Lietuvos Vyčiai ir jų ateitis

Reikia manyti, kad visi tie, kurie dar įdomaujasi ir dalyvauja lietuvių išeivijos veikloje, yra daugiau ar mažiau girdėję apie Lietuvos Vyčius (The Knights of Lithuania), JAV-bių lietuvių organizaciją. Šį vienetą buvo gerokai išgarsinęs pasaulio lietuvių tarpe a. a. kun. kleb. Jonas C. Jutkevičius, vienas iš Lietuvos Vyčių veikėjų, kuris buvo pašauktas amžinybėn 1971 metų vasarą.

DR. JOKŪBAS J. STUKAS praėjusią vasarą vedovavo Lietuvos vyčių ekskursijai į Pietų Ameriką. Jo pastangomis Brazilijos katalikų jaunimo organizacija TFP pažadėjo pravesti plataus masto akciją Lietuvos laisvės reikalu: parašų rinkimas, straipsniai spaudoje, 85 radijo stotyse specialios programos, demonstracijos prie rusų ambasados, memorandumas Jungtinėms Tautoms. Prof. J. J. Stukas yra vienas iš nedaugelio šviesiųjų Amerikos lietuvių vadų, kuriuos išaugino senoji lietuvių imigracija.

Tos organizacijos pradžia siekia 1913 metus. Tai buvo lietuvių išeivių katalikų jaunimo organizacija. Beveik visi nariai tuo metu (1913 metais ir kiek vėliau) buvo gimę ir augę Lietuvoje. Ir savo organizacijos himne jie giedodavo: “ . . . Mums viską davė Lietuva, vaduosim galva ją savo . . .” Lietuvos Vyčiai tebegieda tą pirminį himną, kuris jiems mažai ką bereiškia: šiuo metu beveik visi organizacijos nariai yra gimę ir augę JAV-se.

Lietuvos Vyčių gyvybė

Iš senosios išeivijos suformuotų grupių Lietuvos Vyčiai yra dar gyviausia organizacija. Ar ji tebėra jaunimo grupė? Toli gražu ne! Dauguma organizacijos narių yra vidurinės ar net senesniosios kartos atstovai. Paskutiniųjų dešimties metų laikotarpyje jau yra suformuotos kelios sendraugių (pilna to žodžio prasme!) kuopos. Yra bandymų surasti organizacijai prieauglio:    veikia kelios jaunių kuopelės. Jos dėl eilės priežasčių didesnės veiklos neišvysto, ir ta linkme rezultatai yra labai menki. Organizacijos narių gretos retėja gana didele sparta. Organizacijos vadovybė savo apyskaitoje prieš 22 metus (Čicagos seime) skelbė, kad Lietuvos Vyčiai turėję 2,500 narių. Šiuo metu narių skaičius besiekia tik apie 1,500.

Kiek Lietuvos Vyčiai yra dar lietuviški? Iš organizacijos narių retas kuris bepajėgia skaityti ar kalbėti lietuviškai. Žinoma, beveik visi nariai žino ir supranta po keletą lietuviškų frazių: “Kaip sekasi?” — “Gerai!” — ir pan. Tai — ir viskas. Lietuviško gyvenimo ir veiklos nepajėgia sekti ir neseka. Organizacija turi mėnesinį žurnaliuką — “Vytį” (The Knight). Tame leidinuke tik vienas ar kitas gabalėlis teduodamas lietuviškai, visa kita — angliškai. Skaitant tik tą leidinuką, negalima susidaryti jokio vaizdo apie lietuviškąją veiklą JAV-se ir kituose laisvojo pasaulio kraštuose.

Stoka vadų ir kartu veiklos planų

Visi kalbame ir didžiuojamės tuo lietuvių milijonu JAV-se. Kodėl Lietuvos Vyčiai nemėgino ir nemėgina bent mažą tų lietuvių dalį įjungti į savo organizaciją? Bent paskutiniųjų 20-ties metų laikotarpyje pastangų ta linkme nebūta. Senosios išeivijos suformuotos grupės stokojo ir stokoja taip vadinamų vadų ar pajėgesnių darbuotojų. Lietuvos Vyčiai nėra išimtis. Jiems vadovavo ir vadovauja (su labai mažomis išimtimis) eiliniai JAV-se gimę ir augę lietuviai, neturį pilnesnio pasiruošimo organizacinei veiklai ir tuo pačiu nepajėgią išeiti su didesniais užsimojimais bei planais. Tiesa, ketvertą metų organizacijai vadovavo universiteto profesorius dr. Jack J. Stukas . Per ketvertą metų nepavyko ir jam ką nors naujesnio ir didesnio įnešti į visą Lietuvos Vyčių veiklą ir išeiti su organizacijos praplėtimo, sustiprinimo bei atlietuvinimo planais. Sugestijų, pasiūlymų ir rekomendacijų jis tikrai nestokojo. Greičiausiai nerado pakankamai tam pritarimo kitų vadovybės narių tarpe.

Organizacijos anachronizmai ir kliūtys

Jei dvasiškija nepritaria ar nedirba su tam tikromis katalikų grupėmis, tie vienetai negali išvystyti didesnės veiklos ir iš viso gyvuoti. Nėra paslaptis, kad visa eilė lietuviškų parapijų klebonų nepripažįsta organizacijų, kurios turi centrus kitur (už jų parapijų ribų). Į visą eilę taip vadinamų lietuviškų parapijų Lietuvos Vyčiai negalėjo ir negali “įkelti kojos”. A. a. kun. kleb. J. C. Jutkevičius ne kartą kalbėjo organizacijos veikėjų tarpe apie savo bandymus palenkti Lietuvos Vyčių naudai eilę lietuvių klebonų. Anot jo, visos jo pastangos buvusios bergždžios. Pažadų Lietuvos Vyčiams buvo davęs ir vyskupas Vincentas Brizgys. Neteko girdėti, kad ir jam būtų pavykę laimėti Lietuvos Vyčiams bent vieną užsispyrusų lietuvį kleboną. Šiuo metu dar turime JAV-se virš 100 lietuviškų parapijų. Visose galėtų gyvuoti po Lietuvos Vičių kuopą. Dėl minėtos priežasties taip nėra. Organizacija beturi tik apie 40 gyvesnių kuopų, iš kurių tik kelios beišvysto pilną ir našią veiklą.

Metinis nario mokestis yra 5 doleriai. Organizacija surinktus pinigus išleidžia savo žurnaliuko finansavimui. Organizacijos gyvybės palaikymui bei stiprinimui nelieka nė cento. Lietuvos Vyčiai nepajėgia (žinoma, galėtų!) išleisti net paprasčiausio lapelio (lietuviškai ir angliškai) apie pačią grupę, jos siekius, organizacinę struktūrą, veiklą ir pan. Ne kartą organizacijos vadovybės nariai kalbėjo savo seimuose ar konferencijose apie suradimą apmokamo asmens, kuris aplankytų kasmet veikiančias kuopas ir visas tas vietoves, kur seniau vienetai veikė ir bandytų juos -atgaivinti. Organizacija neturėjo ir neturi piniginių resursų pasamdyti taip vadinamo Lietuvos Vyčių organizatoriaus.

Kuopos iš centro vadovybės negauna beveik jokių sugestijų bei direktyvų veiklos reikalu. Sumanesnių asmenų kuopų vadovybėse su žiburiu reikia ieškoti. Taigi, beveik visos kuopos pasitenkina rutinine veikla: nuobodžiais susirinkimais, šv. Kazimiero dienos paminėjimais, metinėmis gegužinėmis ir pan.

Narių gradacijoje yra keturios pakopos — laipsniai. Už veiklą ir nuopelnus organizacijai nariai kas antri ar treti metai gali gauti aukštesnį laipsnį. Į centro vadovybę negali patekti asmuo, neturėdamas aukštesnio laipsnio (bent 3-čio).

Lietuvos Vyčių organizacijos struktūroje ir veikloje yra tikras kurjozas taip vadinama garbės narystė. Amerikiečių organizacijose garbės nariai jokių ypatingų teisių neturi, gi Vyčiuose garbės nariai turi centro vadovybės narių teises. Dar gražiau, taip vadinamą garbės narystę suteikia (rekomenduoja ir aprobuoja) ne pati organizacija, o speciali komisija, susidedanti iš garbės narių. Negalėčiau tiksliai pasakyti, kiek šiuo metu yra gyvų garbės narių. Reikia manyti, kad jų skaičius yra didesnis, negu kad centro vadovybės narių. Kitaip tariant, saujelė organizacijos “pensininkų” galėtų, jei tik norėtų, diktuoti seimų išrinktai organizacijos vadovybei.

Kun. kleb. Jutkevičiaus įnašas

Kun. kleb. J. C. Jutkevičius bandė išvesti Lietuvos Vyčius į plačiuosius lietuviškos veiklos vieškelius. Jis pačiame savo pajėgume (sulaukęs 56 metus) buvo 1971 metų vasarą pašauktas amžinybėn. Jis buvo gimęs, augęs ir mokslą baigęs JAV-se, o buvo lietuviškesnis už daugelį tų dvasiškių, kurie atvyko į JAV-bes po Antrojo pasaulinio karo. Jis niekad nestokojo naujų planų ir energijos jiems įgyvendinti. Per eilę metų jo vadovaujama Lietuvos reikalų komisija padarė kovoje dėl Lietuvos laisvės daugiau, negu kad ALT-ba ir visos kitos lietuvių grupės JAV-se. Jis ir jo talkininkai išnešę Lietuvos bylos klausimą į plačiąsias amerikiečių mases, sugebėjo laimėti tam reikalui visą eilę įtakingų ir žymių amerikiečių. Vyčiuose jis buvo žinomas kaip kunigas Jonas (Father John). Kunigo Jono planams bei pasiūlymams beveik niekas nebandė prieštarauti. Jo planams organizacija pritardavo, bet tinkamos paramos ir talkos nesuteikdavo. Savo vadovaujamos komisijos (Lithuanian Affairs Committee) darbo naštą jis pakėlė ant savo pečių. Nesulaukė komisijos veiklai iš organizacijos nė piniginės paramos; ją jis pats organizavo.

Kunigas Jonas ir jo talkininkai parašydavo kasmet Lietuvos bylos reikalu tarp 12,000 - 20,000 laiškų amerikiečių dienraščiams, žurnalams, radijo ir televizijos komentatoriams ir krašto politinio gyvenimo vairuotojams (burmistrams, gubernatoriams, kongresmanams, senatoriams ir steitų legislatoriams). Jam ir jo talkininkams pavykdavo pravesti visą eilę laiškų amerikiečių spaudoje.

Kunigo Jono pastangomis buvo įsteigtas Lietuvos Vyčių medalis (The Knights of Lithuania Medai). Organizacijos metiniame seime tas medalis būdavo įteikiamas žymiam amerikiečiui, nuoširdžiai talkinančiam Lietuvos laisvinimo darbe. Tai buvo puikus būdas “prisirišti” kasmet po vieną žymų ir įtakingą amerikietį prie krašto lietuvių bendruomenės ir jį dar pilniau įjungti į kovą dėl Lietuvos laisvės. Kunigas Jonas parinkdavo kandidatus tam medaliui. Jis lengvai tuo medaliu nesišvaistė. Be pagrindo Algirdas Budreckis (žiūr. “Aidus”, 1971 metų spalio numerį, 370 - 372 pusi.) mirusiam kun. Jonui priekaištauja, kad jis 1960 metais neparinkęs tam medaliui senatoriaus John F. Kennedy (D. -Mass.). Tiesa, kun. Jonas buvo respublikonas, bet tuo medaliu buvo atžymėtas didesnis skaičius demokratų, negu kad respublikonų. Kunigas Jonas kalte kaldavo organizacijos nariams į galvas, kad tas medalis turįs būti įteikiamas už esamus, o ne už būsimus nuopelnus. Senatorius J. F. Kennedy (išrinktas 1960 metų lapkričio mėnesį JAV-bių prezidentu), nei prieš rinkimus nei po rinkimų neskyrė beveik jokio dėmesio Lietuvos bylai. Priešingai, jo administracijos laikais buvo nutraukta JAV-bių parama VLIK-ui, pradėtas Lietuvos ir kitų pavergtų tautų bylos marinimas, suprastinta iki minimumo Pavergtų Tautų Savaitės proklamacija ir kit. Niekad kun. Jonas, kaip kad teigia Algirdas Budreckis, nesigailėjo, “kad respublikonų partijos akimis, o ne lietuviškos partijos akimis jisai pažiūrėjęs į Kennedžio kvietimą”. Kun. Jonas negali iš amžinybės pasiekti mūsų spaudos ir tą Algirdo Budreckio priekaištą paneigti. O tas priekaištas yra visai be pagrindo ir iš “piršto išlaužtas”!

Kun. Jono užsimojimams Vyčių talka nuolat mažėjo. Taigi, jis mielai jungėsi į Rezoliucijoms Remti Komiteto darbą ir JAV-bių LB vadovubės suformuotą Informacijos Tarnybą. Jis pramatė (ir neklydo), kad Rezoliucijoms Remti Komitete ir LB Informacijos Tarnyboje galės su savo planais ir užsimojimais dar plačiau prasiveržti į amerikiečių mases ir atnešti kovai dėl Lietuvos laisvės pilnesnės ir apčiuopiamesnės talkos ir paramos.

Sugestijos ateities veiklai

Nėra jokios kalbos apie linkėjimą Lietuvos Vyčiams greitos mirties. Priešingai, visų geros valios lietuvių noras ir troškimas yra matyti Lietuvos Vyčius pajudant iš mirties taško ir tampant viena iš skaitlingiausių, stipriausių ir lietuviškiausių JAV-bių lietuvių organizacijų. Nė vienas iš mūsų jokios magiškos ar panašios jėgos neturime, ir vien tik gerais norais ir linkėjimais nieko konkretesnio nebus galima atsiekti. Reikia konkrečių pastangų, konkretaus plano ir noro jj įgyvendinti ir tam, žinoma, piniginės paramos. Be abejo, būtų galima duoti visą eilę sugestijų, patarimų bei rekomendacijų organizacijai ir jos vadovybei kaip Vyčių gretas padidinti, juos atlietuvinti ir išvesti į plačiuosius lietuviškos veiklos vieškelius. Apsiribosiu tik keliomis. Štai, jos:

1. Būtų neįmanoma tai ar kitai organizacijai padėti, jei ji to nenori. Taigi, patys Lietuvos Vyčiai turi susirūpinti savo grupės ateitimi. Ji tikrai nėra šviesi ir kasdien vis tamsėjanti. Organizacijos vadovybė (ar jos paskirta speciali komisija) turėtų paruošti savo grupės atsijauninimo, sustiprinimo ir atlietuvinimo planą. Iš pagrindų perkratytina organizacijos struktūra ir visa jos veikla. Lietuvos Vyčių veiklai JAV-se yra neišmatuojami horizontai. Jei tik jie įtrauktų į savo tarpą bent 1% krašto lietuvių, savo eilėse turėtų apie 10,000 narių. JAV-se yra šimtai nepaprastai gyvų ir dinamiškų bei daug naudos krašto visuomenei duodančių organizacijų. Jei Lietuvos Vyčiai negali išeiti su savo naujais ir originaliais planais, tai galėtų bent pamėgdžioti vieną ar kitą iš tų amerikiečių organizacijų.

2.    Savo laiku Lietuvos Vyčiai prašė Lietuvių Fondą piniginės paramos veiklai paremti bei organizacijai sustiprinti. Be paramos iš šalies Lietuvos Vyčiams bus sunku pilniau pajudėti ir kartu sustiprėti. Lietuvių Fondo piniginė parama konkretiems Lietuvos Vyčių stiprinimo reikalams būtų viena iš geriausių tos grupės investacijų. Jei sumos skiriamos Jaunimo kongresui, Lietuvių Fondas gali paremti ir Vyčius.

3.    Turėjome laisvojo pasaulio lietuvių Jaunimo kongresą. Kiek teko patirti ir pastebėti, Jaunimo kongreso rengėjai neskyrė jokio dėmesio ir ignoravo JAV-se gimusį ir augusį jaunimą, kurio tėvai ar seneliai pasiekė Ameriką prieš keliasdešimt metų. Juk tai yra pati didžiausia lietuvių jaunimo dalis laisvajame pasaulyje. PLB vadovybė globojo Jaunimo kongresą. Seniai galėjo įstatyti jaunuosius šiuo klausimu į tinkamesnes vėžes. Būtų buvę ir vieniems ir antriems (jauniesiems) nemaža naudos. Kai jaunimas posėdžiavo Čicagoje (ir kitur), Lietuvos Vyčiai (vadovybė ir eilė kitų narių) lankė Pietų Amerikos lietuvių bendruomenes. Atrodo, kad tarp vienų ir antrų nebūta jokio ryšio. Nėra beveik jokio ryšio tarp Lietuvos vyčių ir ateitininkų bei skautų.

Ar Lietuvos Vyčių vadovybė susirūpins savo organizacijos ateitimi? Ar lietuvių visuomenė jai talkins? Ar naujosios imigracijos jaunimas suras bendrą kalbą su senosios imigracijos jaunimu? Būkime optimistai ir laukime teigiamų rezultatų.

Kęstutis Grainys