AR RUSAI GALĖTŲ PASEKTI ŠVEICARIJOS PAVYZDŽIU?
Sovietų Sąjunga, jei panorėtų, galėtų tapti laisvų, savanoriškai susijungusių tautų bendrija. Bet Rusijos praeities tradicijos sunkia našta gula ant dabartinės kartos pečių. Marksizmas, būdamas esmiškai antidemokratiškas, įstojo į Rusijos tradicinės autokratijos vėžes, į jos beteisiškumo bei sauvališkumo nelaisvę ir su ja sutapo. Visai natūralu, kad rusų marksistai žygiuoja senu, carų pramintu keliu. Skelbdami pasauliui komunizmo idealus ir tuo būdu apgaudami daugelį naivių idealistų bei pasimetusių žmonių Vakaruose, rusai varo nacionalistinę ekspansijos politiką, pavergdami laisvas tautas ir jas prievartos priemonėmis rusindami. Rusų marksistai teoriškai yra patekę į neišsprendžiamus prieštaravimus tarp rusų nacionalizmo ir kosmopolitinio marksizmo.
Šveicarijos pavyzdys
Yra Europoje šalis, kuri kaip ir Rusija yra daugiatautė valstybė, bet kuri davė pasauliui tautinio darnumo ir nelygstamos tautinės tolerancijos pavyzdį. Tai nedidelė, neturtinga Šveicarija. Tačiau dėl žmonių darbštumo, sumanumo ir taikingos harmonijos šveicarai sukūrė didelę pramonę ir labai aukštą gyvenimo lygį. Šveicarijoje gyvena vokiečiai (75%) prancūzai (15%), italai (10%) ir apie 60,000 retoromanų, senovės keltų palikuonių. Nors vokiškai kalbantieji sudaro tris ketvirtadalius visų gyventojų, bet jie neturi jokių intencijų užmesti savo valią kitoms tautybėms. Visos keturios tautybės turi lygias teises ir visos jų kalbos oficialios. Pilietis įstaigose gali kreiptis bet kuria iš tų keturių kalbų ir tarnautojas privalo jam atsakyti ta kalba, kuria kreipiamasi. Tačiau žmonės, nepaisant, kokia kalba kalbėtų namie, visi jaučiasi esą šveicarais ir tuo didžiuojasi.
Kas šveicarus taip artimai suliedino į valstybinę bendruomenę? Aišku, kad laisvė ir visa laisvės atmosfera, kurioj jie gyvena ir kuria jie alsuoja. Kiekvienas šveicaras yra laisvas pilietis. Niekas jo neverčia išpažinti tą ar kitą tikėjimą ar netikėjimą, tą ar kitą ideologiją, niekas neverčia kalbėti ta ar kita kalba. Keli Šveicarijos kantonai iki šiolei išlaikė tiesioginę demokratiją: visi kantono piliečiai susirenka po atviru dangum, išrenka valdininkus, priima arba atmeta įstatymus. Šveicarijoj kiekviena tautinė grupė jaučiasi saugi, nes žino, kad niekas nesikėsins į jos kultūrinį vystymąsi. Dėl to Šveicarijoje nėra ir mažumų klausimo.
O kaip Sovietų Sąjungoj?
Sovietų Sąjunga kaip ir Šveicarija yra daugiatautė valstybė. Joje proporcingai nišų yra 25% mažiau, negu vokiečių Šveicarijoje. Vienok skirtumas tautybių klausimu šiuose dviejuose kraštuose yra kaip tarp dangaus ir žemės. Sovietų Sąjunga, nors oficialiai ir išpažįsta kosmopolitinę marksizmo ideologiją, tikrovėje siekia tapti griežtai tautine, vienalyte rusų komunistų imperija. Brutaliomis priemonėmis rusai pasiryžę surusinti visas nerusiškas tautas ir sunaikinti jų tautinę kultūrą. Bolševikai neišsivadavo iš nacionalistinės ir ekspansinės rusų carų tradicijos, siekusios kitas tautas užkariauti ir priversti paklusti.
Nesuradusi savo pašaukimo dvasinėj, religinėj, kultūrinėj bei ekonominėj kūryboj, rusų tautą tarsi magišką jėga traukia praeities tradicijos, žavi juos, kutena jų tautinę ambiciją, stačiai juos apstulbina ir pavergia. Net toks Leninas, profesinis internacionalistas, buvo priešingas federalinei santvarkos idėjai. Jie siekė vienalytės valstybės, kad galėtų lengviau ją valdyti. Aplinkybių verčiamas, jis priėmė federalinę santvarką, bet tik užsitikrinęs galią tiesioginiai ją valdyti per didžiai centralizuotą komunistų partiją. Kiekvienoj sąjunginėj respublikoj komunistų partija yra visagalė, sąžiningai vykdanti centrinio nišų komunistų polit-biuro įsakymus.
Nors Leninas ir prikaišiojo Ordžonikidzei ir Dzeržinskiui už Gruzijos nepriklausomybės panaikinimą, sakydamas, kad bolševikų priemonės tautoms apsaugoti turi skirtis nuo senojo ruso deržimordos, tačiau faktiškai jis pats buvo priešingas tautų apsisprendimo principui. Atskiros tautos negavo iš jo jokio užtikrinimo dėl savo laisvės. Jis kėsinosi ir į Baltijos valstybių nepriklausomybes. Todėl nei marksizmas-leninizmas, nei dabartiniai sovietų vadai neduoda jokios vilties nerusiškoms tautoms Sovietų Sąjungos apimtyje išlaikyti savo tautinę tapatybę. Visai kitaip yra satelitinėse valstybėse, kur tautines kultūras griaunančioji Maskvos ranka pilnai nesiekia. Ten sulydinimo į vieną “bendratautę” principas neveikia, ir niekas nekalba apie naujos “sovietinės nacijos” kūrimą.
Rusiškas fašizmas
Naujoji, 1961 metais paskelbta sovietų komunistų partijos programa neslepia Sovietų Sąjungos asimiliacinių tikslų. Joje užtinkame tokį išsireiškimą:
“Su komunizmo pergale Sovietų Sąjungoj dabar tautos dar labiau suartės, jų ekonominis ir ideologinis tapatumas padidės ir išsivystys komunistiniai požymiai, bendri jų dvasinei struktūrai. Tačiau išnykti tautinėms skirtybėms, ypač kalbinėms, yra žymiai ilgesnis procesas, negu išnykti klasinėms skirtybėms”.
Čia komunistų partija pati netyčiom nutraukia kaukę nuo savo veido ir, atidengdama savo tamsius kėslus, pasirodo visame savo brutaliam nuogume. Ji pasisako siekianti išnaikinti visas tautines ir kalbines skirtybes ir visas pavergtas tautas sulydyti į vieną “bendratautę”, kuri būtų ta pati rusų tauta. Su atviru įžūlumu partija apgailestauja, kad tautinėms ir kalbinėms skirtybėms sunaikinti būsiąs reikalingas “žymiai ilgesnis procesas” ir kad nerusiškų tautų suvirškinimo negalinti įsprausti į penkmečių planų rėmus.
Šitoks partijos “atvirumas” yra ne tik brutalus ir ciniškas, bet, švelniai išsireiškiant, ir “netaktiškas”. Tai eilinė komunistų bravūra, kai jie visas tvirtoves pasiryžę imti “ura” šūkiais. Apsvaigę savo rusinimo politikos laimėjimais, jie nebeišlaiko nė konspiracinės diskrecijos. Rusų komunizmas faktiškai išvirto į arogantišką rusų šovinizmą bei kraštutinį nacionalistinį fašizmą. Komunizmas jiems tapo patogi ideologinė priedanga brutaliai rusifikacija vykdyti. Tokiu pat įžūlumu nacių laikraštis “Das Schwarze Korps” 1942 rugpiūčio 20 straipsnyje “Germanisieren” atidengė savo planus pasiglemžti ir kolonizuoti Baltijos valstybes, Ukrainą ir kitus užimtus kraštus. Netenka abejoti, kad raudonųjų fašistų planai susilauks to paties likimo, kaip ir rudųjų.
Antimarksistinė komunistų herezija
Prisipažindama, kad tautinėms bei-kalbinėms skirtybėms išnaikinti reikią “žymiai ilgesnio proceso”, negu klasinėms skirtybėms išlyginti, komunistų partija netyčia papildo ir nedovanotiną antimarksistinę hereziją.
Juk pagal Marksą, visos religinės, kultūrinės, tautinės, kalbinės, politinės ir kitos apraiškos priklausančios “anstatui”, kuris esąs ekonominės bazės pasėka. Užteksią tik pakeisti ekonominę bazę, ir “anstatas” automatiškai pasikeisiąs.
Jau praėjo penkiasdešimtas metų nuo socialistinės ekonominės bazės įkūrimo, o “antsato” apraiškos (kultūriniai, tautiniai ir kalbiniai skirtumai) dar ligi šiol neišnyko. Taigi Markso mokslo kertinis akmuo neatlaiko gyvenimo patirties krūvio. Todėl pakrypusį marksizmo ideologinį pastatą rusams tenka ramstyti KGB durtuvais.
Nesiseka sovietams ir su klasinių skirtybių išnaikinimu. Tiesa, pradžioje, tuoj po revoliucijos, komunistai Rusijoje klasines skirtybes “išlygino”, nukapodami marksizmo priešams galvas, tačiau per 50 metų vėl išsiaugino naują komunistinių buržujų ir kapitalistų klasę, su atskiromis krautuvėmis, ligoninėmis, privačiais vasarnamiais kurortuose, ištaigingais restoranais. Čia užsienietiškomis prekėmis apsirūpina, užsienietiškais vaistais gydosi ir užsienietiškais gėrimais vaišinasi privilegijuota, pavergtas tautas engianti ir rusų liaudį išnaudojanti rusų komunistų klasė.
Daugiatautiškumas —
Sovietų Sąjungos silpnybė
Daugiatautė sovietų imperija toli gražu nėra vieningai nei tautiškai, nei ideologiškai, nei politiškai. Daugiatautiškumas yra Sovietų Sąjungų silpnoji pusė. Tai jos susinaikinimo sėkla.
Propagandos mašinos be atvangos skelbia apie “broliškas respublikas”, “sovietinių tautų draugystę”, visų sovietinių gyventojų “brolišką meilę ir vienybę” bei padėką, pagarbą ir meilę “kilniadvasei rusų tautai”. Niekur pasaulyje žodžiai “meilė”, “vienybė”, “brolybė”, “draugystė” ir t.t, taip dažnai nėra vartojami, kaip Sovietų Sąjungoj, nes visos nerusiškos tautos, įskaitant ir slaviškus baltarusius ir ypač ukrainiečius, stačiai nekenčia rusų. Sovietinė propaganda turi sunkų uždavinį iš neapykantos rusų tautai padaryti meilę, brolybę, draugystę.
Sovietuos daugiatautiškumas gali būti lemtingas Sovietų Sąjungai, nes nė viena iš pavergtųjų tautų, pavojui ištikus, ne tik neis ginti “didžiosios tėvynės”, bet atsuks savo ginklus prieš pavergėjus. Daugiatautiškumas yra Sovietuos “Achilo kulnas”.
Baisu šiandien ir pagalvoti apie visuotinio keršto išsiliejimą. Bet jis neišvengiamas, nes rusai ne tik nieko nedaro tai lemtingai valandai užbėgti už akių, bet tą keršto valandą patys artina. Propaganda apie “brolybę” ir “draugystę” yra naivus paliatyvas rimtai tautų ko-egzistencijos problemai spręsti. Tam reikia ne žodžių, bet darbų, bet jų laukti iš rusų negalima. Savo bekompromisine laikysena kitų tautybių atžvilgiu rusai nė kiek nepasitarnauja nei rusiškajai tautybei, o tik dar labiau gilina prarają tarp Rusijos ir pavergtųjų tautų ir konsoliduoja nerusiškųjų tautų jėgas skaudžiai atsiskaitymo valandai.
Vladas Juodeika
