Į PILNUTINĘ LIETUVIŠKŲ JĖGŲ KONSOLIDACIJĄ

VEDAMIEJI

Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto iniciatyva 1974 metų rudenį planuojama kviesti laisvinimo veiksnių konferencija, esamai padėčiai išanalizuoti, artimiesiems ir tolimiesiems laisvės kovos uždaviniams bei priemonėms išryškinti, darbų padalai aptarti ir organizaciniams— financiniams laisvinimo darbo pagrindams sustiprinti. Pirmasis žingsnis konferencijos kryptimi padarytas: 1974 m. kovo mėn. 23 d. tuo reikalu posėdžiavo Lietuvos Diplomatinės Tarnybos, PLB-nės, JAV LB-nės, ALT-os ir LLK-to atstovai. Lygiateisiu partneriu konferencijon kviečiama taip pat ir Kanados LB-nė.

Reikia pasidžiaugti, kad trečdaliui šimtmečio praėjus nuo Lietuvos laisvės praradimo, nors ir pavėluotai, laisvoji išeivija su istorinės atsakomybės jausmu ryžtasi pasukti į pilnutinę lietuviškų jėgų konsolidacijų prarastai laisvei atstatyti. Ir būtų didelė nelaimė, jei ši plataus užsimojimo konferencija ne-išsimuštų iš praeityje vykusių neveiksmingų “veiksnių konferencijų” ir steriliškų “Amerikos lietuvių kongresų” beprasmiškumo.

Į kovos dėl Lietuvos laisvės istoriją būsimoji konferencija turėtų įeiti bent tokiu svoriu, kaip Vilniaus lietuvių konferencija 1917 metais. Tad labai svarbu, kad septyni veiksniai nedelsdami viešai deklaruotų, jog jie sudaro tik atsakomąjį konferencijos organizacinį komitetą, bet ne vieni patys yra ekskluzyviniai konferencijos dalyviai. Iš to jau sektų logiška išvada, kad būsimoji konferencija neturėtų vadintis veiksnių, bet laisvojo pasaulio lietuvių konferencija, ir šalia veiksnių atstovų pilnateisiais konferencijos nariais turėtų būti lietuviai vyskupai, Laikinosios vyriausybės kabineto nariai, LB kraštų valdybų pirmininkai (jei atstovaujamos JAV ir Kanados LB-nės, kodėl ne Australijos, Venezuelos, Kolumbijos ir kt.?), Rezoliucijoms Remti Komiteto, Batuno ir kitų politiškai beisreiškiančių junginių atstovai, o taip pat ir pavieniai asmenys, pakviesti bent keturiais septintadaliais organizacinio komiteto balsais. Dalyvių skaičius galėtų būti ne 30 - 35, kaip planuojama, bet mažiausia padvigubintas.

Jeigu tęsiame kovą su Lietuvos okupantu, turime turėti ir vyriausią vadovybę, operuojančią moraliniais ir medžiaginiais laisvės kovai skirtais ištekliais. Ne veiklos dublikavimas, bet spragos rezistenciniame fronte turi kelti rūpestį, tad vyriausios vadovybės pareiga būtų nusilpusias jėgas pakeisti naujomis ir susidariusias veikloje spragas skubiai užpildyti, nežiūrint, jei kas kompetencijos pretenzijomis ir reikalautų teisių prie tų spragų snūduriuoti. Tad ir pirmoji busimosios konferencijos pareiga būtų apspręsti laisvės kovai vadovaujančią viršūnę, kuri esamose sąlygose teisėtai turėtų priklausyti VLIK-ui (o gal dar geriau— VLIK-ui kartu su PLB-ne), o visi konferencijos dalyviai turėtų deklaruoti ištikimybę rezistenciniam susidrausminimui ir nusilenkimą daugumos valiai bei pripažintam vyriausiam autoritetui.