PROTO IR ŠIRDŽIŲ ŠVENTĖ VAKARŲ EUROPOJE

 (XVI-toji lietuviškų studijų savaitė)

Proto ir širdžių šventė — taip lakios minties ir elegantiško žodžio meistras dr. Juozas Eretas pavadino tą vienkartinį metuose Vakarų Europos lietuvių kultūrinį renginį, kurį šiaip jau įprasta proziškiau vadinti lietuviškųjų studijų savaitėmis.

Ir tas antrasis bevardžio autoriaus sugalvotas pavadinimas yra nemažiau tikras, kaip spalvingas ir skambus dr. Ereto komplimentas. Juk renginys trunka visą savaitę. Jos metu rimtai studijuojama. Studijiniai klausimai sukasi lietuviškosios tikrovės rate.

Iš eilės šešioliktoji lietuviškųjų studijų savaite šiemet įvyko liepos 13-20 dienomis Bad Godesberge, Vakarų Vokietijoje, Baltiečių krikščionių studentų namuose. Ją suruošė Vokietijos lietuvių visuomeninės organizacijos, globojant PLB Vokietijos krašto valdybai. Technikinį rengimo komisijos darbą atliko: Alina Grinienė, kun. V. Damijonaitis ir stud. M. Landas.

Savaitę aplankė apie 100 žmonių iš 10 Europos ir užjūrio kraštų. Perskaityta 10 paskaitų. Pagal paskaitininkų gyvenamuosius kraštus —    6 buvo iš Vakarų Vokietijos, 2 —    iš Šveicarijos ir po 1 — iš Prancūzijos ir Švedijos. Be to, suruoštas simpoziumas Vokietijos lietuvių bendruomenės reikalais.

Savaitės moderatorius — Vasario 16 gimnazijos direktorius V. Natkevičius.

IŠ STUDIJŲ SAVAITĖS EUROPOJE — Nuotraukoje (pirmoje eilėje): dr. Zenonas Ivinskis (kairėje) su žmona, dr. Jonas Grinius (dešinėje) su žmona, antroje eilėje (tarp Grinių) — pulk. J. Lands-koronskis ir kiti.

Studijų savaičių tikslas

Savaitė atidaryta liepos 13 d. Atidarymo kalboje moderatorius nušvietė savaičių atsiradimo istoriją ir paskirtį. Jos prasidėjo 1954 metais ir buvo kurį laiką ruošiamos vienomis Europos Lietuvių Fronto Bičiulių jėgomis savo tarpe. Nuo 1957 metų praplatėjo tiek rengėjų, tiek dalyvių visuomeninis pagrindas. Jos tapo atviros visų idėjinių krypčių ir nusistatymų lietuviams. Savaičių savotišką lietuvišką ekumeniškumą stiprina ir toji aplinkybė, kad jas aplanko vis daugiau tautiečių iš įvairių pasaulio kraštų.

V. Natkevičius kalbėjo:    “Lietuviškųjų studijų savaičių tikslas — sudaryti progą Europos lietuviams intelektualams ir kitiems lietuviams pasidalinti savo tarpe mokslinėmis įžvalgomis, ypač mokslo aktualijomis, tiems, kurie tiesiogiai mokslinio darbo nedirba, sudaryti progą bent retkarčiais įsigilinti į savo specialybės problemas ir jas perduoti atokiau nuo mokslo stovintiems. Be to, studijų savaitės turi ir specifiškai visuomeninį pobūdį:    pratinti lietuvį visuomenininką žiūrėti rimtai, vengti improvizacijos ta prasme, kad jis neįprastų pasitikėti retoriniais gabumais “pilstyti iš tuščio į dyką”, bet pirma dalykus išstudijuotų ir paskui juos neštų visuomenėn”.

Susirinkusius gyvu žodžiu pasveikino Baltiečių krikščionių studentų sąjungos gen. sekretorius kun. J. Urdzė, kuris pakvietė patogiai jaustis jo tvarkomuose namuose. Raštu sveikino: Europos lietuvių vyskupas dr. A. Deksnys, Lietuvos diplomatijos šefas min. S. Lozoraitis, LKMA pirmininkas kun. prof. dr. A. Liuima, S. J., DBLS valdybos pirmininkas J. Vilčinskas, ev. kun. senj. A. Keleris ir kt.

Lietuvos depopuliacija

Paskaitų eilę pradėjo dr. K. J. Čeginskas (Uppsala, Švedija) tema — “Ant depopuliacijos slenksčio: Lietuvos gyventojų kaita 1940 - 1969 metais”.

Depopuliacija, arba gyventojų sumažėjimas, žymi visą pastarųjų trijų dešimtmečių laikotarpį Lietuvoje. 1969 pradžioje buvo apytikriai 3,110,000 gyventojų, nors 1940 viduryje dabartiniame Lietuvos plote jų buvo 3,184,000.

Sovietų statistiniai leidiniai skelbia sumažintus prieškarinius duomenis — 2,880,000 arba 2,930,000, todėl neteisinga skelbti, kad nuo 1963 m. pasiektas prieškarinis gyventojų lygis. Geriausiu atveju to galima tikėtis tik 1970 metų gale.

Tikroji demografinė katastrofa Lietuvą ištikusi 1940-1949 metais, kai ji neteko ne tik viso natūraliojo prieauglio, bet ir didelės dalies buvusių gyventojų. Tiktai nuo 1959 m. bendras gyventojų skaičiaus didėjimas viršijo vieną dešimtąją natūraliojo prieauglio. Skaičiuojant nuo 1950 metų, bendras gyventojų prieauglis atsiliko nuo natūraliojo prieauglio skaičių, Šitą reiškinį dr. Čeginskas vadino paslėpta (latentine) depopuliacija.

Mažėjant natūraliajam prieaugliui ir sustiprėjus gyventojų vilojimui į Tol. Rytus, gali pavojingai atsinaujinti depopuliacijos grėsmė. Todėl Lietuvai reikalinga tokia politika, kuri padėtų nugalėti šią grėsmę ir atsverti kiekybinius trūkumus kokybiniais laimėjimais.

SUSITIKIMAS STUDIJŲ SAVAITĖJE — Europos lietuvių 1969 metų studijų savaitėje dr. Juozą Eretą (iš Šveicarijos) sveikina A. Kabaila (iš Australijos), nuotraukos kairėje — kun. dr. P. Rabikauskas, S.J., Grigaliaus universiteto (Romoje) mokomojo personalo narys, antra iš dešinės — A. Grinienė.

Naujas “vidujinis žmogus”

“Religijų krizė ir jaunimas” — tokį klausimą nagrinėjo ev. kun. J. Urdzė, Baltiečių krikščionių studentų sąjungos gen. sekretorius ir Vasario 16 gimnazijos kuratorijos narys.

Gamtos ir ūkio mokslų pažangoje nuolat išryškėja visuomeninių ir dvasinių sąrangų atsilikimas. Žmogus atsiduria krizėje, nes pažangos atvertos galimybės daugiausia naudojamos sunaikinimui, o pasenusių ideologijų kova už žmogaus gerovę ne tik ją pražudo, bet gresia pražudyti visą žmoniją.

Tokioje padėtyje religijos irgi pergyvena krizę. Krikščionių susiskaldymas, šviečiamojo amžiaus proto kritika, primityvus tikėjimo sampro-tis — visa tai pasireiškia savotiška krikščionybės "išpardavimo” ideologija.

Krizės akivaizdoje jaunimas ieško atsinaujinimo visuomeniniame ir politiniame įsipareigojime, protestuoja prieš pasenusią visuomsnės tvarką, viliasi, kad iš pagrindų pertvarkytoje visuomenėje iškilsiąs naujas vidujinis žmogus.

Tai jau utopija. Ir nūdienė žmogaus krizė nėra kas kita, kaip kova tarp utopijos ir konkrečios padėties. Krikščionybės liudijimas vyksta toliau ir per jos paneigimą. "Griuvėsiai liudija tai, kas nesugriūna” — teigė kun. Urdzė.

Lietuvių laimėjimai okupuotoje Lietuvoje

“Ką vieni lietuviai be rusų yra pasiekę okupuotoje Lietuvoje?” —

tokį klausimą savo paskaitoje mėgino atsakyti žinomas kultūrininkas ir visuomenininkas, PET biuro Bonnoje vedėjas ir vokiečių kalba leidžiamos Eltos redaktorius V. Banaitis.

Jis apžvelgė įvairias kultūrinio gyvenimo sritis ir parodė, kad sovietiniai pasigyrimai savo laimėjimais dvigubai šlubuoja. Lygindami dabartinį lygį su tuo, kuris buvo pasiektas nepriklausomais laikais, jie nuduoda nematą to pažangos šuolio, kurį padarė nepriklausoma Lietuva, kuri iš carinės priespaudos paveldėjo visiškas dykumas spaudos, švietimo, kultūros srityse.

Pasididžiavimas prieš praeitį yra ne vietoje ir kitu atžvilgiu, kai per mažai paisoma nūdienos lygio. Lyginimai darytini pagal dabartines galimybes. Tik tokiu būdu galima įveikti pasitaikančius atsilikimus nuo bendro Sovietų Sąjungos, o juo labiau Vakarų, vidurkio.

Viskas, kas pasiekiama, yra pačių lietuvių darbo vaisius, išaugintas labai sunkiomis priespaudos sąlygomis. Pramonėjančioje ir miestėjančioje visuomenėje iškyla nauji kultūriniai poreikiai, kuriems patenkinti neužtenka ligšiolinių priemonių.

V. Banaitis ypatingai pabrėžė Lietuvai naujo universiteto reikalą.

Diskusijų metu iškilo didelis susirūpinimas Čiurlionio paveikslų likimu. Atrodo, kad šiuo klausimu kuo skubiausiai turėtų imtis atitin-kamų veiksmų laisvųjų lietuvių kultūrinės įstaigos.

Nauja jaunimo “revoliucija”

Vasario 16-sios gimnazijos mokytojas V. Bartusevičius nupiešė dabartinės “jaunimo revoliucijos” vaizdų. Jis jos neidealizavo ir neniekino, pasitenkindamas objektyvia sociologine analize. Konkrečiais Vokietijos pavyzdžiais jis pailiustravo “naujosios kairės” siekius, atskleidė stipriąsias esamos visuomeninės santvarkos kritikos puses, bet nenutylėjo ir joje slypinčių diktatūrinių polinkių.

Pereidamas į lietuviškąją plotmę, V. Bartusevičius, pats jaunosios kartos atstovas, buvęs Vasario 16-sios gimnazijos mokinys, nurodė, kad mūsų sąlygos yra kitokios, todėl ir Vakarų “sočiosios visuomenės” reiškiniai radikalaus jaunimo sąjūdžio forma čia neturi dirvos. Jo nuomone, ryškios kartų skiriamosios linijos mūsuose nėra. Kas turi daugiau idėjų, daugiau jų ir praveda.

Bažnyčios krizė ir atsinaujinimas

Sitteno (Šveicarijoje) kunigų seminarijos profesorius ir mokytojų seminarijos dėstytojas kun. dr.J. Jūraitis sustojo ties kitu dabartinės krizės aspektu. Jis kėlė klausimą — “Katalikų Bažnyčios krizė ar atsinaujinimas?”.

Išaiškinęs krizės sąvoką, jis teigė, jog tai normalus gyvenimo reiškinys, netgi būtinas tam, kad gyvenimas nesustingtų. Ir Bažnyčios gyvenime krizė padeda atskirti, kas yra nekintanti ir kas praeinanti forma. Formos keičiasi ir keistis turi.

Paskaitininkas stipriai pabrėžė dialektinio ryšio reikšmę tarp esminio Bažnyčios liudijimo ir istorinių civilizacijos išraiškos būdų. Pavaizdavęs būdingas dabarties teologų nuotaikas ir religinio atsinaujinimo kryptis, kun. prof. Jūraitis prileido, jog ateities Bažnyčia gali savo išore labai pasikeisti, nes dialektinė gyvenimo raida natūraliai veda i struktūros pasikeitimus.

VINCAS NATKUS, Huettenfeld, Vakarų Vokietija, Vasario 16-sios gimnazijos direktorius. V. Natkus (g. 1918.XI.6 Ožkabalių k., Vilkaviškio vls. ir aps.) aukštojo mokslo studijas pradėjo VDU ir VU Lietuvoje ir jas baigė Tuebingen'o universitete, Vakarų Vokietijoje. Aktyviai reiškiasi LB, ateitininkų ir frontininkų veikloje. Buvo Europos lietuvių 1969 metų studijų savaitės moderatorius.

Paskaita iššaukė plačias diskusijas, kuriose be kita ko išryškėjo faktas, kad už dabartinį lietuviškosios teologinės minties atsilikimą nuo šiuolaikinės problematikos kalta nežmoniška religinio gyvenimo priespauda Lietuvoje ir jos izoliavimas nuo Vakarų.

Dr. Greimo paskaita Dr. A. J. Greimas, Paryžiaus Ecole pratique des Hautes Etudes profesorius, nagrinėjo temą — “Lietuvių

tautosaka ir senovės lietuvių religija”.

Jis pastebėjo, kad šiuo metu Vakarų mokslo naujovės pasiekia Lietuvą tik užuolankos keliu per Maskvą su maždaug 5 metų pavėlavimu. Labai svarbu tokį kokybinį atsilikimą skubiai įveikti, rasti tiesioginio sąlyčio kelią į pažangą mokslo pasaulyje. Šioje srityje išeivijos vaidmuo gali būti svarbus.

Pati paskaita kaip tik buvo toks mėginimas supažindinti su naujomis galimybėmis, kurios atsiveria lietuviškojo folkloro, tautotyros ir senovės religijos tyrinėtojams, pasinaudojant struktūrinės antropologijos metodais.

Sudominęs klausytojus “Šviežio dirvono” galimybėmis, dr. Greimas ragino jaunimą daugiau veržtis į humanistinių mokslų sritį, kuri pastaraisiais metais smarkiai išsiplėtė.

Vaižgantas — kovotojas

Savaitėje buvo paminėta kan. J. Tumo - Vaižganto 100 metų gimimo sukaktis. Pritaikintą paskaitą skaitė literatūros kritikas dr. Jonas Grinius. Tema — “Dėmės šviesioje Vaižganto kūryboje”.

Aptaręs rašytojo asmenį ir kūrybą, paskaitininkas nesutiko su tradicine pažiūra, kuri laiko Vaižgantą vien šviesos ir optimizmo nešėju. Įsižiūrėjus į atskirus jo kūrinius ir jų veikėjus, labiau krinta į akis gyvenimo dėmės ir žmogiškosios aistros griaunamoji jėga. Ir jeigu pats Vaižgantas, taip niūriai regėjęs gyvenimo tikrovę, vis dėlto nebuvo pesimistas, tai tik todėl, kad savo prigimtimi buvo kovotojas.

Egzodo pranašas

Dr. J. Eretas, atvykęs iš Bazelio, kalbėjo savaitininkams apie kitą didelę mūsų kultūros asmenybę. Paskaitoje “Kazys Pakštas — egzodo pranašas” buvo paliestas nepriklausomos Lietuvos saulėlydis, kurį su didele nuojauta pergyveno tas nesuprastas pranašas, veltui mėgindamas įtikinti atsakinguosius valstybinio gyvenimo vairuotojus pasiruošti artėjančiai nelaimės valandai.

Liublino unijos sukaktis

Šiemetinei keturių amžių Liublino unijos sukakčiai paminėti buvo skirta prof. dr. Z. Ivinskio paskaita — “Lietuvių - lenkų santykiai 400 metų perspektyvoje”.

Mūsų žymusis istorikas pabėrė daug įvairių faktų apie dviejų kaimyninių tautų suartėjimą amžių bėgyje. Jeigu Liublino unija, sujungusi abi valstybes į vieną politinį kūną, išėjo Lenkijos naudai, o Lietuvos nenaudai, tai tos nesėkmės priežastys glūdėjo ne politinėje, bet kultūrinėje srityje. Pervertinti politikos sritį ir neįvertinti kultūros veiksnio — tokią klaidą padarė senoji Lietuva. Tokia klaida mums gresia ir naujausiais laikais.

Savo išvadose dr. Z. Ivinskis iškėlė mintį užbaigti seną kivirčą su lenkais ir užmegzti naujus geros kaimynystės ryšius.

Ūkio mokslų problematika

Savaitės paskaitų ciklą uždarė d r. J. Norkaitis paskaita — “Kapitalizmo ir socializmo suartėjimas?”.

Čia buvo mestas žvilgsnis į naujausiąją ūkio mokslų problematiką. Jeigu 19 amžiuje abi didžiosios srovės labai aiškiai skyrėsi savo pažiūromis į visuomenės ūkį ir savo viltis dėjo tai į laisvės, tai į plano visagalybę, šiandien tokių aiškių ribų nėra. Gyvenimo patirtis privertė vienus ūkinės laisvės vardan šauktis valstybinio įsikišimo, kitiems atvėrė akis, kad ir tobuliausias planavimas neišsiverčia be asmeninės iniciatyvos ir suinteresuotumo.

Dr. J. Norkaitis išaiškino painų ūkinės veiklos mechanizmą, kaip jį regi šiandien išlavinta ekonomisto akis. Teigdamas šios gyvenimo srities savarankumą, jis drauge nepaneigė tos atsakomybės, nuo kurios ūkinis dėsningumas žmogaus neatpalaiduoja.

LB aktualieji klausimai

šalia paskaitų liepos 17 d. vakare buvo surengtas simpoziumas Vokietijos lietuvių bendruomenės klausimams aptarti. Jame dalyvavo: dr. V. Bylaitis, K. Dikšaitis, kun. B. Liubinas ir teis. J. Lukošius. Simpoziumą vedė moderatorius V. Natkevičius.

Dr. J. Bylaitis kalbėjo apie poziciją ir opoziciją bendruomenėje. Išskyręs destruktyvią ir konstruktyvią opoziciją, jis pasisakė už pastarosios buvimą bendruomenėje. Tokį vaidmenį jis priskyrė bendruomenės rinkimuose pasireiškusiam ‘‘Solidarumo blokui”.

Kun. B. Liubinas iškėlė mintį, kad bendruomenė yra apleidusi senelių globos reikalus. Visas veiklos svoris bendruomenėje, atrodo, sutelktas jaunimo naudai. Tai rodo bendruomenės norą gyventi, tačiau toks noras neatpalaiduoja jos nuo solidarumo pareigos vargan patekusių senelių atžvilgiu.

K. Dikšaitis kalbėjo apie nutautimo apraiškas Vokietijoje. Didžiausioji priežastis — menkas tautinis sąmoningumas. Nesąmoningi lietuviai tautinę bendruomenę vertina tik pagal asmeninę naudą. Toliau jis kėlė klausimą, kodėl didelę evangelikų ir po 1959 metų atvykusiųjų dalį sunku pritraukti bendruomenėn, ir pasiūlė eilę konkrečių priemonių tautiniam sąmoningumui, ypač jaunime, pakelti.

Užsiminimas apie veiksnius

Teisininkas J. Lukošius apžvelgė mūsų politinių veiksnių ir PLB seimo pareiškimus dėl ryšių su Lietuva. Ta prasme Lietuvių Bendruomenė nesmerkia santykiavimo, bet dar jį skatina. Toliau kalbėtojas atkreipė dėmesį į gresiančius pavojus, reikalavo atsargumo, nurodė santykių ribas.

Tėvynės valandėlė

Liepos 18 d. vakare įvyko tradicinė Tėvynės valandėlė, kurios metu kalbėjo kun. B. Liubinas. Meninę programą atliko dainininkė B. Gailiūtė - Spies, akomponavo muz. V. Banaitis. Tautinius šokius šoko: E. ir R. Baliuliai, J. Bielskutė, E. Juodvalkytė, E. Pauliukonytė, P. Gašlūnas, P. Kabaila, P. Nevulis. Akordeonu palydėjo M. Landas.

DR. KAJETONAS J. ČEGINSKAS, Uppsala, Švedija, Vakarų Europos lietuvių darbuotojas, skaitė paskaitą Europos lietuvių 1969 metų studijų savaitėje. Dr. K. J. Čeginskas yra artimas “Į Laisvę” žurnalo bendradarbis.

Savaitininkai turėjo išvyką Reinu atskiru laivu.

Vokietijos ateitininkai sendraugiai ir Europos LFB turėjo savo atskiras metines konferencijas.

Kiekvieną rytą religinius reikalus rūpino kun. dr. J. Jūraitis ir kun. J. Urdzė. Jie drauge pravedė ir bendras evangelikų ir katalikų pamaldas.

Studijų savaitės pabaigtuvės

Savaitės patalpų meniniu apipavidalinimu rūpinosi dail. A. Krivickas. Savaitės metu veikė parodėlės, kuriose buvo eksponuoti Lietuvos grafikų darbai, meniški leidiniai, plakatai, o taip pat laisvųjų lietuvių spauda. Parodyti du meniniai filmai — Maironis ir lietuviški vitražai.

Liepos 20 d. įvyko XVI-sios lietuviškųjų studijų savaitės uždarymas. Savaitės darbų vertinimo diskusijose dalyvavo: stud. E. Juodvalkytė, mokyt. A. Krivickas, dr. J. Grinius, dr. Z. Ivinskis, dr. K. J. Čeginskas, dr. A. Kabaila, K. Dikšaitis, kun. A. Rubikas, kun. J. Urdzė, mokyt. R. Baltulis. V. Banaitis, kun. V. Damijonaitis, A. Grinienė, stud. A. Šmitas.

Moderatorius V. Natkevičius davė paskaitų idėjinį skerspiūvį.

Studijų savaitė baigta Lietuvos himnu.

(ELI)