Partizanai: Istorija ir dabartis

BIRŽELIO TESTAMENTAS

STASYS ŽYMANTAS

Jūs kritote kniūpsti ir kaip pakliuvo,
Gimtinės žemę kūnais dengdami.
Tai įsikūnijo šventa lietuvio
Svajonė, amžių amžiais nerami.

                                     J. Aistis

Ryžtas mirti

Anomis kovingomis ir lemtingomis 1941 metų birželio dienomis Kauno kapinėse prie Vytauto prospekto buvo supilti 85 Birželio sukilime žuvusių laisvės kovotojų kapai. Atsisveikindamas su jais Laikinosios vyriausybės vardu ministro pirmininko pareigas ėjęs švietimo ministras prof. J. Ambrazevičius - Brazaitis kalbėjo apie tą nuostabiai stiprią tėvynės meilę, išaugusią jos vaikų širdyse, kad “ištisi būriai, šimtai, tūkstančiai — savo noru ryžtasi mirti, bet ne vergauti”.

Tų naujai supiltų kapų tarpe buvo vieno man artimo, visad mielo ir guvaus bičiulio, “Aušros” gimnazijos 1927 m. laidos bendraklasio, Belgijoje aukštuosius mokslus baigusio inžinieriaus Kazio Matulio kapas. O kažkur Dzūkijos panemunėj išdygo kitas laisvės kovotojo kapas — Vilniaus universiteto teisės mokslų fakulteto 8 semestro studento neolituano Antano Blekaičio. Karštas dzūkas patriotas, veiklus Lietuvių Aktyvistų Fronto narys, su kuriuo ypač suartėjau bendram pogrindžio darbe, NKVD areštui gresiant, man patarus, kuriam laikui iš Vilniaus buvo išvykęs tėviškėn. Kilus sukilimui, tuoj į jį įsijungė ir krito kovoj su raudonarmiečių raitelių būriu.

Kažin ar kas šiandien begalėtų nurodyti dar vieno laisvės kovotojo kapą, —tai vilniečio Mykolo Gudėno, nuoširdaus ir ramaus, bet ryžtingo patrioto lietuvio.

Tai tik trejetas vardų Birželio sukilime kritusių laisvės kovotojų iš kelių šimtų ar tūkstančių. Jų tikro skaičiaus niekas tiksliai nežino, nes niekas jų nesuskaitė ir jų vardų į lietuvių tautos skausmingos istorijos metraščių puslapius neįrašė. O juk, kaip savo “Praeities pa-byrose” pastebėjo Lietuvos kultūros istorikas Vaclovas Biržiška, “tie, kurie kovojo ir žuvo, kurie kentėjo vargą ir jį išvargo, kurie kelią ateičiai tiesdami sunkiai dirbo, galėtų reikalauti, kad jų anūkai ir proanūkiai jų vargų ir kovų nepamirštų”.

Jie tikėjo pergale

Nuo Birželio sukilimo praėjo trisdešimt metų. Per tuos metus nelygioje lietuvių tautos kovoje su okupantais žuvo ne keli ir ne dešimtys, ne šimtai ir ne tūkstančiai, o dešimtys tūkstančių Lietuvos laisvės kovotojų. Jų kapais nusėtos visos Lietuvos pamiškės. Didžiumos tų kapų šiandien nė pėdsakų neliko. Okupantas išniekino ir su žeme sulygino Birželio sukilėlių kapus Kauno kapinėse. Ir mes patys per tuos 30 metų pasenome, širdys atšalo ir jausmai atbuko. Mums artimų ir brangių kovotojų mirtys ir mus mažai bejaudina. Bet tada, anomis audringomis ir viltingomis 1941 m. birželio dienomis, kada mes patys buvome dar tokie jauni, kaip ir pati Lietuvos nepriklausomybė, tos pirmosios vos prasidėjusių laisvės kovų aukos mums atrodė neįprastos ir nelauktos, perankstyvos ir begaliniai skaudžios.

Per pastaruosius tris dešimtmečius lietuviai ne kartą stojo nelygion ir beviltiškon kovon prieš okupantą, ryždamiesi geriau mirti, bet ne vergauti. Tačiau Birželio sukilėliai išėjo kovon prieš okupantą ne mirtį rinkdamiesi, bet laisvą gyvenimą Lietuvai ir sau. Jie galvojo apie pergalę ir ja tikėjo. Jie stojo kovon su džiaugsmu, ėjo pro mirtį ir jos nematė, kaip vėliau vaizdžiai ir teisingai prisiminė vienas sukilėlis, tuomet dar jaunas studentas, dr. K. Ambrozaitis.

Tas anuomet taip ryškiai ir neišdildomai atmintin įsirėžęs jaunatviškas ir bebaimis jaunųjų Birželio sukilėlių užsidegimas, jų tvirtas ir nepalaužiamas tikėjimas kovos teisingumu ir jos laimėjimu, jų gilaus patriotizmo staigus ir nesulaikomas prasiveržimas yra pats svarbiausias ir reikšmingiausias Birželio sukilimo bruožas, jo išliekanti ir nesunaikinama vertybė ir palikimas ateities kartoms.

Tikras lietuvių tautos laisvės laidas buvo ir visada bus jos jaunosios kartos ir jaunimo kietas, nenumaldomas ir nenumalšinamas kovos dėl laisvės ryžtas. Kol jaunose lietuvių širdyse bus neužgesusi tėvynės meilės ugnis, tyliai rusendama ar staiga visu ugnies karštumu užsiliepsnodama, tol bus gyva viltis, kad anksčiau ar vėliau lietuvių tauta susigrąžins prarastą laisvę.

Okupuotos Lietuvos jaunimo laikysena, nūdieniai jų darbai ir siekimai ir jaunųjų lietuvių išeivių jautri ir staigi reakcija į Simo Kudirkos tragediją liudija, kad lietuvių jaunimas yra veikiamas tos pačios patriotinės dvasios, kuri prieš trisdešimt metų paskatino sukilti Birželio laisvės kovotojus. Visų lietuvių pirminė pareiga yra neleisti užgesti jaunųjų lietuvių krūtinėse rusenančiai tėvynės meilės ugniai. Todėl visų pirma reikalinga tą lietuvių jaunimą suprasti, jo neatstumti ir su juo susiprasti.

Sukilimas išgelbėjo Vilnių ir Kauną

Ilgos ir sunkios lietuvių laisvės kovos istorijoje Birželio sukilimas užima išskirtinę vietą. Tai buvo vienkartinis, staigus, ryžtingas ir sėkmingas tautos kovos veiksmas. Sukilėliai turėjo aiškų ir konkretų tikslą ir jį atsiekė. Jie išlaisvino Vilnių ir Kauną, paskelbė Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atstatymą ir sudarė Laikinąją vyriausybę anksčiau negu vokiečių kariuomenė spėjo didžiuosius Lietuvos centrus pasiekti. Skubiai atstatė ir pertvarkė susovietintą krašto administraciją. Visa tai sukilėliai pasiekė savo pačių jėgoms, be jokios vokiečių karinės ar kitokios pagelbos. Pergyvenę sovietinės okupacijos terorą, lietuviai vokiečių karius sutiko kaip išvaduotojus, nors Birželio sukilėliai žinojo ir netrukus patyrė, kad jų kovos tikslas ir siekimai yra priešingi nacių politikai, jų interesams ir užmačioms.

Vertinant Birželio sukilimą, jo sėkmes ir nesėkmes, reikia dar prisiminti tą smūgį, kurį sovietiniai okupantai sudavė visam sukilimo paruošimui ir jo vykdymui, prieš pat karą suimdami apie 300 teritorinio lietuvių korpo karininkų. Tuo būdu jie faktiškai likvidavo beveik visą Vilniaus LAF štabą. Sukilimo iniciatyva ir vadovavimas pačiu paskutiniu momentu perėjo į Kauno LAF rankas. O buvo numatyta ir Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, ir Laikinosios vyriausybės sudarymą skelbti Vilniuje. Čia, pagal pramatytą planą, turėjo atsirasti ir tos vyriausybės galva pulk. Kazys Škįrpa.

Tačiau ir šis sovietinis okupantų Vilniaus tautiniam pogrindžiui suduotas smūgis nesulaikė išlikusių LAF narių ir kitų laisvės kovotojų. Užėmę Vilnių, pirmame “Wilnaer Zeitung” numeryje patys vokiečiai pripažino, kad jie radę Vilnių pačių lietuvių išlaisvintą. Taip pat nėra tuščias teigimas, kad Birželio sukilimas išgelbėjo Vilnių nuo sunaikinimo. Vokiečių diviziją iš Vokietijos iki Vilniaus atlydėjęs LAF ryšininkas ir vertėjas J Čiuberkis, vėliau nacių kalintas Stutthofo koncentracijos stovykloje, buvęs “Dirvos” redaktorius, sakėsi norėjęs verkti, stebėdamas vokiečių pasiruošimus masiniam ir beatodairiniam Vilniaus puolimui. Sukilėliams betgi privertus sovietus pasitraukti iš Vilniaus, vokiečiams kelias buvo laisvas. O kai raudonosios armijos daliniai, atsipeikėję, panoro grįžti atgal, jau buvo pervėlu: Vilnius buvo vokiečių rankose.

Rašydamas prieš dešimt metų “Nepriklausomoje Lietuvoje” (1961 m. Nr. 20 - 28) Birželio sukilimo dvidešimtmečio proga, buvau atžymėjęs šiuos pagrindinius sukilimo atsiekimus: staigus ir visuotinis Birželio sukilimas apsaugojo nuo sunaikinimo Vilnių ir Kauną, išgelbėjo daugelio lietuvių gyvybes nuo besitraukiančių bolševikų beatodairinio siautėjimo ir išlaisvino ir išgelbėjo daugybę politinių kalinių, kurie kitaip neišvengiamai būtų susilaukę Pravieniškių ir Rainių miškelio kankinių likimo.

Nepagrįstos abejonės

Politiniu ir tautiniu požiūriu Birželio sukilimas buvo ypač reikšmingas ne vien todėl, kad iš naujo paskelbė sovietų okupacijos nutrauktos Lietuvos nepriklausomybės atstatymą ir akivaizdžiai išryškino tikrą lietuvių tautos nusistatymą, bet taip pat atgaivino ir žymiai sustiprino lietuvių patriotinę dvasią ir kovos ryžtą, pasitikėjimą savimi ir savo tautos ateitimi.

Birželio sukilimui skirtoje vienoje “Versmių ir verpetų” kronikoje B. Raila teisingai pastebėjo, kad tas sukilimas padėjo pagrindus ir nutiesė kelią visai tolesnei lietuvių tautinei rezistencijai.

Tačiau ne visi, ne visada ir ne visur vienodai vertino ir tebevertina 1941 metų Birželio sukilimą. Tam tikrų abejonių dėl Birželio sukilimo politinio tikslingumo iškėlė rezistenciniai sluoksniai Lietuvoje antros sovietų okupacijos metu. Sukilimas pareikalavęs nemaža aukų, tačiau laukto rezultato nedavęs, o suteikęs progą okupantams apkaltinti tautinę lietuvių rezistenciją bendradarbiavimu su naciais ir tuo palengvinęs okupantams propagandą, nukreiptą prieš lietuvių nepriklausomybinius siekius. Paleckis ir kiti komunistai kvislingai ėmę pasididžiuodami girtis, kad tik jų rūpesčių ir maldavimų dėka pavykę apsaugoti lietuvių tautą nuo Stalino rūstybės ir keršto. Tokiu būdu sukilimas padėjęs Paleckiui statytis lietuvių tautos globėju ir gynėju nuo “buržuazinių nacionalistų ir nacių kolaborantų aklos ir klaidingos politikos” galimų baisių pasekmių.

Pagaliau Birželio sukilimas pastatęs daugelį lietuvių į labai sunkią padėtį, artėjant antrai sovietų okupacijai, nes aktyvieji sukilimo dalyviai ir kovotojai sovietinio teroro grėsmės akivaizdoje neturėję kitos išeities, o eiti į mišką ar trauktis į užsienį; tai žymiai susilpninę lietuvių jėgas tuo metu, kada tautinė lietuvių rezistencija buvusi jų labiausia reikalinga.

Tuščias pasigyrimas

Reikia pripažinti, kad eilė aktyviųjų sukilimo vadovų ir dalyvių ir Laikinosios vyriausybės narių, neturėdami kito pasirinkimo, pasitraukė į Vakarus. Tačiau, kaip parodė antrosios okupacijos patirtis, sovietų saugumas uoliai aiškino ir persekiojo kiekvieną tautinės lietuvių rezistencijos ar nacionalinio nepriklausomybinio sąjūdžio narį ar veikėją, nesvarbu, ar jo veikla buvo buvus nukreipta prieš sovietų ar prieš nacių okupantus. Pasitraukusių į Vakarus žymiai didesnę dalį sudarė kaip tik antinacinės rezistencijos sąjūdžio dalyviai. Ne lietuvių sukilimas, o patirtas teroras ir trėmimai į Sibirą buvo tikroji traukimosi į Vakarus priežastis.

Tuščias pasigyrimas, kad Paleckio ar kurio kito kvislingo sentimentalūs pagraudenimai būtų galėję paveikti Staliną atsisakyti nuo keršto lietuviams. Stalinas, apgaulus, ciniškas ir veidmainingas azijatinio tipo politikas - despotas, niekam jokių sentimentų neturėjo. Jis skaitėsi tik su jėga ir politine realybe. Bevalis, kaip asmuo bevertis ir politiškai nereikšmingas Paleckis buvo aklai klusnus okupantų įrankis ir jų politikos vykdytojas. Senas, kietas ir atkaklus revoliucionierius Stalinas šiam smulkiam buržuaziniam liberalui tegalėjo jausti vien panieką. Kaip matyti iš jų pačių prisiminimų, karo metu Sovietijon pabėgusių lietuvių kvislingų padėtis tikrumoje buvo labai nepavydėtina. Niekas su jais nesiskaitė ir jokios įtakos Kremliaus sprendimuose jie neturėjo.

Lietuvių sukilimo užrūstintas Stalinas visų pirma būtų turėjęs likviduoti patį Paleckį, kaip tiesioginį šio sukilimo kaltininką. Oficialiai pritaręs trėmimams, jis tuo pačiu sukilimą padarė būtinybe. Gi tautai sukilus, jis nesiėmė jokių priemonių jam numalšinti. Švietimo komisaras A. Venclova savo atsiminimuose pateikia iš tikro apgailėtiną sovietinio kvislingo vaizdą, sukilimui prasidėjus. Kai dažnas sukilėlių stojo kovon beginklis ir tik kovos metu apsirūpindavo ginklu, Venclova turėjęs ginklą, bet nežinojęs ką su juo daryti: slėptis, bėgti ar nusišauti. Tik viena mintis jam nekilo galvoje: panaudoti ginklą tarybinės santvarkos ir tarybinės sostinės garbei ginti ir nors simboliškai pasipriešinti sukilusiems lietuvių patriotams.

Sukilimas atidengė nuogą tiesą

Lietuvių tautos sukilimas, nepriklausomybės atstatymo paskelbimas ir Laikinosios vyriausybės sudarymas Kremlių, be abejo, turėjo sukrėsti. Tik neįtikėtinai akla vokiečių nacių politika ir jų nesugebėjimas kitus sukilimus ir nepriklausomybinius sąjūdžius iššaukti kitose sovietų tautinėse respublikose ir pačioje Rusijoje išgelbėjo sovietų imperiją nuo subyrėjimo.

Sukilimas parodė Kremliaus primestos kvislinginės valdžios visišką bejėgiškumą pavojaus atveju. Lietuvos valstybinės nepriklausomybės atstatymas visuotiniu tautos sukilimu iš pagrindų sugriovė vienintelį ir svarbiausią okupacijos pateisinimą — kad Lietuva pati laisvanoriškai įsijungusi į Sovietų Sąjungą.

Praskleidęs šį sovietų sukurtą melagingą mitą, sukilimas atidengė nuogą tiesą — Lietuvos pagrobimas buvo išimtinai Kremliaus imperialistinės politikos, karinės agresijos ir brutalios jėgos padarinys. Kremlius turėjo suprasti, kad pavykęs ir politiškai įprasmintas visuotinis Birželio sukilimas sustiprins lietuvių nepriklausomybinę idėją ir pasitikėjimą savimi ir kad nuo šiol teks skaitytis su kietu ir atkakliu lietuvių pasipriešinimu visiems kėslams lietuvių nepriklausomybę iš naujo paglemžti. Lietuva jau nebebuvo tiktai bevalis ir bebalsis Stalino - Hitlerio mainų ir paktų objektas. Atsirado naujas veiksnys, kuris turėjo kelti rūpesčių Kremliui. Tas naujas veiksnys buvo visa lietuvių tauta visuotiniu sukilimu vieningai pareiškusi savo laisvą, tikrą ir nemeluotą valią.

Tas Kremliaus rūpestis paaiškėja jau iš to, kad Maskvos radijo transliacijose karo metu Lietuvai vietoje žodžio “liaudis” atsirado ligi tol iš lietuvių kalbos okupanto beveik išguitas žodis “tauta” ir jose pagarbią vietą rado net Vinco Kudirkos sukurtas Lietuvos valstybinis himnas, kuris žymiai vėliau, sovietams vėl grįžus į Lietuvą, buvo pakeistas Venclovos Stalino šlovei parašyta nešlovinga ode.

Sovietams karą Rytuose laimėjus ir gavus laisvas rankas spręsti Rytų Europos tautų likimą, su sovietine santvarka Lietuvon grįžo stalininis teroras, lietuvių patriotų persekiojimas ir trėmimai. Prasidėjo partizaninės kovos, ir Sierovo paruoštas lietuvių tautos trečdalio išvežimo ir sunaikinimo planas pilnumoje nebebuvo įvykdytas.

Sovietų okupantai beatodairiškai malšino ginkluotą lietuvių tautinį pasipriešinimą. Jie niekino lietuvių laisvės kovotojų lavonus, tačiau didvyriška partizanų kova stebino pačius rusus, garsino lietuvių vardą ir kėlė pagarbą jų ryžtui ir drąsai. Kovai dėl laisvės lietuvių tauta paaukojo tūkstančius gyvybių. Fiziškai tapo apnaikinta, bet dvasiškai ir tautiškai išliko gyva. Ar ji būtų išlikusi tokia gyva ir tautiškai atspari be sukilimo ir partizaninių kovų, — tai klausimas, į kurį šiandien niekas atsakyti negali.

Neišmąstyti vertinimai

Veidmaininga, apgaulinga ir melaginga sovietinė propaganda nesigėdija apjuodinti, apšmeižti ir suniekinti kiekvieną jiems nepriimtiną nepriklausomybinę idėją, kiekvieną jų interesams priešingą tautinį judėjimą. Sovietinėje propagandoje nepriklausoma Lietuva — fašistinė, Birželio sukilimas — nacistinis, o vėlesnis ginkluotas lietuvių pasipriešinimas — Amęrikos žvalgybos sukurstytas, kapitalistinis ir imperialistinis. Ypač daug pastangų Lietuvos okupantas padėjo apjuodinti ir suniekinti Birželio sukilimą ir jo kovotojus.

Suprantama, kad tos neatodairinės propagandos veikiamiems okupuotos Lietuvos patriotams galėjo kilti abejonių dėl Birželio sukilimo tikslingumo. Sukilimas tebuvo trumpalaikė laisvės kibirkštis tris dešimtmečius nusitęsusioje sovietinėje priespaudos naktyje. Tuo tarpu sunki antros okupacijos realybė iš nūdienės lietuvių rezistencijos, kuri visų pirma rungiasi dėl lietuvių tautos gyvybės, tautinės sąmonės ir tautinės individualybės išlaikymo, reikalauja visiškai skirtingų kovos ir pasipriešinimo metodų, negu tie, kuriais buvo veikta pirmos okupacijos metu ar kuriais kovota sukilimui kilus.

Žymiai sunkiau suprasti ir paaiškinti, kodėl Birželio sukilimas lietuvių išeivijoje ilgai buvo lyg nenorom prisimenamas, net visai pamirštamas ir svetimiesiems nepristatomas, tarytum jis būtų mažareikšmis ir didesnių pėdsakų lietuvių laisvės kovų istorijoje nepalikęs įvykis. O juk tas sukilimas ir 1944-52 metų ginkluotas lietuvių pasipriešinimas ir šiandien tebėra svarbiausias, jei ne vienintelis ginklas atremti melagingą sovietų argumentą okupacijai pateisinti, kad, būk, Lietuva laisvu noru atsisakiusi valstybinės nepriklausomybės ir savanoriškai įsijungusi į Sovietų Sąjungos sudėtį.

Vacl. Sidzikauskas “Darbininke” kartą pastebėjo, kad birželio sukilimas įvykęs ne laiku ir todėl sprendžiamos reikšmės Lietuvos laisvės byloje neturėjęs. F. Jucevičius “Tauta tikrovės ir mito žaisme” knygoje Birželio sukilimui skiria tik vieną puslapį ir jam pateisinimo neranda. Sukilimas nedemaskavęs rusų melagystės ir praėjusio karo analėse visai ignoruojamas. Sukilėliai buvę idealistai, tačiau sukilimo pasėkų nepramatę ir jų viltys nepasiteisinusios. “Jie išvadavo Kauną iš vienų okupantų ir greitai buvo priversti jį perduoti kitiems okupantams”. Sukilimas “nesirėmė ano meto politinės situacijos rimta analize, o tik iliuzijomis”.

Levas Prapuolenis, vadovavęs sukilimui Kaune, ir pavojingiausiose aplinkybėse paskelbęs per radiją Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, žinoma, neturėjo laiko ir galimybių susisiekti su V. Sizdikausku ir atsiklausti jį, ar jau laikas sukilimą skelbti, ar, sudėjus rankas, dar laukti geresnės progos. Taip pat F. Jucevičiaus vertinime trūksta rimtesnės ano meto analizės, nes tokio mąsto įvykiai negali būti vienu puslapiu įvertinti ir apspręsti.

Iliuzijų dėl Lietuvos išvadavimo turėjo ne vien Birželio sukilėliai, bet ir visa lietuvių tauta, pasitikėjusi Vakarų teisingumu, Atlanto Charta ir pažadėta visoms tautoms laisve ir teisingumu pagrįsta taika. Greitu Vakarų - Sovietų konfliktu tikėjo ir Lietuvos laisvės kovotojai:    “Tik bolševikų agentai ir silpnabūdžiai, pasigaudami bolševikinės viešosios propagandos, ima sau ir kitiems įkalbinėti, kad įvykiai, tai yra, ginkluotas konfliktas negreit ateis”, rašė 1947.X.15 numeryje Lietuvos partizanų Jungtinės Kęstučio apygardos organas “Laisvės varpas”.

Tie įvykiai, kuriais tikėjo ir kuriais grindė laisvės kovą ir laisvinimo politiką Lietuvos ginkluota rezistencija ir užsienio lietuvių veiksniai, išskyrus diplomatinę tarnybą, ne “negreit”, bet visai neatėjo.

Neišvengiama reakcija

Vokiečių - Sovietų karas, kuriuo tikėjo Birželio sukilėliai, nebuvo jokia iliuzija, bet reali galimybė. Taip pat nebuvo joks mitas viltis, kad tik karas gali išgelbėti lietuvių tautą nuo sovietų teroro ir birželiniais trėmimais pradėto vykdyti lietuvių tautos naikinimo.

Netiesa, kad sukilėliai nepramatę naujos vokiečių okupacijos. Savo paskirtimi sukilimas buvo nukreiptas ir prieš sovietų okupaciją, ir prieš nacių kėslus. Pagrindinis sukilėlių tikslas kaip tik ir buvo pastatyti nacių Vokietiją prieš įvykusį faktą, ir jie tą tikslą pasiekė. Lietuvon atėję vokiečiai, rado atstatytas valstybines ir savivaldybines įstaigas ir tautos vardu kalbančią Laikinąją vyriausybę.

Vilniaus LAF štabas ir kiti pogrindininkai dėl nacių kėslų Lietuvos atžvilgiu iliuzijų neturėjo. Pogrindžio pasitarimuose buvo daromos prielaidos, kad vokiečiai nepripažins nei Laikinosios vyriausybės, nei nepriklausomybės. Todėl buvo rūpinamasi sudaryti tokią vyriausybę, kuri pajėgtų spirtis prieš visus nacių spaudimus, rizikuojant net koncentracijos stovyklom.

Kai Vilniun su pirmaisiais vokiečių daliniais atvyko jau minėtas J. Čiuberkis, mudu vienas antrą pasitikome tuo pačiu klausimu: “Kur Škirpa?”. “Jei jo čia nėra”, pastebėjo J. Čiuberkis, “tai reiškia, kad reikalai blogi”. Škirpos nebuvo. Sukilimo pastatytas Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas, gestapo patvarkymu, buvo laikomas namų arešte Berlyne. Birželio sukilimas tereiškė naujų sunkių ir ilgų laisvės kovų pradžią.

Neramioje ir audringoje Vidurio ir Rytų Europos tautų istorijoje buvo nemaža sukilimų, teigiamai ir neigiamai vertinamų. Jų tarpe buvo ir tokių, kurie kilo gaivališkai ir to meto aplinkybėse buvo nesulaikomi ir neišvengiami, kaip 1944-52 metų ginkluotas Lietuvos pasipriešinimas prievartinei sovietų okupacijai ar Vengrijos revoliucija 1956 metais.

Birželio sukilimas tapo neišvengiamas po masinių išvežimų, kuriuos sovietų okupantai įvykdė prieš pat karą ir kurie lietuvių tautos istorijon įėjo baisiųjų birželio įvykių vardu. “Plaukai ant galvos stojas, kraujas stingsta gyslose, manant apie Kražius”, rašė Vincas Kudirka 1894 metais “Varpe” apie Kražių skerdynes, kuriomis baltasis caras toli pralenkęs žilųjų gadynių garsiuosius neronus. Tačiau klaikiais 1941 metų birželio mėnesio trėmimais raudonasis Kremliaus caras pralenkė ir baltuosius rusų carus ir visų laikų neronus.

B. Kviklys knygoje “Genocide — Lithuania’s Threefold Tragedy” aprašo vieną konkretų atvejį, vaizduojantį reakcijas, kurias okupantai sukėlė lietuvių tautoje beprotiškais žmonių išvežimais karo išvakarėse. Netekęs žmonos ir penkių vaikų Vilniaus pirštinių fabriko darbininkas V., karui kilus, apsirūpino šautuvu ir granatomis ir tapo vienas iš sukilėlių. “Vargas tiems enkavedistams ar raudonarmiečiams”, rašo Kviklys, “kurie pasipainiojo jam po kojom tomis beviltiškomis dienomis”.

Tokios nuotaikos vyravo ir visame krašte, kai birželio 23 pusę dešimtos rytą Levas Prapuolenis lietuvių sukilėlių vardu per Kauno radiją paskelbė tautai: “. . . artėja visų Lietuvos žemių išvadavimo valanda.. . Broliai lietuviai, imkitės ginklo ... Tegyvuoja laisva nepriklausoma Lietuva!” Tomis dienomis, prancūzų istoriko Jules Micheles žodžiais tariant, nuo pradžios iki galo tebuvo tik vienas didvyris — visa tauta.

Birželio sukilimo organizatoriams ir vadovams pagrindinis klausimas ir rūpestis buvo ne tai, ar įvyks sukilimas, bet ar jis pasireikš vien gaivališku, netvarkingu atsikeršijimu okupantams, ar bus apvaldytas ir įstatytas į organizacinius tautinio išsilaisvinimo pastangų rėmus ir ar bus politiškai įprasmintas.

Netęsėti pažadai

Tačiau tikroji Birželio sukilimo priežastis buvo žymiai gilesnė, sudėtingesnė ir prasmingesnė. F. Jucevičius minėtoje knygoje “Tauta tikrovės ir mito žaisme” rašo, kad 1940 metų birželio penkioliktoji lietuviam esanti tamsi diena: “Tamsi todėl, kad rusai okupavo Lietuvą. Ji liks mūsų istorijoje dar tamsesnė, nes mūsų vadai atsisakė ginti jos laisvę . .. Mes buvome laisva tauta. Ar visa neįpareigojo mūsų ginti laisvę? .. . Jeigu anuomet būtume gynę savo laisvę, tai mums nereikėtų nei įrodinėjimų apie sovietinę melagystę, nei dejavimų, kad Vakarai mūsų nesupranta, nei Kersteno komitetų”.

Ne vienas lietuvių šiandien pritaria tai nuomonei, kad 1940 metais lietuviai turėjo bent simboliškai pasipriešinti sovietų okupacijai. “Kad mes negalėjome apsiginti”, rašo Jucevičius, “tai nereikia jokių įrodinėjimų. Bet niekas iš mūsų to ir nereikalavo. Viena tik reikėjo — laisvę ginti. Ją ginti nors savaitę, nors dieną, nors valandą”.

Poetas Jonas Aistis tą pažiūrą dar vaizdžiau ir ryškiau išsakė dar 1948 m. sukurtame dviposmyje:

Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,
O varge jo vieno tu pasigedai,
Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės—
Liko netęsėti mūsų pažadai.

Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai,
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę—
Liko netęsėti mūsų pažadai.

Laisvę reikėjo ginti

Kai tauta pribręsta savarankiškam gyvenimui ir sunkia kovos auka sukuria savo nepriklausomą valstybę, ji turi būti pasiryžusi ir pasiruošusi ją ginti ta pačia kraujo auka nuo visų pavojų. Ne vien tik simboliškai “nors vieną dieną ar valandą”. Valstybinės nepriklausomybės gynimas — aukščiausia kiekvienos tautos pareiga, negali būti paliekama paskutinio momento improvizacijai. O vien simboliškas pasipriešinimas nieko nebūtų apgavęs: nei priešo, nei draugų, nei pačios tautos. Vienas kraujo lašas nieko nebūtų nuplovęs.

1939 metais vyriausybės paskelbtas Lietuvos neutralumas tik tada galėjo būti sėkmingas, jei jo apgynimui vyriausybė būtų mobilizavusi visas valstybės karines pajėgas ir paruošusi tautą. Ji tačiau ne tik nepasipriešino sovietų agresijai, bet neparengė reikalingų planų o-kupacijos atvejui tautai ir nepasiruošė pati.

Iš visu II Pasaulinio karo metu okupuotų valstybių, karui pasibaigus, tik trys Baltijos tau tos nebeatgavo nė formalios valstybinės nepriklausomybės.

Šiandien kritiškai žvelgiant į dar netolimą ir skaudžią praeitį ir aiškinant Baltijos valstybių žlugimo priežastis, galima tik spėlioti, kad gal tos valstybės būtų išsaugojusios savo nepriklausomybes, jei rusiško imperializmo pavojaus akivaizdoje visos jos drauge su Suomija būtų iš anksto sudariusios karinę gynimosi sąjungą — “Baltijos NATO” ir vieningai pasiryžusios pasipriešinti sovietų agresijai, kaip tai padarė Suomija viena pati.

Tačiau nūdienė Vidurio ir Rytų Europos tautų drama prasidėjo ne nuo Baltijos valstybių, ir ne vien tik Lietuvai, Estijai ir Latvijai tinka buv. Amerikos prezidento Lyndon Johnson’o žodžiai: “Jei mes norime, kad mūsų žemė liktų laisvųjų ir narsiųjų žmonių žemė ir gimtieji namai, mes patys turime būti pakankamai narsūs ir pasiryžę tą laisvę kova išsaugoti”.

Lietuva gyva

“Su Lietuva viskas buvo baigta”, aiškino min. E. Turauskas 1941 m. pulkininkui Jankauskui, kaip neseniai “Drauge” paliudijo pulk. A. Šova. Tačiau nepriklausomybėje išaugusi ir subrendusi patriotinė lietuvių karta su tokiu mirties sprendimu sutikti atsisakė. Tikras to meto tautos nuotaikas ir jos nusistatymą okupantų atžvilgiu gal būt ryškiausiai parodė 1940 m. liepos mėnesį Kaunan suvažiavę visos Lietuvos pradžios mokyklų mokytojai, kurie sporto halėje, suvažiavimui baigiantis, galingai ir demonstratyviai sugiedojo Lietuvos himną.

Tai buvo pirmas aiškus, akivaizdus ir visame krašte nuaidėjęs visos tautos vardu mestas okupantams iššūkis ir pareikštas kategoriškas NE.

Lietuvos valstybės staigų žlugimą ir gėdingas aplinkybes, kuriose Lietuvos nepriklausomybė tapo taip lengvai prarasta, be šūvio ir be protesto, ypač jautriai ir skaudžiai išgyveno jaunoji nepriklausomybinė lietuvių karta. Tačiau ji nepalūžo ir nepasimetė. Beveik nuo pat pirmųjų okupacijos dienų toje kartoje atsirado ir iškilo žmonių, kurie ėmėsi iniciatyvos tautiniam pasipriešinimui organizuoti. Šie tautinio lietuvių pasipriešinimo pradininkai ir pirmųjų rezistencijos organizacijų iniciatoriai ir kūrėjai, k. t., “Laisvosios Lietuvos Sąjungos”, “Lietuvos Nepriklausomybės Draugijos”, ar “Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos”, tiesioginiu savo uždaviniu ir pareiga laikė tęsėti tautai tuos pažadus, kurių netęsėjo nepriklausomos Lietuvos valstybės vairuotojai.

Tokia buvo tikroji Birželio sukilimo genezė ir kilmė. To sukilimo organizatoriai ir dalyviai savo žygiu siekė akivaizdžiai paliudyti, jog “Ne, su Lietuva dar ne viskas baigta”, Lietuva dar gyva, ji savo nepriklausomybės neatsižadėjo, nemano atsižadėti ir niekad neatsižadės. Jei Lietuvos vyriausybė 1939-40 m. būtų likusi ištikima savo pažadui ir įsipareigojimams Lietuvai, jei ji būtų pasiruošusi ir pasiryžusi nepriklausomybę ginklu ginti, kaip tai skelbė jos karo vadai, ir tą savo ryžtą įvykdžiusi, Birželio sukilimas būtų netekęs vieno savo svarbiausio paskato ir pateisinimo.

1944 metų vasarą Paryžiuje prancūzų rezistencijos vadai kaitriai svarstė prieš nacius sukilimo klausimą. Sukilimą rėmė komunistai, prieš pasisakė degaullistas Jacques Chaban Demos, dabąrtinis Prancūzijos premjeras, nes sukilimas, jo nuomone, lengvai pareikalausiąs 150.000 nekaltų aukų; žymus pogrindininkas konservatorius, aristokratų kilmės Jean de Vogoue karštai pasisakė už sukilimą ir kalbėdamas tūkstančių paryžiečių vardu siūlė eiti į barikadas, kad “nuplauti 1940  metų gėdą”.

Nevienas Birželio sukilėlis išėjo kovon panašaus jausmo vedamas. Sukilėliai buvo vedami pareigos, nuo kurios jų niekas atleisti negalėjo. Ne vien nuplauti 1940 metų gėdą, bet atgauti ir atstatyti tai, kas neseniai buvo taip lengvai prarasta ir sugriauta.

F. Jucevičius savo knygoje jautriai įžvelgė reikalą Lietuvai ginti laisvę 1940 metais, tačiau savo minties nepratęsė iki logiškos išvados, kad dėl tų pačių priežasčių lietuviai turėjo imtis ginklo tai laisvei atgauti 1941    metais.

Svetimas nepadės

Birželio sukilėliai savo kovą laimėjo. Jie tesėjo pažadą ir prisiimtą pareigą tautai. Jei tas jų laimėjimas Lietuvos laisvės bylos eigos sprendžiamai ir ne paveikė ir, anot F. Jucevičiaus, praėjusio kąro analėse sukilimas mažai teminimas ar visai ignoruojamas, tai tas nė kiek nemažina to sukilimo reikšmės lietuvių laisvės kovų istorijoje, jo prasmės ir poveikio tautai ir visai tolesnei jos laisvės kovai.

Lemiamų sprendimų savo tautų byloms neatnešė nė kitų kraštų sukilimai, k. t., Rytų Berlyno, Poznanės ar Budapešto. Ir ne laisvę, o naują pavergimą Čekoslovakijai atnešė jos komunistinio režimo pastangos suteikti jam “žmogišką veidą”.

Birželio sukilimas šiandien priklauso lietuvių laisvės kovų istorijai. Jis yra vienas, pats pirmasis tų kovų tarpsnis, kurios truko daugel metų ir kuriom galo dar nesimato. Tų kovų metodai ir būdai keitėsi ir įvairavo, bet tikslas išliko tas pats — Lietuvos laisvė.

Tiesa, lietuvių laisvės kovos maža tepatraukė laisvojo pasaulio dėmesio ir visai nesusilaukė jo talkos, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad tų kovų nereikėjo kovoti. Laisvės kovas lietuviai kovojo ne tam, kad pasaulyje garsėtų, bet kad nekovoti negalėjo. Be kovos laisvė prarandama, o ne atgaunama.

Iš kovų laimėjimų ir pralaimėjimų, iš jų pasisekimų ir klaidų nuolat mokomės, ieškodami naujų, teisingesnių ir pa veikesnių kovos kelių ateičiai. Šia prasme, sutelkę trisdešimties metų patirtį, iš naujo atsimename įsidėmėtinus žodžius, kuriais sukilimo pastatytos Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Kazys Škirpa atsisveikino su lietuviais laisvės kovotojais, vykstančiais iš Vokietijos su vokiečių kariuomene Lietuvon vertėjų pareigose:

“Neabejoju, kad jūs kiekvienas žinot ir suprantat, kad jūsų svarbiausias tikslas, pasiekus Lietuvą, tai ne vertėjų pareigos. Svarbiausias tikslas— aiškinti ir veikti taip, kad patys lietuviai kuo skubiausia imtų į savo rankas valstybės atstatymą ir vadovavimą . .. Žinokit, kad niekas svetimas mum nepadės atgauti laisvę. Nepadės anglai, nepadės ir ... vokiečiai. Šie pastarieji mums kliudys... Bet mes turime siekti savo laisvės, nežiūrėdami jokių kliūčių. Taip daro kiekviena sąmoninga tauta. Tik taip iškovojama laisvė ir sukuriama valstybių nepriklausomybė”.

Tie žodžiai buvo teisingi tada, prieš trisdešimt metų, jie tebėra teisingi ir šiandien.

Be kovos laisvė prarandama, o ne atgaunama