JUOZAS BRAZAITIS LAIKINOJOJE LIETUVOS VYRIAUSYBĖJE

STASYS RAŠTIKIS

Gen. Stasys Raštikis, buv. Lietuvos kariuomenės vadas ir krašto apsaugos ministras

Lietuvos Laikinojoje vyriausybėje 

Dar prieš II-jį Pasaulinį karą Lietuvoje tekdavo girdėti labai gerų atsiliepimų apie prof. J. Ambrazevičių, vėliau pakeitusį savo pavardę ir pasivadinusį Brazaičiu. Geriausiai pažinojau jį 1941 metais Lietuvos Laikinojoje Vyriausybėje, kurioje jis ėjo ministerio pirmininkas pareigas. Iki tol jis buvo žinomas kaip geras kultūrininkas. Laikinojoj Vyriausybėje jis pateko į naują veiklos sritį, į sunkių ir karštų politinių įvykių centrą. Kaip jis pateko į tokios politikos sūkurį? Žymiai vėliau jis man rašė:

. . . Malonu girdėti iš Jūsų, kuriam teko visas nepriklausomos Lietuvos atsikūrimo, klestėjimo ir žlugimo naštas bei skausmus pakelti. Aš buvau jau naikinamos Lietuvos vaikas, ir mano rolė tebuvo kamščio rolė — užkimšti skyles, kurios atsirado sunaikinus kvalifikuotus žmones. Kamšiojau skyles net tokiose srityse, kurios man buvo svetimos, kurių nekenčiau, kurios mane pati naikino . . .

Taip net per daug kukliai jis nusako savo rolę vyriausybėje ir vėliau mūsų išeivijos politikoje, nors iš tikrųjų jis atliko tą rolę ne kaip jo pavadintas “kamštis”, bet kaip vienas iš geriausių ir gabiausių mūsų politikų.

Sukilimas ir Laikinoji vyriausybė

Lietuvių sukilimas prasidėjo vokiečių - rusų karo antrąją dieną, t. y. 1941.VI.23, naktį iš sekmadienio į pirmadienį. Brazaitis buvo vienas iš aktingiausių sukilėlių Kaune. Tą naktį 3 val., daugiausia jo pastangomis, jau buvo suredaguotas trumpas viešas pranešimas apie Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, apie Laikinosios vyriausybės sudėtį ir atsišaukimas į ūkininkus, darbininkus ir tarnautojus. Po kelių dienų paaiškėjo tokia pastovi Laikinosios Vyriausybės sudėtis:

K. Škirpa — ministeris pirmininkas, J. Ambrazavičius — švietimo ministeris, A. Damušis — pramonės min., V. Landsbergis —    komunalinio ūkio min., M. Mackevičius — teisingumo min., J. Matulionis — finansų min., J. Novickis — susisiekimo min., J. Pajaujis — darbo min., S. Raštikis — krašto apsaugos min., R. Skipitis — užsienio reikalų min., J. Šlepetys — vidaus reikalų min., P. Vainauskas — prekybos ir kontrolės, K. Vencius —    sveikatos min. ir B. Vitkus —    žemės ūkio min.

Vėliau prof. Brazaitis aiškino “Vienų vieni”, 78 p., kad:

Sudarytoji vyriausybė bei jos visas aparatas nebuvo koalicija ta prasme, kad vyriausybės nariai nebuvo partijų ar grupių deleguoti. Koalicija bet gi buvo kita prasme— buvo sutelkti įvairių ideologijų ir politinių nusistatymų žmonės darbo ir kovos reikalui.

Beveik tuo pačiu laiku, tik viena diena anksčiau, t. y. birželio 22 d., K. Škirpos taip pat buvo suformuota ir kitos sudėties Lietuvos vyriausybė, kuriai neteko eiti savo pareigų ir kuri užleido savo vietą sukilusių lietuvių paskelbtai vyriausybei. Tos vyriausybės sudėtis buvo tokia:

K. Škirpa — min. pirm. ir užs. reik. min., J. Augustaitis — susisiek. min., K. Brunius — darbo ir soc. aps. min., E. Galvanauskas — min. pirm. pavaduotojas ir finansų min., A. Gerutis — propagandos min., P. Gužas — vid. reik. min., A. Maceina — švietimo min., P. Karvelis — žem. ūkio min., S. Raštikis — krašto aps. min., R. Skipitis — teisingumo min. ir K. Žalkauskas — valstybės kontrolierius.

Laikinosios sostinės gatvėse dar tebevykstant kovoms tarp sukilėlių ir besitraukiančių rusų, Kaune buvę paskelbtosios vyriausybės nariai jau rinkosi pirmojo posėdžio Žaibo spaustuvėje Donelaičio gatvėje. Ne visi ministeriai galėjo susirinkti, nes trys iš jų tebebuvo dar laukiami iš Berlyno, kiti dar prieš sukilimą buvo rusų jau deportuoti iš Lietuvos, dar kiti tą dieną dar laisvinosi iš bolševikų kalėjimų arba buvo bolševikų dar užimtoje provincijoje. Nebuvo ir ministerio pirmininko K. Škirpos, kurio vokiečiai ir vėliau neišleido iš Berlyno. Iš susirinkusių niekas nenorėjo pavaduoti ministeri pirmininką. Tą padėtį išgelbėjo švietimo ministeris prof. Ambrazevičius. Visų prašomas, jis pasižadėjo eiti pirmininko pareigas iki ministerio pirmininko atvykimo iš Berlyno. Kada vėliau paaiškėjo, kad vokiečiai Škirpos neišleidžia ir neišleis, Brazaitis pasiūlė pirmininko pareigas laikinai eiti iš pradžių Matulioniui ir vėliau Raštikiui. Jiems nesutikus, Brazaitis liko faktiškuoju ministerio pirmininko pavaduotoju per visą Laikinosios Vyriausybės gyvavimą. Nors jis buvo tik pirmininko pavaduotojas, tačiau jam teko beveik visai savarankiškai vadovauti vyriausybei, nes susisiekimas ir ryšiai su Berlynu, kur tuo metu gyveno ministeris pirmininkas Škirpa, dėl vykusio karo ir dėl pačių vokiečių trukdymų buvo labai apsunkinti. Pats Škirpa šitaip atestuoja ėjusį ministerio pirmininko pareigas prof. Brazaitį (“Sukilimas”, 482 p.).

Geresnio pasirinkimo negalėjo būti. Nors prof. J. Ambrazevičius prieš tai jokioje valdžioje nebuvo dalyvavęs ir todėl patirties vyriausybės darbams vadovauti iš praeities neturėjo, tačiau greitai pasireiškė kaip tvirtos valios, greitos orientacijos ir sumanus politikoje valstybininkas. Žymia dalimi dėka tik šiems vadovaujančiojo talentams ir besąlyginiam pasišventimui Lietuvos valstybės atkūrimo darbe, sakyta vyriausybė, nors ir priversta veikti begaliniai sunkiomis, be to, politiškai nepaprastai painiomis aplinkybėmis, išvengė stambesnių klaidų arba kokios katastrofos ir išsilaikė savo pareigų vykdyme 6 savaites, atsispirdama prieš visas nacių intrigas, spaudimus ir grasinimus, kad pasišalintų nuo atsikūrusios Lietuvos valstybės vairo.

Brazaičio veikla vyriausybėje

Prof. Brazaitis taip aprašo buvusius vyriausybės uždavinius (“Vienų vieni”, 77-80 p.):

Pirmas vyriausybės uždavinys buvo— pastatyti atvyksiančius vokiečius prieš įvykusį faktą, kad Lietuva yra nepriklausoma ir jos vyriausybė jau yra atstačiusi tvarką įstaigose bei įmonėse.

Antras vyriausybės uždavinys buvo atpalaiduoti kraštą nuo sovietinio režimo pėdsakų. Formaliai atsipalaiduoti nebuvo sunku. Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungų juk lietuvių visuomenė nepripažino ir jį laikė pasibaigus su sovietinės okupacijos dingimu. Sukilimo faktas dar aktyviau pabrėžė atsikratymų nuo bolševikinės okupacijos ir jos sistemos. O žodžiais tai deklaravo sukilimą vykdęs Aktyvistų Frontas birželio 23 ir laikinoji vyriausybė savo atsišaukime į tautą, kuris buvo surašytas greitosiom tų pat birželio 24-25 naktį, tą rytų vyriausybės narių papildytas, aprobuotas ir tą dieną paskelbtas dienraštyje “Į Laisvę” Nr. 2.

Tačiau gyvenime teko susidurti su eile sovietinių įstatymų, kuriais jau buvo tvarkomas praktinis gyvenimas, ir kuriais įstaigos buvo sukurtos ar panaikintos. Vyriausybei teko skelbti atskirus sovietinius įstatymus negaliojant, grąžinti įstatymus, veikusius Lietuvoje prieš okupacijų, o kur gyvenimas reikalavo, teko leisti naujų potvarkių.

Atsiribodama nuo Sovietų Sąjungos ir jos gyvenimo formų, laikinoji vyriausybė nieku nesiangažavo Vokietijos atžvilgiu. Ji tenkinosi dviem aiškiais pasisakymais: pasisakymu už Lietuvos nepriklausomybę ir pritarimu Vokietijos kovai prieš bolševizmų.

Trečias vyriausybės siekimas buvo pasireikšti su savo socialiniu veidu. Ūkiniame gyvenime, pabrėždama privatinės iniciatyvos principą, ji betgi neišleido iš akių socialinės lygybės reikalo.

Tuos principinius Lietuvos Laikinosios vyriausybės uždavinius vykdydamas, Brazaitis veikė labai sistemiškai, šaltai, apgalvotai, pasitardamas ne tik su kitais vyriausybės nariais, bet ir su lietuvių aktyvistų organizacijos svarbiausiais veikėjais, su savo senais draugais, su politinių, ekonominių, kultūrinių, mokslinių, karinių ir dvasinių sričių žinovais. Vyriausybės posėdžiai buvo jo šaukiami gana dažnai, tačiau juose buvo sprendžiami iš anksto atskirose ministerijose su žinovais jau išstudijuoti ir apsvarstyti klausimai, kuriems buvo reikalingi tik principiniai vyriausybės sprendimai arba konkretūs principiniai nurodymai. Vyriausybės posėdžiuose jis vengdavo smulkmenų ir pavesdavo jas apsvarstyti pačiose ministerijose arba jo paties pasitarimuose su atskirais ministeriais. Tokiu būdu vyriausybės posėdžiuose nebuvo gaišinamas brangus laikas ir ilgos valandos. Mane ypač imponavo paties prof. Brazaičio konkretiškumas ir to paties reikalavimas iš kitų ministerių. Painesnių klausimų medžiagą jis imdavosi studijuoti į namus, kur kartais užsisėdėdavo iki vėliausios nakties. Tokio darbštaus ministerio pirmininko man iki tol dar nebuvo tekę matyti.

Vėliau, vokiečių okupacijos metais, Lietuvoje buvo išleisti “Laikinosios Lietuvos vyriausybės įstatymai, nutarimai ir protokolai”. Reikia atsiminti ir įspėti, kad tai buvo ne Lietuvos Laikinosios vyriausybės, bet po jos likvidavimo pirmojo generalinio tarėjo prie vokiečių generalinio komisaro įstaigos leidinys. Jame yra ir tokių potvarkių ir projektų, kokių Laikinoji vyriausybė nebuvo priėmusi ar išleidusi.

Savo uždaviniams ir numatytai programai vykdyti ir prof. Brazaitis ir visa Laikinoji Vyriausybė susilaukė didžiausių ir kartais net visai netikėtų reikalavimų ir nenugalimų kliūčių iš vokiečių politikų ir Berlyne, ir Kaune: Berlyne teko kovoti su tokiais vokiečių reikalavimais ir jų statomomis kliūtimis min. pirm. Škirpai, o Kaune daugiausia prof. Brazaičiui ir gen. Raštikiui.

Vyriausybės kova su vokiečiais

Vokiečių politiniuose planuose užkariautuose Rytuose nebuvo numatyta nepriklausomų Baltijos valstybių. Todėl ir Lietuvos Laikinosios vyriausybės atsiradimas sukilimo metu buvo vokiečiams labai nepageidaujamas, tuo labiau, kad nei latviai, nei estai tuo metu nebuvo paskelbę savo vyriausybių. Vokiečiams reikėjo nepageidaujamą Lietuvos vyriausybę pašalinti arba paversti ją kokiu nors kitu vokiečiams paklusniu organu. Griebtis prieš lietuvius labai radikalių priemonių, ypač po pavykusio lietuvių sukilimo prieš bolševikus, vokiečiai nedrįso. Jų priemonės buvo kitokios, būtent:

a) Vokiečiai pirmiausia sulaikė Berlyne Lietuvos Laikinosios vyriausybės min. pirmininką Škirpą, ne tik neleisdami jam atvykti į Lietuvą vadovauti Laikinajai vyriausybei, bet net Berlyne izoliavę jį nuo politinės veiklos. Nebuvo išleistas iš Berlyno ir Laik. Vyriausybės užs. reik. min.

R. Skipitis. Tačiau tai nesutrukdė Lietuvos vyriausybės veiklos, nes Kaune atsirado labai veiklus ir protingas Škirpos pavaduotojas — tos pačios vyriausybės švietimo ministeris prof. Ambrazevičius - Brazaitis;

b)    Tada vokiečiai atgabeno iš Berlyno į Kauną tos pačios vyriausybės krašto apsaugos ministeri gen. Raštikį, tikėdamiesi iš jo susilaukti palankaus sau bendradarbiavimo. Deja, jiems nepavyko, nes ir Raštikis Kaune, kartu su prof Brazaičiu ir su visais kitais Laikinosios vyriausybės nariais, sudarė vieną bendrą patriotinį frontą kovoje už Lietuvos nepriklausomybę ir už jos vyriausybę. Raštikio ryšiai su kitais vyriausybės nariais liko neišardomi, ir jam, kartu su prof Brazaičiu, teko didžiausia našta kovoti su vokiečių politiniais siekiais ir jų intrigomis;

c)    Stengdamiesi išardyti Laikinąją vyriausybę, vokiečiai siūlė įsteigti “pasitikėjimo tarybą” (Vertrauensrat) ir siūlė joje pirmininkauti ir Raštikiui, ir Brazaičiui. Abudu jie griežtai atsisakė;

d)    Vokiečiai ne tik politiškai boikotavo Laikinąją vyriausybę, bet stengėsi ir betarpiškai trukdyti vyriausybės darbą. Vyriausybei nebuvo leista skelbti savo nutarimus, nurodymus ir informacijas nei spaudoje, nei telefonais, nei telegrafu, nei per radiją, nei viešais skelbimais. Vilniuje buvusiai lietuvių administracijai nebuvo leidžiama palaikyti ryšius su Kaune esančia vyriausybe. Vyriausybei buvo uždrausta naudotis susisiekimo priemonėmis, o turėti automobiliai buvo iš jos atimti. Vėliau buvo atimtos ir vyriausybės patalpos, ir net rašomosios mašinėlės. Net vyriausybės foto nuotraukos ir jų negatyvai buvo konfiskuojami. Prof. Brazaitis nepasidavė tokiam vokiečių boikotui ir vis surasdavo priemonių ir būdų nesustabdyti vyriausybės veiklos;

e)    Vokiečių propaganda Lietuvoje, ir net iš dalies ir užsienyje, skelbė, kad Lietuvos nepriklausomybė esanti tik lietuvių inteligentų, ir tai ne visų, bet tik mažos jų dalies, fantazija, nes ir pati ingeligentija esanti suskilusi, ir kad tautos dauguma nepasitikinti Laikinąja vyriausybe, ypač ūkininkai, benorį tik tvarkos, ramybės ir sotaus gyvenimo. Prof. Brazaičio iniciatyva labai greit buvo sušauktas politinių grupių ir visuomenės veikėjų pasitarimas, kurį vyriausybė painformavo apie savo darbus ir vokiečių trukdymus ir paprašė atvirai pasisakyti, ar pritariama vyriausybės pozicijai. Buvo gautas visuotinis pritarimas. Toks pat pritarimas rezoliucijų formomis pradėjo plaukti iš provincijos ir iš Kauno fabrikų darbininkų. Tauta pritarė vyriausybei;

f)    Reikalaudami, kad Laikinoji vyriausybė išsiskirstytų, bet negalėdami paveikti vyriausybės kitomis priemonėmis, vokiečiai griebėsi net grasinimų likviduoti pačius vyriausybės narius arba išvežti juos į koncentracijos stovyklą. Prof. Brazaitis nepabūgo;

g)    Vokiečiai buvo atsiuntę į Kauną dr. Kleistą iš NSDP užsienio politikos biuro. Savo gausios svitos akivaizdoje dr. Kleist pareiškė prof. Brazaičiui, kad vokiečiai negali toleruoti Lietuvos Laikinosios vyriausybės, kad jam pačiam esą uždrausta susitikti su Škirpa, kad vyriausybė turėtų persiformuoti į kokį komitetą ar tarybą prie vokiečių okupacinės valdžios, kad vyriausybės nariai tegul nors pakeičiu savo vizitines korteles bent kreipdamiesi į vokiečių įstaigas (“Vienų vieni”, 87 p.). Taigi vokiečių buvo sugalvotas naujas variantas Lietuvos vyriausybei likviduoti: vyriausybė ne išsiskirsto, bet tik persikrikštija ar persitvarko į tarybą. Žinoma, Brazaitis negalėjo sutikti;

h)    Kai vyriausybė nesiskubino paklausyti vokiečių reikalavimų, jie per dr. Greffe pagrasino represijomis ir davė pusės dienos terminą jų reikalavimams įvykdyti. Po pasitarimo, ar eiti oportunizmo keliu ir priimti tai, kas stipresniojo “geruoju” siūloma, ar stovėti savo idealistinėje pozicijoje, Brazaičiui pasiūlius, vyriausybė pasirinko antrąjį kelią;

i) Akcijai prieš vyriausybę vokiečių buvo panaudoti ir kai kurie vadinamosios voldemarininkų grupės lietuviai. Taigi buvo mėginta išsprogdinti Lietuvos vyriausybę pačių lietuvių rankomis. Tos grupės vardu net buvo įteiktas vokiečiams raštas, prašant nepripažino Laikinosios vyriausybės ir iki prof. Voldemaro grįžimo sutelkti visą valdžią Lietuvoje vokiečių karinės vadovybės rankose. Prof. Brazaitis buvo labai pasipiktinęs tokiu “savųjų” žygiu;

k) Ir pagaliau vokiečių Gestapo, kai kurių voldemarininkų padedamas, buvo suorganizavęs net atvirą sukilimą prieš vyriausybę. Tik dėl šalto Brazaičio reagavimo nebuvo prieita prie kraujo praliejimo tarp pačių lietuvių.

Iš šios trumpos apžvalgos matyti, kokiose sunkiose sąlygose teko veikti vyriausybei ir jos pirmininkui Brazaičiui. Jis buvo apkrautas nepakeliama valstybinių reikalų našta ir tuo pačiu laiku jam teko atlaikyti nuolatinius vokiečių puolimus ir pasikėsinimus prieš vyriausybės egzistenciją. Šiandien galima visai nešališkai tvirtinti, kad tuo metu buvusiose sunkiausiose sąlygose prof. Brazaičiui pavyko išlaviruoti vairą visai patenkinamai. Jam nepavyko pasiekti vyriausybės užsibrėžtų tikslų, tačiau tai buvo ne jo kaltė. Jis savo sunkią pareigą Tėvynei atliko su kaupu.

Laikinosios vyriausybės likvidavimas

Vokiečių spaudžiama, trukdoma ir terorizuojama vyriausybė vis tik išsilaikė 6 savaites. Vokiečiams paskelbus savo civilinės valdžios įvedimą į okupuotas Baltijos valstybes ir į Kauną atvykus vokiečių generaliniam komisarui dr. Renteln, Laikinoji vyriausybė kreipėsi į jį, norėdama betarpiškai išsiaiškinti principinius klausimus. Rugpiūčio 5 d. gen. komisaras Renteln, didelei savo padėjėjų svitai dalyvaujant, priėmė visą Laikinąją vyriausybę labai iškilmingoje oficialioje audiencijoje. Prof. Brazaitis įteikė dr. Rentelnui visų Laik. vyriausybės narių pasirašytą memorandumą apie teisinę Lietuvos būklę ir apie faktiškus politinius santykius bolševikų okupacijai Lietuvoje pasibaigus. Gen. komisaras buvo paprašytas perduoti tą memorandumą Reicho vyriausybei Berlyne. Tą pačią dieną vyriausybė susirinko paskutinio posėdžio. Padariusi savo 6 savaičių veiklos apžvalgą, vyriausybė konstatavo, kad:

Ji atsirado ne savo valia, bet buvo sukilėlių pastatyta, ir jai buvo patikėta ginti Lietuvos suverenumas. Per tas 6 savaites ji darė viską, kas galima, kraštui atstatyti, bet nuo pačios pradžios vokiečiai reiškė negližavimą laikinajai vyriausybei ir Lietuvos suverenumui, o paskui pradėjo statyti jai tiesiogines kliūtis, kurstyti prieš laikinąją vyriausybę tam tikras politines grupes ir avantiūristus, savivališkai spręsti kai kurių Lietuvos valstybės mažumų klausimų, nesutaikomai su lietuvių tautos tradicijomis ir įsitikinimais; pagaliau Civilverivaltungo įvedimas ir generalinio komisaro pareiškimas, kad laikinosios vyriausybės darbas esąs baigtas, padaro visiškai nebeįmanomą toliau laikinosios vyriausybės veikimų. Dėl to laikinoji vyriausybė konstatuoja, kad jos veikimas yra sustabdomas prieš jos ir prieš lietuvių tautos valią.

Tą savo posėdžio protokolą pasirašę vyriausybės nariai nuvyko į Karo Muziejaus sodelį, kur prie Nežinomojo Kareivio kapo, daugeliui kauniečių dalyvaujant, padėjo vainiką. Tų iškilmių nuotraukos vokiečių buvo konfiskuotos, o jų negatyvai sunaikinti.

Žymiai vėliau, 1951 m., Brazaitis savo laiškę rašė Laikinosios vyriausybės nariams:

Dešimt metų! Laikinosios vyriausybės veikimas buvo nutrauktas, bet ir po to jautėmės gyvas kolektyvas. Savo gyvybę simboliškai reiškėme bent susirinkdami Vasario 16 dienos išvakarėse. Kelios valandos atgaivindavo mūsų tarpusavio santykius ir reminiscencijas iš anų heroiškų dienų, kurios mus buvo atnešusios į gyvenimo paviršių. Buvo nuostabu, kaip Apvaizda ar aklasis likimas pasirenka kartais silpnus žmones didiems dalykams. Vyriausybės žmonės nelaikė savęs tinkamais tai misijai, kuri jiems buvo užkrauta. Bet vykdėm ją sąžiningai.

Šiandien, po dešimties metų, susirinkti negalim. Bet tikiu, kad ano kolektyvo dvasia tebėra gyva, kad jo žmonės ne tik reminiscencijomis gyvena, bet žiūri ir į ateitį. Nors mūsų nebaigtą darbą sėkmingai tęsia naujas kolektyvas, tačiau man rodos, kad kiekvienas iš L. Vyriausybės narių jaučias labiau už bet kokį tautietį įpareigotas atiduoti savo likusias jėgas Lietuvai, jeigu jos bus reikalingos ateityje . . .

Šiandien jau kelių iš mūsų kolektyvo nebeturime tarp gyvųjų. Keliems iš mūsų teko pereiti ir kaceto pragarą. Kaip miv rusiems priklauso mūsų prisiminimas, taip kentėjusiems mūsų pagarba prieš tų kančių, kuri žymi ir ilgai žymės lietuvių tautos kelią. Suminėdamas šiuos žuvusius ar kentėjusius, mintis nukryptų į tuos nežinomuosius herojus, kurie 1. vyr. pašaukti sudėjo savo gyvybes pirmomis karo dienomis. Tariu, kad mums visiems bus neužmirštamas tas birželio vakaras, kada laidojom Kauno kapuose 85 kritusius . . .

. . . Laikinosios vyriausybės sukilimo eiga bus gražus, kartoju, labai šviesus Lietuvos laisvės kovų istorijos lapas. Ir reikia, kad šitas lapas nebūtų užmirštas, kad jis būtų užrašytas teisingai ir su tokia meile (ne sau, bet kitiems kovotojams!), su kuria sukilimo dalyviai aukojosi tėvynei.

Brazaičio asmenybė

Savo veikale apie lietuvių rezistenciją (“Vienų vieni”, 381 p.) Brazaitis davė labai gražų palyginimą. Jis rašė:

Anglis, tūkstančius metų išgulėjusi po žeme, į paviršų iškelta, virsta šildymo, kaitinimo, deginimo priemone.

Gyvenimo faktai, kai juos iškeli aikštėn, gali taip pat šildyti, kaitinti ir net deginti— jei jie ras dvasių, galinčią kaisti ir degti.

Tą patį, ką čia prof. Brazaitis pasakė apie gyvenimo faktus, galima pasakyti ir apie žmones, ir apie patį profesorių Brazaitį. Ir jis, iškeltas aikštėn, šildė, kaitino, ir net deginte degino kitus savo idėjomis, savo žodžiais, savo pavyzdžiu ir darbais.

Tai buvo didelis patriotas, dirbęs ne savo gerovei bei garbei, bet Lietuvai ir savo tautiečiams. Jis buvo darbštus, energingas, gabus, nesismulkinantis, labai kietų principų, ir vis dėlto, kur reikia, lankstus, labai sąžiningas ir ypač jautrus visiems tautiniams ir moraliniams reikalams; su bendradarbiais buvo konkretus, švelnus, mokėjęs tvirtai ir gražiai vadovauti ir bendradarbiauti.

Tai buvo stipri ir politinėse bei rezistencinėse kovose užgrūdinta asmenybė. Politikos, ypač suktos politikos, jis nemėgo ir tik labai svarbių aplinkybių verčiamas eidavo į politiką. Jis drąsiai veikė per lietuvių sukilimą 1941 metais prieš bolševikus. Jis parodė daug daug drąsos, energijos ir iniciatyvos, vadovaudamas Lietuvos Laikinajai vyriausybei. Toks pat jis buvo ir vėliau vokiečių okupacijoje ir rezistencijos veikloje. Profesoriaus J. Ambrazevičiaus-Brazaičio veiklą Lietuvos Laikinojoje vyriausybėje bene geriausiai yra apibūdinęs a. a. prof. T. Petkevičius, tvirtindamas, kad Ambrazevičius sukęsis Laikinojoje vyriausybėje, kaip medžiojama lapė, ir sugebėjęs neįsipareigoti, ko neišvengė net visokie “ratai”.

Porą metų prieš savo mirtį Brazai man rašė:

‘“Nėra lengvas laikraštininko darbas, eina visuotinis pakrikimas, ir ne kartą apgailestauju, kad nelikau Lietuvoje. Bet tai silpnybės momentai. Belieka paskutinėm jėgom daryti tai, kas atrodo pareiga daryti. Tai visų mūsų likimas, kurį tenka priimti be mažiausio kam nors priekaišto”.

A. a. profesorius Juozas Ambrazevičius - Brazaitis buvo labai reta didžiadvasė lietuvių tautos asmenybė. Didžiuojamės, jį turėję, ir gailimės, jo netekę.