KARŽYGIŠKO LIETUVIŲ TAUTOS ĮVYKIO ATŽYMĖJIMAS
VARDAI ĮVYKIUOSE IR SPAUDOJE
Kazys Škirpa, SUKILIMAS LIETUVOS SUVERENUMUI ATSTATYTI (dokumentinė apžvalga). Brooklyn, New York: Franciscan Fathers Press, 1973. Išleista paties autoriaus. Copyright by Kazys Škirpa (Library of Congress Catalog Card No.: 73-89201). 583 p., kaina nepažymėta.
Lietuvių tautos sukilimas prieš komunistinį pavergėją ir tos vergijos nusikratymas 1941 metais yra vienas iš šviesiausių ir karžygiškiausių įvykių 20-jo šimtmečio lietuvių tautos istorijoje. Šis įvykis mūsuose yra žinomas kaip 1941 metų birželio mėnesio sukilimas. Šis žygis rikiuojasi greta su nepriklausomybės atgavimo kovomis 1918-1920 metais ir partizanų kovomis su pavergėju antrosios bolševikų okupacijos pradžioje (1944-1952). Niekas iki Kazio Škirpos veikalo pasirodymo nesiryžo to karžygiško įvykio atžymėti stambesniu veikalu. Tiesa, 1968 metais dr. A.M. Budreckis tą įvykį atžymėjo anglų kalba išleistu veikalinku (147 p.) — The Lithuanian National Revolt of 1941. (Apie tai rašyta “Į Laisvę” žurnalo 1969 metų spalio mėnesio numeryje — nr. 46(83), 92-93 pp. Red.)
Autorius šį veikalą klasifikuoja kaip dokumentinę apžvalgą: čia apstu dokumentų ir citatų iš įvairių dokumentų, autoriaus pastabų, atsiminimų bei išvedžiojimų; autoriui ateina į talką kiti asmenys su savo straipsniais (dr. Ad. Damušis, Br. Raila); duodama nacių karo istorijos (nacių kariuomenės žygis per Lietuvą); nemaža vietos skiriama kritiškiems žodžiams buv. prezidentui A. Smetonai, gen. St. Raštikiui, Lietuvos diplomatams ir kitiems.
Veikalo medžiaga sugrupuota į 10 skyrių: įvadas, platformos metmenys, Lietuvos atstatymo planas, sukilimo gairės, formalus Reicho įspėjimas, tautos herojinis aktas, melodijos iš už Atlanto, vyriausybės golgota, ir vėl pavergimas ir išvados. Knygos gale duodama Lietuvių Aktyvistų Fronto programa, baigiamosios pastabos ir knygoje paduotų dokumentų ir reikšmingesnių išrašų sąrašas.
Autorius surinko tikrai daug įdomios ir vertingos medžiagos Lietuvos (ir pasaulio) istorijai. Vienam ar kitam vienas ar kitas dalykas ar autoriaus viena ar kita įvykių interpretacija gali nepatikti ar būti ne “prie širdies”. Autorius nėra istorikas, fdosofas, ar valstybės mokslų specialistas. Už vieną ar kitą paslydimą tose srityse turėtumėm jam atleisti. Jis yra kariškis, Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvis, krašto nepriklausomybės pirmame dešimtmetyje atidavęs savo jėgas bei sugebėjimus savo tėvynės karinių pajėgų ugdymui, stiprinimui bei auklėjimui. Paskutiniame Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetyje Kazys Škirpa parėjo į krašto diplomatinę tarnybą ir stengėsi sumaniai ir garbingai atstovauti savo vyriausybei svetimose valstybėse. Kai Lietuvą 1940 metų birželio mėnesį užliejo komunistinė lava, jis buvo Lietuvos ministeriu Vokietijoje. Eilė pirmaujančių Lietuvos pareigūnų nuleido rankas. To nepadarė Kazys Škirpa. Jis pajudėjo visu frontu padėti Lietuvai nusikratyti vergijos. Tą savo pajudėjimą bei visą veiklą jis užfiksuoja šiame leidinyje. Mūsų vyresniajai ir viduriniajai kartoms 1940 ir 1941 metų įvykiai žinomi bei pažįstami iš patirties. Jaunesniajai kartai tie įvykiai ir tas laikotarpis beveik nežinomi. Visiems, kurie įdomaujasi mūsų tautos istorija ir jos žymesniais įvykiais, reiktų šį veikalą perskaityti.
Jei autorius ar jo pakviesti asmenys ruoštų to veikalo antrą laidą, reiktų tam tikrų išleidimų bei papildymų. Norėtųsi matyti kiek galima daugiau medžiagos apie sukilimo pasiruošimą krašte, patį sukilimą ir Laikinosios vyriausybės laikotarpį. Autorius čia gana šykštokas. Kazys Škirpa visą tą laikotarpį praleido Vokietijoje. Jei jis stokojo medžiagos apie įvykius krašte, galėjo jos gauti bei surinkti iš savo bendradarbių, kurie pilnai buvo įsijungę į sukilimo organizavimą bei pasiruošimą, patį sukilimą ir po jo į Laikinosios vyriausybės sąstatą. Veikalas nė kiek nenukentėtų, jei vokiečių žygis perz Lietuvą būtų stipriai sutrumpintas. Autoriaus samprotavimai apie busimosios Lietuvos santvarką, jos santykius su kitais kraštais bei krašto ūkį skamba vietomis tam tikru disonansu. Tuo metu pagrindinis tikslas buvo atgauti kraštui pilną laisvę ir nepriklausomybę. Visi kiti reikalai turėjo būti paliekami apspręsti ir nustatyti krašto piliečiams. Taigi, visos veikalo dalys, kuriose tie klausimai diskutuojami, galėtų būti išleidžiamos.
Autorius Vokietijoje ir lietuviai krašte, organizuojant sukilimą, sukilimo metu ir po jo susidūrė su eile sunkumų. Ar jų buvo galima tuo metu išvengti? Ar buvo galimybės Lietuvai išlikti nepriklausomai bent iki tam tikro laipsnio karo metu? Ar Lietuvos padėtis būtų geresnėje plotmėje, jei tuometinė vyriausybė ir kiti krašto pareigūnai būtų užėmę kitą liniją? Autorius daro daug priekaištų tuometiniam krašto prezidentui A. Smetonai, gen. St. Raštikiui, diplomatams užsienyje ir kitiems, kad Lietuva nesiryžo karo pradžioje atgauti Vilniaus krašto. Autorius buvęs už tai. Ar Lietuva turėjo pasipriešinti komunistų okupacijai 1940 metais? Autorius buvęs už tai. Autoriaus ryšiai su Vokietijos vyriausybe ir karo vadovybe, atrodo, buvo gana riboti. Ar autoriaus pastangos buvo pakankamos išgauti daugiau prielankumo Lietuvai iš nacių ir jų karo vadovybės? Sukilimas pavyko ir buvo suformuota Lietuvos vyriausybė, gi mūsų pasiuntiniai Anglijoje, JAV-se ir kituose kraštuose nejudėjo nė iš vietos ar net kenkė nesusigaudančiais pranešimais kraštų vyriausybėms ir spaudai. Kodėl Kazys Škirpa ir jo bendradarbiai nepalaikė tamprių ryšių su A. Smetona, P. Žadeikių, B. Balučiu ir kitais? Tų ir kitų klausimų autorius pilnai neatsako.
Duodama įdomi citata iš Ernesto Galvanausko pareiškimo, padaryto 1966 (žiūr. 528 p.). E. Galvanauskas į klausimą — ar lietuvių pasipriešinimas 1940 metais sovietinei okupacijai nebūtų pareikalavęs perdaug aukų? — atsako: “Ne, aukų skaičius būtų buvęs daug mažesnis, negu per partizaninį pasipriešinimą antros sovietinės okupacijos metu. Tačiau atsiekimas būtų buvęs pasaulinės reikšmės ir turėjęs milžiniškos moralinės ir praktinės vertės ateičiai. Gi partizaninis pasipriešinimas, nežiūrint jo heroizmo, jau po ‘išlaisvinimo’, kitataučiams buvo beveik nežinomas. Jei organizuota Lietuvos kariuomenė būtų pasipriešinusi, stabdomųjų kautynių ir evakuacijos forma, okupacijai — niekam vėliau nebūtų buvę reikalo partizanauti, nes tautos valia jau būtų buvusi parodyta jos valstybinių ginkluotų pajėgų”. Bet, visi žinome, pats E. Galvanauskas buvo įsijungęs (labai trumpai) į J. Paleckio vyriausybę! Taigi, ir eilė mūsų valstybininkų nesuvedė galų krašto reikaluose 1940 metais.
Partizanų kovos yra nežinomos pasauliui. Beveik nežinomas pasauliui yra 1941 metų sukilimas ir Lietuvos suverenumo atstatymas. Kazys Škirpa paruošė ir išleido kapitalinį veikalą apie tą įvykį lietuviams. Kas informuos apie tai laisvąjį pasaulį? Veiksniai iki šiol nėra ta linkme pajudėję. Atrodo, tik privati iniciatyva galėtų tą reikalą įstatyti į tinkamas vėžes, surasdama asmenį tam leidiniui paruošti ir išleisdama anglų ir kitomis kalbomis laisvajam pasauliui. Reikalas nepaprastai pavėluotas!
L. Valiukas
