PRAPUOLENIO LAIŠKAI ŠKIRPAI

Berne, 1945 m. birželio 30 d.

J. E.
Ponui Ministeriui K. Škirpai
P a r y ž i u j e
5, rue de Messine

Didžiai Gerbiamas ir Brangus Pone Ministeri,

Lai būna leista man, nors paskubom, pasidžiaugti ir tikrai nuoširdžiai, kad Jums pavyko iš taip klaikių Gestapo rankų išlikti ir gyvam ir sveikam ir galiausiai— Paryžiuje nusileisti.

Tikrai būtų malonu, jei turėčiau galimybę apie visų Jūsų odisėjų, nuo suėmimo dienos— birželio 10 ligi amerikiečių įspūdingo išlaisvinimo —    ką nors konkrečiau patirti. Aišku— žymiai maloniau būtų, jei rastųsi galimybė keletą valandų Jūsų malonioje šeimoje, kaip kad Berlyne ar Sonnenburge, buvojant, paplepėti —    praeities, dabarties ir ateities vargais kartu pagyventi. Na, bet noriu tikėti, kad vienų gražių dienų, Europai amerikietišku tempu gyventi pradėjus— sienos atsidarys.

Kas liečia mane— tai nedaug tereikėjo, kad ir vėl būtų tekę, tik žinoma ne kartu su Jumis, dalintis kalinio likimu. Po to, kai spalio mėn. 15 d. grįžęs iš, mano akimis žiūrint, būtinai legalios, kartu su Dr. P. Padalskiu, tuo metu (IX.15 - X.8) dar neužimtoje Žemaitijoj atliktos kelionės— radęs savo kambaryje paliktus tam tikrus, mano saugumu susirūpinimo ženklus, nepanorau antrų kartų būti Gestapo “glostomas” ir— nieko nedelsdamas, dingau. Po keletos savaičių, atgimęs L. Šarūnu— aišku, kaip ir kiekvienas naujagimis, jau be barzdos— klaidžiojau Šveicarijos pasieny, kol galų gale Vokietijos kūnui jau šalant, to klaikaus siaubo atsikračiau. Dabartiniu metu— gyvendamas tikrai malonioje, jaukioje ir taip širdingoje pono Ministerio p. Turausko šeimos aplinkoje—jaučiausi taip patenkintas— kad šias valandas laikau savo gyvenimo smaguriavimu. Eidamas “garbingas” L. P. Komiteto sekretoriaus pareigas, krepštinėjuosi, kaip toji, daugiau žalos nei naudos darydama pelytė, po biurų, vis daugiau ir daugiau Amerikos kryptim besidairydamas. Na, o koks iš manęs sekretorius— Jums tas yra labai gerai žinoma! Šiam titului skirtų nusišypsojimų— puikiausiai įsivaizduodamas— priimu.

Taigi, nuo to laiko iš aktyvaus politinio gyvenimo buvau išniręs ir kų nors konkretesnio apie paskutiniojo meto nutarimus girdėti neteko. Kas liečia dabartinį metų, tai tikrai gražų veikimų ir, kiek atrodo, visai vaisingų, yra išvystęs Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas. Komitetui pirmininkauja Kun. M. Krupavičius, visų buvusių partijų ir jaunųjų sąjūdžių atstovams harmoningai akompanuojant. Nieko konkretesnio neturiu— bet kiek pasiekusios žinios yra teisingos— Sąjungininkai Komiteto veikimų pakenčia. Kaip ilgai šis pakentimas tęsis— matysim!

Kas liečia dabartinį metų— leidžiu sau samprotauti, kad ligi sovietų - anglosaksų karo galimos pradžios, Lietuvių Aktyvistų Frontas atostogauja. Ir kišti pirštus tarp durų, kai anglosaksai veda taip jiems tipingų realinę politikų, nemanyčiau, kad tai būtų tikslu ir protinga. Iš kitos gi pusės— Maskvos nusistatymas mūsų— kaip Kriegsverbrecherių— žvilgsniu, yra per daug aiškus. Dar gruodžio mėnesį per Vilniaus radiofonų man pačiam yra tekę išgirsti tuos sultingus keiksmus, paleistus— Jūsų, Dr. Ambrazevičiaus, mano ir kitų adresais, pabrėžiant— kad kur šie“vokiečių agentai” besirastų ir kur jie bebėgtų — nuo mūsų teisingumo rankos nebeištruks— nepasislėps! Nors mes prieš savo ir pasaulio tyriųjų sąžinę esame švarūs— bet ne visa kas yra švaru ir teisinga šiuo metu gali būti ir yra pabojama! Ir, kad eventualiu atveju, rusams prisiminus ir pareikalavus— ceremonijų ir keliamo piršto— laukti netenka.

Todėl atvirai sakant, dideliai nudžiugau išgirdęs, kad ir Jūs, nuo bet kokios akcijos susilaikydamas, žadat persikelti į Pietus, nes dabartiniu metu suraudonijusioj ir kerštu pritvinkusioj Prancūzijoj pradėti Lietuvos atkūrimo akcijų yra pavojingiau nei kur nors kitur.

Skubėdamas nepavėluoti laiško įdavime ir už taip padrikas mintis atsiprašydamas— baigiu, dar kartų tikrai nuoširdžiai Jus sveikindamas, ramybės, poilsio ir galimai greitesnio sovietų - anglosaksų santykių pablogėjimo linkėdamas.

Jus gerbiąs ir už išlaisvinimų ir K. Z. Dachau visada dėkingas,