsiriboja nuo siekimo tik į savo rankas monopolizuoti krašto valdžią proletariato diktatūros vardu, o įsipareigoja gerbti demokratinės daugumos sprendimus; jie taip pat įsipareigoja gerbti pagrindines asmens teises: išsireiškimo laisvę, draugijų laisvę, spaudos laisvę, streikų laisvę, judėjimo laisvę etc.

3) eurokomunistai taip pat pasisako prieš ekskliuzyvizmą, už įvairių politinių nusistatymų partijų bendradarbiavimą ypač tada, kai kraštas atsiduria prieš didelius ūkinius sunkumus.

Bet šios eurokomunistų prielaidos nesukelia pasitikėjimo savo nuoširdumu jau vien dėl to, kad jos jau kažkada kažkur yra girdėtos, kaip prancūzai sako, “Déjà vu”. Jos ataidi iš 1944-47 metų. Tada rytinės Europos komunistų lyderiai lygiai tokia pačia kalba kalbėjo. Antai Vengrijos Rėvai 1944 yra tvirtinęs: “Aš pareiškiu, kad mes (Vengrijos kompartija) į tautinės vienybės bendradarbiavimą nežiūrime kaip į praeinantį, kaip į taktinį šachmatų ėjimą, bet kaip į patvarią sąjungą. Mes savo žodyje stovėsime”, panašiai kalbėjo ir Bulgarijos Dimitrovas 1945.XI.7. Esą “tvirtinimas, kad komunistai tariamai nori pagrobti visą valdžią . . . yra piktos valios pasaka ir šveižtas. Yra netiesa, kad komunistai siekia vienos partijos vyriausybės”. Ir Lenkijos Gomulka, 1946 kalbėdamas apie Lenkijos kelią į socializmą, yra pareiškęs, kad tas kelias yra “reikšmingas dėl to, kad apsiėjo be smurto, be revoliucijos, be politinių sukilimų ir . . . išvengė proletariato diktatūros būtinumo”. Ogi jau po sudarymo vienybės su socialistais Prancūzijos kompartijos vadas G. Marchais (Ž. Marše) kompartijos centro komiteto slaptame posėdyje tą kairiųjų vienybę apibūdinęs tik kaip trampliną liaudies sąjūdžiui vystytis ir veikti, tik kaip sudarymą masių intervencijai palankios aplinkos.

Konstatavęs eurokomunizmo prielaidų lygiagretumą pokariniam rytinės Europos komunistų užtikrinimam, prof. Gati vis dėlto padaro tarsi nelauktą išvadą, būtent, kad istorinės analogijos dažnai yra klaidingos ir kad eurokomunistų prielaidų nenuoširdumas vis tiek dar nereiškia, kad eurokomunistai jų praktiškai nesilaikys. Galima sutikti su mintim, kad eurokomunistai nėra galutinai ir visiem laikam atsižadėję hegemoninės ambicijos patys vieni valdyti. Tačiau ir tokiomis tik laikinai užšaldytomis vadinamos proletariato diktatūros pretenzijomis eurokomunistai, įsijungę į bendradarbiavimą su demokratinėmis partijomis, negali išvengti tokio bendradarbiavimo poveikio sau patiem. Po II-jo pasaulinio karo kompartija dalyvavo valdžioje Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Graikijoje, Islandijoje, Italijoje, Liuksemburge, Norvegijoje, Prancūzijoje ir Suomijoje. Švedijoje visą laiką rėmė socialdemokratų valdžią, kaip kad paskutiniu metu palaiko krikščionių demokratų valdžią Italijoje. Ir tik Graikijoj kompartija buvo mėginusi pasigrobti valdžią. Kad kituose kraštuose tokio bandymo nebuvo, tas dar nereiškia, kad ir tokio noro nebuvo buvę. Bet tokiam norui aiškiai nebuvo perspektyvos būti sėkmingai įvykdytam, todėl jis ir nebuvo demonstruojamas.

Todėl pagal Gatį ir eurokomunizmo dabartinius nusistatymus vertinant, nebūtų tikslinga vertinti tik kompartijų galutinio tikslo mastu, o tikslinga yra žiūrėti, ar dabartinė eurokomunistų strategija gali sudaryti sąlygas krizei nugalėti demokratinės santvarkos rėmuose. Todėl, ir nepasitikint eurokomunizmo skelbiamo nusistatymo už demokratinį pluralizmą patvarumu, galima pasitikėti eurokomunistų praktinės šios dienos politikos autentiškumu.

Niekam nepaslaptis, kad vakarinės Europos kompartijos turi labai didelių nuostolių demokratiniuose rinkimuose dėl žmogaus pagrindinių teisių paneigimo Sovietų Sąjungoje ir jos satelituose. Demokratiniai rinkimai verčia vakarinės Europos kompartijas labai atsargiai ir apgalvotai rinktis savo strategiją, labai atsakingai vertinti krašto vidaus reikalus ir atsiribot nuo kompartijų vykdomo žmogaus teisių paneigimo rytinėje Europoje, pirmiausia nuo sovietinio totalitarizmo.

Kaip matome, prof. Gati sutinka su abejojančiais eurokomunistų prielaidų nuoširdumu, tačiau nemano, kad tai būtų neįveikiama kliūtis įtraukti eurokomunistus į koalicinį bendradarbiavimą demokratinės santvarkos rėmuose. Atrodo, kad tai yra tik psichologinis paruošimas priimti praktišką neišvengiamybę — kai kurių V. Europos kraštų kompartijas įsileisti į vyriausybę.

Kai Vakarų pasauliui eurokomunizmas atrodo įtartinas ir dažno suprantamas kaip vilkas avies kailyje, sovietų dominuojamoj rytų Europoj jis yra suspindėjęs kaip skęstančiajam išsigelbėjimo plaustas su vilties prošvaiste. Rytų Europos politinis elitas stačiai susižavėjęs eurokomunizmo reiškiniu ir į jį deda daug vilčių savo padėčiai santykiuose su Sovietų Sąjunga pagerinti. Rytų Europa iš patirties žino, kad tarptautinis veiksnys daro poveikio Sovietų Sąjungos ir jos satelitų ne tik vidaus gyvenimui, bet ir jų tarpusavio santykiam. Konkrečių pavyzdžių tam netrūksta. Kinų - Rusų įtampa, Amerikos - Rusijos detente politika veikė

Sovietų Sąjungos politiką ir satelitų atžvilgiu. Tad negali neveikti ir eurokomunizmo veiksnys, juo labiau, kad Sovietų Sąjungą sieja su V. Europos kompartijomis seni draugingumo saitai.

Eurokomunizmo poveikį Rytų Europai ypatingai aktualina jautrios ūkinės ir politinės problemos. Ūkio srityje vis aštrėja gyvenimo standarto atsilikimas ir suveržto diržo politikos nepopuliarumas vis auga ir vieną dieną, kaip kad Lenkijoje, gali prasiveržti darbininkų maištavimu. O vienas dalykas yra nutildyti ir įkalinti disidentą intelektualą, ir jau kitas uždusinti darbininkų nepasitenkinimą.

Reikalą komplikuoja ir tas faktas, kad subrendęs masių sąmoningumas vis sunkiau pasiduoda irikiuojamas į kompartijos nusistatymų rėmus, vis stipriau reiškia savo pretenzijas ir kelia darbininkų nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą kompartija.

Pačių sovietų satelitų kompartijose tais klausimais vieningo nusistatymo nėra. Lojalios Maskvai frakcijos su dideliu nepasitikėjimu sutinka eurokomunistų skelbiamą nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Jiems priešingose pozicijose atsidūrę vadinami reformistai siekia decentralizacijos, materialinių paskatų darbininkam, pasitikėjimo nepartinių ekspertų nuovoka. Jų nuomone, akivaizdoje augančio įsiskolinimo užsieniam, akivaizdoj stokos naujausios technologijos, žemo darbo našumo ir neretai masinio vartojimo ir net maisto gaminių bukumo yra būtinas ideologinis lankstumas ir nauja politinė iniciatyva. Ir eurokomunizmas kaip tiktai panašių išvadų yra priėjęs. Dar daugiau, eurokomunizmas yra pripažinęs kooptacijos principą. Pvz. Italijoj krikščionys demokratai konsultuoja kompartiją, atseit, kooptuoja bendradarbiavimą. Kodėl Rytų Europoj esančios valdžioje kompartijos negalėtų konsultuoti kitų ideologijų nusistatymus svarbiais klausimais? Žodžiu, eurokomunizmas Rytų Europos kompartijose pradėjęs labai stiprią fermentaciją.

Pratęsdamas prof. Gatį, “International Herald Tribune” Europos korespondentas James’as O. Goldsborough’as svarsto, kad dar prieš dvejus metus Prancūzijos, Italijos, Ispanijos kompartijos lyderių susirinkimas, koks 1977 kovo mėnesį įvyko Madride eurokomunizmo klausimų tarti, būtų buvęs neįmanomas. Dar prieš dvejus metus prancūzai komunistai savo vienminčius Italijoje pravardžiavo oportunistais, o Italijos komunistai savo vienminčius Prancūzijoje — stalinistais. Bet paskutinių dvejų metų būvyje padėtis radikaliai pasikeitė. Tam buvo įvairių priežasčių. Ir detente politika Rytų-Vakarų santykiuose, ir įsitikinimas, kad buvimas visą laiką opozicijoje neišvengiamai žlugdo masių pasitikėjimą kompartijai (“you can’t stay in thè opposition forever with-out loosing credibility”), ir įsitikinimas, kad V. Europoj proletariato diktatūra, t. y. vienos pačios kompartijos valdžia neturi jokių praktiškų pers pektyvų.

Savo ruožtu tas staigus posūkis į eurokomunizmą vadinamiem buržuaziniam sluoksniam pasirodė veikiau taktinis, kaip esminis, todėl sutinkamas su dideliais rezervais. Ir tikrai eurokomunizmo patikimumą labai apsunkina nesenos praeities hipoteka. Kaip galima šių dienų Italijos ar Prancūzijos eurokomunistų deklaracijom patikėti, kai dar labai neseniai jų pirmtakai Togliatti ir Thorezas viešai yra tvirtinę, kad NATO valstybių ginkluoto konflikto su Sovietų Sąjunga atveju Italijos ir Prancūzijos kompartijos būtų ne su NATO valstybėmis. Todėl suprantamas skeptikų eurokomunizmo atžvilgiu įsitikinimas, kad eurokomunizmas tėra įvadinis procesas, kurio tolimesnė raida turi palaipsniui vesti į Europos neutralizavimą, į Jungtinių Valstybių iš Europos išstūmimą ir galutinėje išvadoje į Sovietų Sąjungos hegemoniją Europoje ir į V. Europos susuominimą (“Finlandization”). Eurokomunizmo skeptikam į akis krinta ir tas faktas, kad eurokomunistai tik labai retais atsitikimais pasisako kritiškai Sovietų Sąjungos užsienio politikos atžvilgiu.

Goldsborough’as sutinka su Gačiu, kad V. Europos kompartijos, net ir tokioj Italijoj, neturi šansų pačios vienos laimėti demokratinę daugumą ir valdžią, ar net būti lemiančiu koalicijos veiksniu. Todėl proletariato diktatūra galėtų būt primesta tik smurtu ir tas V. Europoje baigtųsi katastrofa.

Tiesa, niekam nekelia abejonių Ispanijos kompartijos lyderio Carrillo antisovietinis nusistatymas. Jau pats tas faktas, kad Carrillo Ispanijos kompartijos viršūnėje yra atsiradęs ne su Maskvos palaiminimu, o prieš Maskvos valią, daug ką paaiškina. Jo komunistinės koncepcijos niekada nesutapo su sovietinio komunizmo koncepcijomis. Savo socialistinėje vizijoje Carrillo puoselėja atstatyti socializmo vienybę ir konsoliduoti visas pažangiąsias jėgas V. Europos socialistinėje bendruomenėje su Vakarų kultūros paveldėjimu.

Pagal Goldsborough’ą šiuo metu dar nė patys eurokomunizmo kūrėjai tikrai nežino, kuriais konkrečiais pavidalais eurokomunizmas vystysis ir kam turės didesnės įtakos — Rytų ar Vakarų Europai? Būdinga Goldsborough’o galutinė išvada dėl eurokomunizmo. Girdi eurokomunizmo sėkla yra kritusi į gerą dirvą ir bent kai kuriom kompartijom duos gerą derlių. Kokį derlių? Nagi visų labui, o pirmiausia V. Europos labui, derėtų nedelsiant pradėt su eurokomunizmu eksperimentą, atseit, įsileist komunistus į vyriausybę. Girdi kairiųjų sistemingas išskyrimas iš dalyvavimo romaniškosios Europos valstybių vyriausybėse tik didino krizės galimybes. Girdi karantino politika kompartijų atžvilgiu yra atgyvenusi. Šia prasme dėmesio verta ne tik Italijos krikščionių demokratų vadinama kooptacijos politika kompartijos atžvilgiu, bet ir Prancūzijos prezidento kontaktai su vadinama kaire, ir V. Vokietijos kanclerio privatus pokalbis su Italijos kompartijos vadu ir net Jungtinių Valstybių oficialūs kontaktai su Italijos ir Prancūzijos komunistais.

Antra vertus, toks Jean-Francois Revel’is, prancūzų socialistų partijos disidentas, apie kurį britų darbietis Haseleris yra išsitaręs, kad jis iš Europos intelektualų, kurie yra veikūs atmesti ir demokratinės laisvės supratimą ir jos paveldėjimą, išsiskiria savo žėruojančia energija už (laisvės) supratimą ir demokratiją, — taigi tas Revel’is yra ir visą knygą parašęs (anglų kalbos vertinys: The Totalitarian Temptation) prieš Europos intelektualų veik visuotinai priimtą supratimą, kad demokratinis socializmas ir komunizmas — tai tik dvi atskiros šakos to paties medžio.

Pagal Revel’į “didžioji kliūtis į socializmą yra ne kapitalizmas, bet komunizmas”. Viso komunistinio pasaulio pati šerdis ir šiandieną tebėra stalininė. Eurokomunizmas — tik marksizmo žargonas. Europos kompartijų atsiribojimas nuo priklausomybės Rusijos kompartijai dar nedaro jų demokratinėmis. Nuo priklausomybės Rusijos kompartijai yra atsiribojusios ir Kinijos bei Albanijos kompartijos, bet jų stalinizmas net didesnis nekaip Rusijos kompartijos. Kaip galima tikėti jų pasisakymam už demokratinį pluralizmą, kai jų pačių organizacija tebesilaiko sovietinio demokratinio centralizmo ir organizacijos reikalus sprendžia ne liaudis, o hierarchai pavaldumo eile, kurios viršūnėje, pasak prof. Mauracho, yra visai siauras vadų ratelis, išimtas iš partinių masių kontrolės bei įtakos. Kaip tad, pati tvarkydamos autoritariniu principu, partija sykiu bus ištikima valstybės santvarkos demokratiniam principam?!

J. P.