Partizanai: Istorija ir dabartis

SUSITIKIMAI SU PRANU PADALIU

REZISTENCIJOS ISTORIJAI

GARBINGĄ LIETUVĮ IR LAISVĖS KOVOTOJĄ PRISIMENANT

STASYS ŽYMANTAS

P r a n a s   P a d a l i s – P a d a l s k i s, gimęs 1911 gruodžio 7 Lietuvoje, mirė 1971 balandžio 5 Jungtinėse Valstybėse.

S t a s y s   Ž y m a n t a s   Ž a k e v i č i u s ,  gimęs 1908 balandžio 22 Ukrainoje, mirė 1973 balandžio 19 toje pačioje Amerikos žemėje, toli nuo Lietuvos, dėl kurios laisvės jiedu abu kovojo.

S t a s y s   Ž y m a n t a s   šį paskutinį savo gyvenime rašinį rašė Juozo Kojelio paprašytas Į LAISVĘ žurnalui 1973. Rašė jau labai sunkiai sirgdamas. Jau būdamas visai silpnas, dar bandė rašyti ir balandžio 6, prieš išvykdamas negrįžtamai į ligoninę. Rašomojoj mašinėlėj paliko dar popierio lapą, o ant stalo pluoštą lapų dar nevisai išbaigto bei apdailinto savo rankraščio apie mirusį savo bičiulį Praną Padalį.

Dviejų laisvės kovotojų ir bičiulių paskutinis susitikimas įvyko jau amžinybėje — ad vitam aeternam.

Marija Žymantienė

Draugystė yra kaip vakaro šešėlis, kuris ilgėja ir stiprėja gyvenimo saulei leidžiantis.

LA FONTAINE

Keista, kaip kartais, tarsi kokios slaptingos likimo galios tvarkomi, žmonių gyvenimo keliai susikerta, į vieną sueina ir po kurio laiko vėl skirtingom kryptim išsiskiria.

Rodos, niekas ypatingai nerišo ir nejungė manęs ir Prano Padalio. Buvome skirtingo būdo, skirtingų polinkių ir pomėgių, skirtingos profesijos. Jis žemaitis, aš, bent pagal tėvą, aukštaitis. Jis ekonomistas, aš teisininkas. Jis, kaip mūsuose įprasta sakyti, ateitininkas — dešiniųjų pažiūrų ir idėjų, aš labiau kairiųjų, nors formaliai jokiai ideologinei organizacijai ir nepriklausiau.

Tačiau buvo kas mudu jungė ir kas abiem buvo bendra. Buvome maždaug bendraamžiai, augome ir brendome nepriklausomoje Lietuvoje, buvome tos pačios Lietuvos aukštosios mokyklos, net to pačio fakulteto, tik skirtingų skyrių auklėtiniai. O kai vienas ir kitas baigėme universitetą, abu buvome fakulteto tarybos išrinkti asistentais ir palikti prie universiteto profesūrai ruoštis.

Taip pirmą kartą susitikome ir susipažinome kaip du jauni kolegos Vytauto Didžiojo universiteto I Rūmų teisių fakulteto profesoriume, bet tuomet dar arčiau nesuėjome ir asmeniškai nesuartėjome, tiktai žymiai vėliau gyvenimo tėkmėje išmokome vienas kitą suprasti, vertinti ir gerbti.

Dar ir šiandieną negalėčiau paaiškinti, kas mudu abu, Lietuvą didžiajai nelaimei ištikus, beveik tuo pat metu pakreipė tautinio lietuvių pasipriešinimo keliu ir pagaliau suvedė į vieną ir tą pačią rezistencinę organizaciją, kuri galutinai išryškėjo Lietuvių Aktyvistų Fronto vardu, pradžioje Vilniuje įsikūrusi kukliu, bet giliai prasmingu Nepriklausomos Lietuvos Draugijos vardu.

I

Sovietams Lietuvą pirmą kartą okupavus 1940 m., ne visi lietuviai vienodai pasitiko okupaciją ir okupantus, nors toji okupacija visiem buvo ir liko nepriimtina, prievartinė ir primestinė.

Vieni iš karto ėmėsi pirmųjų tautinio pasipriešinimo ir laisvės kovos darbų bei žygių; kiti, neretai prieš savo norą ir valią, tapo klusnūs okupantų priespaudinės politikos įrankiai. Vieni vedė tylią atkaklią kovą, siekdami išnaudoti kiekvieną galimybę tautos gyvybei išsaugoti ir jos kultūrinėms vertybėms išlaikyti; kiti taikstėsi okupantams įvairių oportunistinių sumetimų vedami.

Pranas Padalis priklausė prie tų pirmųjų — nepalenkiamų, nenumaldomų ir nesitaikstančių. Anais skaudžiais išgyvenimo laikais, ypač tragiškais pirmosios sovietų okupacijos metais, jis pasiliko toks pats nepasikeitęs, kokį jį pirmą kartą pažinau nepriklausomybės metais ir koks jis mano atminty išliko iki pat savo gyvenimo galo.

Tiesus, status, visad aukštai iškelta galva, ramus ir santūrus, tvirtas kietas žemaitis, Pranas Padalis per visą savo gyvenimą niekam nesilankstė ir nesitaikstė — nei draugui, nei priešui. Nepriklausomo, savarankaus būdo ir galvojimo, jis elgėsi ir savo sprendimus darė pirmiausia pagal savo nusimanymą ir sąžinę ir kaip tai jam diktavo jo pareigos ir atsakomybės jausmas.

Pirmosios sovietų okupacijos metais universitete jis laikėsi be priekaišto. Skaitydamas paskaitas Vilniaus universitete ir dirbdamas su studentais, jis nesidangstė jokiomis sovietinio “socialistinio” mokslo frazėmis, į jokius Stalino garbinimus ir stalininių citatų naudojimą ne-sileisdamas. Už tai jo studentai jį labai gerbė, už tai jį vertino ir pogrindžio LAF vadovybė. Tačiau tokia jo nepriklausoma ir drąsi laikysena labai anksti atkreipė į jį NKVD dėmesį. NKVD buvo priėjusi kitų išvadų, negu jo patriotiškai nusiteikę studentai, ir, nesitikėdama jį sovietiškai perauklėti, buvo nusistačiusi jį likviduoti. Tačiau įspėjimai dėl to Prano Padalio neišgąsdino, nuo jo nusistatytos ir pasirinktos linijos bei laikysenos neatitraukė.

Šiandieną gali tai atrodyti nesuprantama, kad nors mudu su Pranu Padaliu dirbome tame pačiame Vilniaus universitete ir slaptai priklausėme vienam ir tam pačiam LAF Vilniaus štabui, susitikdami savo tarpe, niekad apie tai neužsimindavome ir jokių politinių, okupacinių ar Lietuvos laisvės kovos klausimų nesvarstėme. Net ir tada, kai birželiniams suėmimams ir išvežimams prasidėjus slapstėmės ir naktis praleisdavome drauge nuošaliai esančiame Teisės Mokslų fakulteto archyvo kambaryje. Čia likimo buvome suvesti Pranas Padalis, aš pats, fakulteto sekretorius Vytautas Pašakarnis ir dar vienas fakulteto jaunesniojo personalo narys, taip pat pogrindininkas ir artimas Prano bičiulis. Tarp kitko, tai buvo pirmas ir paskutinis sykis mano gyvenime, kai vakaro prieblandoje trys besislapstantieji pogrindininkai mėgino mane išmokyti proferansą lošti. Naktis buvo ilga, gulėjimas ant grindų, pakišus po galvom fakulteto studentų bylas, nebuvo perdaug patogus, rytojus buvo nežinomas ir daugiau negu netikras, ir apie miegą sunku buvo ir galvoti.

Rodos, tuomet buvo gera proga visiems atvirai išsikalbėti. Visi žinojome, kad netrukus turi kilti karas ir, kad jam kilus, turi įvykti sukilimas Lietuvos nepriklausomybei atstatyti. Mudu su Pranu Padaliu priklausėme tam pačiam slaptam pogrindžio sąjūdžiui LAF, abu turėjome tiesioginį ryšį su jo vadovybe ir su abiem toji vadovybė tarėsi dėl numatomo sukilimo, nepriklausomybės atstatymo ir laikinosios vyriausybės sudarymo. Žinojau, kad su juo, kaip ir su manim, nors ir paskirai, buvo tartasi dėl tos vyriausybės sudarymo, ir net abu buvome kviečiami jon įeiti.

Tačiau tą naktį nei Pranas Padalis man, nei aš jam tų visų dalykų net visai neužsiminėm. Tiktai žymiai vėliau jis man pasipasakojo, jog jis buvo neigiamai nusistatęs dėl kvietimo ton vyriausybėn jaunų ir visuomenei nežinomų žmonių, jų tarpe jo paties ir manęs. Jo manymu, laikinąją sukiliminę vyriausybę turėjo sudaryti vyresniojo amžiaus ir plačiai žinomi visuomenės veikėjai ir po-litikai. Jaunesnieji turėtų jiems talkininkauti antraeilėse vietose. Man tuomet atrodė priešingai, kad svarbesnis buvo ne praeity plačiai žinomas vardas, o asmens skaudžios dabarties išbandytas rezistencinis įsipareigojimas, kovos įsijautimas ir ryžtas.

Pirmajai išvežimo bangai praėjus, Pranas Padalis drauge su visa eile kitų mokslo personalo narių, universiteto buvo deleguotas į įvairius Lietuvos provincijos miestus raginti gimnazijų abiturientus stoti į Vilniaus universitetą. Netrukus kilęs karas ir prasidėjęs visuotinis sukilimas jį jau užklupo Kaune, ne Vilniuje. Paskelbus Kaune Laikinąją Vyriausybę, Pranas Padalis įėjo į ją kaip prekybos viceministras, kaip to pats anksčiau pageidavo.

Taip likimas nulėmė, kad Pranas Padalis nei birželio mėnesio sukilime Vilniuje, nei po sukilimo ten atgaivinto LAF štabo veikloje ir sukilimo pastatyto Vilniaus Komiteto darbe negalėjo dalyvauti, ir mes tuomet veikusieji Vilniuje tą jo nebuvimą labai pajutome.

Pasigedome jo kiek vėliau ir Vilniaus universiteto vadovybėje. Nors Laikinosios Vyriausybės švietimo ministras Juozas Ambrazevičius-Brazaitis buvo jį numatęs ar net paskyręs po sukilimo atstatomo ir pertvarkomo Vilniaus universiteto Ekonomikos mokslų fakulteto dekanu, tačiau, jam kategoriškai atsisakius tą paskyrimą priimti, motyvuojant, kad jam nepatogu užimti fakultete vadovaujamą vietą, kai daugumas jo profesorių dar neperseniausiai buvo jo mokytojais, dekanu buvo paskirtas prof. Vladas Jurgutis. Didelio takto ir nepriklausomo galvojimo, sumanus, veiklus ir ryžtingas Pranas Padalis, kaip dekanas, nacių okupacijos metais būtų buvęs nepamainomas talkininkas Vilniaus universiteto rektoriui ir senatui sunkiose jų pastangose išsaugoti universitetą ir kuo ilgiau pratęsti jo gyvavimą ir darbą bei išsaugoti jo studentiją. Nelemtas Prano Padalio apsisprendimas buvo padarytas dėl jo gilios pagarbos vyresniesiems, ne todėl, kad jis vengtų atsakomybės ar sunkios naštos.

Pranas Padalis tačiau nebuvo nereikalingai kuklus ir gerai žinojo savo vertę, bei turėjo pasitikėjimo savo jėgomis ir sugebėjimais. Kaip ir kiekvienam jaunam veikėjui, kovotojui bei politikui, jam netrūko ambicijos. Tačiau savo sprendimus jis grindė ne tuščia savimeile, o ramiu ir šaltu protavimu, visuomet būdamas pasiruošęs ir pasiryžęs dirbti Lietuvai reikalingą ir naudingą darbą, pats nesiverždamas į vadus, nei vadovavimą ir bendrą visiems reikalą mokėdamas skirti ir aukščiau pastatyti už savo asmeninius ar siaurai grupinius interesus.

II

Laikinajai vyriausybei nacių priverstai savo veiklą Kaune sustabdyti, Pranas Padalis grįžo Vilniun, jau besislapstydamas nuo gestapo, nes jam grėsė areštas ir koncentracinė stovykla už LAF protesto memorandumo naciams pasirašymą, ir grįžo jau kaip naujo antinacinio pasipriešinimo dalyvis ir kovotojas. Nepaisydamas nacių grėsmės, savo įprastu sistemingumu šaltai ir ramiai tuojau įsijungė į rezistencinį darbą. LAF suskilus, o netrukus ir visai nustojus veikti, Pranas Padalis įsijungė į naujai įkurto rezistencinio sąjūdžio — Lietuvių Fronto, ar sutrumpinus LF, organizacinį darbą. LF, tik vieną A (aktyvistų) raidę iš seno LAF pavadinimo išleidus, siekė perimti ir toliau tęsti nacių išsklaidyto ir uždaryto LAF pasipriešinimo ir kovos uždavinius. Laimingu būdu jis, čia veikdamas, išsisaugojo nesuimtas iki pat vokiečių okupacijos pabaigos.

Tu pačių 1941 metų pabaigoje Pranas Padalis pasikvietė mane užeiti pas kun. Alfonsą Lipniūną, kur be juodviejų radau dar vieną man gerai pažįstamą pogrindininką. Buvau kiek nustebintas, kai Pranas Padalis pasiūlė man įsijungti į LF eiles. Giliai buvau sujaudintas ir šiandieną tebevertinu tą man tuomet parodytą pasitikėjimą ir tebejaučiu gilią pagarbą tiems garbingiems asmenims. Tačiau nuo man tuomet padaryto pasiūlymo turėjau atsisakyti, nurodęs, jog, mano manymu, LF yra ne vien grynai rezistencinė, bet, deja, jau aiškiai srovinė ir ideologinė organizacija, kurion įsijungęs gal pasijusčiau jai svetimas esąs.

LF jau nebegalėjo pilnai atstoti ir neatstojo nustojusio veikti LAF. Anksčiau Kaune įvykęs LAF skilimas, nacionalistų partijos įsteigimas, nuo LAF atskilusios Laisvės Kovotojų Sąjungos (LLKS) atgaivinimas, buvo tikrai apgailėtini ir laisvės kovai iš esmės žalingi sprendimai. Lietuvių rezistencijos vadovybė suskilo, ir tas susiskaldymas ne mažėjo, o didėjo, atsiradus dar liaudininkų pogrindžio “Nepriklausomos Lietuvos” laikraščio sąjūdžiui, o po kiek laiko dar pradėjus veikti plačiai paplitusiai naujai kovinei organizacijai Lietuvos Laisvės Armijai. Jei lietuvių laisvės kova ir pasipriešinimas nacių okupantams anuo metu buvo vieninga, tai lietuvių pogrindžio vadovavimas, deja, nebuvo vieningas iki pat vokiečių okupacijos pabaigos. Taigi užuot nuo pat 1941 metų rimtai tarpusavy išsiaiškinę ir sutarę dėl lietuvių laisvės kovos sampratos, jos taktikos ir metodų toje nepaprastai sunkioje padėtyje, kurioje buvo atsidūrusi lietuvių tauta, mes daug laiko neprasmingai sugaišome besiskaldydami, iš karto tinkamai nesusiorganizavę ir nepasiruošę ateičiai. Iki pat naujo sovietų įsiveržimo į Lietuvą 1944 m. plačiai pasireiškęs tautinis lietuvių pasipriešinimas iš esmės neturėjo tvirtai vieningai sutartos ir vykdomos pasipriešinimo politikos. Nebuvo nei bendro lėšų telkimo slapto fondo, nei vieno žinių ir dokumentacijos telkimo centro, nei slaptos karinės vadovybės bei visus jungiančios slaptos karinės organizacijos. VLIK’o sudarymas 1943 m. pabaigoje ir bandymas visus apvienyti buvo daugiau negu pavėluotas ir faktinio lietuvių rezistencijos susiskaldymo nepašalino. Šalia Vliko veikė į jį neįsijungusi Laisvės Armija, taip pat pradėtoji organizuoti slapta Lietuvių Šaulių Sąjunga, LF kęstutėnai ir LLKS kovos būriai. Tik pačioje vokiečių okupacijos pabaigoje vad. mažasis Vlikas susigalvojo vyriausiu tautinio ginkluoto pasipriešinimo vadu paskirti gen. M. Pečiulionį, deja, per vėlai, kad spėtų jis paruošti reikalingus organizacijai pagrindus ir ginkluotai lietuvių rezistencijai veikti rimtus planus.

Buvo tikrai sunkiai suprantama, kodėl mes visi, pirmosios sovietinės okupacijos pavojingais metais sugebėję priklausyti Vilniuje vienam ir tam pačiam LAF, dabar veikiam net trijose skirtingose organizacijose: Pranas Padalis — LF, aš — LLKS, o, po sukilimo Vilniaus LAF štabui vadovavęs ir antrosios bolševikų okupacijos metu sušaudytas, mokytojas Mykolas Gudėnas — LLA, dėl savo veiklos ir rezistencinio darbo tarpusavy nesiaiškindami ir jo nederindami. Kaune tam pačiam LAF rezistenciniam sąjūdžiui anksčiau priklausę ir sutartinai veikę asmenys, dabar priklausydami LF ir LLKS organizacijoms, matydami tokį nenormalumą, pradėjo tartis dėl savo veikimo suderinimo, tačiau, deja, sutarti nesugebėjo.

Tokiai nenormaliai padėčiai esant, Pranas Padalis kartą Vilniuje man iškėlė sumanymą, jog gera būtų, neįstengiant Kaune susitarti, bandyti vieningą lietuvių tautinio pasipriešinimo vadovybę sudaryti Vilniuje. Jis net nurodė LF ir jam priimtiną tokios vadovybės formulę: keturių politinių srovių — krikščionių demokratų, socialdemokratų, valstiečių liaudininkų, tautininkų ir dviejų rezistencinių organizacijų — frontininkų ir laisvės kovotojų atstovų. Nors politika nėra matematika ir politinės problemos formulėmis sunkiai yra išsprendžiamos, Prano Padalio pasiūlyta formulė man asmeniškai atrodė visai priimtina ir reali, kiekvienu atveju, realesnė už tąją, pagal kurią buvo sudarytas Vyriausias Lietuvių Komitetas. Tačiau turėjau jam nurodyti, kad Kaune jau yra Vyriausias Lietuvių komitetas, sudarytas penkių grupių pagrindu, su nacionalistų atstovu, o po nesėkmingų derybų Kaune su LF, LLKS taip pat įėjo, o pačiame Vilniuje tuo pačiu pagrindu sudarytas veikė slaptas Vilniaus pogrindžio komitetas, kuriam vadovavo socialdemokratas prof. A. Žvironas. Tiek Kauno, tiek Vilniaus komitete buvo atstovaujama ir nacionalistų partija, kuri, Prano Padalio formulę priėmus, pakibtų ore, ir tai sudarytų nenumatytų keblumų. Aš pats asmeniškai mielai būčiau Vilniuje į slaptą pasipriešinimo komitetą pakvietęs ir prel. L. Tulabą bei Praną Padalį, tačiau kiltų klausimas, kas daryti su nacionalistams atstovavusiu, nors formaliai jiems nepriklausiusiu, dr. Vytautu Čepu. Tuo mūsų pasikalbėjimas tuomet ir pasibaigė. Daugiau iš Prano Padalio apie jo iškeltą susivienijimo sumanymą neteko girdėti.

Kiekvienu atveju galutinis sprendimas nepriklausė nei nuo Prano Padalio, nei nuo manęs, bet nuo mūsų organizacijų centrų Kaune. Vliką steigiant, rezistencijos apjungimas buvo padarytas daugiau partinės aritmetikos išskaičiavimu, neatsižvelgiant į tuos, kurie būrėsi ir veikė prie trijų svarbiausių ir ryškiausių pogrindžio laikraščių: “Nepriklausoma Lietuva”, “Į Laisvę” ir “Laisvės Kovotojas”. Savo tarpe susitarę, jie vėliau būtų galėję ieškoti sutarimo ir su tokiu stipriu sąjūdžiu, kuriuo išryškėjo Laisvės Armija ( LLA). Vyriausias pogrindžio politinės vadovybės sudarymas turėjo išeiti iš rezistencinių jėgų realaus apjungimo ir nebūti dirbtinai iš viršaus padiktuotas. Iš esmės rezistencinių jėgų suvienijimo neįvyko. Artėjant antrosios sovietų okupacijos grėsmei, tuometinis besireiškiantis tautinis lietuvių pasipriešinimas, veikdamas paskiromi organizacijomis, jai sutikti nebuvo tinkamai pasiruošęs.

III

1943 m. lapkričio pabaigoje Lietuvoje sudarytas Vlikas faktiškai teveikė labai trumpą laiką — vos 5 mėnesius. Jau 1944 m. gegužės mėn. didesnė Vliko narių dalis atsidūrė Gestapo rankose. Taipgi lietuvių pogrindžio padėtį dar labiau sunkino brutalus Vietinės Rinktinės likvidavimas, naciams suėmus visą jos štabą su gen. Povilu Plechavičium. Vis dėlto netrukus pavyko sudaryti vadinamą mažąjį Vliką iš trijų asmenų, kuriam pirmininkavo socialdemokratas Kipras Bielinis. Tačiau priartėjusi neišvengiama antroji sovietų okupacija sukliudė mažojo Vliko pastangas persitvarkyti, persiorganizuoti ir naujiems eventualumams pasiruošti. Reikalingi patvarkymai, kaip gen. M. Pečiulionio ginkluotų pajėgų vadu ir prof. Tado Petkevičiaus užsienio reikalų tvarkymui paskyrimas, buvo padaryti per vėlai ir jau bet kokiam rimtam planui sudaryti nebuvo laiko.

Sovietų kariuomenei ir neišvengiamai naujai sovietų okupacijai priartėjus, nevienam iškilo jautrus klausimas: pasilikti Lietuvoje, ar trauktis toliau į Vakarus. Vyravo nusistatymas, jog trauktis iš Lietuvos turi tik tie, kuriems grėsė tiesioginis ir aiškus pavojus gyvybei, visi kiti turėtų likti savajame krašte. “Jūs vykite, kurie negalite pasilikti, o mes, giliai užsimaskavę, liksime ir bandysime toliau tęsti savo pradėtą pogrindžio darbą” — tais žodžiais susijaudinęs atsisveikino su manim Vilniuje pogrindžio komiteto pirmininkas prof. A. Žvironas, vėliau už savo rezistencinį veikimą okupantų suimtas, kankintas, nuteistas ir įkalintas Sibire.

Dar kurį laiką, nors jau išvykęs iš Vilniaus, nebuvau galutinai apsisprendęs trauktis ar likti Lietuvoje. Jei nacių padaryti areštai 1944 m. gegužės mėn. nebūtų sunaikinę LLKS vadovybės ir tuo nutraukę organizacijai reikalingus ryšius, greičiausiai būčiau likęs Lietuvoje rezistencijos darbe. Gegužės mėnesio areštai buvo nutraukę turėtą slaptą radijo ryšį su Vliko įgaliotiniu Švedijoje dr. Algirdu Vokietaičiu, ir mes nežinojome, kad jis pats asmeniškai buvo pasiruošęs slapta atvykti Lietuvon ir padėti Švedijon persikelti asmenims, kuriems būtų neįmanoma Lietuvoje pasilikti. Tą sumanymą jis jau vykdė, ir laimingai jam pasisekė atvykti į Lietuvą, tačiau, mėginant atgal grįžti su Vliko pirmininku inžinierium Steponu Kairiu — Juozu Kaminsku, pakeliui nacių buvo sugauti ir atgabenti Liepojon ir čia patalpinti kalėjiman. Iš Liepojos kalėjimo inž. Steponas Kairys, neatpažintas, buvo gabentas į Dancigą. Pakeliui susirgęs išsilaisvino ir laimingai pasiekė Berlyną. Dr. Algirdas Vokietaitis buvo perkeltas į Stutthofo koncentracinę stovyklą, kurioje išbuvo iki sovietų okupacijos.

Kai man nepasisekė Kaune susirišti su savo grupės žmonėmis, apsisprendžiau apleisti Lietuvą. Deja, nebuvo iš anksto pagalvota susitarti su LLA vadovybe bei pulkininku Vitkum-Kazimieraičiu. Nebuvo pasiruošta greitam sovietų okupacijos eventualumui. Kaune tuo metu vyravo sąmyšis ir kiekvienas mažiau ar daugiau veikė savo galva.

Išvykimas iš Lietuvos nereiškė man nei išsijungimo iš rezistencinio darbo, nei atsipalaidavimo nuo rezistencinio įsipareigojimo. Nei man, nei pasiliekantiems nebuvo mažiausio abejojimo, kad, išvykęs iš Lietuvos, ieškosiu kelių visais galimais būdais bei priemonėmis tiesiogiai padėti sunkioje kovoje krašte. Tam tikslui atrodė būtų geriausia, vieton vykus į Vokietiją, siekti laisvąją Švediją. Pasiūlęs tai, gavau reikalingą pritarimą ir nurodymą, kad vykčiau ne vienas, bet su Pranu Padaliu. Tai mūsų rezistenciniam įsipareigojimui sudarytų platesnę reikalingą veikimui bazę.

Kaune atsitiktinai buvau susitikęs grupę asmenų, kurie rimtai ruošėsi vykti į Švediją ir prie kurių galima buvo prisijungti. Ne be sunkumų susiradęs Praną Padalį, pasiūliau jam vykti su manim drauge. Mano pasiūlymu Pranas Padalis susidomėjo, tačiau, nepergalvojęs ir nepasitaręs su savo grupės žmonėmis, jis iš sykio negalėjo apsispręsti. Kai mudu vėliau su juo susitikome, dalyvaujant vienam mažojo Vliko atstovui, Pranas Padalis iškėlė visą eilę klausimų bei abejonių. Kas nulėmė jo neigiamą atsakymą? Gal tai buvo jo grupės nusistatymas, kuriam jis pakluso, sunku apie tai spręsti.

Likimo ironija lėmė, kad Švedijos nepasiekė nei dr. Algirdas Vokietaitis, nei inž. Steponas Kairys, nei eilė kitų asmenų, pakeliui suimtų ir grąžintų, tačiau toji grupė, su kuria aš ruošiausi vykti ir kalbinau Praną Padalį, laimingai prasmuko pro visas nacių pakraščio sargybas bei jūros užtvaras ir pasiekė Švediją.

Taip vienas progas praleidžiant, kitų neišnaudojant, padėčiai kasdien keičiantis, keitėsi ir apsisprendimas. Tai buvo natūralu ir suprantama. Pagaliau nutariau pasitraukti Berlynan ir ten išlaukti įvykių eigos bei karo pabaigos.

Bene dvi dienos prieš išvykimą buvau paklaustas, kokios aš būčiau nuomonės dėl suteikimo įgaliojimo Vliko vardu veikti užsienyje Vokietijoje esantiems trims asmenims, kuriuos mes mūsų pogrindžio slaptažodžiu vadinome “rabinais” — ministeriui Vaclovui Sidzikauskui, prelatui (tada dar kun.) Mykolui Krupavičiui ir advokatui Rapolui Skipičiui, ir ar aš neapsiimčiau tų įgaliojimų asmeniškai nuvežti ir rūpintis jų įvykdymu. Pritariau ir sutikau, ilgai nesvarstydamas, nes ir laiko tam nebuvo. Kaip vėlesnė patirtis parodė, tas sprendimas buvo padarytas skubotai ir iki galo neišmąstytas.

Tą pačią man atmintiną 1944 metų liepos 13 dieną, aprūpintas reikalingais įgaliojimais bei raštais, pervažiavau Lietuvos-Vokietijos sieną.

IV

Nors mano kelionės tikslas buvo Berlynas, tačiau, vykdamas su didesne asmenų grupe, ne be tam tikrų tragikomiškų nuotykių laimingai atsidūriau Vienoje. Iš čia skirstėmės, kur kam pakliuvo. Vienoje jau buvo atsiradęs nemažas lietuvių pabėgėlių būrys, kuris kasdien vis gausėjo. Čia atsirado Vilniaus universiteto rektorius prof. Mykolas Biržiška su broliais, prof. Vincas Krėvė-Mickevičius, prof. Pranas Skardžius, pulk. J. Šlepetys, Lietuvos įgaliotas ministras Maskvoje dr. Ladas Natkevičius, jau iš seniau dr. Petras Karvelis, min. K. Škirpos iš Dachau kaceto išgelbėtas laisvės kovotojas Levas Prapuolenis ir kt. Čia Vienoje susitikau taip pat ir Praną Padalį.

Man besiruošiant išvykti Berlynan, Pranas Padalis pakvietė mane pasikalbėti. Be jo paties dalyvavo dar dr. Petras Karvelis ir Levas Prapuolenis. Pokalbio metu bene dr. P. Karvelis iškėlė egzilinės lietuvių politinės vadovybės Vokietijoje sudarymo klausimą. Jaučiau moralinį pasitenkinimą galėjęs tuojau pat atsakyti bei paaiškinti, jog tas klausimas yra jau paties Vliko Lietuvoje sutvarkytas ir kad aš vežuosi su savim gatavus įgaliojimus Vliko užsienio delegatūrai Vliko vardu veikti užsienyje ir Vliko pareiškimą lietuvių tautai ir kreipimąsi į Vakarų Sąjungininkus antrosios sovietų okupacijos akivaizdoje. Susirišęs su Berlyne gyvenančiu Antanu Valiukėnu, po poros savaičių apleidau Vieną.

Berlyne gana greit paaiškėjo, jog Vliko numatytos užsienio delegatūros veikimo klausimas toli gražu nėra taip lengvai ir greitai išsprendžiamas, kaip buvo manyta ir laukta. Visų pirma, Krupavičiaus Berlyne nebuvo, ir Vliko užsienio delegatūros darbuose bei veikloje jis reikštis negalėjo. Jis gyveno Regensburge, kur nacių buvo internuotas vietiniame vienuolyne be teisės bet kur iš ten išvykti. Kaune tos smulkmenos nežinota arba nebuvo atkreipta reikiamo dėmesio.

Antra, Berlyne gyvenantis Antanas Valiukėnas, sužinojęs Vliko užsienio delegatūros sąstatą, iš karto kategoriškai atsisakė su tokia delegatura bendradarbiauti. Jo tautininkų grupė joje nebuvo atstovaujama, o du delegatūros nariai, Vaclovas Sidzikauskas ir Rapolas Skipitis, priklauso vienai ir tai pačiai politinei grupei. Be to, paties Antano Valiukėno santykiai nei su Sidzikausku, nei su Skipičiu nebuvo iš geriausių. Tas griežtas Valiukėno nusistatymas mane labai prislėgė, nes be jo talkos Vliko užsienio delegatūros veikimas praktiškai būtų visai neįmanomas. Valiukėno žinioj buvo visi slaptieji ryšiai, kuriais galima buvo pasiekti Vakarų Sąjungininkus ir Lietuvos pasiuntinybes, perduoti žinias apie padėtį Lietuvoje, apie okupantų persekiojimus ir lietuvių pasipriešinimą okupacijai.

(Bus daugiau)