Partizanai: Istorija ir dabartis

MĄSTYKIME IR VEIKIME IŠ NAUJO

STASYS ŽYMANTAS

We have come into a time when evolution has run far ahead of our political ideas.

Walter Lippman

Laisvė per lengvai prarasta

Maždaug prieš 15 metų, kalbėdamas per Amerikos Balsą Europoje Lietuvos jaunimui, Nepriklausomybės akto signataras prelatas Kazimieras Šaulys savo žodyje tarp kita ko nurodė, jog visi mes kartas nuo karto turėtume padaryti savo gyvenimo ir veiklos Lietuvai tautinės sąžinės ataskaitą.

STASYS ŽYMANTAS, Los Angeles, California (JAV), teisininkas, profesorius. Teisės mokslus baigė VDU (1933), studijas gilino Paryžiaus universitete (1934-1935) ir Harvardo, Chicagos ir Londono universitetuose (1935-1937). 1937-1944 VDU ir Vilniaus universiteto (nuo 1940) mokomojo personalo narys ir 1941-1944 Vilniaus universiteto teisės mokslų fakulteto dekanas. 1940-1944 aktyvus tautinio lietuvių pasipriešinimo sąjūdžio dalyvis. VLIK-o artimas bendradarbis okupacijos metais Lietuvoje, VLIK-o užsienio delegatūros narys (1940-1945), vėliau užsienyje atgaivinto VLIK-o narys. Vienas sumanytojų ir organizatorių ryšių su kovojančia Lietuva sudarymu ir jų palaikymu. Vienas Lietuvių Rezistencinės Santarvės (LRS) steigėjų (1950) ir jos vicepirmininkas, j JAV-bes atvyko 1959 metų pabaigoje.

Tokia lietuvių politinių išeivių tautinės sąžinės ataskaita šiandien ypač praverstų.

Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę praradome lengvai, per lengvai. O kas lengvai prarandama, sunkiai atgaunama. Tas klausimas ne vieno mūsų pasąmonėje vis iškyla ir mus kankina. Lygiai kaip ir Čekoslovakijos nesipriešinimas Hitlerio ultimatumams ir nacių invazijai iki šiol čekų nėra pamirštas ir laikomas didele klaida.

Mažos tautos ir valstybės sunkiai sprendžiamas pasipriešinimo svetimai invazijai klausimas vėl iškilo ryšium su nauja sovietų agresija prieš Čekoslovakiją. Žinomas New York Times bendradarbis C. L. Sulzberger praėjusių metų spalio 5 d. iš Paryžiaus rašė, kad ir niekas to, žinoma, niekada negalėtų įrodyti, tačiau pagal jo nuojautą, karinės intervencijos nebūtų buvę, jei desperatiškai nusiteikę čekai būtų įtikinančiai ir aiškiai davę suprasti, jog, nepaisydami jokių pasekmių, jie pasiryžę priešintis bet kieno karinei intervencijai gindamiesi nors ir vienais kumščiais.

Laisvuosius lietuvius, praeitais metais minint Lietuvos nepriklausomybės atstatymo 50-ją sukaktį, sunkiai slėgė faktas, kad tik 22 metus iš 50 metų Lietuva buvo nepriklausoma. Prieš 28 metus Maskvos Lietuvai jėga primesta sovietų okupacija, komunistinis režimas ir komunistinė sistema ir šiandien tebeslegia lietuvių tautą. Visos lietuvių pastangos ta okupacija nusikratyti, visas jų ryžtas ir pasiaukojimas, atšiaurus pasipriešinimas ir kruvina kova prarastai laisvei atgauti iki šiol, deja, neatnešė siektų vaisių. Ir niekas šiandien negali pasakyti, kada ir kokiu keliu lietuviai vėl pajėgs susigrąžinti savo tautos laisvę ir valstybinę nepriklausomybę. Viena tik aišku, kad šio tikslo lietuviai niekada neatsisakys. Lietuvių tauta yra istorinė tauta, ji žino savo paskirtį ir ji ras kelią, kuris ją į tą tikslą atves. Laisvųjų lietuvių išeivių pareiga ir tautinė misija buvo, yra ir bus, nepaisant visų nesėkmių, sunkumų ir klaidų, padėti lietuviams Tėvynėje tą tikslą pasiekti.

Žodžių karštligė

Jubiliejiniai Laisvės kovos metai pasibaigė. Prasidėjo nauji metai, o su jais nauji rūpesčiai ir nauji uždaviniai.

Vertindamas praėjusių metų užsibrėžto plano vykdymą V. Sidzikauskas “Darbininke” 1968 m. gruodžio 31 d. pripažino, kad rezultatai buvo daugiau nei kuklūs ir kad “Lietuvos laisvinimo bare 1968 metai ko savito Lietuvai nebus davę”.

J. Kojelis “Aidų” žurnale 1968 m. 10 numeryje taip pat konstatavo, kad “Laisvės kovos metų įsipareigojimai daugumoje liko neištesėti” visų pirma todėl, kad “planai neracionaliai buvo sukirpti, o planų vykdymui nesukurta bent patenkinamos organizacijos”.

Laisvės kovos metais netrūko patriotinių ir ugningų kalbų, manifestų, deklaracijų, atsišaukimų, pareiškimų ir rezoliucijų. Bet, kaip prezidentas A. Smetona kadaise pastebėjo, “žodis be veiksmo — niekai”. Šūkiai patys vieni neatstoja realios programos ir gerai išmąstytos politinės strategijos.

Kad numatytas Laisvės kovos metais atliktinų darbų ir užsimojimų planas buvo dirbtinai ir neracionaliai sukirptas, atitrūkęs nuo realybės ir viršijęs tam planui vykdyti mūsų jėgas, tai buvo aišku iš pat pradžių. Neaišku tik tai, kodėl V. Sidzikauskas to iš karto nepastebėjo.

Atrodo, kad mes galėtume įsidėmėti ir sau pritaikyti vieną svarbią pastabą iš prezidento Richard Nixon inauguracinės kalbos: “Šiais sunkiais metais Amerika kentėjo nuo žodžių karštligės, nuo išpūstos retorikos, kuri žada daugiau, negu pajėgia atlikti, nuo piktos retorikos, kuri nepasitenkinimą paverčia neapykanta, nuo bombastinės retorikos, kuri pozuoja, bet neįtikina”.

Dvasinis pakilimas, sustingimas ir atžanga

Žinoma, būtų neteisinga neįvertinti ir dar klaidingiau būtų mėginti nuvertinti tą dvasinį pakilimą, kurį laisvieji lietuviai išgyveno, minėdami Lietuvos nepriklausomybės atstatymo jubiliejinę sukaktį, įvairius lietuvių veiksnių politinius žygius Lietuvos nepriklausomybės atstatymo bylai priminti, reikšmingas ir vieningas laisvųjų lietuvių manifestacijas, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės seimą, įspūdingus kultūrinius parengimus, pagaliau tokius naujus leidinius, kaip Į Laisvę fondo išleistą “Lietuvių literatūra svetur” ar Nepriklausomybės fondo leidinį anglų kalba “Lithuania”. Visa tai akivaizdžiai liudijo tvirtą ir nepalaužiamą laisvųjų lietuvių nusistatymą Lietuvos nepriklausomybės atstatymo reikalu, jų ištvermę ir kūrybinį gajumą. Sovietiniai okupantai šių laisvųjų lietuvių pastangų nedavertinimo ar nuvertinimo klaidos nedaro ir praėjusių jubiliejinių metų poveikį lietuvių tautai mėgino pakirsti, pūsdami savąją sovietinės valdžios Lietuvoje įkūrimo 50 metų dirbtinę sukaktį.

Tačiau būtų perdėm klaidinga tenkintis ir ramintis pasiektais rezultatais ar okupantų reakcija. Politinės išeivijos gajumo ir gyvastingumo požymis yra nuolatinis ir nepertraukiamas ieškojimas ir siekimas naujų kelių ir metodų, naujų atsiekimų. Todėl visai suprantamas ir natūralus susirūpinimas, kurį nevienam sukėlė jubiliejinių metų pabaigoje įvykę ALT-bos ir VLIK-o seimo posėdžiai. Tuose posėdžiuose padaryti pranešimai, įvykusios diskusijos ir priimtos rezoliucijos rodo, deja, mūsų politinės minties sustingimą, jos išsekimą ir politinės kūrybinės dvasios anemiją. VLIK-o seimas, kuris tesusirenka kartą metuose, iš viso ateinančių metų darbų, planų ir uždavinių nei nesvarstė, nes tokių darbų plano svarstyti VLI-K-o valdyba jam nepateikė. Sprendžiant gi iš ALT-bos suvažiavime padaryto pagrindinio politinio pranešimo ir priimtos rezoliucijos vienu pačiu svarbiausiu ir esminiu santykių su okupuotu kraštu klausimu, ne tik nebuvo pasiekta pažangos ir būtino susipratimo, bet buvo padaryta dargi atžanga.

Veikimas, kuris ribojasi ir tenkinasi suvažiavimuose ir susirinkimuose pasakytomis ir vėliau laikraščiuose kartojamomis kalbomis, sau patiems daromais pareiškimais ir iš esmės nieko neišsprendžiančiomis rezoliucijomis, kaip dar jubiliejinių metų pačioje pradžioje viename “Draugo” vedamųjų taikliai pastebėjo kun. P. Garšva, yra tiktai “smėlio žarstymas dykumoje”.

Veikime iš naujo

Lygiai prieš dešimtį metų V. Sidzikauskas viename laiške buvo labai teisingai nurodęs, jog ryšium su pasikeitimais Vakarų ir Rytų santykiuose ir nauja padėtimi okupuotoje Lietuvoje, yra būtina ir reikalinga išsiaiškinti ir nustatyti realesnę, tikslesnę ir paveikesnę laisvinimo koncepciją.

Deja, per pastarąjį dešimtmetį tuo reikalu maža pažangos tebuvo padaryta. 1965.XII.1 d. “Dirvoje” viename straipsnyje man teko pastebėti, kad “lietuvių politinės išeivijos vadovai ir atsakingi jos veikėjai jau mažiausia prieš penketą metų privalėjo išsamiai ir giliai ištirti padėtį tėvynėje ir nustatyti tos padėties užsienio lietuviam diktuojamus uždavinius, tų uždavinių pirmumą ir svarbą, atitinkamai pakeisti ir papildyti ligi šiol vykdomus darbus, rasti tam tikslui tinkamesnes ir racionalesnes organizacines formas ir parinkti veiksmingesnius darbo ir laisvės kovos metodus”.

Tuos žodžius ir šiandien galėčiau pakartoti, nes neatrodo, kad šiuo atžvilgiu kas esmingo buvo padaryta ar pasiekta.

Jei šis pagrindinis ir esminis uždavinys — iš pagrindų išsiaiškinti ir, tarpusavyje sutarus, nustatyti vieningą laisvinimo politinę strategiją ir taktiką ir iš jos išplaukiančius uždavinius, kurie atitiktų esamos padėties ir momento reikalavimus — buvo aktualus prieš penkeris ar dešimtį metų, tai juo aktualesnis jis yra šiandien akivaizdoje vykstančių pasikeitimų Rytų Europoje, humanistinio komunizmo revoliucijos ir sovietų agresijos tai revoliucijai nuslopinti Čekoslovakijoje, naujo prezidento administracijos Washingtone, tolydžiai tebeplečiamos sovietų subversinės akcijos ir planingų bei vis labiau stiprinamų okupanto pastangų skaldyti politinę lietuvių išeiviją, izoliuoti jos politinę vadovybę ir laipsniškai privesti prie sovietų aneksijos pripažinimo, kaip neišvengiamo ir nepakeičiamo fakto.

Šie pasikeitimai ir tarptautinės padėties raida stato mums uždavinius, kurių sena politika ir senais metodais nepajėgsime išspręsti. Juo labiau, jei mes, prezidento L. B. Johnsono žodžiais tariant, pasiduosime istorijai, nevilčiai, ir vieni prieš kitus piktažodžiausime arba mėginsime tuos uždavinius spręsti etikečių ir šūkių pagalba, naudodami juos kaip pakaitalą idėjoms.

Politika svarbiau už pažadus

Prezidentas D. D. Eisenhoweris, kai jis dar tebebuvo Baltuosiuose Rūmuose, kartą pareiškė, jog pavergtųjų Europos tautų išlaisvinimas taikiu keliu buvo ir lieka Amerikos užsienio politikos tikslas.

1960 metų prezidento rinkimų akcijoje Nixon’as kalbėjo apie laipsnišką laisvės lauko praplėtimą į Rytus. Prezidento Johnsono valdymo metais vis labiau išryškėjo faktina įtakos sferomis Europos pasidalinimo ir dabartinio status quo tylaus pripažinimo politika, ką akivaizdžiai paliudijo Čekoslovakijos tragedija. Sovietams ši politika yra naudinga, ir, kaip paprastai, jie jos laikosi tiek, kiek ji pasitarnauja jų interesams. Faktinai šiandien jie supa Europą iš pietų ir Viduržemio jūrą siekia paversti mare Sovieticum.

Praėjusių metų rinkiminėje akcijoje kalbų apie Rytų Europos išlaisvinimą nebebuvo. Nixon’as tenurodė, kad po akistatos laikotarpio ateina derybų laikas, ir tai pakartojo savo inauguracinėje kalboje. Toje santūrioje kalboje naujasis Amerikos prezidentas tik labai bendrai tepažymėjo, kad Amerika siekianti tokios taikos, kuri teiktų galimybę visoms šios žemės tautoms pačioms pasirinkti savo likimą.

Tai, žinoma, mūsų džiuginti negali, ir nedžiugina. Tačiau, antra vertus, geriau išmintinga politika be pažadų, negu tušti pažadai be realios politikos. Nesibaigiančios deklamacijos apie išlaisvinimą, laisvinimą ir laisvės kovą nebuvo ir nėra nei politika, nei istorija, nei programa.

Išlaisvinimo politika kaip “roll back policy” seniai mirusi. Bet derybos, apie kurias šiandien kalbama, nebūtinai turi reikšti nuolaidžiavimą sovietams. Kad tai neįvyktų labai svarbu, kaip siūlo jugoslavas Milovas Djilas, kad Amerika iškeltų kietus, realistinius ir teisingus pasiūlymus pagrindiniams nesutarimams su Sovietų Sąjunga pašalinti ir teisingai taikai pasiekti, prezidento D. D. Eisenhower’io žodžiais tariant, “with liberty and justice”.

Tai anaiptol nereiškia, kad sovietai su tais pasiūlymais sutiks. Tačiau tokie Amerikos pasiūlymai išryškintų visam pasauliui, kas siekia taikos, ir kas jai yra priešingas. O svarbiausia tai, kad tokie pasiūlymai sustiprintų nusistatymą tų žmonių ir tautų anapus geležinės uždangos, kurie trokšta ir siekia laisvės, taikos ir, kaip čekoslovakų pavyzdys akivaizdžiai parodė, humanistinės socialistinės santvarkos. Žmonėms anapus geležinės uždangos išsilaisvinimas reiškia kelią nuo bolševikinio ir stalininio komunizmo į demokratinį socializmą, bet ne grįžimą į kapitalizmą.

Vienas dalykas, kuris neturėtų gąsdinti Amerikos, tai sovietų riksmas ir jų nuolatos keliamas propagandinis triukšmas, kurį naudoja kaip taktiką priversti Vakarus atsisakyti ir nekelti teisingų, bet sovietams nenaudingų reikalavimų tikrai taikai pasiekti. O tų reikalavimų tarpe, nors gal ir vienoje iš paskutiniųjų eilių, yra Baltijos valstybių nepriklausomybės atstatymo reikalas — sovietų agresijos pašalinimas ir neteisėto sovietų aneksijos akto panaikinimas.

Nuo ko pradėti?

Laisviesiems Amerikos lietuviams šios dienos svarbiausias klausimas ir rūpestis turėtų būti šis: su kokia politine padėties analize ir kokiais konkrečiais ir realiais pasiūlymais kreipsis į naują Amerikos prezidentą ir administraciją politinė lietuvių išeivijos vadovybė, pirmoje eilėje ALT-ba. Būtų neleistina ir nedovanotina, kad pasikartotų tas varžymasis, sąmyšis, nepasiruošimas ir kompromitacija, kuri pasireiškė Amerikos lietuvių delegaciją priimant prezidentui J. F. Kennedy. Ruošdamasi šiam rimtam, svarbiam ir didelės atsakomybės žygiui, ALT-ba neturėtų pasitikėti vien savo jėgomis, bet ieškoti ir prašyti talkos kitų lietuvių politinių veiksnių ir Lietuvos diplomatų.

Prezidentas Nixon, valstybės sekretorius Rogers ir pasekretorius Richardson yra realistai ir juristai, praktiško, kieto ir logiško galvojimo žmonės. Juos gali paveikti ir įtikinti tik tvirti, aiškūs, realūs ir logiški argumentai bei pasiūlymai.

Lietuvos laisvės byla nėra palaidota, bet de facto ji šiandien yra užšaldyta. Nemėginkime patys savęs apgaudinėti, nes toks savęs apgaudinėjimas, kaip pastebėjo poetas J. Aistis savo “Milfordo gatvės elegijose”, yra “pats nenaudingiausias, o taip pat pats neprotingiausias apgaudinėjimas žemėje”.

Todėl mūsų nebeturėtų daugiau tenkinti deklaratyviniai aneksijos nepripažinimo ar apsisprendimo teisės lietuvių tautai pripažinimo pareiškimai, o taip pat ir mes patys neturėtume tenkintis, kaip ALT-bos sluogsniuose įprasta sakyti, “stovėjimu už Lietuvos nepriklausomybę”. Stovėjimas už Lietuvos nepriklausomybę dar nėra nei laisvinimo veikla nei politika.

Pirmi žingsniai Lietuvos laisvės bylai atšaldyti galėtų būti tokie:

1.    Nutraukimas tylos Baltijos valstybių nepriklausomybės atstatymo klausimu. Į sovietų įžūlias pretenzijas į Viduržemio jūrą Amerika teisingai atsakė, pasiųsdama du savo karo laivus į Juodąją jūrą. Lygiai taktiškai tikslinga ir naudinga būtų į sovietų pretenzijas ir grasinimus Jugoslavijai atsakyti tvirtu, aiškiu ir atviru Baltijos valstybėms nepriklausomybės pareikalavimu.

2.    Aneksijos nepripažinimo principo formulė praktiškai tampa nereikšminga, jei iš jo nedaromos logiškos išvados. Pirmutinės dvi logiškos išvados, išplaukiančios iš nepripažinimo principo, galėtų būti šios:

a)    Laisvosios Europos radijo transliacijų Lietuvai įvedimas.

b)    Lietuvos diplomatijos šefo ministerio S. Lozoraičio priėmimas Baltuosiuose Rūmuose dabartinei Lietuvos padėčiai ir Lietuvos laisvės bylai aptarti.

Kelias į Lietuvos laisvę yra ilgas ir sunkus. Tačiau, kaip pastebėjo lenkų išeivių politinis veikėjas ir žurnalo “Kultūra” politinis komentatorius Juliusz Mieroszewski, nėra beviltiškos padėties, yra tik beviltiška politika ir beviltiški politikai.

Kova žingsnis po žingsnio

Vienas žymiausių ir reikšmingiausių įvykių praėjusiais metais neabejotinai buvo humanistinio komunizmo taiki revoliucija Čekoslovakijoje ir sovietų agresija tai revoliucijai nuslopinti. Ministeris S. Lozoraitis šią sovietų agresiją įvertino kaip faktiną ir didelę sovietų krizę. Tai be abejo teisinga. Tačiau, antra vertus, pats faktas, kad toji agresija galėjo įvykti, taip pat reiškė didelę Vakarų krizę. Anglų “Guardian” dienraščio žinomas komentatorius Victor Zorza karčiai pastebėjo, kad Vakarai turėjo pusę metų laiko šiai sovietų agresijai užbėgti už akių, tačiau jie absoliučiai nieko nedarė.

Čekoslovakijos krizė nebuvo komunistinio režimo kraštų vidaus šeimos ginčas, kaip nevykusiai mėgino teisintis Didžiosios Britanijos premjeras Wilson. Tokia iliuzija, Milovan Djilas manymu, potencialiai gali reikšti Vakarų savižudybę. Čekoslovakijoje vyko ir tabevyksta kova tarp laisvės principo ir totalinės diktatūros bei vergijos, o kova dėl laisvės ir laisvės likimas bet kuriame krašte liečia visą žmoniją. Sovietų agresija ir Čekoslovakijos okupacija iš esmės nieko neišsprendė. Išsilaisvinimo iš bolševikinės stalininės komunistinės sistemos, kova, kuri šiandien tebevyksta Čekoslovakijoje, yra pradžia, ne galas. Sovietų okupacija mėgina tą raidą sustabdyti, bet ji to nepajėgs.

Staigi ir netikėta Čekoslovakijos komunistinio režimo evoliucija, tiksliau pasakius, taiki revoliucija nuo stalininio komunizmo į vadinamą humanistinį komunizmą yra ypačiai svarbi ir reikšminga tuo, kad ji nurodė kelią kitoms sovietų valdomų kraštų tautoms ir komunistinėj sistemoj išaugusiai jaunai kartai rasti išeitį iš tos sistemos akligatvio, suteikė atramos ir vilties ir įprasmino gyvenimą, darbą ir pastangas išsivaduoti iš stalininio komunizmo pančių. Čekoslovakija yra akivaizdus pavyzdys, kad komunizmo evoliucija į demokratinį socializmą yra galima, kad ją gali įvykdyti patys komunistai, kad laisvės idėja yra nemari ir negali būti nužudyta.

Įvykiai Čekoslovakijoje negalėjo likti ir neliko be atgarsių Baltijos kraštuose. V. Banaičio pastabūs pranešimai “Draugo” dienraščiui iš Bonnos apie lietuvių rūpinimąsi ir domėjimąsi “Juozo Šveiko” sveikata yra iš esmės reikšmingi. Bet ypačiai reikšmingi, įdomūs ir svarbūs buvo to paties V. Banaičio “Drauge” paskelbti pranešimai apie Estijos techninės inteligentijos atstovų atsišaukimą, kuriame jie faktinai reikalavo to paties, už ką kovojo, ką išsikovojo ir už ką tebekovoja čekai ir slovakai.

Ši nauja ir ilgainiui nesulaikoma evoliucija Rytų Europos komunistinio režimo kraštuose turėtų nevieną mūsų paraginti rimtai susimąstyti, blaiviai ir realiai pergalvoti visos mūsų ligšiolinės laisvinimo politikos ir kovos koncepciją, taktiką ir metodus.

Savo pranešime PLB seimui S. Lozoraitis, Jr. tarp kitą ko atkreipė mūsų dėmesį į vieną Įdomų ir svarbų dalyką, jog nūdienėje okupuotoje Lietuvoje “vidujinės emigracijos laikai, kada ištisa eilė patriotų buvo pasitraukę iš viešojo gyvenimo, pasibaigė. Šiandien visa tauta, kiekvienas lietuvis savo srityje, didesnių ar mažesnių galimybių ribose, stengiasi prisidėti prie Lietuvos tvirtinimo. Nes dabartinėje padėtyje kiekvienam yra aišku, kad kuo tvirtesnė, kuo pažangesnė, kuo gyvesnė bus Lietuva, tuo bus užtikrinta jos ateitis”.

Šią tylią, bet tvirtą ir kietą kovą “žingsnis po žingsnio”, kuri vyksta ne vien Lietuvoje, Estijoje, bet ir Ukrainoje, labai tiksliai nusakė ukrainiečių rašytojas Ivan Dziuba: “Spontaniškas, įvairialytis, plačiai išsiliejęs procesas — tauta mėgina pati save apginti nuo aiškios grėsmės išnykti iš tautų šeimos”.

Laisvųjų lietuvių uždavinys ir pareiga yra tą kovą suprasti ir ją paremti.

Atkakliai reikalauti Lietuvai laisvės

Šiam svarbiam politinės lietuvių išeivijos tautinės misijos uždaviniui atlikti, mes visų pirma turėtume aiškiai sutarti ir susitarti dėl tų pagrindų ir principinių gairių, kuriais turėtų būti atremta ir grindžiama visos mūsų laisvinimo veiklos Lietuvos valstybinei nepriklausomybei atstatyti politika ir taktika.

Laisvųjų lietuvių politinės akcijos tikslas ir tos akcijos pagrindas, pagaliau pats politinės išeivijos buvimo ir jos egzistencijos pateisinimas yra ir turi būti ryžtingas, tvirtas ir nepalaužiamas nusistatymas, siekimas ir reikalavimas grąžinti Lietuvai sovietų paglemžtą jos laisvę ir valstybinę nepriklausomybę. Dėl šio pagrindinio tikslo ir siekimo negali ir neturi būti jokių nuolaidų, jokių kompromisų, jokių svyravimų, jokio nepriklausomybės siekimo, kaip nerealaus ir neįvykdytino, atidėliojimo į šalį, jokio to klausimo nutylėjimo. Priešinga laikysena iš esmės reikštų ne ką kita, kaip politinių išeivių tautinės misijos ir jų tautinės pareigos išdavimą.

Siekdami šio tikslo, mes tuo pačiu metu turėtume aiškiai ir nedviprasmiškai pareikšti ir deklaruoti, kad mes nesiekiame ir nemanome nieko tautai primesti, kad mes siekiame, trokštame ir norime tik vieno: kad tauta atsikratytų bolševikinės rusų okupacijos ir pati spręstų savo likimą, pati laisvai ir nepriklausomai rinktųsi tą valstybinę, ūkinę ir socialinę santvarką ir valdymosi būdą, kurį ji laikytų sau tinkamiausią.

Visiems gerai žinoma, kad sovietų Rusija, kuri pakartotinai užgrobė Baltijos kraštus, sekdama carų Ivanų, Petro Didžiojo ir Kotrynos imperialistinės politikos pėdomis, tų kraštų klausimą laiko išspręstą ir baigtą ir savo valia geruoju iš jų nežada pasitraukti. Tačiau tas faktas negali ir neturi keisti ar silpninti pagrindinį politinės lietuvių išeivijos nusistatymą ir reikalavimą, kad tas sovietų tarptautinis nusikaltimas prieš Lietuvą būtų atitaisytas. Čia tenka pastebėti, kad tai nėra lietuvių tautos teisės į apsisprendimą klausimas, nes lietuvių tauta apsisprendė prieš 750 metų karaliaus Mindaugo valdymo laikais. Tai yra sovietų tarptautinio nusikaltimo atitaisymo klausimas. Pareiga rūpintis tuo klausimu tam tikra prasme tenka visai tarptautinei bendruomenei, todėl mes turime pilną teisę prašyti ir laukti jos paramos šiam sovietų nusikaltimui atitaisyti.

Jei laisvieji lietuviai bet kokiu būdu atvirai ar tyliai pripažintų sovietų aneksiją, jie patys prisidėtų prie dabartinio Lietuvos likimo užantspaudavimo ilgiems laikams. Nes politinė lietuvių išeivija šiandien praktiškai yra vienintelis veiksnys, kuris tautos vardu gali ir turi viešai ir nepaliaujamai reikalauti Lietuvos valstybinės nepriklausomybės grąžinimo. Tauta šiuo metu to daryti negali, ji kovoja kitu jai prieinamu būdu. Jos ir mūsų kovos būdai vienas kito neišskiria, bet papildo.

Šis laisvųjų lietuvių kovos kelias anaiptol nesunkina lietuvių padėties ar jų pastangų okupuotame krašte. Visai priešingai. Geriausias to įrodymas yra pačių okupantų aiškinimas ir įrodinėjimas, kad Sovietų Rusijos jėga prijungta, susovietinta ir rusų provincija paversta Lietuva esanti pilnateisė, suvereninė ir nepriklausoma tarybinė respublika. Todėl neatsargu ir klaidinga siūlyti, kaip tai daro Arthur Hermann 1968 metų “Akiračių” mėnraštyje 4 numeryje, kad laisvieji lietuviai nepriklausomybės mintį pasiliktų tik kaip idealą, o reikalautų daugiau teisių sovietiniam Lietuvos režimui. Sovietinei Lietuvos respublikai didesnių teisių turi reikalauti Lietuvos komunistai. Ir jie gali tikėtis susilaukti Maskvos nuolaidų tik tuomet, kai laisvieji lietuviai savo reikalavimo nesilpnina, o priešingai, jį tik dar labiau stiprina. A. Hermanno keliamo užsienio lietuvių politikos sustingimo priežasčių reikia ieškoti kitur, o ne jų principiniame nusistatyme dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo.

Taip pat neapgalvotas buvo idealisto ir patrioto šviesiečio A. Gurecko savo laiku iškeltas pasiūlymas apsiriboti satelitinio statuso Lietuvai reikalavimu. Tarptautinė teisė tokio statuso iš viso nežino. Vadinamos satelitinės valstybės yra nepriklausomos valstybės, tuo tarpu sovietinė Lietuvos respublika nėra nepriklausoma valstybė. Todėl pirmas, besąlyginis ir vieningas laisvųjų lietuvių reikalavimas turi būti grąžinti Lietuvai jos valstybinę nepriklausomybę.

Pagrindinis kovos laukas— Lietuva

Nepriklausomybės akto signataras Steponas Kairys savo sveikinime Amerikos Lietuvių Socialdemokratų Sąjungos suvažiavimui 1963.VI.1 d. New Yorke ragino: “ . . . palaikykime kiek galima ryšį su mūsų pavergtąja tauta, idant įgalintume ją kietai, atspariai laikytis prieš Maskvos engimą, jos klastą”.

Užsienio lietuvių laisvinimo politika ir veikla tada bus sėkminga ir veiksminga, kai ji bus grindžiama santykiais ir ryšiais su kraštu ir giliu bei išsamiu realios padėties krašte ir jo gyventojų nuotaikų pažinimu. Savaime suprantama, kaip savo metu nurodė Lietuvos Nepriklausomybės Talka, tie ryšiai neturi reikšti kapituliacijos prieš smurtą nei tokia faktina kapituliacija virsti. Priešingai, ryšiai ir santykiai su lietuviais tėvynėje yra priemonės tiesioginei ar netiesioginei rezistencijai prieš smurtą.

Pagrindinis kovos laukas buvo, yra ir bus Lietuva. Laisvieji lietuviai gali nepaprastai daug tai kovai padėti. Tačiau jei jų pastangos nebus atremtos santykiais su okupuota tėvyne, min. B. Balučio stilium kalbant, laisvinimo vežimas gali įklimpti į smėlį, kuriame ratai suksis, bet pats vežimas stovės vietoje. Laisvųjų lietuvių informacija ir propaganda, neatremta giliu padėties krašte pažinimu, niekad nebus paveiki, o neretai kenksminga. Krašto primato dėsnio neigimas, to dėsnio nesilaikymas ir juo nesivadovavimas praktikoje gali laisvės kovai labai daug pakenkti, ką akivaizdžiai rodo mūsų pačių jau beveik 30 metų trunkančios laisvės kovos istorijos patirtis.

Besiklausant įvairių kalbų apie Lietuvos išlaisvinimą ir tas kalbas mūsų spaudoje beskaitant, neretai susidaro įspūdis, kad Lietuva yra tarsi koks daiktas, objektas, kurį reikia atgauti iš jį pavogusio maskvinio bolševiko, apvalyti, išplauti nuo komunistinio purvo ir padėti ant lentynos mūsų ištaigių rezidencijų salione.

Tačiau Lietuva nėra objektas. Lietuva yra subjektas. Tas skirtumas yra esminis, kertinis ir sprendžiantis. Lietuva — tai sudėtinga būtybė su gyva ir plakančia širdimi. Lietuvą sudaro vienos tautos žmonės, kurie gyvena, dirba, galvoja ir kuria, veikia, kenčia, verkia ir juokiasi, mokosi, šoka ir dainuoja, kuriuos jungia ir vienija vienas likimas ir viena tautinė paskirtis, bet kurie priversti gyventi dvigubu gyvenimu, priversti vengti ir saugotis net pačių artimiausių žmonių, nes bolševikinė komunistinė sistema pripažįsta tik vienos rūšies žmones — sovietinius žmones.

Kaip lietuviui išeiviui politikui Lietuva turi būti subjektas, o ne vien veikimo objektas, taip ir lietuviui išeiviui mokslininkui Lietuva neturėtų būti vien tik jo atitrauktinių studijų tyrimo ir analizės objektas, bet jo gyvenimo ir veiklos subjektas. Padėties Lietuvoje tyrinėjimas lietuviui išeiviui mokslininkui turėtų būti neatskiriamas nuo jo kaip politinio išeivio tautinės misijos vykdymo, bet tampriai su ja surištas.

Vos pusei metų praėjus nuo pirmos sovietų okupacijos pradžios, mes Lietuvoje baiminomės, kad tie lietuviai, kurie tuo metu veikė Berlyne, niekad nepajėgs suprasti visų mūsų išgyvenimų, mums dirbant, veikiant ir kovojant sovietinės sistemos ir baisaus NKVD teroro sąlygose. O ką besakyti, kai nuo sovietų okupacijos pradžios praėjo ne pusė metų ir ne vieneri metai, o jau beveik ištisi 30 metų.

Todėl nestebėtina, kad yra taip nepaprastai sunku susidaryti tikrą ir tikslų Lietuvos gyventojų nuotaikų, jų išgyvenimų, siekimų ir vilčių vaizdą. Lietuvos ūkininkai, kurie tebesudaro apie pusę visų krašto gyventojų, pramonės darbininkai, kultūrininkai ir privilegijuoti intelektualai, režimo biurokratai ir eiliniai administracijos pareigūnai, seni ir jaunosios kartos komunistai, buvę Sibiro tremtiniai ir kaliniai, studentai ir moksleiviai — visų jų galvosena ir mąstysena, laikysena ir nusistatymai gali skirtis, kaip skiriasi jų padėtis, amžius ir patyrimas. Susidaryti tikslų tautos nuotaikų ir siekimų vaizdą galima tik taip, kaip dailininkas kuria mozaikos paveikslą, kantriai rinkdamas ir dėdamas akmenėlį prie akmenėlio.

Širdim į širdį

Stebint lietuvių išeivišką gyvenimą ir spaudą nekartą kildavo įspūdis, kad pasitraukdami iš Lietuvos 1944 metų vasarą, mes ne tik patys iš jos išėjome, bet kartu su savimi išsinešėme Lietuvą; kad Lietuva yra čia, prie Michigano, Atlanto ir Picifico pakraščių, o ne ten prie Baltijos jūros ir Nemuno pakrančių. Ir mes vis dar tarytum tebegyvenam anų metų siaubo įspūdžiais, kad mūsų paliktoje žemėje joks normalus gyvenimas nėra įmanomas, kad ten vyksta vien tik teroras, nuolatiniai persekiojimai ir nepaliaujami išvežimai, naikinimai, ūkinis chaosas, vargas ir skurdas; kad jokia organizuota rezistencija Lietuvoje negalima ir kad jos ten nėra, kaip teigė dr. P. Karvelis lietuvių išeivių suvažiavime Uchtėje 1946 m., t. y. tuo metu, kai Lietuva išgyveno didžiausią laisvės kovų įkarštį.

Skurdo ir vargo Lietuvoje daug, ir susovietinta Lietuva į ją atvykusiam vakariečiui palieka šiurpų vaizdą. Tačiau gyvenimas Lietuvoje nesustojo, ir tauta tebėra gyva ir judri: ji mąsto, veikia, dirba ir kuria, ir ne tauta reikalinga ar verta mūsų išeivių pasitikėjimo, kaip nurodė PLB seime VLIK-o pirmininkas dr. K. Valiūnas, bet mes turime rūpintis ir sielotis, kad neprarastume tautos pasitikėjimo mumis.

Yra realus pavojus, kad po ilgų dešimtmečių geležinės uždangos atskirti ir skirtingu gyvenimu gyvendami lietuviai šiapus ir anapus geležinės uždangos gali savo tarpe nebesusiprasti. Juo labiau, kad okupantai daro visa ką gali, šiam tos pačios tautos vaikų tarpusavio nepasitikėjimui ir nesusipratimui pagilinti, panaudodami mūsų pačių dažną neatsargų žodį ar veiksmą.

Tą pavojų dar labiau didina nykstantis ar silpnėjantis lietuvių tėvynėje nusivylimas ir nepasitikėjimas Vakarų politika. Čekoslovakijos parlamento buvusio pirmininko Smarkovskio įspėjimas savo tautiečiams, kad “mūsų kraštas dabartinėje tarptautinėje padėtyje negali pasitikėti jokių kitų garantijų realumu kaip tik savo išmintim ir savo vienybe”, neabejotinai atspindi nevieno lietuvio tėvynėje galvojimą ir, kaip teisingai pastebėjo “Darbininkas”, lieka “tragiškas moralas ne tik Čekoslovakij ai”.

Jei santykiai ir ryšiai su Lietuva ir lietuviais tėvynėje yra būtini, jų negalima nei nustatyti nei tvarkyti, atsirėmus vienokia ar kitokia formule.

Mums visada tenka atminti, kad visuose laisvųjų ir pavergtų lietuvių susitikimuose faktinai, tiesiogiai ar netiesiogiai, dalyvauja ne dvi, o trys šalys: lietuviai tėvynėje, užsienio lietuviai ir okupantai. O okupantų ir laisvųjų lietuvių interesai ir tais susitikimais siekiamas tikslas yra griežtai priešingi. Ir patys lietuvių susitikimai šiapus ir anapus geležinės uždangos taip pat gali būti labai įvairūs: slapti ir vieši, prie keturių akių ar šimto, reikalingi ir nereikalingi, naudingi ir nenaudingi, išmintingi ir beviltiškai kvaili ir naivūs. Todėl ir jų išdavos yra taip nevienodos.

Atvykstančius iš anapus lietuvius taip pat galime pasitikti įvairiai:    su padrąsinančia šypsena ir linkėjimu “sėkmės Algirdai”, kaip vienas Londono lietuvis pasitiko sportininką Šociką, ar su priešišku iššūkiu, su meile ir supratimu ar su neapykanta ir pagieža. Mes galime pas mus besilankančius pavergtuosius lietuvius patraukti, juos paveikti ir padrąsinti, galime juos giliai įskaudinti ir atstumti.

Vienintelė galima formulė yra: mūsų tautinė savigarba, politinė išmintis ir tie didžiojo politinio išeivio ir laisvės kovotojo poeto Adomo Mickevičiaus žodžiai, kuriuos dar 1931 metais lietuviams priminė Vilniaus reikalu Amerikos Lietuvoje lankęsis Mykolas Biržiška: “Turėk širdį ir žvelk į širdį”.

Politinės išeivijos kultūrinė misija

Praėjusių metų žurnale “Į Laisvę” numeryje 43, A. Maceina teisingai pastebėjo, kad “komunizmas nėra teorinė problema, bet gyvenimas. Komunizmas nori kurti ne kokią idėjinę sistemą, o pertvarkyti gyvenimą ir žmogų”.

Reikšdamas tą pačią mintį, prieš keletą metų “Dirvoje” esu nurodęs, kad komunistinė diktatūra, siekdama pertvarkyti visą tautos ir žmogaus gyvenimą, yra visuotinė ir totalinė ir todėl mūsų kova su sovietine okupacija taip pat neišvengiamai turi būti vedama visuotinėje plotmėje ir negali apsiriboti vien politine veikla.

Tai anaiptol nereiškia, kad laisvųjų lietuvių kultūrinė veikla ir kūryba turi būti pajungta politikai ar jai tarnauti. Tai reiškia, kad plačiąja prasme į Lietuvos laisvinimo veiklą įeina ne vien politinė, bet ir kultūrinė sritis ir veikimas.

“Jei kada tamsuma ima užgožti išmintį, kai politika ir ideologija pajungia sau kultūrą ir kūrybinę mintį, tada tautos kultūros židinys perkeliamas į užsienį. Ir čia užsienyje yra atlaikoma tos tautos tradicija, kūrybinė mintis ir kultūra”, dėsto lenkų filosofas, Oxfordo universiteto profesorius Henryk

Skolimowski, praėjusiais metais dalyvavęs XIV tarptautiniame filosofijos kongrese Vienoje ir savo įspūdžius aprašęs lenkų žurnale “Kultura” 1968 metų 11 numery. Pažymėtina, kad tame kongrese dalyvavo 2054 filosofai iš 54 kraštų. Sovietų delegacijos tarpe buvo taip pat vienas lietuvis profesorius iš Vilniaus.

Prieš keletą metų Los Angeles lietuvių Dailiųjų menų klube per diskusijas man neatsargiai priminus inž. Tuskenio 1946 m. Uchtėje lietuvių suvažiavime padarytą pastabą, jog lietuvių iš Lietuvos pabėgo vos vienas valsčius, tuo tarpu visa tauta liko krašte, Mykolas Biržiška čia pat mane taikliai pataisė ir papildė, nurodęs, kad lietuvių politinės išeivijos reikšmę tenka vertinti ne pagal jos gausumą, bet pagal jos misiją ir jai tenkančius uždavinius. Toji lietuvių politinės išeivijos tautinė misija nesanti vien politinė, bet ir kultūrinė — pratęsti laisvajame pasaulyje tautinės kultūros kūrybą, kurią okupantai krašte varžo, trukdo, persekioja ir naikina.

Todėl plačiąja prasme laisvinimo veiksniu Vokietijoje buvo ne vien VLIK-as, bet ir Baltijos universitetas Hamburge ir dailininko V. Jonyno Freiburge įkurta Meno mokykla, kuri priglaudė ir kūrybai paskatino lietuvius dailės kūrėjus, k. t., Adomą Galdiką, Vytautą Kasiulį, Viktorą Vizgirdą, Telesforą Valių ir išaugino Antaną Mončį, Romą Viesulą ir kt., kurie šiandien garsina Vakarų pasaulyje Lietuvos, jos kultūros ir lietuvio kūrėjo vardą.

Laisvinimo barai neapžvelgiami

Niekas neabejoja, kad Lietuvos laisvės darbui yra labai svarbus prasmingai ir tikslingai redaguojamas Eltos biuletenis, bet nemažiau svarbus yra žurnalas “Lituanus”, kuris šiandien merdi, blaškosi ir vis negali rasti savo kelio dalinai todėl, kad iš mūsų politinių veiksnių jis nesusilaukė nei pakankamo dėmesio, nei gairių, nei paramos. O juk kaip tik “Lituanus” galėtų spausdinti ir paskleisti studijas apie Lietuvos rusifikaciją, apie kurias buvo kalbėta praėjusių metų VLIK-o seime.

Labai svarbūs Lietuvai ir Lietuvos laisvės bylai buvo Amerikos kongreso Kersteno komisijos sovietų agresijos tyrinėjimo rezultatai, už ką didelis nuopelnas pagrįstai priklauso ALT-bai. Tačiau nemažiau svarbi Lietuvai buvo ir tebėra lietuvių kultūrininkų paruošta, išleista Lietuvių Enciklopedija. Neabejotina, kad to paties Kapočiaus sumanyta ir ruošiama leisti Lietuvių Enciklopedija anglų kalba turėtų Lietuvai didžios ne vien kultūrinės, bet ir politinės bei propagandinės reikšmės. Todėl taip sunku suprasti ir niekuo negalima pateisinti tą šaltą abejingumą, kuriuo šį sąmanymą pasitiko lietuvių politinė išeivija ir tą ne-sidomėjimą ir nesirūpinimą, kurio šis sumanymas susilaukė ypač iš jaunosios lietuvių išeivių kultūrininkų kartos.

Broniaus Kviklio “Mūsų Lietuvos” keturtomis, Stepo Zobarsko Manyland knygų leidykla, Į Laisvę, Nepriklausomybės, Algimanto Mackaus vardo fondų ir kitų leidyklų bei privačių asmenų pastangomis ir rūpesčiu išleisti lietuvių mokslo ir literatūros kūriniai, lietuvių dailininkų ir muzikų kūryba, lietuvių opera Čikagoje ir jubiliejinė lietuvių dailės paroda yra tas didysis įnašas, kurį lietuviai kultūrininkai sudėjo ne vien Lietuvos kultūrai, bet taip pat Lietuvos laisvės reikalui. To įnašo šiandien nebegali nutylėti ir Lietuvos okupantas, mėgindamas net tą įnašą savintis, kaip jis nebegali nutylėti lietuvių laisvės kovotojų -partizanų Aštuonerių metų laisvės karo ir kaip jis savinasi tautinio lietuvių antinacinio pasipriešinimo rezultatus.

Lietuvių kultūrininkas ir kalbininkas Leonardas Dambriūnas “Draugo” savaitiniame kultūriniame priede iškėlė vieną įdomų ir svarbų sumanymą: įsteigti užsienio lietuvių mokslo ir meno draugiją, kuri suburtų ir sutelktų visus laisvųjų lietuvių kultūros kūrėjus ir mokslininkus, jų tarpe ypač po Amerikos universitetus išblaškytus lietuvių išeivijos jaunosios kartos mokslininkus. Tokia draugija, L. Dambriūno manymu, taip pat turėtų perimti “Li-tuanus” žurnalo leidimą.

Sunku abejoti šio sumanymo svarba. Subūrusi laisvųjų lietuvių kultūros kūrėjus, rūpindamasi lietuvių mokslininkų ir kultūrininkų darbų leidimu, kurių nemaža dalis šiandien guli stalčiuose, planuodama mokslo studijas, kurių šiandien niekas neatlieka, bet kurie yra būtinai reikalingi, propaguodama ir garsindama Vakaruose Lietuvos kultūros ir mokslo vardą, šitokia draugija galėtų atlikti didžiulį darbą Lietuvai ir jos laisvei. Juk svarbiausia civiluotos tautos dalis yra jos kultūra, jos kūrybinė mintis.

Laisvųjų lietuvių mokslo ir meno draugija taip pat privalėtų pasiimti tą uždavinį, kurio svarbą savo tautiečiams iškėlė minėtas lenkų filosofas H. Skolimowski:

“Šiuo metu krašte vyraujant įbauginimui ir intelektualiniam terorui, išeivijos Polonia turi pasiimti intelektualinės sąžinės pareigą. Nenorime teigti, kad tik mes ir vien tiktai mes atstovaujame lenkų kultūrai. Bet neleistina mums svyruoti ir nekelti protesto, kai toji kultūra ir kūrybinė mintis yra naikinama krašte. Tą pareigą mes turime prieš praeitį, prieš ateitį, o visų pirma prieš skausmingą dabartį”.

Lietuvos laisvinimo barai yra neapžvelgiami ir laisvųjų lietuvių uždaviniai ir darbai neišsemiami.

Nepaliaujamai sielodamiesi ir rūpindamiesi Lietuvos laisvės bylos likimu ir lietuvių kova dėl laisvės, laisvieji lietuviai galėtų pasinaudoti anuo sunkiu Amerikai metu prezidento Abraham Lincoln respublikonams duotu patarimu: “Mes turime mąstyti iš naujo ir veikti iš naujo . .. Ramios praeities dogmos nebetinkamos audringai dabarčiai... Mes turime pakilti iki laiko reikalavimų . .. Mes turime išsilaisvinti patys, ir tada mes pasitarnausime savo kraštui”.