PARTIZANO IDEALAS REALYBĖJE
SOLIDARUMAS SU TAUTA
Idealus žemėje galima lyginti su žvaigždėmis danguje. Jei danguje nebūtų žvaigždžių, nebūtų įmanoma vietos orientacija ir didžiosios kelionės į laiko ateitį nebūtų galėjusios įvykti. Jei žemėje nebūtų idealų, nebūtų įmanoma prasmės ir tikslo orientacija ir žmogus nebūtų pasiekęs tokio didybės ir galybės laipsnio, kokiame jis yra šiandien. Žmogus be idealų būtų žmogus be žmogaus veido. Tik idealai padaro žmogų žmogumi ir tik idealai apsprendžia jo žmogiškąją vertę.
Idėjos nemiršta
Laisvė yra žmogaus egzistencijos sąlyga. Tik laisvėje žmogus yra pilnas, išsamus ir visapusiškai kūrybingas. Alkano žmogaus sąmonė sukoncentruota į duoną, o pavergto — į laisvę. Nei duona, nei laisvė negali atstoti ar pavaduoti viena antros. Pirmoji yra biologinė sąlyga, antroji — dvasinė. Sotus, bet pavergtas žmogus nėra laimingas, lygiai negali būti laiminga laisva, bet alkana dvasia. Ženklai per daug ryškūs, kad nepastebėtum, jog šiuolaikinis žmogus yra nepatogioje situacijoje: reikia apsispręsti ir viešai angažuotis arba už visišką duoną — biologinį egzistencijos pradą, arba už totalinę laisvę — idėjinį egzistencijos pradą. Didieji ir galingieji nedviprasmiškai pasisako už biologinį pradą, kada mažieji ir silpnieji — už idėjinį. Galijotų ir Dovydų kova tebevyksta. Galijotai, ginkluoti moderniosios komunikacijos technika ir neribotu kapitalu abiejose pasaulio dalyse visu įniršimu bando nugalėti silpną Dovydą, ginkluotą tiktai laisvės idealo nemirtingumu.
Maironis yra pasakęs, kad “idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės”. Taip, nemiršta, bet žmogus nebūtų žmogumi, jei nebandytų nemirtingumą numarinti ar bent užnuodyti iki neveiksmingumo. Todėl šiandien idealai, kurių vedama žmonija atėjo iki dabartinės kryžkelės, yra nuvertinami, nuprasminami, įstatomi į klaidingas premisas klaidingoms išvadoms gauti, išjuokiami, iškoneveikiami ir begėdiškai klastojami. Ir visa tai, deja, daroma humanizmo vardu, žmogaus gyvenimo tikslui žemėje įprasminti.
Laisvė yra kova
“Ar Dievas yra?” klausimas virtęs rutina ir vis nerandama atsakymo. Kodėl? Todėl, kad atsaky mas yra labai paprastas: tikėk.
Kada žmogus ima tikėti, atsiranda ir Dievas. “Ar galima laisvė?” Nėra dienos, kad tokio klausimo negirdėtume paskaitose ar komentaruose, neskaitytume laikraščiuose ar neišgirstume radijo bei televizijos programose. Atsakymo nėra. Kodėl? Todėl, kad atsakymas labai paprastas: laisvė yra kova, o kas šiandien nori kovoti? Kam gyvenimas neturi tikslo, tam laisvė neturi prasmės. Tie, kurie tokius klausimus kelia, žino, kad laisvės idealo prasmė iš tikro yra žmogaus prasmė. Kas nors turėjo mirti už tikėjimą, kad Dievas gyventų. Kas nors turėjo mirti už laisvę, kad žmogus gyventų, ne tik egzistuotų. Norintieji laisvai gyventi nekelia klausimo ar laisvė galima. Tokius klausimus kelia tie, kurie ne laisvės ieško, bet ją atima. Reikia žmogų disorganizuoti, sujaukti, suklaidinti. Sunaikink žmoguje žmogų, idealai išnyks. Lavonai idealų neturi. Laisvės idealas taip didelis, taip svarbus ir taip labai valdantis, kad didesnė pasaulio dalis yra užangažuota šiam idealui sunaikinti arba jį degraduoti iki nereikšmingumo. Laisvės idealas mat yra be galo gajus — jis yra žmogaus gyvenimo prasmė, todėl jis veržiasi pro visas kliūtis ir nurimsta tik arba jį laimėjęs, arba už jį miręs.
Laisvės pavojai
Amerika — didžioji laisvės idealų tvirtovė. Ją kūrė daugiau ar mažiau kentėję dėl laisvės stokos kituose kontinentuose. Jau du šimtai metų Amerika stovi kovos avangarde už didžiuosius žmonijos idealus, už kuriuos žmogus amžių bėgyje liejo kraują. Tai dvasinė tvirtovė. Bet kiekviena tvirtovė, taigi ir dvasinė, laiko tėkmėje nuo įvairių sferinių ir atmosferinių sąlygų disintegruoja. Tokia didžiųjų idealų disintegracija vyksta prieš mūsų akis ir Amerikoje. Statomi tiltai į ten, kur laisvė niekinama ir kankinama. Kasami tuneliai į ten, kur laisvė nepažįstama. Tiesiamos oro linijos į tą pusę, iš kurios žmogus bėga laisvės ieškoti. Kad naujieji tiltai ir tuneliai būtų patvaresni ir kelionė į aną pusę sėkmingesnė, aišku, reikia pašalinti visas kliūtis, pridengti idealus, kuriais buvo tvirtai tikima. Reikia nuslopinti sąžinę, perauklėti jaunimą ir radikaliai pakeisti gyvenimo struktūrą. Trumpai — reikia paruošti ir pasiruošti.
Uždavinys sunkus ir vargiai įmanomas. Visa pragaro mašinerija užverbuota griauti viską, "kas dar kilnu, brangu ar šventa. Vykdant tokius planus tarptautiniu mastu, vis~ daugiau atsiranda kvislingų kiekvienoje mažesnėje tautoje, bendrakeleiviu, kurie šoka talkinti šiam pragaištingam veiksmui savoje bendruomenėje, prisidengę gražiais šūkiais, įtikinančiomis frazėmis ar sąmoningai klaidinančiomis filosifinėmis išvadomis.
Partizano idealas
Tokioje didžiųjų idealų išsipardavinėjimo mugėje iškyla didysis laisvės idealo paminklas — Partizano idealas. Šviesus, skaidrus, grynas Jo negalima užmiršti, nes jis yra mūsų istorijos dalis. Jo negalima ištrinti iš knygų, žurnalų ar laikraščių, nes jau parašyta. Jo negalima išimti iš atminties, nes mes patys pergyvenom ir žinom, o per mus ir mūsų vaikai. Jo negalima išbraukti iš mūsų veido, širdies, iš lūpų, iš akių ar rankų, nes kur mes nebūtume, ką beveiktume, kiekvieną valandą ir valandos minutę mes galvojame apie mūsų tautą, trokštančią laisvės, norinčią vėl tapti žmonėmis.
Tai kas daryt? Kaip tokį paminklą nugriaut? Kaip jį pridengti, jei žmonės jį mato užsimerkę? Kaip jį apeiti, kad bendradarbiavimas su laisvės smaugliais būtų galimas? Su kuo sutapsi, sako mūsų sena išmintis, tuo ir pats tapsi. Ateina vandalai įvairiais vardais pasivadinę. Vieni skuta raides ir užrašus, antri užtepa raudonais dažais, treti apskaldo šen ir ten, o dar kiti apspiaudo, kiek pasiekia . . . Kai kurie, rodydami savo išmintingumą, ima įrodinėti, kad mes be reikalo kuriame mokyklas, tautinių šokių ansamblius, teatrus, be reikalo mėtome pinigus, be reikalo rašome knygas, be reikalo dainuojame ir taip toliau, nes tai esą anachronizmas, negrįžtančios praeities liekanos, jaunosios kartos žalojimas. Tuo būdu, girdi, laisvės neatgausime: esame per maži.
Priemonės labai taikios ir mes, būdami taikūs žmonės, nieko prieš jas neturime, išskyrus tai, kad tokios kalbos ir tokie veiksmai yra nemoralūs mūsų tautos atžvilgiu. Mes žinom, kad praeitis negrįžta, bet laisvės siekimas yra gražesnė ateitis, negu laisvės išsižadėjimas. Ekstremistai liberalai pateisina trėmimus į Sibirą, nes ką gi padarysi — to reikalauja imperialistinės valstybės politika; jie pateisina partizanų naikinimą, nes valstybėje turi būti išlaikyta tvarka, o partizanų nebuvę galima kitaip įveikti; jie pateisina okupaciją, nes toks yra mažos tautos likimas. Dar daugiau — mes patys esą kalti, nes nemokėję prisitaikyti užkariautojui. Jie nereikalauja tautai visiškos laisvės, nes absoliuti laisvė dabar jau nebeįmanoma.
Vienintelis kelias
Beatodairiški kelių į aną pusę tiesėjai skaldo organizacijas, ardo vienybę, peikia visuomenės veikėjus, juokiasi iš tėvynės meilės jausmų, pašiepia mūsų istorijos netolimos praeities įvykius ir šviesų Nepriklausomybės laikotarpį. Tuo sunkina tautinio susipratimo ugdymą ir kovą už tautos laisvę. Tačiau pagrindiniu puolimų taikiniu pasirinkti patriotai rašytojai ir kultūrininkai. Veikiama dviem frontais. Pirmame — aukštinama savųjų liberalų veikla ir kūryba, antrame — sąmoningai žeminama patriotinė, o ypač partizaninė literatūra. Tokia kūryba skiriama į “antros rūšies literatūrą”. Mūsų liberalieji šaukliai toli gražu neužtarnautai naudojasi išskirtina padėtim spaudoje, kurią jie puola, bet patys savo leidiniuose liberalumo nepripažįsta — kitaip galvojančių neįsileidžia.
Partizano idealo tačiau niekam nepasiseks iš mūsų širdžių išguiti. Reikia neužmiršti, kad mes esame pirmoji ir tiesioginė jų karta: partizanai buvo mūsų draugai, mūsų giminės arba tiesiog — mūsų broliai. Jie buvo, yra ir pasiliks mūsų dalis, o mes jų. Jie yra mūsų sąmonės, mūsų sąžinės, mūsų gyvenimo turinys. Mes jais gyvename, nes jie yra tauta.
Jei mes atsisakytume Partizanų idealo, mes atsisakytume savo tautos, mes atsisakytume visko, kas telpa laisvės ideale. Simas Kudirka labai teisingai suprato, ką reiškia atsisakymas partizaninės kovos: “Asimiliacija, lėta mirtis. Bet mes nenorime mirti”, kalbėjo jis teisme. Taip, mes nenorime mirti. Lieka vienintelis kelias — kovoti. Tai ir yra Partizano idealas. Ir todėl neklauskim koks kelias, sunkus ar lengvas, galimas ar negalimas, bet kadangi tai vienintelis kelias, tai juo ir eikime.
Anatolijus Kairys
