IŠKILIOJI LIETUVIŲ RAŠYTOJA

ALĖ RŪTA-ARBIENĖ, Santa Monica, California (JAV), rašytoja, visuomenininke. Plačiau apie Alės Rūtos kūrybą duodame šiame “Į Laisvę” numeryje (kitame puslapyje); taip pat duodama ištrauka iš neseniai išėjusio jos romano “Vieniši pasauliai”. Aktyviai reiškėsi ir reiškiasi LB (buvo JAV LB Tarybos narė), ateitininkų ir frontininkų veikloje.

Rašytoja Alė Nakaitė - Arbienė rikiuojasi į eilę tų lietuvių rašytojų, kurie lietuvių tautai labiau žinomi slapyvardžiais negu tikrosiomis pavardėmis, k. t., Maironis, Vaižgantas, Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda ir t. t. Ji žinoma laisviesiems lietuviams, nes kaip rašytoja ji iškilo už Lietuvos ribų. Tremtyje pasirinko ir Alės Rūtos slapyvardį.

Alė Rūta iš viso iki šiol yra parašiusi ir išleidusi 15 knygų, kurių tarpe yra 10 romanų, 2 poezijos rinkiniai, 1 novelių knyga ir 2 knygos jaunimui. Du romanai premijuoti: “Trumpa diena” — “Draugo” premija, “Kelias į kairę” — “Dirvos” premija. Premijomis atžymėti vaidinimai vaikams — “Žiogas ir skruzdės” ir “Pakrūmė”.

Alės Rūtos masto rašytojais didžiuojasi kiekviena kultūringa tauta. Tačiau lietuvių tauta pavergtoje Lietuvoje savo rašytojos nepažįsta. Ir kol Lietuva bus Maskvos pavergta, tol “Didžiosios meilės” kūrinių autorei kelias į Lietuvą bus uždarytas. Naivioms galvoms sumaišyti Alei Nakaitei - Arbienei pavergtoje Lietuvoje atsilankyti tikrai būtų leista, bet ne Alei Rūtai. Ji komunistų okupantų taip yra nekenčiama, kad jai nerasta vietos propagandiniais tikslais išleistoje antologijoje “Graži tu, mano brangi tėvyne”. Bet pavergėjas ją pavergtai lietuvių tautai pristatė partizanams niekinti išleistoje knygoje “Vanagai iš anapus”, kaip “klerikalinę rašytoją”, “ryšininkę tarp banditų ir kapitalistų”.

Šiame “Į Laisvę” numeryje spausdinama ištrauka iš naujo Alės Rūtos romano “Vieniši pasauliai”. Kalbant apie šį kūrinį, kaip kuriozą reikia paminėti vieno autoritetingo kritiko priekaištą rašytojai, kad, savo veikale keldama kartų konflikto problemą, ji nepastebėjusi šių dienų jaunimo keliamų “tragiškai gilių” klausimų, k. t., “ko verta aplamai tokia gyvenimo filosofija, kuri kartu leidžia melstis ir žudyti” (“Draugas”, 1969.IV. 26). Tačiau tas klausimas nėra nei naujas, nei gilus, nei perdaug tragiškas. 1962 metais išleisto Alės Rūtos romano nemokytas personažas Dobilis, Žalgirio mūšio lauke, taigi prieš daugiau negu 500 metų, stebėdamas kryžiuočių kryžius, taikliau sumeta: “Visi nešasi savo Dievą. Ir visi žudo ...” (“Priesaika”, 289 p.). Kūrybiškas įžvalgumas, pasirodo, pranašesnis už abstraktų intelektualizmą.

Melstis ir žudyti yra baisi nelaimė, tokioje situacijoje buvo atsidūrę ir mūsų partizanai, tačiau gilus tragizmas gali kilti ir po vienu stogu sutelpančiuose pasauliuose.