IDEOLOGIŠKAI ARTIMI VEIDAI

VYTAUTAS VOLERTAS

Vienas, paprastas užrašas?

Žmonės, kurių mintys bet kokiu atžvilgiu sutampa, savo tarpe jaučia šilumą, glaudumą.

VYTAUTAS VOLERTAS, Delran, New Jersey (JAV), rašytojas, laikraštininkas, visuomenininkas. 1939 pradėjo aukštojo mokslo studijas VDU, jas tęsė JAV-se, 1954 metais gaudamas Pennsylvanijos universitete magistro laipsnį matematikoje. Studijas gilino Marylando universitete, kur 1961 gavo MSEE. Aktyviai reiškiasi LB ir ateitininkuose. V. Volertas buvo trejus metus JAV-biy LB Tarybos prezidiumo pirmininkas (1964-1967).

Artimų veidų yra daug. Net išvardinti negalima. Tačiau gaila, kad ten kartais nerandi tų, kuriuos norėtum sutikti. Aš pats pasigendu pažįstamų iš piemenystės, kai drauge staugdavom dėl suskilusių kojų skausmo. Trūksta mokslo draugų, su kuriais pusbadžių laikotarpiais, dalindavomės kąsniais. Nėra daugelio studijų kolegų. Nematau ateitininkų, kartu vogčiomis keliavusių į susirinkimus, nematau skautų iš bendrų sueigų. O kur būriai buvusių mokinių? Rodosi, tada jie visi nestokojo idealizmo. Kur didžiuma žmonių, su kuriais sekmadieniais renkamės bažnyčion? Tokie jie rimti, padorūs. Dar rimtesni yra tautiečiai, tik prieš didžiąsias šventes išpažinčiai lietuviškon parapijon atvažiuoją ir, žinoma, taip žemai Dievui besilenkia, jog malonu žiūrėti. Kur jie?

Net giminės ne visi tarp artimų veidų.

Bet ten yra labai retai ir tik kartą ir niekad nesutiktų asmenų. Ten yra daug jaunesnių, yra daug vyresnių.

Nusiteikimus lemia ne giminystė, bičiulystė, religija, ryšiai ar organizacija, bet individo apsisprendimas. Žmogaus tapdinimas su žinomos formos ar apibrėžtų įstatų grupe labai mažai kalba apie jo siekius. Taigi, ir apie artumą. Paprastu užrašu negalima apibūdinti jokio asmens. Tik poelgiai, tik darbai apie jį garsiai byloja.

Tiesa, kartais yra sunku išvengti įtaigoj imu, kylančių iš ryšių. Mums patiems, pasauly išbirusiems, nepažįstamų minioje visada patiks lietuvio veidas, jei nieko kito nežinosime, tik jo tautybę. Tarp svetimųjų protestantas daugiau pasitikės protestantu, katalikas — kataliku. Ir, priešingai, nežinomoje masėje arabas gręšis nuo žydo, socialdemokratas ilgai nepasikliaus tautininku arba krikščioniškos pasaulėžvalgos partiečiu.

Bet šių įtaigoj imu poveikis, šaltai svarstant, neturėtų tęstis ilgai. Realusis gyvenimas juos greitai ištrina, kartais net pritrenkdamas tuos, kurie jais tikėjo.

Nustembant ir nusigąstant

Iš tikrųjų, su paprastais užrašais asmenims dera būti atsargiems. Laikas, nuolatos skalaudamas gyvenimą iš visų pusių, atskleidžia netikėtų vaizdų, kurių fone pasikeičia ne vienas veidas. Tenka maloniai nustebti, tenka ir nusigąsti.

Kartais neatsigroži žmogaus rimtumu, lygsvara, geru įtikimu aplinkoje. Iš tokio neišgirsti per šiurkštaus, per linksmo ar per pikto žodžio. Net jei kas mėgina įžeisti, jis nesišoka, neužsiliepsnoja, bet pasitraukia šalin. Be saiko negeria, bet dirbtinai nesipurto nuo pirmo kokteilio stiklo. Nematai jo sudribusio, nesiskutusio. Rūbas visada švarus, truputį turįs mados žymių, tačiau vos truputį, — kiek dera rimtam, bet ne konservatyviai atsilikusiam piliečiui. Jis nesibaido privačiuose pobūviuose moteris užimti, nebėga nuo bažnyčios. Net dailiai aprėdytas atžalas atsiveža. Tokį gerbdamas, prieini ir užkalbini jo vaikus. Jie nustebinti prasižioja ir žiūri į akis. Tėvelis paragina:

—    Sakykite ponui: labas. Vaikai sako. Vos vos pasako, ir net nesupranti. O tėvas pateisina:

—    Sunku jiems lietuviškai.

—    Tai kaip lituanistinėje mokykloje sekasi?

—    Nelanko. Tolokai gyvename, vienų paleisti negalim, o vežioti neturime laiko.

Aiškina mandagiai, įtikinančiai, oriai. Kaip visur ir visados. Net malonu klausytis. Bet, vis dėlto, žinia nugąsdina.

Kitąkart netyčia kur pobūvy sutiksi vos vos pažįstamą tautietį. Net pasigailėsi, nespėjęs išsilenkti, nes jis tėkš kietai per petį:

—    Na? Kur maišaisi? Sveikas!

Krūptelsi, o jis, jau raustelėjusią kaktą išvertęs, pro žmones temps prie baro:

—    Einam. Po vieną.

Eisi, kaip nėjęs, ir eidamas pagalvosi: žmogaus kelnės nelaidytos, kaklaraištis padribęs. Jis garsiai pasakos, tu sukinėsi akis, nes nežinosi, pritarti ar prieštarauti.

—    Tas klubo pirmininkas . .. — šauks lyg tyčiomis, kad visi girdėtų. — Pagalbos paprašyti moka, bet salės parengimams neduoda. Ir Bendruomenės valdyba! Pataikauja jam, bijo tiesiai pasakyti.

Bet nustebsi, tą pilietį užtikęs lituanistinės mokyklos naudai rengiamiems pietums skutantį bulves. Nustebsi, jį išgirdęs gražiai lietuviškai su savo vaikais kalbantį. Ir, iš tikrųjų, jau labai stebėsiesi, jį pamatęs keikto klubo parengime už baro stovintį ir žmonėms tarnaujantį.

Visai nesvarbu, kokius mokslus išėjęs pirmasis ir antrasis. Visai nesvarbu, ar jie dzūkai ar žemaičiai. Visiškai nesvarbu, ką tiki, kaip tiki. Tačiau pirmasis man nėra artimas.

Sąlygos kartais sunaikina didžiausias pastangas, saugojant dukrą ar sūnų nuo mišrių vedybų. Sąlygos pražudo troškimus, kad vaikai nuo lietuvybės neatsitrauktų. Bet jei kieno sveika mergaitė ar sveikas berniukas, gal dešimties gal vienuolikos metų, nemoka tėvų kalbos, tegul bala tokio kultūringą laikyseną, inteligentišką išvaizdą, stilingą rūbą, tegul bala jo buvimą vienos ar kitos organizacijos nariu!

O tas antrasis ... Jį pažinęs, ne tik užkalbintas nesisukinėsi, bet net pats jo pasižvalgysi.

Garsas ir herojai

Būdami negausūs, pažįstame daug savo tautinės grupės žmonių, ypač toje pačioje šalyje gyvenančių. Artina suvažiavimai, šventės. Padeda laikraščiai. Tai suprantama, normalu. Tarptautines žinias, kurios sklinda vikriau, kaip bet kuris mūsų dienraštis, daugiausia imame iš bendrosios spaudos, o savus leidinius paliekame artimesniems reikalams. Visai nesistebime, skaitydami apie vestuves, gimimus, jubiliejus, kitas šeimų šventes. Tarp įvairių mūsų reikalų, svarstymų, pasisakymų ir anų žinių labai reikia, nes jos mus riša. Kas dėl jų nervinasi, tas nepastebi vieno iš svarbesnių mūsų spaudos uždavinių — jungties. Net stambiausieji amerikiečių laikraščiai, pasiekią didžiules skaitytojų mases, turi skyrius, skirtus pavienėms vietovėms, kurie liečia tik apylinkės gyvenimą, neišjungdami šeimyninių įvykių.

Ir labai gaila, kai prie lietuviško laikraščio nepripranta jaunas žmogus. Kol jis neišeina iš jaunimo stovyklų amžiaus arba kol dar prisimena jų nuotaikas, turi ar jaučia ryšį su didesniu skaičium savų žmonių. Bet kas vėliau? Kas vėliau jį glaudina su mūsų tautine šeima, ar bent su jo vienamžiais, su buvusiais artimais bičiuliais, su mokslo draugais, tos pačios jaunimo organizacijos nariais? Lietuviško laikraščio atsisakymas — pirmas žingsnis tolyn. Tolyn į kažkur, tolyn į bespalvio, egoistinio, grynai materialistinio individualizmo mišką.

Vis dėlto, mūsų spaudos stengimąsi (ir jos pareigą) būti arti visuomenės retkarčiais palaikome dirbtinu garsių žmonių kūrimu. Pagalvojame: pasaulyje yra milionai žymių asmenybių, apie kurias negirdime, o štai apie savuosius, vos vos kokia menka smulkmenėle minioje išsiskiriančius, kalbame ir kalbame.

Kartais šitokie išsireiškimai pasprunka todėl, kad užmirštame savo laikraščio paskirtį. Kartais juos sukelia stebėjimas: va, žmogus metų metais suprakaitavęs daužosi, ir apie jį nei žodelio nesigirdi; anas tik pasisukinėja, tik galvą pariečia, ir jau pilna žinių.

Tokių dalykų pasitaiko. Ir gaila, jų visai neišvengsime. Bus dirbančių, bet arti jų nebus rašančiųjų, ir redakcijos apie šiuos herojus nežinos. Bet kur yra apstu spaudos darbuotojų, ir jei kas šalia kruopštesnio korespondento moka truputį pasistiebti ar garsiau pasakyti žodį, jis neliks pamirštas. Nelieka pamiršti tie, kurie stiepiasi, kalba ir patys korespondencijas rašo. Nelieka pamiršti vien apie didesnių sūkurių besilaiką. Net piktesnis žodis, užgaulingesnis mostas ar destrukcija atkreipia daugiau dėmesio už ramią, apgalvotą, logišką mintį, už būtiną, bet kasdieninį darbą.

Šitokius atvejus galime sumažinti, bet yra neįmanoma jų visiškai atsikratyti. Tačiau garsas blėsta greitai. Daug ilgiau byloja darbai.

Pavyzdėliai

Miela skaityti apie didelių organizacijų žygius, valdybų narių keliones, memorandumus. LB, VLIK-o, BALF-o ir ALT-bos pirmininkai atstovauja visuomenei, jų vardai simboliškai rišasi su mumis visais, apie juos reikia rašyti. Mūsų visų atstovavimas jų žodžiams teikia daugiau svorio, tad ir jų žygių vaisiai yra stambesni. Bet tai dar nereiškia, kad jų asmeninė auka yra pati didžiausia, kad veikla pati sunkiausia.

Pasižvalgykime po vietoves, kur yra šimtas, du ar trys šimtai mūsų šeimų, drąsiai lietuviais prisipažįstančių. Stebėkime jų laikyseną. Ateis geras koncertas, ir beveik visi dalyvaus, Jei kas pavaikščios ir aukų paprašinės, dauguma duos. Kai prireiks išrinkti LB apylinkės valdybą, kuri tuos koncertus organizuoja ir aukas renka, kas sutiks?

Bet, žinoma, beveik visada atsiras vienas ar du pareigingesni ir nuolaidesni piliečiai. Gudresnieji juos priprašys, įstums darban. Jie plušis vienus metus, kitus, trečius — ir penktus — ir be galo! Laikraščiai rašys apie jų suburtuose renginiuose dalyvavusius solistus; skelbs jų aplankytų, jų prikalbintų aukotojų pavardes; atmuš jų apylinkėje buvojusių, pas juos nakvojusių, jų veišintų, jų vežiotų, jų visuomenei pristatytų ir jų į geležinkelio stotį ar į aerodromą senu Fordu nugabentų centrinių organizacijų žmonių nuotraukas; bet Šitos bitelės bus šešėlių užstotos.

Ir, vis dėlto, tie nematyti veidai yra patys artimiausi! Jie skęsta minios maišatyje, slepiasi užnugariuose, paskutinėse salių eilėse. Nežinau jų nusiteikimų, pasaulėžvalgos, tačiau jie visi yra mano ideologijos žmonės.

O gal tai pasaka? Gal kalbame apie neegzistuojančius asmenis?

Yra jų. Yra. Kiekvienoje vietovėje bent po kelis išvardinsime. Labai daug jų pažįsta ir visų mūsų centrinių organizacijų valdybos, nes jie suka visus ratus.

Kiek skaitėme apie Julių Šilgalį? O jis gyvena. Gyvena Baltimorėje, neša dideles naštas. Be jo būtų sunku su LB apylinke, sunku su kitais sambūriais. Kuklių pajamų šeima duoda auką, priima iš toliau atvykusius LB ir kitų organizacijų žmones, globoja juos, vežioja, nes kitus prisiprašyti yra labai sunku.

O Vincas Šalčiūnas? Toks taip pat yra. Delran’e. Amerikon atvyko su mažų vaikų gausia šeima. Ją išaugino, išmokė, pats įgijo high school diplomą, įstojo universitetan, buvo atžymėtas, kaip vienas iš trisdešimties pažangiausių studentų, su žmona ir vaikais nuo neatmenamų laikų dainuoja choruose, turėjo laiko vaikus vežioti keliolika mylių šeštadieninėn mokyklon, užteko pinigų juos leisti į vasaros stovyklas ir dalyvauti beveik visuose ir visų organizacijų renginiuose, mokėjo kontaktuoti amerikiečių laikraščius, jų žymiose vietose prakišti daug mūsų gyvenimo žinių (ne tik trumpą laiškelį redakcijai, kuo kartais net mūsų institucijos pasididžiuoja!), — tai kaip čia yra su garsu?

Yra tokių keistų žmonių. Kiek mes žinome apie darbščius šeštadieninių mokyklų vedėjus? Kiek girdime apie BAL-F-o skyrių valdybas? Apie LB apylinkių pirmininkus? O be jų priekin per žingsnį nepajudėtume.

Tik silpnybės

Mūsų daugumos šiandieninė ideologija supuola. Ji yra paprasta, be pamokslavimų lengvai suvokiama, apimanti vos kelis principus: išlikti suprantama, suprantančia, neužsikonservavusia tautos dalimi; padėti krašto siekiuose dėl apsisprendimo teisės, išsaugant mūsų turimas asmens laisves; šviežia mintimi siekti pažangos, blaiviu žvilgsniu stebint aplinką, teisingu matu vertinant savo ir mus supančiųjų kūrybinius rezultatus.

Čia viskas yra. Čia yra Lietuvių Bendruomenė ir išeivijos visuomenė. Čia įeina rūpestis lietuviška parapija, spyrimasis prieš nulietuvėjusį kleboną, kova už savas kapines ir savas apeigas jose. Čia apimamas dėmesys lietuviui, jo vargui, jo džiaugsmui ir kūrybai tiek krašte tiek išeivijoje. Čia įjungtas bendravimo klausimas, čia įjungta pagarba žmogaus religijos, gyvenimo būdo, pasaulėžvalgos laisvėms.

Bet čia nėra Vatikano klausimų. Juos pavieniai sprendžiame. Čia nėra pataikavimų nei valstybėms, nei filosofijoms, nei žmonėms, kurie tyčiomis ar netyčiomis mus dusina vienoje ar kitoje pusėje. Čia nėra tarpusavio stumdymosi, niekinimo, generacijų siaubo, melo, ginčo visuomenininko ir kultūrininko svarba bei pirmumu.

Suskaičiuokime šios ideologijos veidus. Jų bus daug. Tai kodėl pas mus ginčai dažni?

Silpnybės. Silpnybės ir nereikalingai didelis dėmesys, joms atiduodamas.