TEZĖS, AKSIOMOS IR PAGUNDOS LIETUVIŠKAME DIALOGE
JUOZAS KOJELIS
Ne tik dainos, muzika, rūbų stilius ir šukuosena išgyvena tam tikrus populiarumo ir nuosmukio bangavimus, bet taip pat posakiai, frazės ir atskiri žodžiai. Dar taip neseniai visomis kalbomis (gal išskyrus rusiškai) visais linksniais ir skaičiais buvo kaitomas žodis dialogas. Jis rašalu tekėjo nuo žurnalistų ir grafomanų plunksnų, plaukė nuo lūpų visuomenininkų, politikų, įvairių hipokritų ir šiaip visokio plauko oratorių. Net Bažnyčia panūdo leistis į gyvesnį dialogą su bedieviais ir komunistais.
Šiuo metu populiarumo biržoje dialogo akcijos gerokai kritę, tačiau žmogiškųjų ir specialiai lietuviškųjų rūpesčių problematikoje be lietuviško dialogo išsiversti neįmanoma.
Dialogas esmiškai yra kolektyvinė tiesos ieškojimo priemonė. Jis gali turėti įvairių variantu ir įvairiems tikslams tarnauti. Lietuviškas dialogas spaudoje, visuomeniniame, politiniame, o taip pat ir kultūriniame gyvenime irgi reiškiasi įvairiausiais pavidalais. Pabandykime, panaudodami konkrečius pavyzdžius, su vienu kitu iš tų pavidalų susipažinti.
Dialogų pavidalai
Neprigirdinčių žmonių dialogą gali pavaizduoti toks vaizdelis iš lietuviško kaimo gyvenimo. Ankstų sekmadienio rytą ūkininkas, pasiėmęs meškerę, eina pažuvauti į netolimą ežerėlį. Kitoje bulvių lauko pusėje ežia su kibiru rankoje pamelžusi karvę namo grįžta kaimynė. Ji sustoja ir šūkteli ūkininkui:
— Ei, Pranciškau, ar meškerioti eini?
— Ne, meškerioti.
— O jergutėliau, o aš maniau, kad meškerioti.
Ir kaimynai išsiskiria. Taip nekartą ir mes, kalbėdami su kitais, išsiskiriame, supratę tik patys savo žodžius.
Neprigirdinčių žmonių dialogas (jei klausos nusilpimas tikras) paprastai nėra perdaug kenksmingas, nes jis nėra piktas. Balsiau ir iš arčiau kalbėdami, pasikalbėjimo dalyviai susipratimo pasiekti gali. Lietuviškam susipratimui žymiai daugiau žalos padaro toks dialogas, kuriam pavaizduoti pavyzdį yra tekę matyti prieš porą metų Los Angeles Šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje.
Sekmadienį pamaldų metu visą kraštutinį suolą buvo užėmusi miela ir vaikučiais palaiminta losangeliečių šeimynėlė. Jauniesiems dalyviams pamaldos kiek pabodo, ir kokių 3 metų mergytė panūdo užvesti dialogą su gal kokiais metais vyresniu broliuku.
Ji apsikabino kaklą ir minutę ar dvi kažką šnibždėjo broliukui į ausį. Sunku pasakyti, ar jis ką suprato, bet už kelių minučių jis panoro pradėtą dialogą su sesute tęsti. Jis pamojo pirščiuku, ir sesytė priėjo burnos smalsiai pasuko galvytę. Broliukas nieko nebesakė, o tik mažajai dialogo partnerei prispiovė ausį.
Sunku buvo susilaikyti pusbalsiu nesusijuokus, kad ir pamaldų metu, tačiau visai nėra juokinga, kai kalba suaugę žmonės rimtais klausimais, ir vienas pasikalbėjimo dalyvis operuoja faktais ir argumentais, o antrasis jam atsako melu, plūdimusi ir niekinimu. Ypatingai pastaruoju metu melas vis dažniau kviečiamas talkon lietuviško gyvenimo problemoms spręsti. Melagingų argumentų taikiniu pirmoje vietoje pasirinkta Lietuvių Bendruomenė.
Didmiesčių valkatynuose irgi vyksta nuolatiniai dialogai. Jiems charakteringa tai, kad pasikalbėjimų dalyviai paprastai daro virtines teigimų, visai neparemtų ar menkai paremtų argumentais.
Karingumu pasižymi savo absoliučios tiesos apkasuose įsitvirtinusių žmonių dialogai, kuriuosepartneriai siekia vienas antrą visai nutildyti, priversti kapituliuoti ar parsigabenti į savuosius apkasus.
Kongresuose, konferencijose, viešuose ir slaptuose pasitarimuose bei simpoziumuose, laikraščių polemikoje nesunkiai atpažinsime visų minėtų dialogų rūšis. Jie nenaudingi, nereikalingi, nei į lietuvišką susipratimą, nei į lietuviškų jėgų konsolidavimą kovai už didįjį tikslą — Lietuvos laisvę — neveda. Tačiau yra dia-logų, be kurių negalima išsiversti, jei norime apreikšti tautinę gyvybę ir įprasminti lietuvišką misiją. Tai lietuviško proto, minties ir sąžinės santalka, kurion lietuviško rūpesčio vedami susiburia du-trys, parafrazuojant Šventraštį, ar daugiau, atvirais veidais ir atviromis širdimis. ieškodami atsakymų į gyvybinius ir likiminiai reikšmingus tautos klausimus.
Kas tie gyvybiniai ir likiminiai lietuviu tautos klausimai? Ne tik Lietuviu chartoje, bet mūsų širdyse, protuose ir sąžinėse įrašyta, kad aukščiausia ir pirminė lietuviškos veiklos prasmė yra Lietuvos žmonių laisvė. Ši tautinė sąmonė ilgai prasitęsusiame už savo krašto ribų gyvenimo kelyje ima palengvėl blėsti. Palyginkime kai kurių mūsų veikėjų pasisakymus, padarytus prieš 15 - 25 metų, su dabartiniais jų nusistatymais, ir nesunkiai pastebėsime didžiulius pasikeitimus ne tik priemonių, bet ir tikslų sampratoje. Tačiau praėjusiais metais užsienio lietuvių aktyvus atsigręžimas į prieš 30 metų įvykusį lietuvių tautos sukilimą tą blėstančią sąmonę iš naujo ėmė gaivinti. Prieš 30 metų tauta išreiškė savo valią. Tautos valia, jei ji yra pasiekusi tam tikrą sąmoningumo laipsnį, tegali būti viena: mes norime būti laisvi. Kitokio sprendimo pasaulio istorijoje nė viena kultūriškai bent šiek tiek pažengusi tauta nėra padariusi. Kas kitaip įrodinėja, klastoja tautos valią.
Egzilo rolė laisvės kovoje Buvo laikas, kai lietuviškoji išeivija, ypač pabėgelių stovyklose Europoje, savo paskirtį kovoje už krašto laisvę buvo gal kiek pervertinusi. Tačiau turint galvoje ano meto nuotaikas ir viltis, atremtas į pasitikėjimą pasaulio politiką vairuojančių vyrų Vakaruose sąžiningumu, garbingumu ir gera valia, gal tas pervertinimas ir nėra tokia didelė ir smerktina klaida. Atrodo, kad ta klaida neatnešė nei tautai, nei išeivijai didesnės konkrečios politinės žalos, kurios pasekmės būtų jaučiamos ir šiandien. Reikėtų abejoti, kad tautos okupacijoje ir išeivijoje padėtis šiandien būtų kitokia, jei anomis dienomis lietuviai pabėgėlių stovyklose ir emigrantai, įsikūrę svetimuose kraštuose, būtų supratę, jog išeivijos talka savajam kraštui atgauti laisvę savo rezultatuose yra dalinė ir ribota.
Tačiau daug sunkiau suprasti ir pateisinti tuos, kurie vakardienos klaidingą aksiomą šiandien bando pakeisti nauja. O ta naujoji-aksioma, pirmoje vietoie siekiama įpiršti naujajai lietuvių užsienyje generacijai, o dažnai stumiama tos naujosios generacijos — “jaunimo”— vardu, galima būtų formuluoti taip: istorijoje nėra patvirtinto fakto, kad, emigracija savo tėvynei kada nors būtų iškovojusi laisvę.
Tačiau ne pati aksioma jos propaguotojams svarbu. Daug svarbiau išvados, apsprendžiančios jos praktišką vertę ir panaudojimą. O peršamos išvados skamba taip: egzilui kovoto už savo krašto laisvę nėra prasminga, o dažniau donkichotiškai nerimsta. Tas išvadas pritaikant lietuviškame gy' vėnime, siūloma kovą už Lietuvos valstybinę nepriklausomybę pamiršti ir pasitenkinti kultūriniais ryšiais su kraštu.
Anas aksiomos tormulavimas, kad egzilas savo kraštui laisvės iškovoti negali, yra klaidinantis ta prasme, kad iš vis vienas atskiras veiksnys tautų laisvės klausimo neišsprendžia. Pagrindinis elementas tautai tapti laisva yra pačios tautos valia. Tačiau tai valiai tapti kūnu į talką paprastai ateina daugelis kitų veiksnių, tegu ir pagelbinėse rolėse. Tos gi pagelbines rolės ne kartą gali būti labai lemtingos. Kaip klasišką pavyzdį butų galima nurodyti į Masaryko asmeniškos bičiulystės su Amerikos prezidentu Wilsonu reikšmę nepriklausomos Čekoslovakijos sukūrimui po Pirmojo pasaulinio karo. Pasklaidę pasaulio istorijos puslapius, tokių pavyzdžių surastume ir daugiau.
Kontaktai su tauta
Kultūrinių ryšių su tauta būtinybei įrodyti šalia minėto negatyvaus argumento — “egzilas savo tėvynei laisvės iškovoti negali” — vis dažniau taip pat pateikiamas suabsoliuntintas pozityvus argumentas, kurį būtų galima taip formuluoti: be asmeniškų intymių kontaktų su kraštu lietuvybė užsienyje pasmerkta greitai mirčiai, nes jaunąsias generacijas nesulaikomai nusineš nutautėjimo bangos.
Kad šiame teigime daug tiesos, abejoti netenka. Kaip aksiomos tačiau jo priimti begalima, nes tada pagrindinis išeivijos rūpestis ir būtų tų kontaktų su kraštu palaikymas, nežiūrint, kas tuos ryšius kontroliuotų ir kam jie politiškai tarnautų.
Tai įtaigiai tezei patikrinti tektų pasižvalgyti, kas dedasi kitose Amerikos, Kanados ir kitų kraštų tautinėse mažumose. Ir jau neinant į gilias to klausimo studijas, nesunkiai galima pastebėti, kad egzilo tautinės gyvybės išlaikymui, už kontaktus su tauta daugiau reikšmės turi jaunosios kartos įjungimas į kovą už savo senosios tėvynės laisvę. Juk, pav., vokiečiai, prancūzai, skandinavai ir kiti imigrantai iš Vakarų Europos labai greitai nutausta, nors jų kontaktai su aukštos kultūros tėvynėmis yra laisvi ir priešo nekontroliuojami. Buvusių laisvės kovų poveikyje tautinį identitetą išlaikė airiai, tautiškai labai gyvi aktyvūs kovotojai ukrainiečiai, o ir baltiečiai dar gan gerai laikosi, nes laisvės kova nemirusi. Besižvalgydami pavyzdžių savajame lauke, nesunkiai pastebėsime, kad išsiliejęs sąjūdis už Simą Kudirką jaunimo lietuvybės sustiprinimui buvo daug reikšmingesnis, negu visos organizuotos ar privačios kelionės į Lietuvą.
Pagaliau ir žydų pavyzdys. Kažkaip visuotinai yra įsitvirtinusi pažiūra, kad žydus nuo asimiliacijos 2000 metų apsaugojo žydų religija. Bet ir čia tenka suabejoti. Atrodo, kad taip ilgai pasaulyje išsklaidytą žydų tautą išlaikė pirmoje vietoje ne pasyvusis veiksnys — religija, bet aktyvusis — Jeruzalės atstatymo viltis ir pastangos.
Jau psalmistas visai nedvejotinai apie tai kalba:
“Jei aš tave užmirščiau, o Jeruzale, tegu nudžiūsta mano dešinė. Tegu mano liežuvis prilimpa prie mano gomurio, jei aš tavęs neprisiminčiau, jei aš tavęs neiškeičiau virš savo aukščiausių džiaugsmų”(psalmė 137: 5-6).
Žydų autoriteto liudijimas
Žymus žydu autorius Ahraham Josima Heschel, filosofas, teologas, etikos ir mistikos profesorius žydų teologijos seminarijoje, judaizmo klausimais yra parašęs per dvidešimt veikalų ir yra laikomas pasauliniu tuo klausimu autoritetu. Viename iš savo pagrindinių veikalų — ISRAEL: An Echo of Eternity (išleistą Farrar, Straus and Giroux leidyklos New Yorke) — jis plačiau nagrinėja Jeruzalės ir pasaulyje išsklaidytų žydų sąveikos klausimus ir su jo pareikštų minčių citatomis norima čia skaitytojus kiek plačiau supažindinti.
“Dar to niekad nėra buvę”,rašo jis, “kad paniekinti, persekiojami ir visuose žemės kampuose išbarstyti žmonės turėjo drąsos svajoti atgauti savitumą laisvoje Šventojoje Žemėje.
Beveik 2000 metų kasdien daugelį kartų džiaugsme ir liūdesyje mes meldėmės už tave, Jeruzale, ir mūsų maldos niekad neišblėso. . .
Apiplėšti ir išblaškyti, pažeminti ir persekiojami, mes žinojome, kad nesame visam laikui išsiskyrę. Agonijos lizde išsiperėjo viltis.
Tos žemės meilė buvo imperatyvas, bet ne instinktas ar sentimentas” (43 - 44 p. p.).
Žydų nusistatymą Palestinos okupacijos klausimu Heschel nusako taip:
“Žemė iš žydų buvo atimta prievarta, ir mes niekad nebuvome praradę vilties ją atgauti.
Per šimtmečius mes sakėme NE visiems Palestinos užkariautojams. NE mes aiškiai kasdien sakėme prieš Dievą ir prieš žmones. Mes priešinomės jų okupacijai, mes atmetėme jų pretenzijas, mes gilinome savo prisirišimą, žinodami, kad užkariautojų okupacija buvo tik laikinas nuotykis, o mūsų prisirišimas prie to krašto buvo amžinas saitas.
Žydai niekad nenustojo gynę savo teisių ir pretenzijų į Izraelio nuosavybę. Nuolatinis, nepertraukiamas užsispyrimas, intymus žydų sąžiningumo veiksnys, yra žydų istorijos šerdis ir žydų tikėjimo esminis elementas” (55 p.).
“Per visą žinomą istoriją žmonės judėjo iš vieno krašto į kitą, savanoriškai ar iš prievartos. Radę naują žemę, jie užmiršdavo savo namus. Gi žydai, priversti palikti savo senąjį kraštą, Šventosios Žemės niekad neapleido, niekad jos neatsisakė. Jie visad gyveno dialoge su Šventąja Žeme.
Egzilas iš savo krašto buvo suprastas kaip pertrauka, kaip preliudas į grįžimą, bet niekad kaip palikimas ar nusiangažavimas. Vilties saitai rišo mus prie žemės. Atsisakyti tų ryšių būtų reiškę paneigti savo identiškumą. Nuolatos mūsų širdys sukosi į Sioną ir Jeruzalę, kaip magneto adatėlė įį polių kaip saulės laikrodžio rodyklė į saulę” (58 - 59 p. p.).
“Sunaikinus Jeruzalę, miestas netapo tolimos praeities miglotais prisiminimais; jis paliko gyvas kaip žmonių širdžių ir protų įkvėpėjas.
Jeruzalė tapo centrinė viltis, visų vilčių simbolis” (61 p.).
Viltis ir kovos dvasia atstatyti laisvą ir nepriklausomą žydų valstybę veik du tūkstančius metų buvo perduodama iš kartos į kartą visame pasaulyje išblaškytiems žydams. Ir todėl, kaip liudija šitas žydų autorius, per du tūkstančius metų “užėmus Jeruzalę ir sunaikinus jų tautinę šventovę, (žydai) neatsisakė kovos už nepriklausomybę” (69 p.).
Jeruzalės atstatymo idėja tapo žydų tautos “egzistencinis užsiangažavimas”Veik per 2000 metų žydų tauta tam užsiangažavimui išliko ištikima, kol po pastarojo pasaulinio karo atstatymo viltis tapo įkūnyta. Per tą laiką žydų tautos vadai sugebėjo Jeruzalės atstatymo ir jon grįžimo idėją integruoti į kasdieninį žydų šeimos gyvenimą. Jeruzalė buvo prisimenama krikštynų, vedybų ir laidotuvių apeigose ir kitų žmogui reikšmingų įvykių progomis. Ilgus šimtmečius beveik kiekvienuose žydų namuose buvo aukų dėžutės, į kurias, ypač “ša-baso” dienom, moterys įmesdavo pinigus žydų bendruomenėms Šventojoje Žemėje išlaikyti. Jeruzalės ir žydų, gyvenančių visuose pasaulio kampuose, ryšys buvo be galo stiprus, tad ir Heschel savo veikale gali teigti, kad “žydų meilė savo žemei yra vyksmas, galingas buvimas kartu — net gyvenant atsiskyrus, realus ryšys, dvasinis buvimas namuose, nepavargstantis apsikabinimas, nepaliaujanti viltis ” (131 p.).
Jei daugiau ar mažiau patikėsime šiais žydų autoriaus liudijimais, iš karto susvyruoja anksčiau" minėta “aksioma”, kad tik fiziškais kontaktais su tauta išlaikysime išeivijos jaunąją kartą tautinėje bendruomenėje. Tam pačiam tikslui siekti yra ir kitu, o gal ir paveikesnių būdų. Todėl jaunimo organizacijų vadai turėtų laikas nuo laiko patikrinti veiklos programas, jas pilniau išbalansuoti tarp teoretinio lituanistinio paruošimo, ideologinio indoktrinavimo ir praktiškos veiklos Lietuvos laisvės reikalu. Sudarytinos sąlygos, kad patys jaunieji asmenišku įnašu ir užsiangažavimu toje veikloje galėtų dalyvauti. Tegu patiria laimėjimų džiaugsmą ir pralaimėjimų kartėlį, ir tik tada jie tikrai subręs lietuvybėje.
Įsipilietinusi aksioma
Pagrindinė lietuviškos išeivijos masė yra susikoncentravusi Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Čia aktyviausia politinė veikla, čia turtingiausias kultūrinis gyvenimas, čia sutelkiami pagrindiniai kapitalai politiniam ir kultūriniam darbui finansuoti. Amerikos lietuviai duoda ar bent turėtų duoti “toną” visai lietuviškai išeivijai laisvajame pasaulyje.
Kad Amerikos lietuvių politinis bruzdėjimas neatneša apčiuopiamesnių rezultatų, paprastai apkaltinamas Amerikos politikos pragmatizmas ir nepalankus tarptautinės politikos mūsų reikalu susiklostymas. Šitas kaltinimas didžiąja dalimi labai teisingas. Tačiau jei jis būtų ir visu 100% teisingas, mes nebūtume atpalaiduoti nuo pastangų suorganizuoti galimai tobulesnę vyriausią Amerikos lietuvių politinę vadovybę, reiškiančią šio krašto lietuviškos išeivijos valią. Deja, į tobulesnės politinės vadovybės suorganizavimą kelią pastoja tradicijos keliu įsitvirtinusi “aksioma”, kad visos teisės ir pareigos kalbėti ir veikti Amerikos lietuvių vardu priklausančios Ameri” kos Lietuvių Tarybai. Iš šios klaidingos aksiomos vedamos logiškai klaidingos išvados, turinčios neigiamų rezultatų Lietuvos laisvės kovai. Tą aksiomą pilnai formulavo VII-me Amerikos lietuvių kongrese Detroite 1969 metais Jonas Daugėla:
“Tad norint tos laisvės kovos sėkmingumą ir nemarumą patikinti, Amerikos Lietuvių Taryba, kaip vienintelė šio krašto gausios lietuvių emigracijos politinė atstovybė ir vadovybė, turi ir toliau išlaikyti tuos pačius politinius savo sudarymo ir vidujinės santvarkos principus ir niekada negali nustoti savo politinio veido bei jo žavaus ir naudingo bei kitus imponuojančio politinio spalvų spektro, kurio varsomis ji švyti nuo pat savo įsikūrimo.
Bet kokios svetimųjų ar savųjų pastangos pakeisti, reformuoti ar deformuoti pačią ALT-o organizacinę struktūrą ir jo sudarymo principus galėtų būti tik užskaityta į ALT-o likvidavimo pastangų aktyvą, kurio didinimu paskutiniu metu yra taip gyvai susidomėjęs mūsų mirtinas priešas — bolševikai”.
(“Septintasis Amerikos Lietuvių Kongresas Detroite 1969 m.”, 114 psl.)
Šis pareiškimas nėra atskiro žmogaus propagandinė retorika, bet egzistuojančios sistemos su visomis praktiškomis konsekvencijomis pristatymas. Iki 1971 m. lapkričio 14 įvykusios metinės Amerikos Lietuvių Tarybos konferencijos Čikagoje organizacinė ALT-bos struktūra švytėjo tokiu “imponuojančiu politinių spalvų spektru”: keturios organizacijos: Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacija, Amerikos Lietuvių Tautinė Sąjunga, Amerikos Lietuvių Tautinė Sandara ir Lietuvių Socialistų Sąjunga valdė 8 balsus (kiekviena po 2 balsus), keturios organizacijos: Lietuvos Vyčiai, Šviesa - Santara, Lietuvių Katalikių Moterų Draugija ir Amerikos Lietuvių Studentų Sąjungą valdė 1 balsą (kiekviena po ketvirtį balso), ir du susivienijimai: Lietuvių Rymo Katalikų Susivienijimas Amerikoje ir Susivienijimas Lietuvių Amerikoje valdė 2 balsus. ALT-bos skyrių atstovai į konferencijas nekviečiami ir jokio balso neturi.
Žmogiškoje silpnybėje kai kam neįmanoma neteisėtų privilegijų ir teisių atsisakyti net kovos už Lietuvos laisvę labui. Taip ir tos keturios organizacijos, save apdovanojusios bajoriškomis teisėmis ir privilegijomis, Amerikos Lietuvių Taryboje kontroliuoja balsų daugumą ir Amerikos lietuvių vyriausios politinės vadovybės prie jokių reikšmingesnių reformų neprileidžia. Tiesa, 1971 metų metinėje konferencijoje pripažino, kad keturios organizacijos (vyčiai, šviesininkai, kat. moterys ir studentai) diskriminuojamos, parodė joms “malonę” ir suteikė po pilną balsą, tačiau savo privilegijų neatsisakė ir kontroliuojančios daugumos padėtį pasilaikė. Beteisėje padėtyje palikti ir ALT-bos skyriai. Labai įdomu, kad net karštieji ALT-bos organizacinės struktūros šalininkai niekad niekur viešai specialių privilegijų ALRK Federacijai, ALT Sąjungai, ALT Sandarai ir Liet. Socialistų Sąjungai negina. Laikomasi taktikos geriau apie tai nekalbėti, kad visuomenės nuovoka tuo klausimu pasiliktų miglose. Stengiamasi geriau kiekvieną kritiką tuo klausimu nutildyti kontra-kaltinimais, k. t., “ALT-bos griovėjas”, “bendros kovos už Lietuvos laisvę ardytojas”, mirtinų mūsų priešų — bolševikų talkininkas” ir t. t.
Pilnesniam ALT-bos organizacinės struktūros vaizdui susidaryti taip pat reikia žinoti faktą, kad trys iš keturių privilegijuotų organizacijų — ALRK Federacija, ALT Sandara ir Liet. Socialistų Sąjunga — yra tik praeities organizacijos ir spindi tik praeities spalvomis.
Dirbti Lietuvos laisvinimo ir aplamai visuomeninį darbą darbininkų eilės nėra gausios. Dirbančiųjų asmeniškas pasiaukojirnas, išplaukiąs iš idealistinio patriotizmo, turi būti palydimas visų geros valios lietuvių atviru pripažinimu ir nuoširdžiu padėkos žodžiu. Pasiaukojančių darbininkų yra ir Amerikos Lietuvių Taryboje. Tačiau nepateisinamas daugumos valios uzurpavimas nėra nei asmeniškas pasiaukojimas, nei idealizmas. Užsieny tęsiame daugiau negu prieš 30 metų pradėtą rezistenciją prieš Lietuvos pavergėją. Reali rezistencija tegali remtis tik gyvaisiais lietuviais ir gyvųjų lietuviu organizaciniais junginiais. Simboliai irgi turi savo reikšme, bet tik ne veiklos planams kurti ir ypač ne jiems vykdyti. Kas gyvų jėgų susitelkimą stabdo, jokiu būdu nekuria ir nestiprina realiosios kovos dėl Lietuvos laisvės. Kai mūsų tėvynės nelaimė šaukia apsijungti, laisvės kovų terminu kalbant, vienoje vyriausioje partizanų vadovybėje, mes neįstengiame sukurti nė padoraus NATO.
Tuo būdu Amerikos lietuvių bendruomenės misiją abejuose ekstremistiniuose sparnuose laužia minėtų “aksiomų” kūrėjai ir gynėjai. Stipriai konformistinė liberalioji kairė, neatsisakydama Lietuvos laisvės idealo, atmeta kovą už tą laisvę. Savas idėjas, siūlomas visuomenei, išradingai paremia tai “mokslinių metodų”, tai "moralinių impulsų , tai "kūrybingos intelektualinės mažumos” vardais. Konservatyvioji dešinė normalų išeivijos funkcionavimą stabdo, gindama kreivą aksiomą “patriotizmo”, "kovos prieš okupantą", tradicijų", "politinio darbo patirties'' ir kitais netiksliai ir ne vietoje naudojamais argumentais.
Didžioji išeivijos viltis, kad į Amerikos lietuvių bendruomenės priekį išeina viduriniosios kartos veikėjai — dinamiški, kūrybingi, nenutraukę ryšių su “1941 metų sukilimo karta”, tačiau atviri ir šių dienų realybei.
Trys pagundos
1941 metų birželio 26 Kauno kapinėse prie 85 kritusių sukilė lių karstų Sukiliminės vyriausybės švietimo ministeris, ėjęs ministerio pirmininko pareigas, prof. Juozas Ambrazevičius kalbėjo:
— Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. Tačiau niekados toji duobė nebuvo tokia didelė kaip šiandien. Tai rodo, kiek Lietuvos žemė ištroškusi laisvės . ..
Didingas tai momentas, bet ir graudus,.. Visai tautai graudu,
kad neteko tų žmonių, kurių jos gyvenimo pažangai buvo reikalingi; neteko idealingiausių žmonių. Pasiliko tačiau viltis, kad jų kraujas neišgaruos be vaisių šioms dienoms ir ateičiai”.
Kalbėtojo viltis išsipildė. Sukilėlių kraujas neišgaravo ir nesusigėrė į žemę. Jis palietė kitas sielas ir uždegė kitas širdis. Kaip olimpinė ugnis sukilimo dvasia-buvo įžiebta ir lietuviškoje išeivijoje. Tačiau kaip tolstant nuo ugniakuro silpniau jaučiama jo šiluma, taip metų sriauto nešamą išeiviją svetimuose kraštuose silpniau beveikia anų herojiškų dienų impulsai. Ir čia mums tenka truputį susimąstyti: kokios jėgos kreipia mus iš kovos dėl Lietuvos laisvės kelio, kokios pagundos bando lietuvišką valią ir sielą?
Atrodo, kad gyvąją lietuvių išeiviją (tautiškai mirusių nei tautinės pagundos nebeima) pavojingiausiai bando trys pagundos:
Viena — tai verkšlenimo ir plepėjimo pagunda. Per šimtmečio ketvirtį dejavome, teisėtai dejavome, ir verkšlenome dėl neteisėtai mūsų kraštą ir tautą palietusių skriaudų. Tačiau pamiršome, kad besaikės dejonės neimponuoja klausytojo ir iš jo veiksmingos užuojautos sunku tikėtis. Per trisdešimt metų pasauliui rodėme žaizdas, patirtas baisiose deportacijose, tačiau žudymai ir deportacijos vaizduoja tik priešo žiaurumą, o tautos valią gyventi laisvai ir nepriklausomai išreiškia sukilimas, partizanų kovos ir tylioji rezistencija tautoje.
Ne įkyriu verkšlenimu, ne tuščiaviduriu monologais ir dialogais plepėjimu, bet išmąstytu planu, sutarta strategija ir ryžtingu darbu galėsime padėti savo tautai ir kovos dvasią perduoti naujajai generacijai.
Antra iš pavojingų pagundų — tai laimės pagunda. Mes dažnai tarsi apaštalai Taboro kalne pradedame kalbėti: Mums gera
čia būti. Pasistatykime sau padangtes. Nebegrįžkime pakalnėn”. Vien iš gėdos nepasakome “pamirškime likusius”. Mes gundomi lietuviškos veiklos prasmę suvesti į egoistinio jausmo patenkinimą: gera pabūti su savais, gera saviesiems atskleisti savo talentus ir gauti iš jų pripažinimą. Mums miela, kad ir jaunoj karta tautiniais šokiais ir dainomis paglosto mūsų egoizmą. Tokiom pareigom kartais mes juos ir ruošiame, o ne laisvės kovos estafetės naujam šuoliui. Mes” gundomi Lietuvos laisvės rūpesčius palikti pačiai tautai ir istorijos lemčiai. Mes gundomi atsipalaiduoti nuo tautinių pareigų ir nuo ašmeninių įsipareigojimų tautai.
"Tačiau pati pavojingiausia, nes labiausiai patraukli ir labiausiai pajėgi suklaidinti daugelį geros valios lietuvių, yra apgaulingos vienybės pagunda. Kovojančiam už savo krašto laisvę lietuviui apeliuoti į lietuviškų jėgų vienybę yra tiek pat natūralu, kaip ir geram krikščioniui šaukti Viešpaties vardą. Bet šventosios Knygos įspėja, kad ne tas įeis į dangaus karalystę, kurs šaukia “Viešpatie, Viešpatie”, bet kurs pildo Tėvo valią. Yra žmonių, kurie užsimerkę vis šaukiasi vienybės ir susiklausymo, nesismulkindami su atsakymais kad ir į tokius klausimus: su kuo eiti į vienybę? Kokios yra tikrosios nesutarimo priežastys ir ar jas reikia pašalinti? Ar ta vienybė kartais nesupančios iniciatyvos žingsnių ir nesuriš darbo rankų?
Jei kas nenori ar nebando į tuos klausimus atsakyti, kvietimas į vienybę yra tik tušti žodžiai ar tradicinis “pozicijos manevras nutildyti bet kokią kririką. Dr. Vincas Kudirka, Lietu-vos himno autorius, “vardan tos Lietuvos” irgi kviečia tautą į vienybę, tačiau ankstyvesniame posmelyje pabrėžtinai nurodo, kad tezės ir aksiomos išryškėti, pagundos išblėsti, o ir tikroji vienybė ateiti gali tik “šviesoje ir tiesoje”. Tamsoje ir mele nei susipratimo, nei vienybės nepasiekiama.
