Jaunimo svarstybos

IŠEIVIJOJE

Rugpiūčio 7 LFB studijų ir poilsio savaitėje Dainavoje, Mich., Linui Kojeliui vadovaujant, Violeta Abariūtė, Daina Kojelytė ir Viktoras Nakas informavosi ir svarstė savo apsilankymo okupuotoje Lietuvoje patyrimus ir ko Lietuva tikisi iš savo išeivijos. Žemiau jų pasisakymų santrumpos.

Kojelis: Šio ryto svarstybos liečia svarbią temą — išeivijos jaunimo keliones į okupuotą Lietuvą. Iš buvusių Vilniaus kursuose ar su ekskursijom lankiusių okupuotą Lietuvą jaunuolių išgirsime apie padėtį Lietuvoje, taip pat apie pavergtųjų lietuvių lūkesčius išeivijos atžvilgiu.

Prieš duodamas žodį referentam, norėčiau papasakoti vieną įvykį Pasaulio lietuvių jaunimo III-jo kongreso studijų dienose. Kaip daugeliui iš spaudos žinoma, studijų dienose Brazilijoje buvo susirinkę jaunimo atstovai iš daugelio kraštų. Jie posėdžiavo, klausėsi paskaitų, atskiras temas svarstė pasikalbėjimuose ir diskusijų būreliuose. Paprastai tokio būrelio sueigoje būdavo apie 20 dalyvių. Išklausę temos referentą, temą padiskutuodavo ir priimdavo kokią išvadą pateikti visam kongresui. Vienas toks būrelis svarstė išeivijos jaunimo dalyvavimą Vilniaus vasaros kursuose. Klausimą referavo buvęs tų kursų dalyvis, religingas ir sąmoningas lietuvis patriotas. Jis aiškiai ir išsamiai nušvietė technikinius ir pragmatinius vykimo klausimus. Po diskusijų jis pateikė būreliui priimti ir pateikti kongresui šiokią išvadą:

—    Jaunimo Kongresas ragina visą išeivijos jaunimą dalyvauti Vilniaus Universiteto rengiamuose vasaros kursuose.

Jaunimo svarstybose kalba D. Kojelytė, sėdi iš kairės vadovas L. Kojelis, V. Abariūtė ir V. Nakas

Būrelio dalyviai tarsi neteko žado. Tik kraipė galvomis, viens į kitą žvalgydamiesi. Būrelyje buvęs LF bičiulis, tur būt kaip jau frontininkam įprasta, ar norėdamas būrelį suaudrinti, ar kokią sumaištį sukelti, pasiūlė išvadai pridurti du žodžius: “lietuviškai sąmoningą”. Tada išvada skelbtų:

—    Jaunimo Kongresas ragina visą lietuviškai sąmoningą išeivijos jaunimą dalyvauti Vilniaus universiteto rengiamuose vasaros kursuose.

Į tokį išvados papildymą kad kilo-sukilo būrelio dalyviai: “Koks čia kvailas papildymas!” “Kas nuspręs tą lietuvišką sąmoningumą?” “Kuo tu jį įrodysi?” Diskusijų temperatūra smarkiai pakilo. Vis tik dauguma papildymą priėmė.

Šis įvykėlis liudija savotišką klausimo padėtį. Išeivijoje gimęs, jaunimas visas informacijas apie sovietų okupuotą Lietuvą gauna iš tėvų, iš spaudos. Apskritai tos informacijos yra dalykiškos ir teisingos, bet jos negali jaunimo patenkinti tol, kol jis pats tų informacijų nebus palyginęs su pačia Lietuvos tikrove. Tokis palyginimas jaunimui ypatingai knieti, kai atsirado šiokia tokia galimybė nuvykti į Lietuvą, o iš Lietuvos ėmė skardentis atsišaukimai į Jungtines Tautas ir rezistencinio pogrindžio leidiniai. Jaunimas veržte veržiasi ir tur būt turi teisę apie okupuotą Lietuvą turėti savo paties patirtus tikrus, tikslius ir pačius naujausius duomenis.

Pokario laikais visame pasaulyje vykę, dideli pakitimai negalėjo aplenkti ir sovietų užgrobtos Lietuvos. Gyvenimas niekur nestovi vietoje. Išeivijos jaunimą ypatingai domina dabartinio Lietuvos jaunimo, jau sovietinės priespaudos metais augusio, pažiūros, nuotaikos, ateities perspektyvos. Antra vertus, išeivijos jaunimui nėra kokia paslaptis, kad, besiekdamas savarankiško ir betarpiško Lietuvos pažinimo, gali įkliūti į sovietinius spąstus ir, užuot susipažinęs su faktine Lietuvos tikrove, gali pamatyti tik dekoracijas, tik “Potiomkino dvarus”. Jaunimą taip pat kamuoja abejojimai, ar pro Vilniaus švarias gatves, neblogai apsirengusius ir nebadmiriaujančius žmones, išeivijos jaunimas pajėgs įžvelgti pavergtos tautos politinę, kultūrinę, tautinę, religinę priespaudą?

Šių klausimų atsakymą iliustruoja dviejų Pietų Amerikos lietuvių jaunuolių pavyzdžiai. Vienas jų buvo kaimo vaikas. Abu jo tėvai dipukai. Lietuvoj buvo pavasarininkai. Jo tėvų šeimos kalba — lietuvių kalba. Pats jaunuolis sklandžiai tėvų kalbą vartoja. Gimęs P. Amerikos kaime, universitete studijuodamas griežtuosius mokslus, jis neturėjo progos platesniam politiniam išprusimui. Lietuvą jis pažinojo tik per tėvus. Su tokiu tautiniu ir politiniu apsiginklavimu jis nuvyko į Vilniaus kursus. Nors jo tėvai ūkiškai neblogai verčiasi, apskritai jo aplinkoje apstu skurdo ir socialinių negerovių. Tariamai socialistinė Lietuva, kad ir svetimųjų valdžioje, jam galėjo vaidentis kaip socialinės pažangos kraštas. O ką jis parsivežė?

Grįžęs iš Vilniaus kursų, jis ėmėsi organizuoti tautinių šokių ansamblius savo gyvenamajame krašte, organizavo Lietuvių jaunimo sąjungą, dalyvavo PLJ III-me kongrese. Jo redaguoto laikraštėlio Nr. 1 paskelbė kongreso atvirą laišką okupuotos Lietuvos jaunimui. Jame be ko kita skaitome:

— Jaunimo Kongresas pabrėžia, kad pasaulio lietuvių jaunimo pagrindinis uždavinys yra remti Lietuvos gyventojų ir išeivijos lietuvių pastangas atstatyti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tam tikslui pasiekti, Jaunimo Kongresas pasisako už kovą prieš rusiškąjį imperializmą Pabaltijyje ir primestą komunistinę santvarką Lietuvoje.

Sunku pasakyti, kas jaunuolį bus daugiau paveikę — Vilniaus kursai ar Jaunimo kongresas? Tačiau tikras dalykas, kad jis Lietuvoje pamatė kai ką, kas jam giliai įsmigo.

Antrasis Vilniaus kursantas, gimęs P. Amerikos mieste. Buvo giliai įsitikinęs Marksizmo - Leninizmo idėjomis. Įsigijęs magistro laipsnį, tėvam pareiškė, metąs mokslą ir einąs dirbti su darbininkais, kad jiem padėtų kovoti su kapitalistiniais pavergėjais už komunistinę santvarką. Šitaip apsiginklavęs idėjiškai, jis nuvyko į Vilniaus kursus. Ten jis atrado kai ką visai nauja. Grįžęs iš Vilniaus, pradėjo organizuoti diskusinius būrelius, kuriuose aiškino kitiem jauniem lietuviam rusinimo grėsmę lietuvių kultūrai. Išmokęs daug lietuviškų liaudies dainų, jų ėmėsi mokyti kitus. Nors iš esmės savo pasaulėžiūros neatsisakė, bet jau savęs nebelaiko sovietiniu komunistu, nebeskelbia sovietinės propagandos, nebeindorsuoja sovietinės santvarkos. Vadinas, ir šis prosovietinis jaunuolis okupuotoje Lietuvoje pamatė kažką, kas jį iš sovietinio komunisto atvertė į lietuviškai nusitiekusį socialistą. O jis tikrai į Lietuvą vyko su intencija surasti paramos savo sovietiškai komunistiniam įsitikinimam.

Netvirtinu, kad apsilankymas okupuotoj Lietuvoj, dalyvavimas Vilniaus kursuose būtinai kiekvieną nuvykusį išeivijos jaunuolį apvaisins gyvu lietuvišku patriotizmu. Tačiau norėčiau tvirtinti, kad Kremlius nuo Lietuvą aplankančio išeivijos jaunimo negali nuslėpti Lietuvą slegiančio rusiško imperializmo ir lietuvių tautą žlugdančios sovietinės priespaudos. Sovietinės sistemos ir rusiškojo imperializmo veiksniai sukuria vieną iš pačių žiauriausių, o gal ir pačią žiauriausią asmenų ir tautų pavergimo sistemą. Tokios sistemos vaisius paslėpti nuo lankytojo akių, jei tik tos akys normalaus regėjimo, neįmanoma. Bet apie tai tegu pasisako šių svarstybų referentai.

★

Kojelytė: 1975 kovo ir balandžio “Ateitis” paskelbė aštuonių, okupuotoje Lietuvoje buvusių, studentų ateitininkų atsakymus į redakcijos septynis klausimus: 1) Ar po apsilankymo Lietuvoj nuomonė ar nusistatymas pasikeitė? 2) Kokias nuotaikas ten pastebėjai? 3) Kokios tenykščio jaunimo nuotaikos? Kuo jis domisi? 4) Ką pastebėjai religijos srity? 5) Ar patyrei kokių negerovių? 6) Ar jutai skirtumą tarp fasado ir kas yra už jo? 7) Kaip aptartum savo lankymosi Lietuvoje prasmę?

Nors nežinau, kas tie aštuoni kolegos, tačiau norėčiau tvirtinti, kad savo patirtimi, subrendimu ir nusiteikimais jie buvo pusėtinai skirtingi. Todėl skirtingi ir jų įspūdžiai bei išvados. “Ateities” žurnalo klausimus atsakiusiųjų studentų dauguma neabejotinai jau bus turėję savo tam tikrus nusistatymus bei įsitikinimus apie okupuotoje Lietuvoje esamą padėtį, dar prieš ten vykdami. Rastoji tikrovė jiem jau nebebuvo staigmena. Savo atsakymuose jie prisipažįsta, kad iš įvairių šaltinių pasisemtais duomenimis galima susidaryti gan tikrovišką okupuotos Lietuvos vaizdą. Vienok tokį tikrovišką vaizdą buvo susidarę nevisi. Antai viename atsakyme randame tokius teigimus:

—    Tačiau tenykštis gyvenimas kai kuriais atžvilgiais atrodė geresnis, negu prieš tai įsivaizdavau. Čia gal kalta mūsų spauda, kuri nudažo viską tamsiomis spalvomis. Turiu omeny bendrą gyvenimo standartą. Žmonės geriau apsirengę, geriau maitinasi, turi gražesnius ir geriau įrengtus butus, negu čia mums aprašo. Vėl kitame atsakyme skaitome:

—    Vaikystėje priešrusiškas ir prieš komunistiškas nusistatymas buvo stiprus. Augant ėmė kilti abejonių: “O gal ten nėra taip bloga?” Tos abejonės sustiprėjo įstojus į universitetą, nes girdėjau daugelį profesorių aiškinant gerąsias ir blogąsias įvairių santvarkų ir politinių sistemų puses. Mano nuomonė buvo, pavyzdžiui, pablogėjusi apie padėtį Lotynų Amerikoje ir pagerėjusi apie komunistinius kraštus. Nuvykęs Lietuvon, rusų komunistų okupaciją pamačiau visoje žiaurioje nuogybėje.

Šie pavyzdžiai perša išvadą, kad nevisas okupuotą Lietuvą lankantis jaunimas yra užtenkamai tam pasirengęs. Vieni stengiasi su okupuotos Lietuvos gyvenimu susipažinti iš įvairių prieinamų šaltinių, o kiti tenkinasi tik tuo, ką yra girdėję iš savo tėvų, arba iš savo profesorių, arba iš spaudos nuotrupų. Todėl jų susidarytas Lietuvos padėties vaizdas kartais gali tikrovės neatitikti. Reikalingas nuodugnesnis susipažinimas.

Antras dalykas. Nereikia skubėti daryti apibendrinančio sprendimo iš pirmojo įspūdžio. Kaip labai čia reikalingas atsargumas su savo patyrimu, juo labiau su savo pirmojo įspūdžio apibendrinančiomis išvadomis, matosi iš atsakymų apie tenykštes žmonių apskritai ir jaunimo nuotaikas. Atsakymuose jos, galima sakyti, yra prieštaringos. Vieniem ten žmonės atrodė apatiški, arba “jau be vilties”, ypač “senesnio amžiaus žmonės daugiau prislėgti ir gyvena todėl, kad reikia”, arba “gan daug žmonių yra bent šiek tiek persiėmę komunistine propaganda”. Bet kitų įspūdis visai skirtingas: “Depresijos žmonių tarpe nėra. Jie nėra pametę tautinės identifikacijos, nėra praradę laisvės troškimo, didžiuojasi savo tautos atsiekimais ir siekia iškelti Lietuvą virš kitų Sovietų Sąjungos kraštų. Domisi nepaprastai Vakarų pasauliu”. Arba vėl vieniem “dėl materialinių gyvenimo sąlygų lietuviai per daug nesiskundžia”, ogi kitiem — “Lietuvoje randasi didelė materialinė bei ieologinė stoka”. Arba vieniem “jaunimas paliko labai pesimistiškos nuotaikos įspūdį” ir “jų nuomonės dar liūdnesnės negu senimo”, tuo tarpu kitiem — “Jaunimas Lietuvoje yra patriotiškesnis ir tautiškesnis už savo tėvus šiuo metu. Jis didžiuojasi Savo tautos atsiekimais ir jaučia, kad ant jo pečių uždėta Lietuvos ateitis”. “Įspūdį padarė jų laisvės ilgesys”. “Jaunimas, bendrai paėmus, žiūri į ateitį optimistiškai”.

Tačiau būdingas faktas: vienu atžvilgiu sutaria visi atsakymai, būtent, kad okupuotos Lietuvos jaunimas “domėjosi Amerikos gyvenimu, prekių kainomis, uždarbiais, negrų klausimu”; “lietuvių jaunimo Amerikoje gyvenimu,    organizacijomis,( . . .) stovyklomis, suvažiavimais, kursais”; taip pat kad “Jaunimas labai domisi Vakarų gyvenimu”, “Nepaprastai domisi viskuo, kas yra vakarietiška”.

Savitarpy neprieštaringi yra taip pat atsakymai ir dėl skirtumo tarp fasado ir kas yra už jo. Kaip vienas atsakymas pastebi; “Tik aklas negali pastebėti skirtumo tarp ‘tarybinių laimėjimų’ ir gyvos žmonių dvasios”. “Fasadas rodo naujus kelius, bet jais negalima nuvažiuoti pamatyti tėvų gimtinės, nei senelių kapų. Fasadas kalba apie nacionalinės kultūros žydėjimą, bet visose įstaigose kalbama tik rusiškai”. Kitam fasado “pirmas įspūdis buvo, kad neatrodo taip blogai ir prastai ir t.t. Bet po kelių dienų, pasikalbėjus, pamačius, susivokus, pasidarė labai aišku, . . . tada jau matėsi du skirtingi dalykai”.

Bet indomu, kad savo lankymosi okupuotoje Lietuvoje prasmę nevisi vienaip išgyveno. Daugumos atsakymai rodo labai pozityvų apsilankymo prasmės išgyvenimą. “Visą gyvenimą esu auklėjama lietuviškoje šeimoje, aplinkoje . . . didelis procentas mano gyvenimo yra kreiptas į lietuviškumo prasmę. Nuvažiavus į Lietuvą, suvokiau, ką reiškė tos visos lietuviškos pastangos . . . Visos pastangos staiga pasidarė labai reikšmingos ir naudingos, ir buvau tikrai labai laiminga, kad galėjau vadintis tikra lietuvaite”. “Atsilankymas ten man įskiepijo dar didesnį pasiryžimą pasilikti ir išsilaikyti stropiu lietuviu”. “Lietuvoje atradau Didįjį pras-menį . . . laisvųjų lietuvių pirmoji pareiga laisvinti ne negrus, čiliečius, kubiečius ar kinus, o dirbti ir kovoti už Lietuvos laisvę!”. “Apsilankymas Lietuvoje subrandino mano tautiškumą ir tautinę sąmonę. Man pasidarė daug ryškesnė mano tautinė misija ir lietuviško darbo prasmė. Visai aiškiai mačiau, kad ryšiai su tautos kamienu yra ne patariami, o absoliučiai būtini išlaikyti lietuvių tautą pasaulyje. Aiškiai supratau, kad yra būtina jų spaudą skaityti, ten įvykius sekti, jų atsiekimais džiaugtis ir bendrai jų padėtį pažinti ir suprasti. Taip pat jie beveik nieko arba labai mažai žino apie mus. Mačiau, kad pats efektingiausias būdas mums ir jiems žiniomis pasikeisti yra apsilankyti Lietuvoje. Mano nuomone, tai yra tautinė investicija, kurios kaina keleriopai padidės ateityje lietuvių tautos naudai”.

Tačiau buvo ir visai skirtingų apsilankymo išgyvenimų. Vienas tai išgyveno, kaip puikią vietą atostogom praleisti, nors ir jam tėvų gimtinės aplankymas “pasiliks mano širdyje visam mano gyvenimui”. Tik vienas atsakymas prisipažino, kad, “išvažiavęs iš Lietuvos, jaučiausi lyg tai būčiau aplankęs dar vieną iš įvairių Europos kraštų”. Taigi, jau yra ir tokių studentų ateitininkų!

Kokias išvadas iš tų pasisakymų galime pasidaryti? Man atrodo, kad prieš klaidingus įspūdžius geriausi šarvai yra tiesa ir didelės akys. Kai žinai, kad žmonės nebadmiriauja, nenustebsi, kai nuvykęs rasi gero maisto, o tik greičiau atkreipsi dėmesį, kad veik neįmanoma gauti tikros kavos, cinamono, pipirų, kad nevisada gali gauti ir padorios mėsos. Kai žinai, kad ir okupuotoj Lietuvoj nereta sutikti padoriai ir modemiškai apsirengusius žmones, netruksi pastebėti, kad geresnieji bateliai vis arba užsieniniai arba vadinami doleriniai, nors ir pačios pigiosios rūšies. Kai žinai, kad Vilniaus gatvėse vaikščiodami, žmonės baimingai nesidairo ir kiekvienoj sankryžoj milicininkas su bizūnu nesišvaisto, tai nenustebsi ir patyręs, kad netgi partietis, svečiuodamasis pas partietį, prieš atvirą pokalbį, pirmiau pasiteiraus, ar šeimininkas yra gerai patikrinęs, ar nėra įtaisų. Jei žiūrėsi atviromis akimis, pamatysi ne tik atremontuotą Trakų pilį, bet ir prekių skurdumą parduotuvėse, ir girtuoklius medžiojančius patrulius ir būrį žaidžiančių vaikų, kalbančių rusiškai ... Ir šioji tikrovė palieka nepalyginti gilesnį sukrėtimą už emocingiausią Vasario 16-sios minėjimo retoriką, palieka įspūdį, kurio žodžiais apsakyti neįmanoma, kurį tegalima betarpiškai pajusti. Čia tur būt ir yra tikroji apsilankymo prasmė.

★

Abariūtė: Mūsų laikų jaunimas mėgsta keliauti po pasaulį. Mūsų išeivijos jaunimas, kurių tėvai ar seneliai yra suaugę su Lietuva, juo labiau veržiasi keliauti į Lietuvą. Norinčiųjų yra labai daug. Tačiau tą norą faktiškai įvykdyti gali, palyginti, tik nedidelis skaičius jaunuolių. Laisvajame pasaulyje gimęs ir augęs mūsų jaunimas Lietuvos kultūros ir gyvenimo supratimą bei vaizdą yra susidaręs pagal savo tėvų ar jų draugų teikiamas apybraižas bei jausminę egzaltaciją. Vykdami į okupuotą Lietuvą, jie visa tai gabenasi kartu. Taip buvo ir su manimi, kai iš New Yorko pakilau į Maskvą ir iš ten į Vilnių. Skridau su visais tais įsitikinimais ir jausmais, kurie manyje susikrovė nuo mažų dienų. Buvau girdėjusi apie įvairius keliautojų į Sovietų Sąjungą nuotykius. Ir aš buvau perspėta, kad būčiau atsargi žodžiuose, apdairi su reiškiamomis mintimis ir kad nuolat atsiminčiau, ką sakau, kam sakau ir kur sakau. Aš gerai žinojau, kad, nuvykus į okupuotą Lietuvą, nebus taip, kaip Amerikoje.

New Yorke susitikau dar porą studentų bendrakeleivių į Vilniaus kursus. Trise pasijutom drąsesni. Kelionė atrodė būsianti lengvesnė, nors vis tiek visi trys buvome įsitikinę, kad nesusipratimų neišvengsime vien jau dėl vežamų giminėm dovanų.

JAV ir Kanados LFB 1976 studijų ir poilsio savaitės dalyviai Dainavoje,

Kelionė iki Maskvos labai prailgo ir išvargino. Ir kai pagaliau lėktuvas nutūpė Maskvoje, mes buvom taip priveikti nuovargio ir netikrumo, kad muitinėje neatimtų mūsų dovanėlių, kad mes, tikra to žodžio prasme, drebėjome. Mūsų rankos tirtėjo, mūsų balsas išdavė mūsų jaudinimąsi. To negalėjo ir muitininkai nepastebėti. Pirmąjį lagaminą tikrindamas, muitininkas lagamino savininko paklausė kažko apie vežamus perukus, bet viską praleido. Mano ir bendrakeleivės studentės lagaminų kaip ir netikrino, tik suskaičiavo, kiek vežamės pinigų. Mūsų susijaudinimas atslūgo.

Nepasakosiu, kokių nuotykių buvo pervažiuojant iš vieno aerodromo į kitą ir skrendant iš Maskvos į Vilnių. Kai, pagaliau, nusileidome Vilniuje, buvo labai miela ir jautru pamatyti besišypsančius veidus ir klausytis lietuvių kalbos. Tikrai, labai savotiškas išgyvenimas. Palyginti su Maskva, Lietuva atrodė kaip kelrodė žvaigždė klaikią naktį.

Pirmąsias kelias dienas praleidau su giminėmis. Iš pasišnekėjimo su vietiniais žmonėmis supratau, kad turiu saugotis ir sienų, nes ir “sienos turi ausis”. Tuoj susivokiau, kad, norint intymiau pasikalbėti, tinkamiausia vieta yra kokiame parke ar kurioj alinėj. Iš pradžių galvojau, kad tai yra tikslinga tik vietinių žmonių atžvilgiu, kad dėl kokių niekelių neprisikabintų sovietinis saugumas. Negalvojau, kad toks atsargumas reikalingas ir man pačiai.

Visi kursantai buvome įkurdinti viename bendrabučio aukšte. Didžioji dalis buvome iš Jungtinių Valstybių. Kiti buvo iš Kanados, iš Kolumbijos, net iš Australijos. Mums buvo įdomu vienas kitą arčiau pažinti. Ir mes gana laisvai vieni kitiem dėstėm savo praeitį, savo perspektyvas, baigus mokslą ir t.t. Pasi-pasakodavom, kur norėtume nuvykti, ką pamatyti. Po susitikimo su giminėmis, aptardavome patirtus įspūdžius, keldavome įvairius klausimus.

Išvykti iš Vilniaus mums buvo reikalingas universiteto rektoriaus leidimas. Mums nepatiko, kad dažnas to leidimo prašytojas gaudavo neigiamą atsakymą. Tatai veikė mūsų nuotaiką. Visi pajutom varžtų slėgimą, kurį dar didino ir tai, kad nebuvo jokio paaiškinimo, kodėl neduodamas leidimas. Vis tik buvo užtenkamai drąsuolių, kurie sėkmingai paslapčiomis dingdavo iš Vilniaus be jokio leidimo. Pamažu mes įpratome kuo mažiau savo reikalus aiškintis bendrabuty ar klasėje. Mes jauste jautėme, kad turime būti atsargūs, nors jokio regimo teroro nejautėm.

Tiesa, mus drąsino įsitikinimas, kad blogiausiu atveju mums gali įsakyti grįžti, iš kur atvykę. Tuo pačiu mes supratom, kad nuolatinių okupuotos Lietuvos gyventojų padėtis yra visai kitokia, nes jie nuo to kamuojančio netikrumo negali niekur ištrūkti.

Iš savo klasės įvykių atsimenu, kai vienas docentas mums aiškino II-jo pasaulinio karo istoriją visiškai pagal sovietinę versiją. Mes atidžiai klausėmės. Bet paskaitos gale vienas kursantas docentą paklausė apie sovietų laikyseną prie Varšuvos lenkų sukilimo metu. Matyt, klausimas buvo nelauktas. Docentas pasimetė. Paklausęs, ar nėra kitų klausimų, bet jų nė nelaukdamas, greit išėjo iš klasės. Ar jis tą klausimą palaikė sąmoninga provokacija, ar naivumu — nežinau. Panašus atsitikimas buvo ir su filosofijos profesorium. Po jo paskaitos vienas kursantas paprašė jį paaiškinti vieną problemą. Profesorius atsakė, kad pas juos iki tokios problemos aiškinimo dar nėra prieita. Supratome, kad kai kurios filosofinės problemos ten yra tabu.

Apskritai, mes visi kursantai pajutome, kad okupuotoje Lietuvoje yra griežti varžtai, ne kalėjimo sienų varžtai, o dvasios, išsireiškimo, įsitikinimo, žodžio varžtai. Visas jų gyvenimas vyksta uždarume. Jiem ten visiem aišku, kas galima, ko negalima. Naujai atvykusiam tas uždarumas ne iš karto paaiškėja. Tik suartėjus su žmonėmis, pajunti tų varžtų svorį. Tačiau žmonės tebeturi viltį, didelę viltį. Viena mano giminaitė dirbo kolchoze kažkuriuo viršininku. Vieną dieną, ją pasikvietęs, kolchozo pirmininkas jai pateikė tokią alternatyvą: arba ji viršininkauja, arba vargoninkauja vietinėj katalikų bažnyčioj, nes tie dalykai vienas antrą išskiria. Nors mano giminaitė tuo klausimu buvo skirtingos nuomonės, vis tiek priversta buvo apsispręsti tik už vieną katrą tarnybą. Ji vis dėlto apsisprendė už vargoninkavimą. Žinoma, buvo atleista iš viršininkavimo. Laimingu sutapimu viršininko pareigom naujai paskirtasis taip nuviršininkavo, kad kolchozo pirmininkas vėl turėjo susigrąžinti vargonininką.

Aplamai mano iš tėvų susidarytas okupuotos Lietuvos gyvenimo paveikslas atitiko tikrovę su kai kuriomis išimtimis. O svarbiausia — mes betarpiškai pajutom ir Lietuvą ir okupacinių varžtų išgyvenimą. Ir mums tie varžtai jau per šešias savaites pasirodė sunkiai pakeliami. O okupuotos Lietuvos žmonės juos turi pakelti jau kelis dešimtmečius.

Apskritai mes daug išmokom, daug pamatėm ir daug išgirdom. Vilniaus kursai ne tik praturtino mūsų lietuvių kalbą ir mūsų širdį, bet taip pat atidarė duris į pažinimą ir supratimą okupuotos Lietuvos tikrovės, kurios niekada nebūtumėm taip pažinę ir supratę savųjų namų aplinkoj. Sakyčiau, kad man pačiai ir asmeniniu ir tautiniu atžvilgiu Vilniaus kursai buvo labai vaisingas pasimokymas.

★

Nakas: Aš turėčiau pavaizduoti pavergtųjų lietuvių lūkesčius laisvųjų lietuvių atžvilgiu. 1972, maždaug po trijų mėnesių po Kalantos susideginimo, penkias dienas praleidau Vilniuje. Aišku, tuo trumpu laiku pavergtųjų lietuvių lūkesčių ekspertu nepasidariau. Ir mano pastabas todėl reikia suprasti labiau kaip prielaidas, o ne kaip išvadas. Be to, Lietuvos gyventojo lūkesčiai išeivijos atžvilgiu priklauso nuo žmogaus, su kuriuo kalbi. Apskritai vieni Lietuvos žmonės yra pesimistai, kiti — optimistai. Pesimistai visas išeivijos veiklos galimybes vertina pesimistiškai. Iš išeivijos veiklos jie maža ko telaukia, nebent džinsų ar Rolling Stones plokštelių. Atvirkščiai galvoja optimistai. Jie įsitikinę, kad lietuvių išeivija gali įtakoti Lietuvos padėtį. Tačiau ir optimistai ir pesimistai vienos nuomonės, kad išeivija nėra lemiantis veiksnys Lietuvai nepriklausomybę grąžinti. Čia pažymėtina, kad sovietinėje okupacijoje brendusių lietuvių Lietuvos nepriklausomybės vizija yra skirtinga nuo išeivijos vyresniosios kartos vizijos.

Kaip minėjau, pavergtųjų lietuvių lūkesčiai išeivijos atžvilgiu priklauso nuo žmogaus, su kuriuo kalbi. Pvz., mano giminės negalėjo atsistebėti mano lietuvių kalbos mokėjimu, nors aš pats gerai suprantu savo kalbos silpnybes. Bet ir tokio mano mokėjimo jie, matyt, nelaukė. Antra vertus, jiem sunku suprasti, kad JAV lietuviai neturi daugiau įtakos šio krašto politiniam gyvenimui. Jiem sunku suprasti, kad JAV lietuviai neturi nė vieno senatoriaus, net kongresmano. Jų didelis noras, kad išeivija būtų įtakinga savo gyvenamojo krašto politikoje. Jie tikisi, kad tada išeivijos pagalba Lietuvai būtų daug didesnė. Jei aš teisingai būsiu supratęs, jų akimis tautinės kultūros puoselėjimas išeivijoje ne tiek svarbus, kaip politinis aktyvumas. Gal būt dėl to, kad, jų manymu, Lietuvos bylai gali mažiau padėti tautinių šokių ansamblis ar šeštadieninė mokykla, kaip lietuvis žurnalistas, įtakingame amerikiečių laikraštyje įsitaisęs, ar lietuvis kongresmanas, gerai suprantąs rusiškąjį imperializmą. O gal būt ir dėl to, kad jiem akivaizdus išeivijos kultūrinio įnašo į bendrąją tautos kultūrą ribotumas ir išeivijos gyvenamojo krašto asimiliacinės traukos stiprumas, labai slegiąs išeivijos tautinės kultūros pažangą. O gal juos veikia ir tas faktas, kad tam tikra dalis išeivijos, nors gana taisyklingai lietuviškai kalba ir lietuviškai skaito, nejaučia ir nepripažįsta okupanto daromų Lietuvai skriaudų ir tautinį identitetą žlugdančių priemonių. Aš pats galvoju, kad politika tėra kultūros dalis ir, nepaisant, koks bebūtų didelis politikos vaidmuo dabartinėje Lietuvos padėtyje, ji vis tiek nepasidaro nepriklausoma nuo kultūros, ir juo labiau politinis aktyvumas negali prieštarauti kultūriniam aktyvumui. Sutinku, kad išeivijos kultūros apimtis ir lygis negali pasiekti pačios tautos kultūros apimties ir lygio. Antai, žinomas rusų disidentas poetas Brodskis, gyvenąs Ann Arbore, Mich., dar tik 10 metų išeivijoje, o jau skundžiasi esąs silpnesnis poetas, jau sunkiau pagauti rusų gyvenimo niuansus ar rasti tinkamą žodį. Antra vertus, išeivija gali padaryti Lietuvos kultūrai tokį įnašą, kurio pavergtoji tauta negali, būtent, kurdama laisvų išeivišką lietuvių žodį ir pasaulyje skleisdama Lietuvos pogrindžio autentiškąjį žodį. Čia bus ir kultūrinis ir politinis veikimas.

Nors pavergtieji lietuviai ir labai džiaugiasi mūsų lietuvių kalbos mokėjimu, atrodo, kad jie įsitikinę ilgame išeivijos kelyje, negaunant pasipildymo iš krašto, pastangas lietu-, vių kalbai išlaikyti esant pasmerktas pralaimėjimui. Jiem atrodo, kad išeivių anūkai, geriausiu atveju — proanūkiai vis tiek jau lietuvių kalbos nebemokės. (Sociologai yra pastebėję, kad kaip tiktai išeivijos trečioji generacija ima domėtis savo senelių kultūra ir savo tautiniu identitetu. Plg. Kazimiero-Kenneth John Stewart pasisakymą Darbininke 1976.X.8, Ateities Nr. 5. Red.). Todėl jų galvojimu, užuot skyrę daug pastangų ir energijos reikalui, kurio vis tiek negalima laimėti, verčiau daugiau pastangų ir dėmesio skirtume Lietuvos bylai padėti. Bet ar tiedu reikalai prieštaringi? Lietuvos bylai ne ką padės lietuvis politikas, neprisipažįstąs lietuviu. Tad ir pripažįstant tam tikrą pirmumą Lietuvos bylai ir su ja surištai veiklai, labai svarbu neapleisti nė kultūrinės srities. Tuo tarpu tarp išeivijos kultūrinio ir politinio veikimo yra tik tokia disproporcija, kad kultūrinė sritis turi aukšto laipsnio profesionalų, o politinė sritis lig šiol verčiasi beveik išimtinai tik mėgėjais. Tie mėgėjai politikai žaidžia tik tarpusavy žaidimus, stengdamies pratęsti Lietuvoj buvusių politinių partijų vegetaciją. Tokie žaidimai okupuotąją! Lietuvai tikrai maža gero teatneša. Išeivijos politinei sričiai labai reikalingi profesionalai. Jų paruošimas, atrodo, labai atitiktų pavergtųjų lietuvių lūkesčius.

Kuo ir kaip konkrečiai išeivija gali padėti pavergtajai tautai? Pasaulio Lietuvių Jaunimo III-sis kongresas siūlė pragmatiškas gaires. Kongresas įpareigojo PLJ sąjungą siekti Lietuvos bylą išlaikyti gyvą tarptautinių problemų sąraše. Toliau kongresas jaunimui siūlo rūpintis lietuvių politiniais kaliniais sovietinėje katorgoje. Tam uždaviniui kongresas pasisako už glaudų bendradarbiavimą su estais ir latviais. Žodžiu, kongresas liepia išeivijos jaunimui būti Lietuvos bylos šaukliais visame pasaulyje. Tos prasmės darbą mūsų veiksniai dirba jau 30 metų. Tai nėra naujovė. Naujovė būtų tik jaunimo norai ir pastangos išvengti tėvų darytų ir daromų klaidų, būtent, tarpusavio nevieningumo. Jaunimas baisiai bodisi veiksnių nedarna ir ginčais, kas moka už Kudirkos lėktuvo bilietą. Jaunimas laimingas, kad pavergtieji lietuviai tuo atžvilgiu jam yra visiškai solidarūs.

O pavergtųjų lietuvių norui, kad išeivija būtų įtakinga savo gyvenamo krašto politikoje, man rodos, geriausiai galėtume pasitarnauti stodami į gyvenamų kraštų politines partijas, nes tik tuo keliu galim prieiti prie politiką gaminančios, jei taip galima išsireikšti, mašinos. Politinę karjerą pradėkime nuo apačios. Kandidatuokime į vietinę tarybą, vėliau į burmistrus, į atskirų valstybių seimelius. Sugebėjimai ir laimė vienam kitam gali praverti duris ir į Jungtinių Valstybių kongresą. Jei jau šiandien pradėtume kopti politinės piramidės pakopomis, galime tikėtis, kad po dvidešimt metų jau turėsime kanalą gyvenamojo krašto politikai įtakoti. Aš nežinau, ar bent kuriame krašte mūsų išeivija yra pradėjusi tokios piramidės statybą. O žaliavos — tinkamų kandidatų — turime pakankamai. Išeivijos jaunimas, atrodo, šį reikalą yra supratęs. Man tai parodė Zaparacko kandidatūros bandymas. Detroito lietuvių jaunimo veikloje dar niekad nebuvo tokio atsidėjimo ir entuziazmo. Svarbiausia, kad jaunimas talkino Zaparacko kandidatūrai pravesti dėl to, kad jis lietuvis.

★

Kojelis: Baigiamąjį svarstybų žodį vėl norėčiau pailiustruoti vienu atsitikimu Vilniuje. Kai prieš keletą metų lankiausi okupuotoje Lietuvoje, vieną vėlybą vakarą su būriu Amerikos ir Lietuvos jaunuolių, eidami Vilniaus gatve, traukėme lietuviškas dainas. Ties geležinkelio stotimi vienas ‘amerikonas’ atkreipė dėmesį, kad senojo Vilniaus akmenimis grįstos gatvės remontuojamos asfalto lopais. Nuo to gatvė praranda senovinį įspūdį. ‘Amerikoniukas’ tuo pasipiktino ir puolė vilniečius kolegas, kam jie savo miesto valdžiai leidžia darkyti senąsias gatves. Kodėl jų grindinio netaiso ta pačia medžiaga, kuria jos grįstos? Kodėl, girdi, nesikreipiate į atitinkamus pareigūnus ir jiem nepasiūlote jas taip remontuoti, kad jos neprarastų savo senoviškumo. Užsipultieji vilniečiai tik šypsojosi, o vienas jų paaiškino: “Jūs nesuprantate mūsų padėties. Mes esame visai bejėgiai įtakoti valdžią. Pas mus viskas pagal planą iš viršaus”.

Šis epizodas gali paaiškinti, kodėl kartais išeivijos supratimas nesutampa su pavergtosios tautos supratimu. Tik susitikdami su okupuotos Lietuvos lietuviais, mes geriau pažinsime ir suprasime jų rūpesčius ir galėsime sėkmingiau jiem padėti.

Kor.

Kokia nauda iš gyvenimo, jeigu tai nebūtų kova už kilnius siekius padaryti šį sujauktą pasaulį geresne vieta tiem, kurie jame gyvens, kai mes jį jau būsime palikę.

Winston L.S. Churchill