ESI HEROJUS, TAPK ŠVENTUOJU

Studentiški prisiminimai apie Juozą Ambrazevičių-Brazaitį

VINCAS KAZLAUSKAS

Vincas Kazlauskas, teisininkas, studentavimo metais, kai gyveno Tėvų Marijonų bendrabutyje Kaune

Pirmą kartą Juozą Ambrazevičių sutikau Kaune, kai 1927 įstojau į universitetą ir apsigyvenau Tėvų Marijonų bendrabutyje, Laisvės al. 61. Čia ir jis gyveno.

Vos susipažinęs, pastebėjau, kad Juozas yra draugiškas ir nuoširdus žmogus. Mane labai imponavo tai, kad jis, amžiumi daug vyresnis, kalbėjo su manim kaip su subrendusiu žmogumi. Pokalbiai su juo man taip patiko, kad aš dažnai lankydavausi jo kambaryje. Jis man pasidarė tikras globėjas ir patarėjas.

Savaitgaliais bendrabučio gyventojai susirinkdavome valgomajame kambaryje arba sodelyje ir čia vesdavome įvairiausias diskusijas. Temos buvo įvairios, permainingos. Tam pačiame bendrabutyje tada pas tėvus marijonus gyveno kun. Steponas Telksnys, kun. Kazimieras Barauskas (Baras), Pranas Mantvydas, Antanas Januševičius, Juozas Grušas, Stasys Barzdukas, Jonas ir Kazys Petrušaičiai, Pranas Samulionis, Sergiejus Treigys, Juozas Ambrazevičius (Brazaitis).

Jo veide spindėjo šypsnys

J. A. tuo metu mokytojavo “Aušros” mergaičių gimnazijoje. Man, pirmamečiui studentui, jis sudarė tėvišką įspūdį. Jis visuomet būdavo ramus, giliai susitelkęs. Kalbėdavo lėtai, niekad nesikarščiuodamas. Savo jausmus ir pergyvenimus mokėdavo gerai apvaldyti. Aš niekad nemačiau Juozo garsiai besijuokiančio, kad ir prie labai linksmų pašnekesių. Nors jis visiems imponavo savo rimtumu, išmintimi ir tam tikru kilnumu, tačiau jo veide visad spindėjo šypsnys. Ir atrodė, kad jis niekad negalėtų supykti. Visada buvo taktiškas ir santūrus. Pokalbiuose iš kitų išsiskyrė logika, idėjų brandumu ir patrauklia išsireiškimo forma.

Jo charakterį neblogai gali pavaizduoti jo reagavimas į vieną bendrabučio gyventojų studentišką išdaigą. O buvo taip. Pasinaudodami balandžio pirmosios “teise” (tai buvo 1928 metais), sumanėme paskambinti į kitoje gatvės pusėje esančią Kapulskio kepyklą ir “Romos” viešbučiui užsakyti tūkstantį bandelių. “Užsakymą” padarė Juozas Grušas. Pro langą stebėjome, kaip Kapulskio darbininkai skubiai krovė dėžes į sunkvežimį ir išvežė ir kaip už valandos parvežė atgal ir vėl turėjo iškrauti. Mums besikvatojant, į valgyklą įėjo Juozas Ambrazevičius. Vieni kitus pertraukdami, papasakojome jam padarytą “šposą”. Juozas išklausė mūsų pasakojimo ir ramiai pasakė: “Aš taip nedaryčiau”.

Ateitininkas ir darbštus literatas

Juozas visa širdimi buvo ateitininkas. Išviršinės formos (kepuraitės, špagos ir kt.) jo nežavėjo, bet viso veikimo pagrindu laikė idėjinį įsipareigojimą ir tų idėjų pritaikymą gyvenime. Vienoje ateitininkų šventėje, pamenu, jis kalbėjo, kad ateitininkai — tai gausiausia ir drausmingiausia organizacija, todėl turinti būti įsipareigojusi atlikti didžius darbus tėvynės labui.

Kartą Juozas pasiuntė mane pas prel. Jakštą-Dambrauską padaryti pasikalbėjimą spaudai. Jis mane taip puikiai tam pasikalbėjimui paruošė, kad pats Jakštas stebėjosi mano sugebėjimu taikliai iškelti laiko aktualijas. Prelatas, atsimenu, pabrėžė, kad marksistinės filosofijos šalininkai puola religiją, prisidengę mokslo vardu, o katalikai mokslininkai tyli, nors savo tarpe turi labai pajėgių žmonių.

Ambrazevičius jau tada turėjo labai didelę biblioteką. Skaitydamas knygas, darė ištraukas, katalogizuodamas jas pagal prof. St. Šalkauskio mokslinio darbo metodikos nurodymus. Jis tada rengė studiją apie Maironį. Kartą pokalbyje J.A. pastebėjo, kad poetai sukuria gražiausius eilėraščius įsimylėję. Tai patvirtinanti ir Maironio kūryba. Jis atidengė kelias Maironio meilės paslaptis, gavęs žinių iš pirmųjų šaltinių ir interpretuodamas tai kaip žmogiškąją tikrovę. Maironio monografijos ištraukas jis keliais atvėjais spausdino periodikoje, bet pats veikalas liko Lietuvoje, ir jo likimas nežinomas. J.A. buvo didelis Maironio gerbėjas.

Savo bibliotekoje J.A. buvo sutelkęs daug literatūros srities knygų ir svetimomis kalbomis, ypač vokiečių kalba. Literatūra, atrodo, buvo jo tikrasis pašaukimas.

Mes, jaunesnieji, matėme ne tik J.A. gabumus, bet ir didelį jo darbštumą. Jo paskaitos ir straipsniai būdavo labai sąžiningai paruošti. Kilus kokiem literatūriniams klausimams, mes visada kreipdavomės į J.A. Jo atsakymai būdavo įdomūs, gerai motyvuoti. Kartą aš jį paklausiau, kodėl jis, duodamas net labai išsamų paaiškinimą, visada dar prideda “aš manau”. Jis pasakė, jog literatūroje mažai tesą matematikos, o be to norįs, kad kiekvienas turėtų ir savo nuomonę. Literatūroje aksiomų nesą, tai neturį būti vietos ir tuštiems ginčams.

Juozas buvo tikras džentelmenas

Trečios šio šimtmečio dekados gale aktuali tema buvo moderniški šokiai. Iš bažnytinės hierarchijos pusės tiems šokiams buvo stiprus pasipriešinimas. Gan griežtą nuomonę tuo klausimu turėjo ir Ateitininkų Federacijos vadas prof. St. Šalkauskis. Ambrazevičius, nors pats iš vis nešoko, moderniškųjų šokių nesmerkė. Vėliau tie šokiai įsiteisino.

Ambrazevičiaus apsirengimas buvo tvarkingas, skoningas ir švarus, nors savo kostiumus dvigubai ilgiau nešiojo, negu mes, didesni padaužos. Rengėsi konservatyviai — rūbų eilutės būdavo tamsios spalvos, o taip pat ir kaklaraiščiai. Ne tik iš kalbos, elgesio, bet ir iš apsirengimo Juozas buvo tikras džentelmenas. Jis buvo mums pavyzdys ir savo taupumu — negėrė svaigalų, nerūkė, todėl visada turėjo pinigų. Gerai pažino gyvenimą, buvo praktiškas.

Jaunystėje J.A. turėjo labai gražius plaukus, kuriuos rūpestingai šukuodavo. Tačiau plaukai gan staiga ėmė slinkti ir gerokai praretėjo. Jis dėl to pergyveno ir iš kelių kartų dėl to skundėsi.

J.A. vienas iš pirmųjų Lietuvoje pripažino moterų emancipaciją. Mokytojaudamas “Aušros” mergaičių gimnazijoje pastebėjo, kad mergaitės ir savo gabumais, ir darbštumu dažnai pralenkia vyrus. Tačiau moterys, anot jo, dažnai neturinčios galimybių savo talentų išvystyti. Jis pats bendravo su didelio intelekto moterimis. Man atrodė, jog tuo metu jo artimiausia draugė buvo J.P.

Juozas Brazaitis 1927 metais Kaune su grupe studentų: stovi (pradedant antruoju iš kairės) — Antanas Šerkšnas, Kazys Petrušaitis, Serg. Treinys, Juozas Ambrazevičius (Brazaitis), Juozas Grušas, Antanas Januševičius (ilgametis "Ateities” redaktorius, nacių nužudytas Stutthofo konc. stovykloje), Jonas Petrušaitis, neatpaž. kunigas, Vincas Ramonas ir kiti neatpažinti; sėdi — Vincas Kazlauskas, Jonas Babinas, Pranas Samulionis... (Il-ras iš dešinės) Antanas Ankudavičius (Ankudas), kiti neatpažinti; apatinėje eilėj vidury — Pranas Krasnickis, kiti du neatpažinti

Pasinėręs į pedagoginį darbų

Vieną sekmadienį radau Juozą labai geroje nuotaikoje, tad išdrįsau paklausti, kodėl jis neieškąs sau žmonos. Jis man parodė dvi didžiules krūvas sąsiuvinių. “Ne tik darbo dienos, bet ir sekmadieniai užimti rašto darbų taisymu. Neliktų laiko žmonai”. Įdomesnius rašto darbus jis duodavo man paskaityti. Prisimenu vieną jo mokinės Šleževičiūtės rašinį apie lietuvišką romantizmą; rašinys buvo neapsakomai gražiai nuspalvintas religiniu koloritu. Tai buvo tuo įdomiau, kad Šleževičių šeima buvo tapatidinama su kairiąja visuomene. “Aušros” gimnazijoj mokinių tarpe buvo aukštų valdininkų ir net ministerių dukrų. Kartą, man esant jo kambaryje, ministeris Šilingas skambino mokytojui J.A. dėl dukters rašinio. Priekaištavo, kam jis pabraukęs žodį “bažnyčia”, kaip barbarizmą. Ministeris sakė, kad jis vartojęs daug metų šį žodį ir vartosiąs, o čia esąs tik kalbininkų išmistas.

Savo mokytoją “Aušros” gimnazijos mokinės labai pamėgo. Daugelis jų buvo į jį tiesiog įsimylėjusios. Tai man patvirtino buvusi jo mokinė Aldona Brazdžionienė. (Tai patvirtina ir šiame “ĮL” numeryje spausdinami K. Grigaitytės prisiminimai-Red.).

Kalbėdamas Juozas savotiškai ištardavo raidę “r”. Iš tikro tai jam kažkaip ir tiko, tarsi dar viena jo individualybė. Šiaip jau savo mintis dėstė logiškai ir su precizija. Vienas kolega juristas kartą išsireiškė, jog Ambrazevičius galėtų būti puikus teisininkas.

Iš Ambrazevičiaus pasidaro Brazaitis

Nors J.A. pašaukimas buvo literatūra, tačiau jau ir anais laikais jautriai sekė vidaus ir tarptautinę politiką. Tačiau to jautrumo niekur nerodė ir nei raštu, nei žodžiu nesileisdavo į politinius ginčus. Politinius klausimus svarstydavo, pagal prof. Šalkauskio vartojamą posakį, “sub specie aeternitatis”. Tai įžvalgaus politiko žymė.

Okupacijose ir apleidęs tėvynę, Juozas Ambrazevičius iš literatūros perėjo į politinio darbo lauką. Ne dėl karjeros, bet pareigos šaukiamas. Tai idealisto kelias. Ir tada iš Ambrazevičiaus jis pasidarė Brazaitis. Politinį darbą jam teko dirbti sunkiausiose sąlygose. Ir tose sąlygose jis atsiekė tiek daug, kad vargu kitam būtų pasisekę atsiekti. Jo asmenybė buvo geriausia jo vaisingo darbo talkininkė. Jis buvo pakantus išklausyti priešingą nuomonę ir pripažinti, kai ji teisinga. Tačiau savąją tiesą jis visada gynė faktais ir logiškais argumentais. Brazaitis buvo nepaprastai įžvalgus — jis gebėjo ne tik matyti gyvenimo realybę, pažinti žmones, pastebėti socialinio ir politinio gyvenimo įvykius, bet ir visa tai giliai analizuoti bei objektyviai įvertinti. Jo kritika visada buvo pozityvi. Kaip jis kalbėjo, kaip rašė, taip ir gyveno. Niekad nieko neniekino, neįžeidė, o vaižgantiškus deimančiukus gebėjo pamatyti ir pas savo priešininkus. Ambrazevičiui-Brazaičiui nebuvo svetimas ir švelnaus humoro jausmas.

Aplamai Juozą pažinau kaip pareigingą idealistą ir tikrą dvasios aristokratą. 1962 metais sutikau jį Los Angeles mieste ir mažiausio pasikeitimo jame nepastebėjau:    švelnus, nuoširdus, draugiškas. Su jo mirtimi netekome vieno iš pačių didžiųjų nepriklausomoje Lietuvoje išaugusių žmonių. Ir aš manau, kad jo paliktoji šviesa ne tik neužges, bet, priešingai, su laiko tėkmė augs ir stiprės.