KONSTRUKTYVŪS IR DESTRUKTYVŪS POLINKIAI MŪSŲ VISUOMENĖJE

JUOZAS KOJELIS

1964 metais “Draugo” premiją laimėjusio Juozo Kralikausko romano “Mindaugo nužudymas” vienas veikėjas, krivė Visaginą, taip kalba:

“Ką tik žmogus bedaro, jis arba stato arba griauja, taiso arba gadina” (40 p.).

JUOZAS KOJELIS, Los Angeles, Californla (JAV), laikraštininkas ir visuomenininkas. Aukštojo mokslo studijas pradėjo VDU ir baigė Vilniaus universitete 1940. Jo studijų šaka — klasikinė filologija. Lietuvoje ir tremtyje — gimnazijų mokytojas, vicedirektorius ir direktorius. Aktyviai reiškiasi LB, ateitininkuose, frontininkuose ir respublikonuose. 1961 vienas iš Rezoliucijoms Remti Komiteto organizatorių ir jo vadovybės narys iki pat šiandien. Rašo patriotinėje lietuvių spaudoje. Artimas “Į Laisvę” žurnalo bendradarbis. Juozas Kojelis perima žurnalo redagavimą: Jo pirmasis “Į Laisvę” žurnalo suredaguotas numeris išeis spalio pradžioje.

Štai, čia ir turime antraštėje formuluotus polinkius, kurie kryžiuojasi atskirame žmoguje, o dar aštriau — visuomenėje. Toliau sektų klausimas, kokiomis priemonėmis tie polinkiai objektyvuojasi gyvenimo konkretybėje. Vėl grįžkime į “Mindaugo nužudymo” puslapius ir pažiūrėkime, kaip literatūrinėje plotmėje tą klausimą sprendžia rašytojas Kralikauskas. Vienoje vietoje užtinkame įdomų dialogą, kurį veda tryliktojo šimtmečio lietuvis kaimietis Kentra su kietu senųjų tradicijų gynėju rikiu Daumantu. Kai Daumantas Kentros sūnų pavadina avinu, senis atsako:

Kentra:“Geriau avinėlis, negu piktadarys. Jis išmokytas nepakelti rankos ir prikąsti liežuvį”.

Daumantas:“Eik tu trimpop su tokiais mokymais!”

Kentra:“Taip, viešpatie. Gi visa, kas pikta, tik iš rankų arba liežuvio”.

Taigi, žmogus kūrybiškus ir griaunamuosius veiksmus atlieka savo dvasinėmis galiomis arba fizine jėga.

Skirtingi žvilgsniai

Yra žinoma tiesa, kad įvairių revoliucijų, kultūros desintegracijos ir vertybių perkainojimo laikotarpiuose iškyla aštrūs konfliktai ir dėl pačių vertybių ir dėl mūsų nagrinėjamų polinkių vertinimo. Tai, kas vienam atrodo konstruktyvūs darbai ir pastangos, antri tai laiko destrukcija. Rašytojas Kralikauskas šia prasme “Mindaugo nužudyme” problemą teisingai pastatė, liudydamas savo, kaip rašytojo, kūrybiškumą.

Pagoniškos kultūros gynėjai — Daumantas, Treniota, krivės — Mindaugo politiką laikė destruktyvia. Leiskime kalbėti jau mūsų pažįstamam krivei Visaginai, kurį galėtume pavadinti gan nuosaikiu:

“O ką Mindaugas daro? - — kalba jis. — Ugi viską vertė ir griovė. Pūtėsi, nieko negailėdamas. Kėlėsi apsižavėjęs puikybe. Vai nutvers jį Dievaitis dešiniąja už čiupros. Atiteka jam dievų bausmė, lyg vanduo.

Atseka jo kaltybes, lyg diena naktį” (40 p.).

Dabar pažiūrėkime, kokiais motyvais savo politiką grindžia Mindaugas. Jis savo darbo pozityvumu šventai tiki. Mindaugo sūnaus Replio “mintyse tebeaidi stiprūs tėvo žodžiai. Argi mums užsidarius ir užsisklendus, kovoti ir kovoti prieš visus? Pliektis ir pliektis į visas keturias šalis, iki išseks kraujas? Kovoti prieš visus, iki mūsų šalis galop dykra pavirs.

Ne viskas bloga, kas iš svetur. Ir ne viskas brangenybė, kas sava .. . Mums negalima užšalti, užkietėti ir likti nelankstiems, lyg kaului.. . Krivės ir žyniai tik atgal temato, bet visiškai mažai priekin. Jie kušli, baisiai kušli. Gi valdovas turi pirmyn įžvelgti. Jis turi pramatyti, kad Lietuvai labai pavojinga ilgiau pasilikti pagoniškąja. Lietuva jau iš visų pusių apsupta krikščionių. Jeigu ir žemaičiai būtų apsikrikštiję, tai grobuonims vokiečių riteriams nebūtų kaip Žemaitijon brautis, neva Kristaus žodį skelbiant... Būtina ir ko greičiau reikėjo išeiti iš apsupimo.

Tad ir aš padariau likiminį posūkį...” (106-107 p. p.).

Štai, čia ir susidaro didžioji mūsų pasirinktosios temos problema: ką laikyti konstruktyviu, o ką destruktyviu polinkiu? Kalbant apie Mindaugą ir jo oponentus krives, kas anais laikais atstovavo konstruktyvią, kas destruktyvią kovos pusę? Praėjo daugiau negu 700 metų nuo Mindaugo nužudymo, o visus patenkinančio atsakymo nerasta iki šios dienos. Tiesa, mūsų istorikai sutaria, sakydami, jog pavėlintas krikščionybės įvedimas Lietuvai buvo likimiškai nuostolingas. Tačiau taip pat prisimintinos rašytojo V. Alanto “Pragaro pošvaistės” ir tų “pošvaisčių” pažadintas būrelis rašeivų ir kalbėtojų, kurie aistringai įtikinėjo, kad krikščionybė kalta dėl dabartinių Lietuvos nelaimių.

Į mūsų dienas

Iš 13-tojo amžiaus perėję į mūsų dienų visuomenę, pastebėsime daug panašių situacijų. Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais moksluose atsiektieji dideli laimėjimai stipriai palietė ir visas kitas gyvenimo sritis. Prasidėjo tradicinių vertybių patikrinimas ir kova prieš ir už jas. Taigi, mokslinė revoliucija, sukėlusi bangas visoje žmonijoje ir visose žmogiškojo reiškimosi formose, neaplenkė ir lietuviškosios visuomenės.

Antra priežastis, įtaigavusi ir įtaigojanti mūsų reiškimosi pobūdį, yra pasitraukimas iš savo krašto ir jo pasekmės, perduotos mūsų vaikams. Tryliktame amžiuje senosios tvarkos desintegracija vyko, palyginamai, labai iš lėto. Dvidešimtajame amžiuje mes į naujas gyvenimo sąlygas buvome perkelti staiga. Per vieną dieną tapome esmiškai atpalaiduoti nuo daugelio teisių ir formaliai — nuo daugelio pareigų. Tad nė minties negalima prileisti, kad tokios stiprios permainos nebūtų palietę mūsų kūrybiškų ir destruktyvių polinkių ir nebūtų paaštrinę kontroversijos tų polinkių vertinimo požiūriu.

Jei tos dvi priežastys taip stipriai palietė mūsų polinkius, tad būtų įdomu atsakyti į klausimą, ar buvome pastūmėti kūrybiškumo ar destrukcijos kryptimi? Ieškant atsakymo į šį klausimą, tektų prisiminti senąjį lotynų posakį, kad tie, kurie persikelia per jūras, pakeičia tik dangų, o ne sielą. Dangų, bet ne sielą pakeitė ir ta lietuvių visuomenės dalis, kuri prieš daugiau negu šimtmečio ketvirtį paliko gimtąjį kraštą. Mes likome tie patys. Tiesą, mes išėjome iš mus supusios ir mūsų reiškimąsi stimuliavusios ar slopinusios aplinkos; daugeliui nesugrįžimo padėtis pakeitė socialinį statusą, atpalaidavo nuo tarnybinės kompetencijos ir saisčiusios atsakomybės. Tam tikra prasme pasijutome tarsi laisvesni. Laisvė ar sudaryta laisvės iliuzija kai kuriuos žmones veikia lyg alkoholis. Įsigėręs žmogus dažniausia išlieka tas pats, nors gal daugiau praveria save ir daugiau parodo savo vidų. Taip ir lietuvių visuomenė tremtyje ir išeivijoje parodė daugiau savo tikrojo veido. Lietuvos nelaimės sudarė progų stipriau išryškinti konstruktyviems ir destruktyviems polinkiams, kurie logiškoje slinktyje kraštutinėse situacijose išsivystė į herojizmą ir išdavimus.

Žvalgantis pavyzdžių

Žvalgantis, įdomių pavyzdžių būtų galima užtikti įvairiose grupėse, profesijose, luomuose. Paimkime kad ir lietuvį mokytoją. Lietuvoje visi mokytojai buvo patriotai, atlieką pačią kilniausią misiją — šviesti ir auklėti savo tautą. Šalia tiesioginių pareigų, ir visas kitas jų reiškimasis visuomenėje buvo labai pozityvus. Mokytojas Lietuvoje visur buvo gerbiamas ir, ypač provincijoje, mylimas. Tam tikras mokytojų skaičius dėl patriotizmo, ypač jei jis lygiavosi su valdančios partijos linija, aukštokai kopė ir karjeros laiptais.

Daugelis mokytojų ir už Lietuvos ribų išliko konstruktyvaus idealizmo aukštumose. Daugiausia senieji mokytojai dar vis tebedirba mokyklose, teberašo vadovėlius, teberuošia lituanistinėms mokykloms mokytojus. Tokių, žinoma, yra didelė dauguma. Tačiau rasim nemaža ir tokių buvusių nepriklausomos Lietuvos mokytojų, kurie patys atmetė idealus, kuriuos kadaise skiepijo savo mokiniams, ir su savim nusivedė savo vaikus. Mat, iš patriotizmo šiuo metu nei duonos valgyti nei karjeros daryti nebegalima.

Dar įdomesnių pavyzdžių būtų galima rasti tarpe tų, kurie profesijas buvo pasirinkę kaip pašaukimą, ir pašaukimo idealams buvo įsipareigoję šventomis priesaikomis.

Ar tuos žmones pakeitė naujo gyvenimo sąlygos, ar juos “sugadino” materialistinė Amerika? Ne. Jie buvo oportunistinės dvasios žmonės anksčiau, tokie likosi ir dabar. Jų reiškimosi kryptį lemia tie patys oportunistiniai impulsai. Nors jų pasirinktas kelias šiuo metu atrodo skirtingas nuo ankstyvesniojo, tačiau jis ir tada buvo ir dabar tebėra oportunistinio žmogaus kelias.

Kai kurių nepriklausomoje Lietuvoje buvusių aukštose pozicijose žmonių reiškimasis išeivijoje dažnai yra veik nesuprantamas. Atrodo, kad čia jie yra tapę kiti žmonės. Tačiau jiems suprasti ne kartą pakanka pasiskaityti vien memuarinės literatūros. Staiga į svetimą orbitą išmestų žmonių vidų gan autentiškoje šviesoje pristato Aleksandras Merkelis “Antano Smetonos” monografijoje. Jis ten parodo ką tik Lietuvos sieną perėjusius aukštus pareigūnus, vaizduoja jų nuotaikas, rūpesčius, skelbia kai kurių asmeniškus laiškus. Nesunku pastebėti, kad pas kai kuriuos asmeniški rūpesčiai užtemdo rūpesčius Lietuvos reikalais. Stasio Ylos “Žmonės ir žvėrys dievų miškuose”, iš antros pusės, duoda gausiai pavyzdžių, kad daug idealizmo ir pozityvios dvasios kai kas įstengė išlaikyti ir Stutthofo pragare.

Minėti pavyzdžiai gan įtikinančiai liudija, kad aplinkybės žmogaus polinkių esmiškai nekeičia, o tik sudaro sąlygas jiems ryškiau pasireikšti.

Destrukcijos kriterijai

Rašinio pradžioje buvo keltas ir neatsakytas klausimas, kas laikytina konstruktyviu, kas destruktyviu polinkiu.

Ar Mindaugo politika buvo konstruktyvi, ar destruktyvi?

Ar Lietuvių Nacionalistų Partijos pučas prieš Laikinąją Lietuvos vyriausybę 1941 metais Kaune buvo konstruktyvus, ar destruktyvus veiksmas?

Ar frontininkų ir tautininkų išėjimas iš VLIK-o 1952 metais buvo konstruktyvus, ar destruktyvus žingsnis?

Ar Rezoliucijoms Remti Komiteto veiklą skirti į konstruktyvios, ar destruktyvios veiklos kategoriją?

Ar 1966 metais Californijos universitete suorganizuota lietuvių liaudies meno paroda konstruktyviai, ar destruktyviai pasitarnavo lietuviškiems interesams?

Visi tie klausimai savu laiku buvo labai kontroversiški. Kai kurie kontroversiški tebėra ir dabar. Kas vieniems konstruktyvu, kitiems — destrukcija. Taigi, ar galima pravesti liniją tarp konstruktyvių ir destruktyvių polinkių reiškimosi ir ar galima surasti kriterijų konstruktyvioms ir destruktyvioms apraiškoms charakterizuoti?

Klausimas, žinoma, yra labai sunkus, ir kiekvienas pasiūlytas atsakymas taip pat taps kontroversiškas. Kontroversiškas žvilgsnis į įvairias gyvenimo apraiškas visada paliks. Antidestrukcinių vaistų, lyg Salk skiepų, suradimas panaikintų blogį iš gyvenimo. Tai yra negalima. Tačiau tai nereiškia, kad atsakymo nereikia ieškoti. Ieškąs žmogus atsakymą sau gali surasti. Tiesa, jis bus subjektyvus, bet jei sąžiningai išieškotas, artės prie objektyvios tiesos.

Ieškodami į pastatytus klausimus atsakymų, pirmiausia atsikreipkime į literatūrą, nes kūrėjas gilesne intuicija dažnai pagauna gyvenimo esmę ir kūrybinėmis formomis išreiškia koncentruotą tiesą. Juk veik visų krypčių ir srovių kūrėjai pripažįsta, kad melas — tai kūrybos paneigimas.

Grįžkime prie “Mindaugo nužudymo”. Prieš Mindaugo politiką ėjo ir krivės, ir Treniota, ir Daumantas, ir Vygrė, ir daugelis kitų šiame romane pristatytų veikėjų. Jei Mindaugo nužudymą laikysime destruktyviu veiksmu, tai pamatysime, kad destrukciją iki pilnutinio išsipildymo durklo smūgiu pratęsė rikis Daumantas. Treniota ir žyniai irgi sąmokslavo prieš Mindaugą, tačiau jų kova rėmėsi idėjiniais motyvais. Peilį į Daumanto rankas įspraudė asmeniškas kerštas už tariamai patirtas asmeniškas nuoskaudas. Mindaugo sūnui Repliui spąstus parengė Vygrė, meilę pakeitusi į išdavimą.

Gal tie faktai neatitinka istorinės tiesos, tačiau jie yra psichologiškai pagrįsti, ir tai sudaro jau ir eilinio literatūros mėgėjo vertinimu literatūrinę tikrovę ir nurodo į destrukcijos kriterijus.

Kaune, Reutlingene ir Los Angelese

Iš trylikto amžiaus Lietuvos vėl persikelkime į 1941 metų įvykius Kaune. Grupė vyrų suorganizavo pučą nuversti Laikinąją Lietuvos vyriausybę. Mūsų nuomone, tokiu metu lietuviams su Lietuvą okupavusių vokiečių pagelba organizuoti pučą prieš lietuvių tautos valia pastatytą vyriausybę buvo destruktyvus veiksmas. Kokiais motyvais vadovavosi pučininkai? Kodėl jiems pasitikėjimą rodė vokiečiai?

Lietuvių Aktyvistų Fronto vyriausio štabo viršininkas Levas Prapuolenis viename 1964 metų “Į Laisvę” numeryje pasakoja, kaip gestapas pučininkų vadams davė asmeniško atpildo pažadus. Taigi, Prapuolenis liudija, kad pilnos destrukcijos įvykdymui gestapas ieškojo žmonių, kurie “viską grindžia asmeniškais interesais”. Jei pučininkai būtų vadovavęsi Lietuvos laisvės siekiais, gestapui būtų buvę nepriimtini, nors ir būtų siekę tų pačių tikslų — vyriausybės nuvertimo.

Dr. Ad. Damušis tas destruktyvias jėgas dar konkrečiau aptaria savo prisiminimuose, paskelbtuose “Į Laisvę” 1955 mėtų nr. 7 (44):

“Mums buvo dabar aišku, kad štai čia (t. y. pačiame gestape) yra destrukcijos židinys. Iš to gestapinio židinio ėjo instrukcijos Laikinosios Vyriausybės darbui trukdyti ir aktyviai Lietuvos nepriklausomybei sabotuoti bei gundyti lietuvius klasta įtraukti į vokiečių karo uždavinius”.

Chronologine tvarka prisimintinas ir 1952 metų frontininkų išėjimas iš VLIK-o sudėties. Frontininkus po kurio laiko pasekė ir tautininkai. Nebekeliant iš naujo savo laiku tuo klausimu buvusios kontroversijos, reikia tik priminti, kad išėjusieji savo išėjimą teisino idėjiniais motyvais (nepataisomai VLIK-e kritusios politinės moralės įsiveisimu), o šių grupių priešininkai šių grupių vadus kaltino egoistiškų interesų ir asmeniškos ambicijos apsėdimu.

1961 metais Los Angeles, Californijoje, susiorganizavo Rezoliucijoms Remti Komitetas, kuris per kelerius metus pasiekė tam tikrų laimėjimų Lietuvos kovoje. Šio sąjūdžio priešininkai per eilę metų Rezoliucijoms Remti Komiteto organizatorius ir darbuotojus kaltino garbės troškimu ir noru Amerikos lietuvių politinę vadovybę paveržti iš Amerikos Lietuvių Tarybos rankų. Jei tie kaltinimai būtų buvę teisingi, tai jie irgi patvirtintų mūsų išvadas dėl destrukcinių veiksmų motyvų (šiuo atveju destrukcija būtų remiama ir valdžios troškimu), gi jei jie neteisingi ir garbėtroškų etiketė šio sąjūdžio veikėjams lipdyta be pagrindo, vis tiek jau savo pastangomis kaltintojai destrukciją riša su egoizmu ir tuo pritaria destrukcijos motyvų išvadoms. Tokių “valdžios pagrobimo” kaltinimų Rezoliucijoms Remti Komiteto žmonėms dar ir dabar pasirodo, nepaisant fakto, kad kaltintojai visais būdais bandė pasisavinti kaltinamųjų atliktus darbus.

Viešai spaudoje ir privačiai labai kontroversiškai buvo pažiūrėta ir Californijos universitete (Los Angeles) 1966 metais surengtą lietuvių liaudies meno parodą. Kritikai destruktyvius prasilenkimus su tiesa įžiūrėjo visoje eilėje momentų, k. t.: parodos salėje išstatytas Rytų Europos žemėlapis buvęs suklastotas Lietuvos okupanto naudai; parodos literatūra ir eksponatus aiškiną parašai klaidinę parodos lankytojus tokiais teigimais: a) Lietuvoje ir dabar tebestatomi kryžiai, b) vokiečių kareiviai karo metu “dievukus” naikinę, o dabartinė valdžia juos globojanti, c) lietuvių religinis liaudies menas išplaukęs ne iš krikščioniškos, bet iš pagoniškos dvasios, d) dar XX amžiuje Lietuvoje buvę šventų medžių, kurių nevalia buvę kirsti ir t.t. Privačiai buvo interpretuojama, kad čia buvusi pateikta sovietiška lietuvių liaudies meno interpretacija. Kodėl taip padaryta — tai pačios parodos organizatorės paslaptis.

Parodos gynėjai visus tuos momentus suignoravo ir lietuvių liaudies meno parodą Californijos universitete gynė tokiais motyvais: parodą aplankę daug žmonių, apie ją rašę amerikiečių laikraščiai ir iš vis esąs pozityvus darbas tokias parodas organizuoti.

Šiuose vertinimuose irgi susikryžiuoja egoistinių ir idealistinių polinkių motyvacija.

Išnagrinėti pavyzdžiai duoda pakankamai stiprų pagrindą formuluoti, atsakymą į klausimą, kas laikytina konstruktyviu, kas destruktyviu polinkiu. Literatūrinės ir gyvenimo tikrovės faktai rodo, kad yra kriterijai, nustatą ribą tarp konstruktyvių ir destruktyvių polinkių reiškimosi: visuomeninėje veikloje konstruktyvius polinkius į akciją stumia idealistiniai, destruktyvius — egoistiniai motyvai.

Kitas pagrindas

Yra dar vienas destrukcinės veiklos pagrindas: liguista sąmonė. Toks žmogus griauna veik visa, kas pasipainioja po kojų, kaip toje dainelėje: “Aklas gaidys šieną piovė, ką sutiko, tą nupiovė”. Griauna, net neturėdamas specialių oportunistinių tikslų. Prisimename, prieš kiek metų New Yorko geležinkelių ir požeminio susisiekimo stotyse bei kitose viešose vietose kas tai padėdavo ir išsprogdindavo namuose padarytas bombas. Kaltininką policijai pasisekė nustatyti tik po ilgo laiko. Tarp kitko, jis buvo Amerikos lietuvis. Pasirodė, kad tas žmogus vykdė kerštą už kažkada jam kažkieno padarytą neteisybę. Jis keršijo ne tikriesiems ar tariamiesiems kaltininkams, bet visai žmonių giminei. Ir tas žmogus nebuvo psichinis ligonis.

Ir lietuvių visuomenėje turime gaidžių, apakintų liguistos neapykantos, kurie ištvermingai, lyg anas bombų padėjėjas, metai iš metų švaistosi destrukcijos botagais. Bet čia pat reikia pažymėti, kad tokie žmonės gan greitai išsišifruoja ir jų griaunančioji akcija pasidaro nebepavojinga.

Destrukcijos akivaizdoje

Priėjus išvados, kad naujos gyvenimo sąlygos už gimtojo krašto ribų mūsų iš esmės nei pagadino, nei pataisė ir aptarus destruktyvios ir konstruktyvios veiklos kriterijus, galima eiti prie sekančio teigimo: destrukcinės veiklos mūsų visuomenėje yra mažiau, negu mes esame įpratę jos matyti. Pati destrukcija negali sudaryti rimtesnės grėsmės kūrybiškoms mūsų visuomenės pastangoms. Didesnį rūpestį kelia šiaip jau pozityvios visuomenės dalies “neutralus” laikymasis destrukcijos akivaizdoje.

“Sau žmogus” buvo Vidūno skelbiamas idealas. Dalis mūsų visuomenės vietoje “sau žmonėmis” tampa “žmonėms kitiems”. Jie savo veiksmus reguliuoja ne pagal savo vidinius įsitikinimus, bet pagal draugų ar vadinamų “priešų” užimtas pozicijas. Mes pasitraukėme iš savo krašto, o čia kai kada imame bėgti patys nuo savęs. Mes tampame patys sau svetimi. Pabėgimai nuo savęs, nežiūrint, kaip jie būtų reti, suformuoja tuštumas, kurias visada stengsis užpildyti destruktyvinės jėgos. “Neutralumas” lietuvių visuomenės darbuose ar gailestingas rikiavimasis su savo draugų užimtomis pozicijomis kaip tik ir yra tos dvasinės tuštumos, kurios dažnai atneša didesnių nuostolių negu tiesioginė destrukcinė veikla.

Bet tokios destrukcijos akivaizdoje lietuviškos veiklos lauke pozityviosios jėgos turėtų tvirčiau jungtis, labiau susiderinti, nepabūgti susikirsti, reikalui iškilus, su savo draugais ir suartėti su savo priešininkais. Bet kokia destrukcija, nežiūrint, iš kur ji beateitų, iš draugų ar iš priešų pusės, turėtų būti sutikta su tvirtu “NE” ne tiek žodžiais, kiek veikla. Tąsyk ir patiems bus lengviau kopti į lietuviškų idealų kalną ir bus padrąsinti tie, kurie stovi ir dejuoja, negalėdami apsispręsti, kuria kryptim pajudėti.