VLIK-AS NEGALI SUSTINGTI SENOSE FORMOSE

PROF. DR. VLADAS JUODEIKA

Lietuviai turi vyriausią Lietuvos laisvinimo organizaciją. Šis faktas, be abejo, parodo didesnį lietuvių tautos valstybingumo supratimą, kuriuo lietuviai pagrįstai gali didžiuotis ir kurio kitos tautos panašioj padėty gali pavydėti. Bet kaip kiekviena organizacija laikosi tol, kol joje pasireiškia veiklos dinamika bei dialektika, taip ir VLIK-ui negalima sustingti senose formose, jei nenori atrofuotis ir mirti. Jis turi nuolatos progresuoti, nuolatos demonstruoti savo aktyvumą, veržlumą ir jaunatvišką energiją.

Šį tikslą gali jis pasiekti tik nuolatos atsinaujindamas savo organizacijoj, programoj ir savo veikloj.

Kitaip sakant, VLIK-as negali pasilikti toks pat, kaip jis buvo susiorganizavęs okupacijos sąlygose ir jose gavęs krašto mandatą. Tuomet jį sudariusi devynių partijų proliferacija neatspindėjo faktiškos Lietuvos politinės diferenciacijos, o buvo sunkių okupacijos sąlygų padaras. Tad, išnykus toms praeities sąlygoms, nebūtų tikslu dirbtinai laikyti tokią daugybę politinių partijų bei sąjūdžių, juo labiau, kad juose likę tik menki likučiai buvusių narių, kurie, laikui bėgant, neišvengiamai nutrupa, o jaunajai kartai jie yra nesuprantami.

Tad atėjo laikas rimtai pažiūrėti tikrovei į akis ir imtis pagrindinio VLIK-o reorganizavimo. Pirmiausia tektų jį sudarančias penkiolika partijų ar grupių konsoliduoti į du ar tris stambesnius sąjūdžius ar partijas. Šie skaičiaus pilnai pakaktų, turint galvoje palyginti vienalytę Lietuvos visuomenės sudėtį ir vienalytę Lietuvos ūkio struktūrą. Taip pat nebūtų prasmės skaldytis į daugybę partijų pasaulėžiūros ir socialinių klasių bei sluoksnių pagrindais; religinių įsitikinimų, pasaulėžiūros bei socialinių ideologijų klausimus tektų palikti kiekvieno individo nuožiūrai ir religinėms bei kultūrinėms bendruomenėms. Kitaip sakant, išjungus pasaulėžiūrinius klausimus iš praktiškosios politikos, galima būtų konsoliduotis į du ar tris politinius sąjūdžius. Taip galėtų atsirasti trys politiniai sąjūdžiai:    konservatyviai demokratinis, liberaliai tautinis ir radikalus (dešinysis ar kairysis). Šie sąjūdžiai remtųsi politine demokratija ir laisvo ūkio principais. Juose nebūtų vietos nei klerikalizmui ar ateizmui, nei socializmui ar kraštutiniam kapitalizmui. Būtų galima tikėtis, kad tremtyje atsiektoji politinių jėgų konsolidacija galėtų patarnauti prototipu ir būsimai laisvai Lietuvai.

Įvykdžius tokią politinių jėgų konsolidaciją, žinoma, galėtų iškilti klausimas, ar nenukentėtų VLIK-o, jo partijų bei kovos sąjūdžių Lietuvoje iš tautos gauto mandato tęstinumas? Neatrodo. Dabartiniams politiniams sąjūdžiams bei partijoms konsoliduojantis, jų gautas Lietuvoje mandatas automatiškai pereina naujiems politiniams junginiams; mandatas nesusilpnėja, bet, priešingai, jis atsiduria stipresnėse ir labiau dinamiškose organizacijose.

Pagaliau, esminiai tęstinumas, laikui bėgant, tapo labiau fikcija, o ne gyvenimo tikrovė. VLIK-o reikšmė ir pripažinimas ar nepripažinimas glūdi ne tęstinume ir ne jo formalinėj organizacinėj struktūroj, bet jo faktiškoje veikloje ir įtakoje, kurią jis turi savo tautiečiams ir svetimiesiems. Laiko pilnybėj, kai sąlygos bus palankios, VLIK-as ir bus pripažintas, kaip buvo pripažintas prancūzų vado de Gaulle “Laisvos Prancūzijos Komitetas”, nors ir neturėjo jokio formalaus mandato iš prancūzų tautos.

Greta politinių jėgų konsolidacijos VLIK-e turi lygiagrečiai ir neatidėliotinai vykti naujų jėgų integracija bei įtraukimas į VLIK-o struktūrą. Visos kultūrinės - visuomeninės organizacijos, stovinčios už laisvą Lietuvą, turi būti organiškai įjungtos į VLIK-ą ir jo darbus. O tokių organizacijų mes turime, k. t., ALT-a, Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, Profesorių Draugija, Lituanistikos Institutas, studentų draugijos, Lietuvos Vyčiai ir kt. Organizacijos, įeinančios į ALT-ą, galėtų VLIK-e veikti per ALT-ą. Tiek iš konsoliduotų politinių sąjūdžių, tiek iš kultūrinių organizacijų turi ateiti naujų, jaunų jėgų, kurios įsijungtų į laisvės kovą. Jaunoji karta įneštų naujos dvasios ir atneštų naujų kovos metodų.

Organizuota lietuvių visuomenė, įsijungusi į VLIK-o laisvės kovą, jaustų gilesnę prasmę ir savo egzistencijai, o VLIK-as, iš antros pusės, gautų naujo kraujo, be kurio jam gresia pavojus izoliuotis, atrofuotis ir mirti. Kultūrinė veikla, atjungta nuo kovos už laisvę, laipsniškai nustoja svarbiausio tikslo, nes tautinė kultūra tegali pilnutiniai prasiskleisti tik nepriklausomoj tautinėj valstybėj. Taigi, šia prasme VLIK-as tampa integrali visuomenės dalis, ir tos visuomenės aukščiausias siekimas pilnai sutampa su VLIK-o siekimais. Ši organiška vienybė turės tęstis ligi patekės Lietuvos laisvės saulė.

Su gaunamom ubagiškom sumom VLIK-as atlieka milžinišką darbą, nes dauguma žmonių dirba iš pasišventimo. Jei tokį darbą turėtų atlikti bet kuri amerikiečių įstaiga, ji išleistų ne 40,000 dolerių, bet mažiausia dešimt kartų tiek. Todėl tolimesnei VLIK-o veiklai išplėsti reikalinga daugiau pinigų. VLIK-as turi turėti našų ir gerai techniškai aprūpintą aparatą. Tad VLIK-o veiklos finansavimas tampa pirmaeiliu visuomeniniu uždaviniu. Ir, mano manymu, šis klausimas nėra neišsprendžiamas. Esmiškai jis yra organizacinė problema. Jei kultūros reikalam sugebėjom sutelkti netoli vieno milijono dolerių Lietuvių Fonde, kodėl negalėtume įsteigti Laisvės Fondą ir jame sutelkti antrą milijoną? Pinigų pas žmones netrūksta, tik reiktų surasti kitą Razmą, o gal ir to paties pečiams ši našta nebūtų nepakeliama?

Mūsų nepaliaujamas uždavinys yra skelbti pasauliui apie padarytą mūsų tautai neteisybę ir stengtis, kad ta neteisybė nevirstų teisybe. Mūsų mažoms jėgoms beveik neįmanoma palenkti masių nuomonę, kuri demokratiškuose kraštuose turi galingų potvynių ir atoslūgių pobūdį. Bet mes galime ir turime veikti į tuos asmenis, kurie formuoja viešąją nuomonę: tai laikraščių redaktoriai, kolumnistai, televizijos komentatoriai. Yra laikraščių, kurie turi “guest editorials” ir kuriais mes privalome pasinaudoti. Kai kuriuose kraštuose galima vedamuosius nupirkti. Visi laikraščiai talpina laiškus redakcijoms. Juos godžiai skaito milijonai žmonių. Radijas tapo mums prieinamas, ir ypač “public Service” valandomis. Mums reikia organizuotai ir planingai veikti informacijos srityje ir naudotis esamomis galimybėmis.

Šiandien pasaulyje vyksta idėjų kova, kova už politines ideologijas, kurios siekia užvaldyti žmogaus sielą. Nelaimei mūsų tauta šiandien palenkta indoktrinacijai vienos politinės ideologijos, kuri ten skelbiama su religiniu fanatizmu. Marksizmo tezės ten dieną naktį kalamos į mūsų tautiečių galvas. Su apgailestavimu tenka konstatuoti liūdną faktą, kad ši nepaliaujama komunistų propaganda nelieka be pasekmių. Jau dalis jaunosios kartos tiki į marksizmą kaip į naują apreiškimą. Susitikę su savo tautiečiais iš okupuotos Lietuvos, mūsiškiai dažnai nustemba matydami, kai anie yra išmiklinti marksistinėj dialektikoj. Mūsiškiai dažnai klauso ir tyli, nes, politiškai būdami nepasiruošę, nesugeba tinkamai atsikirsti. Todėl didelės svarbos reikalas marksizmo klausimu — patiems apsišviesti ir jaunimą apšviesti. Be to, įvairiomis komunikacijos priemonėmis, ypač per radiją, mes turime pasiekti mūsų tautiečius Lietuvoje ir stengtis laipsniškai sugriauti visas marksizmo tezes ir sustabdyti tą mūsų tautos sielos žalojimą. Mes turime sugriauti mūsų tautiečiams prievarta užmestą marksizmo pseudoreligiją. Mes negalime būti indiferentiški, kai mūsų tautiečius norima paversti dvasiniais robotais, paklusniai vykdančiais Maskvos “didžiojo brolio” įsakymus. Jei mes sugriautume marksizmo teorinius pagrindus, tuomet sovietų režimas Lietuvoje netektų ideologinio pagrindo, kuriuo jis remiasi. Netekęs ideologinio pagrindo, sovietų režimas taptų tik plika svetimos okupacijos jėga, kurią lietuviškam nacionalizmui nesunku būtų sugriauti.

Ką rytojus mums neša, nežinome. Paveikti staigių ir nelauktų pasikeitimų pasaulinėj scenoj, mes kartais pasiduodame pagundai tikėti, kad gal pasikeitimai netrukus įvyks ir Rytų Europoj, ir kad laisvės aušra Lietuvai nebe už kalnų. Tiesa, Sovietų Sąjungoj senas revoliucinis patosas seniai išgaravo ir niekas jau jo nebesugrąžins. Į sceną išėjo naujas tarpsnis su neskaitlingais drąsuoliais ir didvyriais. Solženycinas, Bukovskis ir kiti drąsiai sako savo valdovams į akis tiesą, kad jie yra budeliai ir kriminaliniai nusikaltėliai. Valdančioji klika labai bijo naujai brėkštančios gadynės, kurios jau nebegali sulaikyti. Nežiūrint šių ženklų, geriau mums būti realistais ir tikėti, kad kova už laisvę dar gali užsitęsti. Nors pagal Osipą Mandelštamą sovietų liūtui dantys jau išbyrėjo, tačiau dar gali ne vieną auką praryti. Pasiryžę niekad nekapituliuoti, mes turime planingai organizuoti savo jėgas, būti vieningais ir ruoštis lemtingai kovai. Svarbiausia, mes turime išvengti kitų imigrantų likimo. Kai jie neteko tiesioginio kovos objekto, pradėjo kovoti tarpusavy ir sužlugo. Dėl kenčiančios tautos mes neturėtume sau leisti tokios prabangos. Gerbkime ir kitame žmoguje matykime tvarinį, turintį Dievo atspindį savo sieloj. Tas kitas žmogus šiuo atveju yra mūsų brolis lietuvis. Šiandieną jau nebe daug mūsų beliko pasaulyje. Todėl gerbkime ir mylėkime vienas kitą.