KEISTAS KULTŪRININKŲ ATRINKIMAS ATŽYMĖJIMUI
Praeitais metais, PLB IV-to Seimo metu Washingtone, PLB valdyba ir Kultūros Taryba nutarė atžymėti labiau pasireiškusius kultūrininkus ir apdovanoti juos Lietuvių Fondo medaliais. Paskelbus atrinktųjų pavardes, dauguma tuoj pastebėjo, kad: (a) atžymėtos tik kelios kultūrinės sritys; (b) atžymėjimas padarytas ne seimo vardu, bet egzekutyviniu patvarkymu. Seimo korespondentai šių faktų viešumon nekėlė, nekėlė ir seimo nariai, nekėlė balso ir kultūrininkai, iš šalies atžymėjimus stebėję. Atžymėtiems asmenims gautieji medaliai nebūtų jau taip mieli, jeigu žinotų, kodėl ir kaip jie, o ne kiti, pateko į šių “laimingųjų” skaičių.
Visų kultūrininkų atžymėjimo reikalą iškėlė ir pravedė tuometinis PLB valdybos pirmininkas St. Barzdukas. Jam tad ir tenka atiduoti “kreditą” ir pagarbą. Nors atranka ir nebuvo tobula, bet padaryta viskas, kas tokiose sąlygose įmanoma. Privačiuose pokalbiuose smarkiai nusistebėta atrankos tikslingumu: kai kurių sričių parinkti net du atstovai, o iš kitų pagailėta medalio net vienam; — tačiau niekas nedrįso kvestijonuoti savo vadovybės nusistatymo. Pav., atžymėti du leidėjai, du chorų dirigentai, du šokių mokytojai, bet nė vieno kompozitoriaus, aktoriaus, nė vieno solisto, architekto, kritiko, nė rašytojo, nė vieno redaktoriaus ir taip toliau. Kodėl taip siaurai pažiūrėta į mūsų kultūrinius reiškinius, ir kodėl toks keistas jų išdėstymas? Kodėl išbalansuoti žmonės, bet ne kultūrinė veikla?
Kultūrininkų pagerbimo klausimą PLB valdybos ir Kultūros Tarybos posėdyje iškėlus, imta būkštauti, kad seimas gali neautorizuoti pagerbimui pristatyto kultūrininkų sąrašo ir jo nepraleisti. Pradėjus diskusijas, gali pasigirsti priešingų, nepageidaujamų komentarų vieno ar kito kultūrininko adresu, o jei kuris atstovų, neduok Dieve, pasiūlytų atranką balsavimo keliu, tai, vietoje asmens pagerbimo, atsiras nuvertinimas . . . Visa ši idėja būtų atmesta ir paliktų nemalonų įspūdį mūsų visuomenėje. Štai, atžymėtų kultūrininkų sąrašas: Alfonsas Mikulskis, Aleksandras Kučiūnas, Genovaitė Breichmanienė, Liudas Sagys, Bernardas Brazdžionis, Stepas Zobarskas, Juozas Kapočius, Adomas Varnas ir Algirdas Bielskus. Viso — 9.
Kandidatų pasiūla ir atranka vystėsi neįtikėtinai lėtai ir skausmingai. Dėl sportininko A. Bielskaus ginčų nekilo, bet tai ir viskas. Už tautinius šokius pasiūlyta pagerbti L. Sagį. Ir šventė prasidėjo! (Straipsnio autorius nemini, kas ką pasiūlė, atsiėmė ar pakeitė, — tai posėdžio, ne viešumos dalykas). Dauguma buvo už Sagį, bet ir už jį pasisakiusiems buvo aišku, jog Sagys nepraeis; kad jo asmeniui, pradėjus seimo pilnaties posėdyje kelti pliusus ir minusus, bus tik pakenkta. O to nenorėjo nei pozicija, nei opozicija. Sagiui atsverti buvo pasiūlyta Genovaitė Breichmanienė. Niekas nesvarstė, kas ko ir kiek nusipelnęs; kilo tik rūpestis, ar praeis. Ar dešinė atsvers kairę? Bent apylygiai . . .
Nutarta atžymėti knygų leidimą. Pasiūlyta Stepas Zobarskas, Manyland leidyklos savininkas. Suabejota ir jo praėjimu, nes Manyland leidžia knygas vien angliškai, reiškia, tarnauja daugiau kultūros propagandai, ne pačiai Lietuvos kultūrai. Kompromisas: J. Kapočius, LE leidėjas. Balso prieš jį niekas nekels, o su juo praeis ir Zobarskas. Priimta.
Pradėjus svarstyti dainos meną, pirmuoju išstatytas A. Mikulskis ir jo Čiurlionio ansamblis. Tačiau, ką pasakys Čikagos Lietuvių Opera ir Dainavos ansamblis? Išbalansavimui nutarta pridėti A. Kučiūnų, Čikagos Lietuvių Operos dirigentą. Taip atsirado principas: arba du, arba nė vieno! Bet koks principas, vis dėlto, geriau, negu jokio. Susitarta, rastas bendras vardiklis. Susitarta, nes atžymėtieji kultūriniai laukai yra daugiau propagandinio pobūdžio, ne grynai kūrybinio. Grynai kūrybinėse srityse kompromisas neįmanomas, todėl . ..
Svarstant dailininkus, apsistota prie A. Varno asmenybės. Ne kad verčiausias, bet kad amžiumi vyriausias, — niekas neišdrįsiąs paneigti amžiaus 95 metus! Nebuvo galima susitarti ir dėl poeto. Sutarta atžymėti B. Brazdžionį. Motyvas: poetas — pranašas! Jokia kultūringa visuomenė nekritikuoja savo pranašų .. . Kitos kultūrinės sritys liko neatžymėtos ne dėl sumanytojų norų, ar kūrėjų stokos, bet dėl negalėjimo susitarti.
Tačiau, kad ir taip atsargiai suporuojant kultūrininkus, rengėjai būkštavo, pristatant seimui dėl aprobatos, gali susilaukti kritikos dulkių, nepageidaujamų komentarų ir priešingų, jeigu norima, rezultatų. Labai trokšta, tikėkite, kultūrininkus pagerbti visų lietuvių autoritetu, dėtos visos įmanomos pastangos pravesti atžymėjimą seimo vardu; buvo norėta, kad jokia dėmelė neužkristų ant atrinktųjų vainikų, joks nepageidaujamas žodelis nebūtų pasakytas prieš . . . Klausant kartais susidarydavo nuotaika, lyg suvažiavusieji seimo nariai būtų puslaukinės tautos atstovai, nepajėgią atskirti žiedų nuo stagarų . . .
Po kelių varginančiai ilgų posėdžių ir jausmingų svarstymų, vadovybė, vis dėl to, apsisprendė kultūrininkų atžymėjimo neįrašyti į baigiamąjį seimo posėdį, o tik pranešti patį faktą, neprašant sutikimo ar aprobacijos. Taip ir buvo padaryta. Suinteresuotieji šioje vietoje turi dėkoti dr. A. Butkui, St. Barzduko oponentui, sutikusiam pagaliau šios visos problemos seime nekelti, atrinktųjų sąrašo nesiūlyti diskusijoms ir nestatyti balsavimui. Štai kodėl banketo metu pagerbtiesiems kultūrininkams medaliai buvo įteikti ne seimo, o PLB valdybos vardu.
Tai nepasaka; greičiau tai — konkretus išeivijos vėžys. Kultūrininkas virto keiksmažodžiu. Jis bijo išsižioti, bijo pasirodyti, bijo būti nušvilptas ar suniekintas kultūros diletantų, o neretai ir pačios blogai informuotos visuomenės. LB Taryba, LB Krašto valdyba ir visi LB vadovai, užuot kovoję su ALT-a ir jos žmonėmis, turi kovoti su tokiomis apraiškomis pačios LB vadų eilėse, rasti bendrą kalbą su mūsų kultūrininkais ir kūrėjais, atiduoti jiems priklausančią vietą lietuviškame judėjime.
K. T. Jakštas
