SUSITIKIMAI SU PROF. ZENONU IVINSKIU

SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS

Antrųjų prof. Z. Ivinskio mirties metinių proga skelbiamas ats. mjr. P. Gudelio atsiminimų pluoštas.

Redakcija

Kūčių vakaras visada liks man surištas su a. a. prof. Zenono Ivinskio atminimu. Pirmąsias jo mirties metines išgyvenau giliame liūdesyje, nes nebegalėjome kartu pasidžiaugti mudviejų bendradarbiavimo vaisiumi — ką tik iš spaustuvės gautąja mano studija “Bolševikų valdžios atsiradimas Lietuvoje 1918 - 1919 metais”, kurios pasirodymo profesorius dar gyvas būdamas su nekantrumu laukė. Liūdnos ir šiemet, nes mano paskutinis gyvenimo siekis — aprašyti Joniškėlio apskrities partizanų veiklą — nebeturi nuoširdaus rėmėjo ir skatintojo. Jis buvo patikrinęs 1970 užbaigto slaptos partizanų veiklos aprašymo rankraštį, bet, deja, Nidos Knygų klubo redaktorius sulaužė savo pažadą mano darbą išleisti, o L. N. Bendrovės valdyba, nežiūrint mano įtikinimų, mašinraštį grąžino dėl tariamai “finansinių rezervų trūkumo”.

Kūčių vakare sutvarkiau savo korespondenciją su velioniu, ir pasirodė, kad nuo 1964 ligi jo mirties vienas antram rašytų laiškų lapų skaičius vienodas — po 72.

Velionio, sakyčiau, manęs globojimas mano istorinės srities darbe prasidėjo tada, kai jis sužinojo, jog aš rengiuosi aprašyti man žinomą partizanų kovų su bolševikais laikotarpį. Pamažu jis įtikino mane, kad tas laikotarpis Lietuvos istorijai reikšmingas ir negali likti pamirštas. O reikia pripažinti, kad aš, buvęs partizanų sąjūdžio populiarizatorius Lietuvoje, kai susipažinau su 1940-52 metų laikotarpio partizanų kruvinomis kovomis rusų okupuotoje Lietuvoje ir jų sudėtomis aukomis, mūsų 1918 - 1919 veiklą buvau pradėjęs laikyti tik žaidimu.

Šį mano nusistatymą pirmiausia pradėjo griauti JAV gyvenąs ats. pulk. A. Stapulionis, buv. Joniškėlio mirties partizanų bataliono vadas, suradęs didelį partizanų idealizuotoją, buv. jauną Pušaloto partizaną Petrą Bliumą. Pastarasis, dirbdamas Bostono universiteto bibliotekoje, užtiko 1934 “Trimito” komplektą su serija mano straipsnių apie Joniškėlio partizanus. Juodu pradėjo kalbinti mane, kaip nepriklausomos Lietuvos spaudoje tuo klausimu paskelbusį daugelį straipsnių, apie tuos įvykius parašyti knygą.

Neturėdamas jokio savo straipsnio, aš negalėjau nei pagalvoti apie tai. Tada Bliumas ryžosi nurašyti tuos straipsnius iš “Trimito”. Jis prisiuntė man dvi dideles, per 200 lapų bylas. Nuo tų straipsnių rašymo jau buvo praėję daugiau kaip 30 m., tai skaitydamas juos aš pats nustebau, kaip viskas jau buvo pamiršta.

Nusistatęs rašyti, aš pirmiausia norėjau įsitikinti, ar pavyks tuos rašinius išspausdinti. Tuo tikslu 1966 nuvykau į Londoną ir susitariau su Nidos Knygų Klubo redaktorium Barėnu, kad jis juos išleis. Po to sekė beveik trejus metus užsitęsęs Lietuvoje išspausdintų mano ir kitų partizanų rašinių ieškojimas.

Tame pasiruošimo rašyti laikotarpyje sustiprėjo mano santykiai su velioniu. Susitikdami aptarinėjome mano rašinių planą. Ilgainiui jis įtikino mane, kad tais rašiniais aš užkišiu ligi šiol tebestovinčių Lietuvos istorijos spragą.

Jei likimas būtų buvęs palankesnis, jau būčiau tą darbą įpusėjęs. O dabar stoviu vienų vienas akligatvyje . ..

Sėdėdamas prie Kūčių stalo a. a. prof. Ivinskio mirties metinėse, prisiminiau ir šviesius mūsų susipažinimo laikus. 1964 turėjau progos pirmą kartą dalyvauti Romuvoje vykusioje Studijų savaitėje. Išvakarėse vyko svečių supažindinimas. Asmeniškai pažįstamų turėjau vos keletą. Moderatorius iš sąrašo šaukė atvykusių svečių pavardes ir prašė kiekvieną prisistatyti. Kiekvienas prisistatymas buvo palydimas katutėmis. Iššaukus prof. Ivinskio pavardę, katutės nesiliovė, jam net nė žodžio neištarus. Tada pirmą kartą pamačiau seniai mano gerbiamą istoriką.

Mano eilei atėjus, pranešiau, kad atvažiavau iš Lembergo. Deja, ne iš garsaus Galicijos Lemberg-Lvovo, o iš kaimelio tolimame Pfalco užkampyje, netoli Prancūzijos sienos. Pasisakiau, kad esu kūrėjas - savanoris. Prisistatymui pasibaigus, prie gretimo stalelio sėdėjęs profesorius priėjo prie mūsų ir paspaudęs ranką paklausė, ar esu tas pats ats. majoras Gudelis, kuris yra rašęs “Karo Archyve” apie Užkaukazio lietuvius ir apie Joniškėlio partizanus. Man teigiamai atsakius, jis nusivedė mane prie savo stalelio, kur sėdėjo jo šeima ir keletas vyriškių. Atsimenu tik vieną — dr. P. Rėklaitį. Prof. Ivinskis pradėjo garsiai pasakoti apie mane, kaip apie Lietuvos istorijos tyrinėtoją — mėgėją ir kaip nepriklausomos Lietuvos spaudos darbuotoją. Tokiu nesijaučiau, tačiau prieštarauti nebuvo laiko, nes jis, matydamas mano varžymąsi, pradėjo detaliai minėti, ką ir kur aš esu rašęs ir sakyti komplimentus už tai, kad esu vienas iš nedaugelio “raštingų” karių, kurie savo išgyvenimus ir patyrimus paliko spaudoje jaunesniąjai kartai, prie kurios ir jis priklausąs . . .

Suglumau ne tik dėl jo beriamų komplimentų, bet ir iš nustebimo, matant tokios fenomenalios atminties žmogų, kuris geriau už mane patį palaikė atmintyje mano 1928 - 1939 m., t.y., prieš 35 - 25 metus rašytus dalykėlius. Vėliau, arčiau susibičiuliavus, man nekartą teko stebėtis jo nuostabia atmintimi. Atsimenu mano vieną apsilankymą Bonnoje, jo darbo kambaryje istorijos tyrinėjimų institute. Kalbėjome apie abiem mums brangius praeitus laikus. Man iškėlus vieną klausimą, jis pasakė savo nuomonę ir jai patvirtinti ištraukė iš lentynos vieną knygą, pavartė keletą lapų ir perskaitė atitinkamą citatą, lyg tą dalyką būtų tik vakar studijavęs . . .

Prof. Zenonas Ivinskis, vienas iš žymiausių lietuvių istorikų ir mūsų bendravimo metu Bonnos universiteto profesorius, galėjo sąmoningai ar nesąmoningai tuo didžiuotis ir santykiuose su kitais žmonėmis tai parodyti. Bet jis toks nebuvo. Priešingai, sakyčiau, jis nusileisdavo ligi žemesnio mano erudicijos laipsnio, kai teiraudavosi mano nuomonės apie jo darbus. Savo laiškuose jis statydavo konkrečius klausimus, į kuriuos reikalavo atvirai atsakyti, savo credo išdėstyti. Dažnai susitikęs reikalaudavo atvirai pasisakyti dėl jo darbų. Atsimenu jo tokius kvotimus po savo paskaitų Studijų Savaitėje, kai, paėmęs už parankės, išvesdavo pasivaikščioti į parką, arba, prispaudęs kur kampe, priversdavo pasakyti, ar sutinku su jo išvadomis, ar galėčiau kuo jas papildyti? O jei, negalėdamas lygintis su jo išsimokslinimu, prisipažindavau, kad ne viską supratau, jis imdavo papildomai aiškinti ir nepaleisdavo tol, kol pasakydavau, kad suprantu.

Keletą metų nedavė man ramybės dėl tariamo 1940 karininkų supasavimo ir privertė mane parašyti 4 puslapių argumentaciją, kur įrodinėjau jo nuomonės klaidingumą. Jei dėl to kaltinti, tai tik vyriausią vadovybę, o ne žemesniuosius karininkus. Mano įrodinėjimus profesorius priėmė su respektu ir toliau vėl mane “kvosdavo” įvairiais klausimais.

Gyvą profesoriaus domėjimąsi mano istorijos srities darbu liudija jo 1970.III.3 laiškas:

Malonus Petrai! Labai didelis dėkui už tokį platų laišką. Savo lojalumui ir gerai valiai parodyti tuojau išsiunčiau Aidus, kur yra apie Liublino unijų ... Tų Aidų nereikia grąžinti. Ar pritari, Petrai, jog su lenkais reikėtų dialogą pradėti? Kokia Tavo nuomonė dėl mano straipsnio? Rašyk atvirai, kas nepatiko, Aš kritiką tikrai mėgstu!

Gaila, kad Tavo darbo Barėnas neleidžia Nidos serijoje. Vistik viskas geriau susiklostytų. Ir tiems, kurie atprato nuo galvojimo tokiais klausimais, kuriais gyvai rašai, labai būtų naudinga į rankas paimti tokią knygutę, kad jų smegens nesidegeneruotų. Kai ateis laikas, prakalbą parašysiu. Rašysiu ją dar sykį akimis permetęs tekstą ir kreipdamas dėmesį skaitytojų į esminius dalykus.

Kiek egzempliorių spausdinti pardavimui? Neturiu praktikos, bet nemažiau, kaip 600-800 išspausdinus, skaitytojų rinka nebūtų pasotinta. Jeigu manęs kas klaustų, ir jei aš tokią knygutę sau leisčiau, tai aš spausdinčiau iki 1500 egz.

Bibliotekų sąrašą sudaryti nėra lengva. Beje, JAV bibliotekos neužsakytus leidinius, kuriuos laiko reklama, meta lauk . ..

Aš galvojau, jog pratarmėje būtų pristatytas autorius ir pasakyta viena kita mintis, įderinant Tavo dėstomus dalykus į ano meto mūsų bendrąją istorijų ar panašiai.

Į ką kreiptis paramos reikalu išleidimui? Pirmoje eilėje į Ramovėnus, paskui į PLB Kultūros Fondą.

Tiesa, tai buvo atsakymas į mano pasiteiravimus, bet jis būdingas Ivinskio vispusiškumui: toks nuoširdus prielankumas mano rūpesčiams rodo, kad jis laikė studiją savo paties darbu. Mūsų susirašinėjimas 1970 m. pasiekė rekordinį lapų skaičių, nes aš parašiau jam 24 lapus, o jis man net 25 lapus laiškų. Tas sudaro visą trečdalį mūsų korespondencijos.

Savo autoritetu paremdamas mano pastangas surasti mecenatą mano rašiniams išleisti, velionis 1970.IV.9 parašė šią rekomendaciją:

Arčiau susipažinęs su ats. mjr. P. Gudelio studija, džiaugiuosi, kad autorius, aktyvus dalyvis partizaninių bei laisvės kovų šiaurės -rytų Lietuvoje, iš keturių dešimtmečių perspektyvos su dideliu rūpestingumu atsidėjo tam darbui. Pasinaudodamas savo ankstyvesniais rašiniais ir kitų patalkinta medžiaga, P. Gudelis ne tik tiksliai sugebėjo mums užkonservuoti savo asmeniškus atsiminimus, bet jis juos gana gausiai papildė kitų memuarais ir šiandien sunkiai prieinamais darbais bei straipsniais. Visai lai medžiagai surankioti P. Gudelis parodė daug kantrybės ir padėjo daug triūso. Jis kritiškai panaudojo ir Lietuvos laisvės priešų paskelbtą medžiagą, kuri teturi tikslo parodyti, kaip lietuvių liaudis tada “troškusi” “tarybinės” santvarkos.

Šita visais atžvilgiais vertinga P. Gudelio studija, kuriai panašių kitoms apskritims mes, deja, dar neturime, nupiešia gyvą paveikslą, kai anoje Aukštaičių srityje 1918 - 1919 metais organizavosi savo valdžia.

Labai rekomenduočiau šitą darbą išleisti, nes jis kaip tik akivaizdžiai parodo niekingumą paviršutiniškos komunistinės propagandos argumentų, kurie lietuvių tautai per metų metus vis įkyriai kartojami.

Ne vien tik šituo atžvilgiu, bet ir kitais motyvais užsitarnauja P. Gudelio studija didelio dėmesio. Pro vienos srities langų šis veikalas paliudija, kokiu būdu Lietuvai iškovota laisvė. Istorikas turi P. Gudelio pateiktus faktus branginti.

Mūsų laiškiniai susirikimai su prof. Z. Ivinskiu vystėsi toliau. Jis davinėjo man labai naudingus techniškus, kalbinius ir metodinius patarimus. Tuose laiškuose taip pat įterpdavo eilučių, iš kurių istorijos profesorius iškyla kaip rūpestingas šeimos tėvas ir švelnus vyras. Pav., 1970.VI.24 rašytame laiške paliečia savo ir šeimos rūpesčius:

Į Tavo abu naujus darbus (už jų atsiuntimą dėkoju) tik užmečiau akį. Dabar pas mane didelė darbymetė: semestras, terminuoti darbai etc. etc. Be to, mano Paulina jau trečia savaitė guli ligoninėje (nieko baisaus). Jai gydo dvilikapirštės opą. Bet namuose jos nebuvimą jaučiu, nes Kęstutis turi būti prižiūrėtas ir pavalgęs . . .

Tą laišką rašė ranka, bijodamas rašyti mašinėle, kad neprikeltų “ką tik miegoti nuėjusį Kęstutį”.

Taip ramiai ir įtemptai daugybę darbų bestumdamas profesorius staiga suklupo. 1970.XII.31 rašytas laiškas jau atėjo iš Šv. Petro ligoninės:

Brangus Petrai! Dėkoju iš širdies už Švenčių linkėjimus, už ką tik gautą laišką ir Tavo įdomių atsiminimų xeroxą.

Nuo Kalėdų antros dienos vakaro esu paguldytas čia netolimon ligoninėn, kur man nori grąžinti sveikatą. Dėl nesuprantamų priežasčių jau nuo liepos vidurio prasidėjo pas mane visai nauji reiškiniai: po 2-3-4 dienas trankąs vidurių užkietėjimas. Prieš Šventes per visą savaitę jokios pagalbinės priemonės (liquidpur, žvakutės etc.) nebegelbėjo. Nuo Kūčių ryto tris dienas nieko nevalgiau. Į ligoninę pagaliau ėjau tik, kad man klizmų padarytų, nes ant rytojaus norėjau vykti su šeima pas prof. Maceiną į Muensterį... Užbaigiant apie sveikatą, tyrimai (kraujo) parodė, jog trūksta geležies ir kažkas esą su inkstais, nors aš nieko nejaučiu. Be to reikia “Nabelbruch” operuoti. Tai viskas, ką žinau. Bet ir to man pakanka, kai bent porai savaičių esu išraunamas iš darbo.

Čia paprastai esu “vienrankis”, nes į vienos rankos venų (net naktį) leidžia kaltum etc. Bet aš pratinuosi ir viena ranka laiškus rašyti. Šiandien pradėjau ir Tau, mielas Petrai; yra antrasis laiškas (vienas jau nuėjo per vandenyną). Žinoma, gausi mano laišką padoriai perrašytą,

Kokie vargai laukė profesoriaus sugrįžus iš ligoninės, vaizduoja jo 1971. 1.18 d. laiškas:

Gydytojai mane paleido namon, nors dabar dar vis toliau seka mano sveikatą, vis turiu— pagal laboratorinius tyrimus— prisilaikyti. Svarbiausia reikia atstatyti inkstus.

Namon grįžęs greitai turėjau “sveiką” vaidinti, nes gripu apsirgo Kęstutis, o po poros dienų ir mano Paulina. Tad esame tikra ligoninė. Kęstutis jau sveiksta, o mano žmona vis dar gripuoja.

Radęs protarpį, pasiėmiauW.Banaičio vertimą ir mes čia jį dviese su mano padėjėju tikrinome . . .

Tą vertimą tuo pačiu laišku prisiuntė man su įspėjimu: “Tik nepadaryki klaidų, jeigu bandytumei perrašyti Banaičio vertimų”.

1971.II.20 d. laiške plačiau atpasakojęs savo nuomonę apie knygos priedus, k. a., bibliografiją, vardyną ir kit., profesorius pridūrė:

Iš ligoninės grįžęs iki šiol turėjau visokio darbo per akis; užbaigiau semestrą. Dabar“atostogos”, bet man reikia 22.II bent savaitei vėl grįžti ligoninėn. Šiaipjau rodos, ne blogiau kaip pirma galiu dirbti, bet dešinė koja kliudo normaliai vaikščioti.

Iš to paties laiško matyti, kaip plačiai profesorius Ivinskis sekė profesinę literatūrą.

Apie 1919 m. sausio galo - vasario fronto padėtį Žemaitijoje galima, žinoma, rasti duomenų ir vokiečių literatūroje. Antrame leidime yra Golzo memuarai, apie vokiečių dalinius Pabaltijyje ir Lietuvoje yra literatūros. Ką tik pasirodė labai šaltiniais paremta knyga Volksmann, et ji teliečia tik vokiečių politikų ”im Baltikum” nuo Brest-Litovsk sutarties iki Compiegne, tačiau tenai yra įdomių dalykų, pvz., parodo vokiečių rytinio fronto (Soldatenraete etc.) laikyseną bolševikų ir vietinių tautų atžvilgiu.

Matau, kad labai kantriai tvarkaisi su savo darbu. Tai teikia geros vilties, kad jie pasirodys. Labai gaila, kad aš— sušlubavęs sveikata ir dar pats apkrautas terminuotais darbais — mažai ką begaliu padėti.

1971.III.5 d. vėlgi iš ligoninės mašinėle rašytame dviejų puslapių laiške velionis sielojasi dėl savo įvado vokiško vertimo, pasakoja apie Aidams pasiųstąjį savo vokiškos recenzijos vertimą. O laišką baigia PS “Ką tik mane, laišką parašius, su narkozu operavo. Dar vieną operaciją darys”.

O vėl išėjęs iš ligoninės, ranka rašytame laiške 1971.IV.8 profesorius taip apibūdina savo būklę:

Tačiau aš tik vakar vakarop buvau paleistas iš ligoninės. Turėjau 16.III rimtą operacijų, ir po jos tris savaites (ypač į galą) tik knygų daug skaičiau. O laiškų niekam nerašiau. Tik vakar vakare atidariau jų rašymo“sezoną” . . . Kaip tik norėjau pasiteirauti apie Tavo darbo spausdinimo padėtį. Ne visi yra uolūs su laiškais. (Prieš operacijų ligoninėje parašiau kelis tuzinus laiškų. Tik kokių 65% tegavau atsakymų. Dar tebelaukiu. Ne visi tokie rūpestingi, kaip Tu, mielas Petrai).

Gaila, kad Tavo knygos reikalai nejuda. Nekartų ligoninėje apie Tave ir Tavo darbus galvojau, ir buvau optimistas!

1971.VII.29 laiške profesorius džiaugėsi pabuvojęs Studijų savaitėje:

Kelios dienos kaip grįžome iš tikrai pasisekusios Studijų savaitės.. . Mano paskaita buvo ilgiausia. Truko lygiai dvi val.; dariau pertraukų. Diskusijos truko ca. 2 val.

Šiuo laiškeliu tenoriu pasiklausti, kaip stovi knygos užbaigimo reikalai? Ar jau visos kliūtys nugalėtos? Gal jau rudeniop galima laukti knygos pasirodant. . .

Aš jau tariuosi pailsėjęs šiek tiek, gerai (sveikatos atžvilgiu) atlaikiau studijų savaitę ir jau bandau vėl sėsti prie savo “staklių”! O “austi” turiu tikrai daug.

Gal būt profesorius ir buvo kiek pailsėjęs, bet sveikatos nebeatgavo. Tačiau sėdo į “stakles” savo numylėtos Lietuvoj istorijos audeklo austi. Rūpinosi ir mano knygų reikalais. Vis parašydavo laiškų ir atvirukų. 1971.

XI.16, t. y. septynias savaites prieš mirtį, gavau paskutinį profesoriaus laišką. Tarp kit ko jis rašė:

Labai susirūp'inęs seku Tavo visus vargus ir rūpesčius. Ačiū už laiškų. Niekaip negalėjau tuojau atsakyti. Čia mane vėl suspaudė nesveikatos. Gaunu ligoninėje(Še. Petro) infuzijas, kurios labai išvargina. O čia dar turėjau skubiai atlikti vieno savo darbo italų spaustuvėje (už Romos) lietuviško teksto korektūras, kur tiek daug klaidų buvo. Tiesiog prisikamavau . . .

Pagaliau audėjo rankos galutinai pailso: 1971.XII.24, t.y. Kūčių vakarą, išsiskyrė su šiuo pasauliu. Susitikimai ir laiškai man yra nutapę šviesų pamiltam Lietuvos istorijos tyrinėjimui savo gyvenimą paskyrusio mokslininko ir nepamirštamai brangaus bičiulio paveikslą. Pritariu iškeltai minčiai visus jo laiškus sutelkti į vieną vietą. Jo rašytų laiškų originalus mielai sutinku perleisti tokiam centrui.

Petras Gudelis

Pulk. Kazys Škirpa, Berlyne vadovavęs Lietuvių Aktyvistų Frontui, kuris paruošė ir įvykdė 1941 birželio 23 Lietuvių tautos sukilimą; Laikinojoje Vyriausybėje pulk. K. Škirpai buvo skirtos min. pirmininko pareigos, kurių eiti negalėjo, nes naciai jo iš Berlyno neišleido.

Šiame “Į L aisvę” numeryje spausdinama ištrauka iš šiuo metu pasirodžiusios K. Škirpos knygos “Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti ”.