Pogrindžio “Aušra” bendravimo klausimu

“Aušros” 2-me numeryje paryškinamos Lietuvos okupanto pastangos trukdyti pavergtos tautos bendravimą su išeivija. “Aušra” rašo:

— Į Lietuvą kasmet atvyksta apie keliolika tūkstančių užsieniečių (1974 m. jų skaičius nesiekė 19 tūkstančių), įskaitant turistus, sportininkus, komercininkus, artistus ir visus kitus. Didžiumą šių užsieniečių sudaro vadinamųjų liaudies demokratinių šalių piliečiai. Tad tikrųjų užsieniečių skaičius nežymus, o atvykstąs vasarą vienas kitas šimtas užsienio lietuvių jokios nei ideologinės, nei politinės, nei kitokios grėsmės tarybinei santvarkai Lietuvoje tikrai nekelia. Lietuva nusėta tankiu tarybinės kariuomenės karių tinklu, joje gausu įvairaus profilio žvalgybos darbuotojų, užsieniečius aptarnauja “Inturisto” ir kt. įstaigų  personalas taip pat gerokai papildytas saugumiečiais. Nenutuokiantiems apie Tarybinio pasaulio realybę užsieniečiams, nors jie ir norėtų, belieka labai jau ribotos veiklos galimybės. Be to, retas jų išvyksta už Vilniaus ribų, o sostinėje viskas taip sutvarkyta, kad bet koks pašalinis žingsnis būtų tuoj pastebėtas.

—    Todėl V. Miniotui tikrai nėra ko nuogąstauti. Jei į Austriją kasmet atvykstantys keletas milijonų užsieniečių nesudaro jokios grėsmės, tai ką jau bepadarys tie keliolika tūkstančių, ar tiksliau — vienas antras šimtas?

—    Lietuvis gali nerimauti dėl ko kito — ar šitas Lietuvos gyventojų izoliavimas nuo pasaulio nežlugdo jų kultūros ir ekonomikos? Ar nepaverčia Lietuvos gūdžiu pasaulio užkampiu?(. ..)

—    Pagrindinis motyvas, skatinąs bendrauti su užsienio lietuviais — tai giminystės ir tautiškumo ryšiai, tai bendri jausmai, užuojauta svetur atsidūrusiems tautiečiams, niekuo nenusikaltusiems gimtajam kraštui.

—    Jei ne V. Minioto ir jo bendrininkų represijos, šiandien dažnas Lietuvos gyventojas norėtų įvairiomis formomis bendrauti su užsienyje gyvenančiais broliais ir sesėmis.

—    Nepaisant Helsinkio konferencijos nutarimų, dedamos pastangos, kad Lietuvos gyventojai kuo mažiau bendrautų su užsienyje gyvenančiais tautiečiais. V. Minioto apybraižos yra tik viena iš daugelio suplanuotų šios akcijos priemonių.

—    Lietuvos gyventojai su viltimi ir ilgesiu žvelgia į Vakarų pasaulį, kada pagaliau karo audrų ir žiaurios okupacijos atskirti vienostautos žmonės galės netrukdomi bendrauti. Kada lietuvis galės bendrauti si kitomis tautomis, kada galės išvengti prievartinio bendravimo su Lietuvon brukama beveide abejinga kitataučių mase?