VERŽIMASIS Į KOEGZISTENCIJA
TAUTINĖS DRAUSMĖS KLAUSIMAS
Su privilegijom ir be jų
Lietuvių visuomenė jau buvo painformuota apie Sovietų Sąjungos planus Lietuvos okupacijos įteisinimui keliams paruošti. Tą veiklą koordinuoti pavesta Sovietų Sąjungos Washingtone ambasados “antrajam sekretoriui”, ištikimiausiam rusų komunistų politikos Lietuvoje tarnui Edmundui Juškiui (“Į Laisvę” 1969 m. Nr. 46/83, p. 66). Į tuos pačius planus jeina Chicagoje komunistų suorganizuota “Lietuvos draugų” grupė ir visa Maskvos stumiama “kultūrinio bendradarbiavimo” ofenzyva.
"Lietuvos draugų” pirmininkas Vytautas Judzentavičius 1969 metų rudeni lankėsi pavergtoje Lietuvoje. Okupacinės valdžios pareigūnai senuosius lietuvius komunistus užsienyje laiko "mirusiomis dūšiomis” ir visą dėmesį yra sutelkę iš laisvės kovos išvesti jaunesniąją lietuvių išeivijos kartą, tačiau V. Judzentavičiaus atvykimui skyrė didelį dėmesį, tarsi oficialiam atstovui.
Jau Maskvoje jis buvo nugabentas pas Sovietų Sąjungos “tautybių tarybos pirmininką” Justą Paleckį, o Vilniaus aerodrome jį sutiko “kultūros ministras” Lionginas Šlepetys, “užsienio reikalų ministro pavaduotojas” V. Zenkevičius ir Vladas Karvelis su visu "kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komiteto” štabu. Pasitarimuose su V. Judzentavičiumi dalyvavo ir kiti Amerikos lietuvių ekspertai: A. Laurinčiukas, L. Kapočius, V. Kazakevičius, V. Pečiūra, iš Amerikos atvykęs “Vilnies” redaktorius S. J. Jokubka ir kt.
Judėjimo laisve pavergtoje Lietuvoje naudojosi ir kai kurie kiti 1969 metų vasaros turistai: S. J. Jokubka, Ieva Mizarienė, Gimbutienė, Narkeliūnaitė, Karosienė, Vėžiai, Avižieniai ir kt.
Bolševikai propagandos pasidarė ir iš neprivilegijuotų lankytojų, ypač iš dr. A. Salio, kuris Lietuvoje du mėnesius rinko medžiagą lituanistiniam darbui. Praktiškai buvo uždarytas Vilniuje, tarsi namų arešte. Skaitė porą nekaltų paskaitų studentams ir visuomenei. Visą laiką laikėsi labai baimingai, apsuptas oficialių “globėjų”. Padarė nereikalingus pareiškimus spaudai.
Panašią rolę suvaidino kapelmeisteris Bronius Jonušas ir režisorius Juozas Kaributas.
1969 metų vasarą iš čia į okupuotą Lietuvą turistai daugiausia vyko lankyti savo artimųjų. Lietuvių turistų tarpe nepasitaikė nė vieno, kaip jaunas latvis Lazda ar du Amerikos estai studentai, kurie, nuvykę į savo kraštus, suignoravo okupanto įvestą “tvarką ir drausmę”, buvo areštuoti ir iš Sovietų Sąjungos ištremti. Mūsiškiai bendradarbiautojai ten laikosi labai drausmingai, o drąsą ir karingumą rodo čia prieš savo veiksnius, kurie lietuvišką išeiviją įspėja saugotis priešo pinklių ir beatodairiškumu nepadaryti nepataisomos žalos pačiai laisvės kovai. Visa jų drąsa Vilniuje užsibaigia V. Kazakevičiaus aplankymu padėkoti už okupanto “malones”.
Vykstančių Lietuvon ir grįžtančių iš ten turistų sekimas ir tikrinimas sovietų muitinėse labai sustiprėjo, ypač į vasaros galą. Vilniuje kontrolė griežtesnė negu Maskvoje ar Leningrade. Vilniuje, kaip ir pačioje Rusijoje, slaptosios policijos agentai muitininkų uniformose kalba tik rusiškai. Lietuviškai susikalbėti “tarybinės Lietuvos sostinės” muitinėje negalima.
“Tarybiniai piliečiai” užsienyje
Be gerai paruoštos kolektyvinės grupės 1969 metų pradžioje (“Į Laisvę” 1969 m, Nr 45/82, p. 72) pavienių lankytojų iš pavergtos Lietuvos visą. vasarą netrūko. Vieni ramiai, antri labai agresyviai aiškino išeiviams apie Lietuvos ekonominį gerbūvį, švietimo kilimą, jaunimo patriotizmą ir vis kvietė atvykti į Lietuvą ir visa tai pamatyti savo akimis. Tokį kvietimą padarė ir pats Justas Paleckis buvusiam ALT-bos pirmininkui Antanui Rudžiui su žmona, kai jie susitiko Indijoje.
Iš žinomesnių okupacinės valdžios pasiųstų “apaštalų” iš anapus paminėtini: rašytojas J. Dovydaitis, išniekintoje Vilniaus katedroje įkurtos paveikslų galerijos vedėjas V. Pečiūra, Aušros Vartų vikaras kun. S. Lidys, filmų režisorius V. Žalakevičius, "Tiesos” vicedirektoriaus žmona Šniukštienė, gausybė įvairių specialistų — daktarų ir profesorių, kurie lašino ir varvino “kultūrinio bendradarbiavimo” nuodus į idėjiškai ir tautiškai pasimetusios jaunesniosios generacijos galvas.
Atvykusieji pasiskubindavo padejuoti, kad kelionei išleidę kelerių metų sutaupąs, nors laisvajame pasaulyje tikrai buvo žinoma, kad tų “kultūrininkų” kelionių išlaidas apmoka okupacinė valdžia. Pagaliau tai Indijoje patvirtino ir Justo Paleckio žmona Antanui ir Marijai Rudžiams.
Stalino duktė Svetlana Allilujeva pasikalbėjime su “The Christian Science Monitor” korespondentu apie sovietų keliautojus į užsienį pasisako taip: Laisvai keliauti į užsienį “negalima. Sovietų vyriausybė to nenori. Eilinis rusas pats čia atvykti negali. Jei jam leidžiama iškeliauti, tai jo kelionė yra suorganizuota”.
Raportai žodžiu ir raštu
Visi grįžtantieji iš laisvojo pasaulio okupuotos Lietuvos lietuviai yra apklausinėjami. Pirmiausia Maskvoje, o paskui Vilniuje. Tardymo procedūra vienoda. Pradžioje grįžtantysis pats pasakoja apie lankytas vietas, sutiktus žmones, turėtus pasikalbėjimus, pastebėtus sovietams naudingus reiškinius. Paskui apklausinėto-jas sustoja prie kai kurių užsienio lietuvių pavardžių ir apie tuos žmones klausinėja ilgai ir detaliai. Sovietai čia siunčia turistus ne tik stebėti žmones ir numatytas aukas laimėti okupacinės politikos naudai, bet taip pat registruoti mokslo ir technikos pažangą, kurią galėtų pasisavinti ir skelbti kaip savo atradimą.
Atidavęs ataskaitą žodžiu, sovietinis turistas turi visą savo patirtį užsienyje surašyti ir raportą įteikti “kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komitetui”. Tie, kurie buvo išvykę su specialia misija, raportą raštu paruošia kaip tarnybinę pareigą. Gi kurie užsieniuose lankėsi savo pastangomis, nuo raporto raštu dažniausia kratosi. Daugeliui yra žinoma paslaptis, kad jei kas jau kartą raštu raportą įteikia, tas tampa užsienio lietuviams sekti tinklo dalimi. “Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komitetas” — sovietų žvalgybos filiale — tokio jau nebepaleidžia, ir laikas nuo laiko jam paveda atlikti tam tikrus uždavinius.
Tačiau pagrindinį pasitarnavimą sovietų žvalgybai užsienio lietuvius išaiškinti atlieka jų surasti talkininkai pačios išeivijos tarpe. Kontaktus su sovietų žvalgyba jie palaiko per čia atvykstančius “kultūrinius bendradarbiautojus” ir asmeniškai patys dažnokai atsilankydami pavergtoje Lietuvoje. Yra pilnai nustatyta, kad apie kai kuriuos užsienio lietuvius sovietų žvalgyba apklausinėja beveik kiekvieną iš užsienio grįžusį “tarybinį pilietį”.
Kultūrinės virvės laisvei smaugti
Sovietų politikos didysis siekis — Lenino gimimo šimtąsias metines apvainikuoti Pabaltijo valstybių okupacijos įteisinimu. Tam siekiui skersai kelio stovi pajėgi baltų išeivija. Su ja demokratiškų kraštų vyriausybės skaitosi. Tad reikia kokiu nors būdu fiziškam smurtui nepasiekiamą opoziciją sunaikinti. Maskva tad į baltų išeiviją metė tautos meilės ir tautinės kultūros pakulų kultūrinėms virvėms vyti, kuriomis ji pasiryžusi galutinai užveržti teisinę Pabaltijo kraštų gyvybę palaikančią arteriją. “Kultūrinio bendradarbiavimo” crescendo, rodos, turėtų prikelti dvasiškai aklus ir kurčius. Bet taip nėra. Atskiri asmenys ir grupės šokosi remti sovietų politiką, organizuodami sovietiškas liaudies meno parodas, rengdami okupanto misiją vykdančių solistų koncertus, leisdamiesi į kitokį sovietų politikai tarnaujantį “kultūrinį bendradarbiavimą”.
Sovietai jau pasiūlė paramą vienuolių pranciškonų vadovybėje JAV-se veikusiai šv. Antano gimnazijai; netrukus, reikia laukti, panašūs pasiūlymai gali ateiti lituanistinėm mokyklom, ansambliams, chorams, operoms, mokslininkams. Nereiktų nustebti, kad ir Lietuvių Bendruomenei, jei tįk ji bus izoliuota arba pati izoliuosis nuo laisvinimo kovos. VLIK-as, ALT-ba, Rezoliucijoms Remti Komitetas, BATUN-as ir Lietuvos Laisvės Komitetas tokių pasiūlymų tikrai nesulauks. Nesulauks ir diplomatinė Lietuvos tarnyba. Maskva viską gali daryti, kad mus suskaldytų, tik vieno dalyko nedarys — neparems kovos už Lietuvos laisvę.
Sovietų politikos ir mūsiškių kai kurių žmonių naivumo kontekste reikia vertinti ir 1969 metų rudenį organizuotus sovietų dainininko Eduardo Kaniavos ir jo žmonos Barboros koncertus. Bostone, Washing-tone ir New Yorke koncertai nepasisekė, nes tos bendruomenės daugumoje išlaikė tautišką sąmoningumą. Chicagoje į koncertą lapkričio 9 d. susirinko 600-800 žmonių, kurių trečdalį sudarė “Vilnies” tipo “pažangieji”. Iš naujosios imigracijos “pažangiesiems” labiausia solidarizavo gydytojai, muzikai ir dainininkai. Nors Barbora Kaniavienė lietuvius partizanus vadino “Lietuvos miškų šunimis”, jos vyrui akomponuoti ryžosi pianistas Manigirdas Motekaitis. Jis lydėjo Kaniavą ir į New Yorką. Dolerio jėga begalinė.
Kaniavos koncertą Chicagoje oficialiai organizavo šie “bendradarbiautojai”: Ar. Bičiūnas, D. Bielskus, R. Dirvonis, V. Germantas, D. Korzonienė, R. Kviklytė, L. Mockūnas, dr. T. Remeikis, A. Valaitytė, V. Vepštas, L. Vėžienė ir G. Vėžys. Tai daugiausia skautų ir santariečių -šviesiečių veikėjai. Užkulisiuose veikė keli didesni tūzai, kuriems išeiti į sceną dar nenaudinga. Pakvietimus oficialiai platino “Marginiai”, neoficialiai — dar pora įstaigų ir pavieniai “bendradarbiautojai”.
Lietuviškoji Chicagos spauda ir radijo valandėlės vėl parodė puikų susiorientavimą ir koncerto nereklamavo, nors ir buvo bandyta papirkti Judo grašiais. Tik “Barčus šeimos” radijo vedėjas Daukus vėl, kaip ir Noreikos atveju, susigundė pinigu.
Žvilgsnis atvirom akim
Kad “kultūrinis bendradarbiavimas” yra svarbus Sovietų Sąjungos politikos komponentas, išvadą galima padaryti iš to, kad praėjusią vasarą Maskva sukvietė “kultūrinių ryšių su tautiečiais užsienyje” komitetus ir instruktavo juos dėl 1970 metų veiklos. Taip pat ten buvo išdalintas “kultūriniams bendradar-biautojams” užsienyje skirtas "kreipimasis”, kuriame tarp kitko sakoma:
“Jūs įnešėte nemažą indėlį vystant kultūrinius ryšius su Tėvyne, plečiant savitarpio supratimą ir bendradarbiavimą tarp tarybinių žmonių ir tautų tų kraštų, kuriuose gyvena mūsų tautiečiai.. . Jūsų veikla padeda sklisti tiesai apie Tėvynę, apie įkvėptą tarybinės liaudies darbą, jos kovą už taiką ir pasaulio tautų draugystę”. Tas "kreipimasis” “kultūrinius bendradarbiautojus” vadina “Tarybų S-gos bičiuliais”!!) ir kviečia “dar labiau sutelkti savo jėgas, savo veiklą padaryti dar šakotesnę ir stipresnę ...” "Kultūrinio bendradarbiavimo" įkvėpėjas "Gimtasis Kraštas” 1969 metų rugpiūčio 28 d. numeris tą "kreipimąsi” palydi tokiu komentaru:
"Kreipimosi mintys gerų, kilnių idėjų sėklomis sklinda per visus kontinentus, žadėdamos gražius draugystės, kultūros, humanizmo vaisius”.
Kanadiškė “Nepriklausoma Lietuva”, redaguojama dr. Henriko Na-gio, “bendradarbiautojų” entuziazmą vėsina tokiomis vedamojo mintimis:
"Nesakome, kad kiekviena daina, tokiu būdu, tampa propagandinė, bet iš kitos pusės negalima sakyti, kad tokie koncertai atliekami be sovietinių pareigūnų bei institucijų žinios. Kitaip tvirtinti — būtų naivu.
Verta taip pat kategoriškai pabrėžti, kad tarp menininkų išeivijoje ir sovetinės Lietuvos valdytojų jokio kultūrinio bendradarbiavimo n ė r a . Jokiam mūsų menininkui nebuvo leista laisvai koncertuoti Lietuvoje. Nei vienam išeivijos lietuviui rašytojui (nekomunistui) nebuvo leista nuvykti Lietuvon ir laisvai skaityti savo kūrybą. Nei vieno laisvo rašytojo lietuviška knyga, išleista išeivijoje, dar nėra pardavinėjama pavergtos Lietuvos knygynuose ...
Visa tai turėtų įsidėmėti karštesnieji koncertų organizatoriai. Visa tai turėtų gerai apgalvoti tie, kurie jau tariasi matą atkeltus vartus į platesnį bendravimą su Lietuvos tarpininkais” (“Nepriklausoma Lietuva”, 1969 m. lapkričio 26 d.).
Laisvės kovotojas ir enkavedistas
Didieji entuziastai bendradarbiavimą iš kultūros jau ima pratęsti ir į politiką.
“Vienybė” (kuriai “komunizmas nėra koks velniškas apuokas ... bet tauri žmonių lygybės ilgesio išraiška” ir kuriai “Maskva į Lietuvą turi tokią pat teisę, kaip Washingtonas į Puerto Rico”) 1969 m. rugpiūčio 29 d. numeryje paskelbė keletą nuotraukų, rodančių, “kaip linksminasi Long Island lietuviai gegužinėje pas Antanaičius”. O linksminasi šauniai: stalai apkrauti valgiais ir gėrimais, o prie stalų matosi įsidėmėtinų veidų: "Moscow News” korespondentas prie Jungtinių Tautų ir Komunistų Partijos padalinio pavergtoje Lietuvoje centro komiteto propagandos skyriaus vedėjo pavaduotojas Albertas Laurinčiukas, jo žmona Izolda, “tautišku kostiumu apsirengusi” (koks patriotizmas!) Nelė Anglienė, vienybininkė Pranė Lapienė, Laisvės Kovotojų Sąjungos atstovas VLIK-e Vaclovas Alksninis ir daugiau kitų žmonių. Gegužinėje dalyvavo ir Sovietų Sąjungos Wa-shingtone "antrasis sekretorius” Edmundas Juškys, kuris tačiau foto objektyvo vengė. Ypač reikšminga viena nuotrauka: septyni žmonės susikabinę rankomis — centre laisvės kovotojas, kurį sarkastišku žvilgsniu stebi enkavedistas. “Vienybė” tą grupę pavadino “įvairių pažiūrų lietuvių” susitikimas. Yra davinių, kad draugiškas susikabinimas rankomis įvyko alkoholio įtakoje. Kriminaliniame nusikaltime tai būtų lengvinanti aplinkybė, tačiau rezistencinė kova tokių lengvatų nežino.
Sovietų agento ir VLIK-o nario draugiško bendravimo pasigarsinimas Lietuvos laisvei neištikimoje spaudoje iššaukė reakcijas vyriausiame laisvės kovai vadovaujančiame organe. VLIK-o Taryba tą reikalą svarstė 1969 metų rugsėjo 26 d. ir spalio 1 d. posėdžiuose. Klausimą kėlė krikščionių darbininkų atstovas V. Vaitiekūnas, pradžioje blokavo A. Budreckis (vilnietis). Po ilgų ir karštų debatų visi atstovai sutarė, kad toks elgesys kompromituoja VLIK-ą, tačiau nesutarė dėl vienos papeikimo formulės. Buvo balsuota už dvi. Už J. Audėno formuluotą ir VLIK-o pirmininko karštai remiamą pasiūlymą pasisakė Škėrys (DF), Pažemėnas (vienybininkai), Sperauskas (tautininkai), Vaitiekūnas (krikšč. darbininkai), Valiūnas (Ūkininkų Sąjunga), Banelis (ūkininkų Partija), Radzivanas (LFB); Bieliuko - Pakalkos formulę rėmė Alksninis (Laisvės Kovotojų Sąjunga), Bieliukas (Rezistencinė Santarvė, Pakalka (soc. demokratai), Virbickas (LAS), Vilgalys (mažlietuviai), Dulevičius (valst. liaudininkai), Jasaitis (krkšč. demokratai), Čižiūnas (vilniečiai). Tuo būdu pilnesnė ir logiškesnė Audėno formulė vienu balsu pralaimėjo. Charakteringa, kad valstiečių liaudininkų atstovas VLIK-o Taryboje neparėmė savos grupės žmogaus (Audėno) siūlymo. VLIK-e juokaujama, kad kai kuriems atstovams tik viena smegenų pusė beveikianti. Geras pavyzdys galėtų būti ir J. Pakalka, rėmęs rezoliuciją prieš sovietinius koncertus, bet pats pasistengęs Kaniavos koncerte dalyvauti.
Ne pats susitikimo faktas tur būt iškėlė debatus VLIK-e. Bet V. Alksninio nesupratimas (net ir po įvykio), kad susitikimas tokiose sąlygose ir su tokio rango Lietuvos okupanto tarnais ir reklamavimasis “Vienybėje” reiškia laisvės kovcs nuosmukį, net gi prileidus, kad pasikalbėjimuose VLIK-o narys ir būtų gynęs Lietuvos nepriklausomybės reikalą. Ar VLIK-o žmonės liaudžiai duoda vienus nurodymus, o patys laikosi kitų?
Kitokio bendravimo pavyzdžiu reika laikyti inž. Antano Rudžio susitikimą su Justu Paleckiu Indijoje. Tai nebuvo “įvairių pažiūrų lietuvių” prie vodkos butelio susitikimas, bet privataus pobūdžio diskusijos su oficialiai aukštoje pozicijoje esančiu Lietuvos laisvės priešu. Ir pasikalbėjimas, kiek jį atskleidė A. Rudis, tam tikra prasme mums buvo naudingas.
Išsilaikysime 100 metų
Praėjusių Vėlinių vakarą Vilniaus Rasų ir kitų miestų kapinėse žibėjo tūkstančiai žvakelių ir jas degliojo šimtai jaunų žmonių. Ir žmonių, ir žvakelių šiose Vėlinėse buvo žymiai daugiau negu kitais metais. Lietuvos jaunimas žino, ką reiškia žvakelės Vėlinių naktį kapinėse. Jos apšviečia jų ir mūsų laisvės viltis “Mes išsilaikysime šimtą metų”, vienoje Vilniaus kavinėje užsienio lietuviui pasakė studentas. “Ar išsilaikysite jūs? Ar jūs jau nepradedate pamiršti, kodėl pasitraukėte iš Lietuvos?”
“Kultūrinis bendradarbiavimas” — tai Maskvos keliamas vėjas žvakelių šviesai užgesinti.
J. Žiograkalnis
Redakcijos pastaba. V. Alksninis yra jau iškeliavęs amžinybėn, šis straipsnis buvo paruoštas dar prieš jo mirtį.
