Partizanai: Istorija ir dabartis

JAV — Sovietų santykiai 1917-1976

PASAULYJE

Jungtinių Valstybių užsieninės politikos žinomas ekspertas, prezidento Trumano užsieninės politikos vienas iš pagrindinių planuotojų, prezidento Eisenhowerio laikais ambasadorius Sovietų Sąjungoje, vėliau — Jugoslavijoje, daug rašęs JAV-Sovietų santykių klausimais G.F. Kennanas “Foreign Alfairs” žurnale  (1976 liepos mėn.) pateikia JAV-Sovietų santykių apžvalgą nuo 1917 iki 1976. Šioji apžvalga ne tik atskleidžia kai kurių JAV užsieninei politikai įtakingų sluoksnių nusiteikimus JAV-Sovietų santykių atžvilgiu praeityje, bet ir daugiau mažiau pateikia orientyrų dėl santykių ateities.

Kennano akimis Jungtinių Valstybių viešosios opinijos formuotojai visai nebuvo pasiruošę suprasti 1917 įvykių Rusijoje, ir nesupratę nei jų prasmės, nei jų poveikio tarptautinei padėčiai. 1917 kovo mėnesį įvykusi demokratinė revoliucija ir caro nuvertimas buvę sutikti su palankumu, bet visai klaidingu argumentu, kad tai būsią labai naudinga santarvininkams prieš vokiečius, nes naujasis demokratinis režimas sukelsiąs rusų tautos karinį entuziazmą prieš vokiečius, entuziazmą, kurį esą provokiška caro rūmų aplinka slopinusi. Savo ruožtu, 1917 lapkričio bolševikinė revoliucija ir Lenino režimas vėl visai klaidingai buvę suprasti kaip Vokietijos agentų darbo vaisius, todėl laikyti epizodiniais ir nevertais rimto susidomėjimo. Tik Vokietijai 1918 kapituliavus, ėmę aiškėti amerikiečiam Rusijos komunizmo savaimingumas, bet tą tikėjimą labai trukdęs civilinis karas, antikomunistinė baltųjų rusų propaganda, komunistų valdžios atsisakymas carinės Rusijos skolas mokėti, užsieniečių nuosavybės konfiskavimas, etc. Tik pasibaigus Rusijoje bolševikų revoliucijos sukeltam civiliniam karui ir chaosui, Amerikoje galėję prasidėti rimti svarstymai tų problemų, kurias Lenino režimas Amerikai sudaręs.

Kennano akimis tarp tų problemų menkareikšmės buvę Jungtinių Valstybių trijų batalionų dalyvavimas 1918 britų ekspedicijoje Archangelske, taip pat Amerikos dalinių ekspedicija Sibiro geležinkelio kai kurių ruožų ir Sibiro Suchan anglių kasyklų apsaugai. Nei Archangelsko, nei Sibiro, ekspedicijos neturėjusios uždavinio lemti Rusijos civilinį karą, buvusios toli nuo jo veiksmų srities ir negalėjusios turėti reikšmės Amerikos — sovietinės Rusijos santykių tolimesnei raidai. Lemiantis tai raidai veiksnys buvęs Sovietų Rusijos intencija ar tik retorinis šūkis revoliuciją nešti į visą pasaulį. Tatai skambiai išreiškė poetas A. Blokas: “My na gore vsiem buržujem myrovoj požar razdujem” (“Visų buržujų bėdai mes įpūsime pasaulinį gaisrą“). Amerikai tatai skambėję tiesiogine grėsme sugriauti čionykštę valstybinę ir socialinę tvarką. Tokioj konfrontacijoj nesunku esą suprasti prezidento Wilsono Valstybės sekretoriaus Colby 1920. VIII.10 pasisakymas Italijos vyriausybei, kad JAV vyriausybė negalinti pripažinti Rusijos vyriausybės tinkama palaikyti santykiam, kokie paprastai palaikomi su draugingomis vyriausybėmis, nes ta vyriausybė yra pasiryžusi ir įsipareigojusi sąmokslui prieš Jungtinių Valstybių institucijas. Vėliau respublikonų administracija prie Colby argumentų dar pridėjusi sovietų atsisakymą mokėti carines skolas ir atlyginti už konfiskuotą Amerikos piliečių turtą. Šiokia JAV politika sovietų atžvilgiu trukusi iki F.D. Roosevelto laikų.

Kennano akimis esminė šiokios JAV politikos yda ėjusi iš stokos supratimo, kad, nepaisant dviejų valstybių totalinio antagonizmo, vis tiek vienoje ar kitoje srityje atsiranda jom abiem mažesnis ar didesnis bendras interesas. Nevisada visai ryškus ir aiškiai atpažįstamas, bet visada vertas dėmesio. “Šiame komplikuotame mūsų pasaulyje negali būti tarptautinio santykiavimo, kuris tebūtų arba totalinis antagonizmas, arba totalinis interesu sutapimas”. Šioks Kennano teiginys nukelia mūsų atmintį į Lietuvos—Lenkijos santykių raidą nepriklausomybės metais. Atrodo, kad tuolaikiniai, mūsų politikai vadovavusieji sluoksniai, išskyrus tik retas išimtis, taip pat stokojo supratimo, kad, nepaisant abiejų valstybių (Lietuvos-Lenkijos) antagonizmo Vilniaus klausimu, jodviem abiem buvo ir reikšmingų bendrų interesų, kurių sutartinis bendras sprendimas neabejotinai būtų turėjęs ir didesnį ar mažesnį poveikį visai tarptautinei raidai tame Europos regione.

Prezidentas Rooseveltas teisingai supratęs Amerikos-Sovietų Sąjungos santykius abišalių interesų pagrindu, ypač akivaizdoj Japonijos augančio imperializmo ir jo grėsmės ne tik rytų Azijos sritim, bet ir Amerikos interesam Ramiajame vandenyne.

Pats prezidentas Rooseveltas neskyręs didesnės reikšmės nei Rusijos carinio režimo skolų mokėjimo klausimui, nei kompartijos diversinei veiklai Jungtinėse Valstybėse. Bet supratęs, kad Amerikos visuomenės žymi dalis tiem abiem dalykam esanti jautri ir kad jis, prezidentas, su tuo turįs skaitytis. Todėl, užmegzdamas diplomatinius santykius su Sovietų Sąjunga, Rooseveltas išsiderėjęs iš Litvinovo rašytinį principinį sovietų sutikimą dėl carinių skolų sutvarkymo ir dėl sustabdymo paramos komunistų diversinei veiklai. Pačiam prezidentui Rooseveltui nuo pat pradžios buvę aišku, kad tai tik tušti žodžiai. Ne be pagrindo Rooseveltas susilaukęs priekaištų, kad sovietų pripažinimo byloje klaidinęs Amerikos žmones. Beje, prezidento Roosevelto politika sovietų atžvilgiu kirtusis ir su vadinamo “rytų establishmento” nusistatymu ir su Valstybės departamenio linija. Roosevelto prosovietinės politikos pagrindinis įkvėpėjas buvęs ne kas kitas, kaip W,C. Bullittas, kuris dar Versalio taikos konferencijos metu, 1919, D. Britanijos ir Jungtinių Valstybių delegacijų pasiųstas lankęsis Rusijoj ir grįžęs su labai gražiais įspūdžiais ir su įsitikinimu, kad sąjungininkai galį su Leninu ir jo bendradarbiais bizniauti, ir labai įsižeidęs, kai sąjungininkų lyderiai jo, Bullitto, patarimų nepaklausę. Užtat Bullitto sugestijos radę atvirą prezidento Roosevelto ausį. Buvęs visai nuoseklus Bullitto paskyrimas Jungtinių Valstybių pirmuoju ambasadorium Sovietų Sąjungai. Tačiau jau po vienerių nesėkmingų ambasadoriavimo Maskvoje metų Bullittas labai apkartęs palikęs Maskvą ir vėliau tapęs vienu iš aitriausių Sovietų Sąjungos kritikų. Kennano akimis, tas “brilliant and charming dilettante” ir bus prezidentą Rooseveltą įklampinęs į klaidingą Jungtinių Valstybių politiką Sovietų Sąjungos atžvilgiu.

Tuoj po Jungtinių Valstybių — Sovietų Sąjungos diplomatinių santykių sumezgimo Sovietų Sąjungoje prasidėjęs vadinamų “valymų” laikotarpis. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje net ir didžiausias prosovietinis entuziastas jau negalėjęs ignoruoti Sovietų Sąjungoje plačiausiu mastu režimo vykdomo siaubingo teroro. Ir vis dėlto Jungtinėse Valstybėse ir net paties prezidento Roosevelto aplinkoje tebebuvę tokių Sovietų Sąjungos simpatikų, kurie ir patys nesijaudinę dėl siautėjančio Sovietų Sąjungoje valdžios teroro, ir savo padrąsinimais padėję pačiam prezidentui Rooseveltui puoselėti savo šališką palankumą sovietiniam režimui ir savo norą stalininių “valymų” siaubą laikyti tik reakcinių sluoksnių anti sovietinės propagandos pasakomis. Netgi Nacių-Sovietų 1939 nepuolimo sutartis ir po to netrukus sekęs Rusijos užpuolimas Suomijos ir Baltijos valstybių užgrobimas tas ružavas pažiūras tik pusėtinai sudrebinę, bet jų nepalaidoję. Ir kai 1941 birželio mėnesį prasidėjęs Hitlerio žygis į rytus, 1939-1940 Rusijos sąmokslas su naciais ir agresija prieš Suomiją ir Baltijos valstybes kaip smegte prasmegę iš tarptautinių įvykių scenos. Kennanas cituoja būdingą ta prasme pavyzdį: — ryšium su Rusijos užpuolimu Suomijos Amerikoj buvęs pagamintas labai populiarus Roberto- Sherwoodo filmas suomių kančiom dėl sovietinės invazijos pavaizduoti ir labai įspūdingai pavaizdavęs. Prasidėjus Hitlerio žygiui į Rusiją, tas Shenvoodo filmas buvęs pataisytas ta prasme, kad suomių vietoje atsiradę graikai, o rusų vietoje — vokiečiai. Ogi po Pearl Harbor atakos ir Vokietijos paskelbimo karo Jungtinėm

Valstybėm, kaip garuote išgaravę Washingtono vadovaujantiem sluoksniam iš atminties tokie artimos praeities įvykiai, kaip buvę siaubingieji “valymai” sykiu su prisiminimais, kad tuos kruvinus “valymus” vykdę tie patys vyrai, kurie dabar rikiuoja ir vairuoja Rusijos karo pastangas ir diplomatiją. Išgaravęs iš atminties dar visai neseniai NKVD vykdytas žiaurus susidorojimas su rytinės Lenkijos ir Baltijos valstybių nieku dėtais gyventojais. Išgaravęs iš atminties faktas, kad Rusijos įsijungimas į karą nebuvęs nei jos vairuotojų darbas, nei jų pasirinkimas. Atvirkščiai, jie desperatiškai stengęsi karo išvengti, ir tebūti liudytojais be jokio apgailestavimo Vakarų tolimesnių nesėkmių frontuose, tikėdamies, kad konfliktas būsiąs pakankamai ilgas ir kruvinas abiejų karo pusių — Vokietijos ir jos priešų — kariniam potencialui nualinti . . . Plačiu mastu buvęs ignoruojamas faktas, kad jau 1941 pabaigoje Vakarų sąjungininkam Stalinas pateikęs iš esmės tuos pačius sovietų reikalavimus, kuriuos jis buvo pateikęs Hitleriui kaip Sovietų Sąjungos sąskaitą už neutralumą. Vietoj užmirštos vakarykščių faktų praeities ir ignoravimo šios dienos Stalino reikalavimų, buvęs tik sistemingai įtaigojamas sovietų tautos herojinių pastangų didingumo paveikslas, tautos, kovojančios už žmonijos ateitį, laisvę nuo bet kokios tironijos, visai nutylint tai, kaip karo pergalės vaisius planuoja išnaudoti Sovietų Sąjungos vairuotojai.

Buvę naudojami svarūs argumentai už reikalą sovietinį karo sąjungininką idealizuoti, už reikalą stiprinti amerikiečių tikėjimą pokariniu su sovietais bendradarbiavimu, kuris labai daug lėmė prezidento Roosevelto karo meto politiką. Buvo argumentuojama, kad, be amerikiečių tikėjimo rusus ir amerikiečius kovojant už tuos pačius dalykus, neįmanoma būtų išlaikyti amerikiečių karinių pastangų entuziazmo ir pasirengimo teikti Rusijai karinę pagalbą. Ogi be tokios Amerikos pagalbos, taip pat be moralinės paramos ir be Amerikos reiškiamo pasitikėjimo Sovietų Sąjunga, esą Stalinas galėtų padaryti separatinę taiką su Hitleriu, įgalindamas visas nacių jėgas sukoncentruoti Vakarų fronte. Dviguba baimė — baimė Rusijos visiško pakrikimo ir baimė separatinės Rusijos-Vokietijos taikos — labiausiai veikusi Jungtinių Valstybių karinį “estab-lishmentą”. Tos dvigubos baimės pamėklė Amerikos karinę vadovybę persekiojusi visą karo metą, versdama teikti sovietam visais įmanomais būdais materialinę ir moralinę paramą. Jau paskutinės karo savaitės ir pokarinių santykių pradžia išblaškiusi kaip dūmus prezidento Roosevelto ir jo aplinkos taip atsidėjus puoselėtą Jungtinių Valstybių su Sovietų Sąjunga pokarinio bendradarbiavimo sapną. Tik Amerikos visuomenė šitokiai “staigmenai” nebuvusi paruošta ir jos pabudimas iš anos karo meto euforijos todėl nubloškęs ją į kitą kraštutinumą. Žmonėm, — kurie buvę per keletą metų užtikrinami, kad busimoji pasaulio taika bus garantuota Rusijos-Amerikos pokarinio bendradarbiavimo, dabar, tokiam bendradarbiavimui esant neįmanomam ir kasdien vis aiškiau ryškėjant Rusijos Amerikos siekimų konfliktui, — Rusijos-Amerikos santykių raida neišvengiamai sukūrė ir suaktualino naujo karo viziją. Ją ypatingai sustiprino Sovietų Sąjungos susilaikymas nuo savo karinių jėgų demobilizacijos, karo veiksmam pasibaigus. O pagal karinių planuotojų logiką karinis pajėgumas diktuojąs ir karines intencijas. Sovietų karinis pajėgumas, ypač po to, kai sovietai įsitaisę branduolinių ginklų, Jungtinių Valstybių kariniam planuotojam kėlęs didelį susirūpinimą. Čia verta prisiminti, kad ta Jungtinėse Valstybėse suaktualėjusi naujo karo vizija buvo labai justi ir Europoje. Ji neaplenkė ir Vokietijoje įsitaisiusio Vilko. Tačiau, kai ta Jungtinių Valstybių naujo karo vizija savo aktualumą prarado, ar dėl jos buvusio tam tikro poveikio Vilkui yra pagrindas jam priekaištauti stoką įžvalgos į tarptautinę raidą?

Kennano nuomone, ir Rusijos nesidemobilizavimas, karo veiksmam pasibaigus, ir įsitaisymas branduolinių ginklų, ir Korėjos karas Amerikos buvo klaidingai interpretuojami kaip sovietinės ekspansijos reiškiniai. Esą Rusija per šimtmečius laikiusi ir taikos metu daug didesnes karines pajėgas, negu kad iš šalies atrodė būtų reikalinga. Taigi tik tą tradiciją ir sovietai tęsią. Esą Stalinas supratęs branduolinio ginklo savižudišką pobūdį ir jo betiksliškumą, bet Vakarų nusistatymas branduolinį ginklą vartoti privertęs ir sovietus juo apsirūpinti. Esą Korėjos karas buvęs ne koks Sovietų Sąjungos pasaulinės hegemonijos siekimo prasiveržimas, kaip kad Washingtono “establish-mentas” interpretavęs, o tik lokalinio pobūdžio sovietų bandymas apsidrausti nuo Amerikos grėsmės, Amerikai įsitaisius nuolatines karines bazes Japonijoje. Ir 1948 sovietų inscenizuotą perversmą Čekoslovakijoje ir Berlyno blokadą, Kennano nuomone, reikia laikyti iš esmės apsiginamo pobūdžio ėjimais ryšium su Marshallo planu, su pasiruošimais sudaryti V. Vokietijos vyriausybę, suorganizuoti NATO, nes visa tai Maskva supratusi kaip Vakarų iniciatyvą sutrukdyti Sovietų Sąjungai pasinaudoti savo karinės pergalės prieš Vokietiją vaisiais.

Klaidingą sovietinių ketinimų bei ėjimų interpretaciją Washingtone esą skatinę ir tokie veiksniai, kaip Chiang Kai-šeko Kinijos akcija, “pavergtųjų tautų” (kabutės Kennano), “lobby”, senatoriaus McCarthy fantasmagorijos ir t.t.

Dar daugiau pagrindo Jungtinių Valstybių klaidingai sovietinės politikos interpretacijai esą davusi pačių sovietų laikysena, kurioje visą laiką buvę grasinimo elementų, ir tai ne vien retorinio pobūdžio. Prie to dar prisidėję sovietų nepaisymas tiesos, pretenzija į neklaidingumą, perdėtas slaptumas, pertemptas ginklavimasis, žiaurus satelitiniuose kraštuose viešpatavimas ir represinė vidaus politika. Visa tai kėlė Amerikos viešosios opinijos pasišlykštėjimą ir pasipiktinimą. Maža to. Amerikiečių įtarimus sovietų politikos pikta lemiančiu dviveidiškumu įpatingai stiprinę sovietų antiamerikinės propagandos tiršti debesys. Toje propagandoje Amerika vaizduojama pačiu pikčiausiu, pačiu militariškiausiu, pačiu imperialistiškiausiu agresorium.

Blogiausia Jungtinių Valstybių — Sovietų Sąjungos santykiuose, Kennano manymu, buvę tai, kad abiejose valstybėse — Sovietų Sąjungoje ir Jungtinėse Valstybėse — stoka blaivaus supratimo antros pusės intencijų bei ėjimų atšipinusi įžvalgos jautrumą. Dėl to Jungtinės Valstybės nepastebėjusios ir neišnaudojusios tikrų ir reikšmingų poslinkių Sovietų Sąjungoje po Stalino mirties, būtent, 1955-1960 metų laikotarpiu. Ir 1956 Vengrijos sukilimą, Kennano manymu, Amerika ir neteisingai supratusi ir nenaudingai dėl jo reagavusi. Nesusipratimas ėjęs iš daugelio amerikiečių negebėjimo įsisąmominti, kad paskutiniame karo tarpsnyje ginklų jėga rytų Europai atnešta sovietų hegemonija tylomis buvo ir Jungtinių Valstybių priimta kaip rimtas patvarkymas, kuriam išlaikyti prireikus sovietai gali pavartoti tas pačias priemones, kuriomis sovietų hegemonija į Rytų Europą buvo atnešta. Todėl dėl Vakarų ginkluotų jėgų panaudojimo Vengrijos atveju negalėjo būti apčiuopiamos alternatyvos. Vengrijai Jungtinės Valstybės gal būt galėję naudingai padėti tik pasiūlydamos Sovietų Sąjungai modifikuoti savo, Jungtinių Valstybių, karines pozicijas Vakarų Europoje mainais už tai, kad Sovietų Sąjunga neintervenuotų Vengrijos įvykių. Tačiau to meto tarptautinė padėtis tokį bandymą sukliudžiusi.

Ar tik paties Chruščiovo iniciatyva savo pašlijusiam autoritetui gelbėti, ar bendru politbiuro ir karinės vadovybės sutarimu pradėtos pastangos įsteigti raketų bazę Kuboje Jungtinių Valstybių — Sovietų Sąjungos santykių raidą tik dar labiau sukomplikavusios. Tik Chruščiovui nuo Kremliaus scenos pasitraukus, prezidentui Johnsonui susidariusios naujos galimybės Jungtinių Valstybių — Sovietų Sąjungos santykiam peržiūrėti. Sovietų vidaus teroras ir slaptosios policijos sauvaliavimas buvę pusėtinai pristabdyti. Šiek tiek buvę atleisti varžtai rusų bendradarbiavimui su užsieniečiais. Prezidentas Johnsonas ir jo Valstybės sekretorius Dean Ruskas to negirdomis nepraleidę. Tada ir buvę pasiekti susitarimai dėl tiesioginio lėktuvų susisiekimo, dėl naujų konsulatų steigimo, dėl kai kurių žvejybos dalykų. Bet tolimesnę šios krypties Amerikos-Rusijos santykių raidą pertraukė 1968 sovietų invazija į Čekoslovakiją ir Vietnamo karas.

Nixono-Kissingerio vadinamos detente politikos teigiami rezultatai Jungtinių Valstybių — Sovietų Sąjungos santykiam dar taip arti, kad priminimo nėra reikalingi. Kennano nuomone, Kremliaus palankumą Washingtono detente politikos iniciatyvai lėmę du reikšmingi tarptautiniai faktai: Jungtinių Valstybių pasitraukimas iš Vietnamo ir Jungtinių Valstybių santykių su Kinija susimezgimas. Sovietų Sąjungai parupusi galimybė savo santykiais su Jungtinėmis Valstybėmis stiprinti savo poziciją vis-a-vis Kinijos ir sykiu apsidrausti nuo galimo vienašališkumo Kinijos — Jungtinių Valstybių santykiuose. Savo ruožtu Nixonas su Kissingeriu buvę pakankamai įžvalgūs suvokti, kad vadinamo šaltojo karo politikos nelankstumas Jungtinių Valstybių interesam nesąs naudingas. Suprantama esą, kad detente politikos turinys ir apimtis esą labai aprėžti, nes Sovietų Sąjungos vairuotojai stropiai saugoją, kad detente neturėtų poveikio Sovietų Sąjungos vidaus režimui ir kad nekliudytų Sovietų Sąjungos marksistinėm pozicijom, santykiaujant su kitomis valstybėmis ir jų, tų kitų valstybių, problemas sprendžiant.

Kennanas nesvarsto, ar ir kiek detente politikos padėtį Jungtinėse Valstybėse bus veikusi Sovietų Sąjungos rolė 1973 Artimųjų Rytų kare ir 1975 — Angolos įvykiuose, tik pastebi, kad Washingtone niekada nestigę spaudimo į detente politiką. Jacksono-Vaniko priedas prie Jungtinių Valstybių — Sovietų Sąjungos prekybos sutarties ratifikavimo ir tokiu būdu jos palaidojimo detente politikai sudavęs didelį smūgį. To padariniai: tušti ginčai dėl Helsinkio susitarimų redakcijos, konfliktas dėl Angolos, pagaliau, gausybė aliarmuojančių pareiškimų Washingtone dėl Sovietų Sąjungos ginklavimosi tempų. Tai esą liudija ne detente politikos nesėkmę, o tik Jungtinių Valstybių — Sovietų Sąjungos santykių pablogėjimą.

Mesdamas žvilgį į Jungtinių Valstybių — Sovietų Sąjungos santykių ateities perspektyvą, Kennanas pripažįsta, kad tų santykių kelyje yra sunkiai įveikiamų kliūčių (“formidable impediments”). Sovietų Sąjungos vadovybė neabejotinai tęsianti savo represinį vidaus režimą, kuriuo nuolat piktinsis platūs amerikiečių sluoksniai. Sovietų Sąjunga ir ateity tęsianti savo tariamą teisę ar pareigą kartkartėm retoriškai apkaltinti Jungtines Valstybes ir kitų valstybių antiamerikinėm politinėm grupėm savo paramą teikti tokiu pavidalu, kurį Amerika laikys nesuderinamą su Sovietų Sąjungos — Jungtinių Valstybių gerų santykių noru. Sovietų Sąjunga, esą veikiau todėl, kad ji rusiška, o ne todėl, kad komunistinė, ir toliau laikysianti daug didesnio masto karines pajėgas, nei regima grėsmė jos saugumui tatai pateisintų. Sovietų Sąjunga taip pat tęsianti laivyno ir tolimojo veikimo branduolinių raketų ginklavimąsi, aiškindama, kad tuo tesiekianti lygybės su Jungtinėmis Valstybėmis, bet tuo pačiu įtaigodama ir abejonę, ar tos pastangos dėl tariamos lygybės su Jungtinėmis Valstybėmis faktiškai be nebus pastangomis pasiekti lemiančio ir nepakeičiamo Sovietų Sąjungos pranašumo. Pagaliau, Sovietų Sąjungos politika ir ateityje būsianti paslapčių politika, laikoma paslapčių skrynioje, tuo būdu sukeldama išpūstus įtarimus.

Antra vertus, Sovietų Sąjungos vadovybė suprantanti ir ateity suprasianti, kokius pavojus sudarančios branduolinio ginklavimosi lenktynės ir kokia savižudiška esanti branduolinio karo prigimtis. Šiuo metu Sovietų Sąjungą valdančią, palyginti, susenusią, išsisėmusią biurokratiją artimoj ateity pakeisianti jaunesnioji valdininkų karta, kuri atrodanti nemažiau užsispyrusi kaip vyresnioji, nemažiau pajėgi ir nemažiau nacionalistinė, tačiau pragmatiškesnė, mažiau sukaustyta ideologinių varžtų, mažiau vengianti bendrauti su svetimšaliais. Visi tie veiksniai užtikrina, kad branduolinio karo didesnės grėsmės, nei kad yra buvusi praeityje, nebus, jei tik Jungtinių Vasltybių politika protingai prisitaikys prie minėtų oficialiosios Rusijos kontradikcijų ir įsisąmonins, kokia kolosali rizika priklauso nuo Jungtinių Valstybių — Sovietų Sąjungos santykių. O kad tai įvyktų, Amerikos užsieninė politika turėsianti įveikti kai kurias savo savybes, kurios praeityje kliudę sėkmingai dorotis su šia labai neįprasta, labai pavojinga ir labai rimta sovietinio veiksnio problema. Jungtinių Valstybių užsieninė politika, būtent, turėsianti įveikti savo subjektyvumą, kuris amerikiečius nuteikęs prosovietiškai Stalino siautėjimo metais ir antisovietiškai Chruščiovo dienomis. Jungtinių Valstybių užsieninė politika taip pat turėsianti įsigyti daugiau tolydumo ir daugiau tikroviškos vizijos.

Atrodo, kad šiai Kennano autoritetu paremtai Jungtinių Valstybių — Sovietų Sąjungos santykių analizei paskelbti buvo sąmoningai parinktas laikas, kai Jungtinės Valstybės švenčia savo 200 metu nepriklausomybės paskelbimo sukaktį ir ruošiasi prezidento rinkimam, kai Valstybės sekretoriaus Kissingerio sugebėjimų populiarumas labai kritęs ir detente politikos kritikai, Kennano žodžiais tariant, “have the bit in their teeth”.

Lietuvos ir apskritai sovietų pavergtųjų tautų reikalų požiūriu Kennano analizė yra instruktyvi. Ji atskleidžia Jungtinių Valstybių užsienio politikoje tarpusavyje rungtyniaujančias skirtingas pažiūras. Ji taip pat atskleidžia Jungtinių Valstybių visuomenės nuotaikų reikšmę prezidento politikai. Ji taip pat išryškina Jungtinių Valstybių politiką Rytų Europos padėties klausimu.

F. A.