POLITINIS KONCERTAS

Senieji “laisviečiai” ir “vilniečiai” iš Los Angeles, Riverside, Yucaipa, Long Beach ir net San Francisco, atvykę į sovietų solisto Vaclovo Daunoro koncertą 1970 metų balandžio mėn. 4 d. Los Angeles mieste, pasijuto nebe vieni. Ką amžius padarė, apretindamas jų gretas, modernieji “Arkanzaso traperiai” į jų gardą prigaudė naujų ir gana gudrių jaunesnės kartos lietuvių, ko jie patys nepajėgė išsiauginti, šiame susiartinime jau patogiai jautėsi net buvusio Lietuvos ministerio pirmininko generolo Černiaus ir buv. prezidento Griniaus sūnūs. Ir du kunigėliai. Į tą gardą jie atėjo savu noru ir jautėsi atlikę didesnį žygdarbį negu popiežius ar jų tėvai kokį kada nors buvo padarę.

Jei kas prieš kelerius metus tokį susiartinimą būtų pasiūlęs, rezistentas Bronys Raila keliolikoj “akimirkų” tokį būtų paskelbęs išdaviku ar, pagal naują sovietų taktiką, žmogum su suskystėjusiais smegenimis. Šiuokart jis pats giliai pasinėrė į organizacinį pogrindį, talkinamas giminaitės iš Topangos archeologės Marijos Gimbutienės, kuri skautų vardu siūlė ne žalvario ar dievukų, bet sovietiško masalo. Atrodo, kad Antanui Venclovai teks perrašyti tarybinę prisiminimų knygą ir paliudyti, kad Raila niekad iš Trečiojo Pronto nebuvo perėjęs į tautininkų žvalgybą, ir niekad nevogęs Maironio saldainių. Sovietai mėgsta žmonių biografijas perrašinėti.

Dalį užsienio lietuvių traperiams pasisekė įpainioti vikriai ir beveik neatšaukiamai. Pradėta nuo siuntinių, bet čia kito kelio nebuvo. Reikėjo gelbėti saviškius. Toliau prasidėjo nekaltos kelionės, Inturisto beveik nekliudomos ir pavieniai bei grupiniai atsilankymai iš ten, drg. Antano Sniečkaus laiminami.

Paskui toks lietuvis kaip Valaitis iš “Vienybės” “Arkanzaso traperių” irgi buvo pagautas, nors pats per Balfą beveik į kiekvieną pabėgėlį nuo rusiško komunizmo yra įkrovęs savo rūpesčių ir sielos dalį.

Kai Dalia Bylaitienė ir dvi Kviklytės (viena Chicagoje, kita Californijoje) pradėjo organizuoti tarybinius koncertus, “traperių” garduose pažįstamų veidų staiga žymiai paaugo. Tos pačios bendradarbiautojos politinį koncertą atgabeno ir į Los Angeles. Ėmė švilpti “traperių” vikriai laidomi lasso.

Tuo pačiu metu kai tamsoje pasislėpęs koncertui rengti komitetas eksponavo skautus akademikus bilietams platinti, Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais Los Angeles atstovybė siuntinėjo kvietimus dalyvauti Vaclovo Daunoro koncerte ir tuo paminėti Lenino šimtmetį ir “Lietuvos įsijungimo į Sovietų Sąjungą 30-metį”. Railai nepasisekus į rampos šviesą įsivilioti pianistės Raimondos Apeikytės, nors buvo riteriškai pasižadėjęs apginti ją nuo bet kokių galimų užsipuolimų spaudoje, iš Seattle (Wash.) atgabenamas Chicagos lietuvių operos dirigentas Aleksandras Kučiūnas. Negailėta aukų, kad tik pasisekimas būtų garantuotas. Ir tai kur nepajėgta įsivilioti į narvą vien masalu, patepta doleriniu tepalu, ko Davy Crockett niekad nebuvo išmokęs. Maestrui vis tas pats, ar doleris ateina iš Chicagos aukotojo, ar iš Los Angeles “traperio” aukos.

Kaip solistui ir akompaniatoriui užmokėta, honorarais ar dienpinigiais (kad būtų apeita valstybinių mokesčių reikalai), ne tiek svarbu. Daug svarbiau “traperių” paleistas gandas, kad koncerto pelnas teksiąs lituanistinei mokyklai ar skautų stovyklai. Į pinigus pageidavimą pareiškęs net ir Balfas. Iš tikro prisigyventa Vinco Kudirkos laikai. Ne priepuolamai Bronį Railą ir “Draugas” su Vincu Kudirka palygino. Tik neaišku, kuriem tipams naujieji lietuviškų tiltų remontuotojai artimesni: kopiej-koliubovams, nikčemnickiams, merzacevams ar kruglodurovams ? Los Angeles plačiai kalbama, kad finansinių politinio koncerto problemų spręsti iš rusų ambasados Washingtone buvęs atvykęs pats “antrasis sekretorius” Edmundas Juškys.

Los Angeles lietuviai tačiau sovietų politikai, papuoštai meno masalu, pasipriešino. Tautininkai padarė nutarimą koncertą boikotuoti. Ateitininkai sendraugiai savo susirinkime nutarimo nedarė, nors pirmininkas Jonas Motiejūnas karštai įtikinėjo, kad jo dukrelė, Bostone išklausiusi tarybinio dainininko koncerto, iškart į lietuvybę atvirtusį, lyg Kudirka, perskaitęs “Aušros” pirmą numerį. Skautai savo susiėjime beveik susipešė. Skautų stovyklavietei kurti komiteto pirmininkas Algirdas Avižienis tvirtai pasisakė už koncertą. Į koncertui rengti komitetą neįeinąs vien iš baimės, kad nesumažėtų žmonių parama. Kiti skautų tėvai ėmė reikšti baimę, kad iš vilkiukų ir paukštyčių neišvirstų pionieriai, nes skautai akademikai jau seniai į savo stovyklas pasikviečia su pranešimais (žinoma, “nepolitiniais”) komunistus, atvykusius iš pavergtos Lietuvos. Po koncerto prasidėjo skundų rašymai ir parašų rinkimai, kad iš skautų vadovybės būtų pašalinti kai kurie asmenys.

ALT-bos skyrius tuo reikalu sukvietė susirinkimą. Jame Alto, Bendruomenės ir Vliko atstovybės vardu vienbalsiai (nes J. Motiejūnas, atstovavęs Balfą, prieš tai demonstratyviai iš susirinkimo buvo išėjęs) buvo priimtas atsišaukimas, kuriame nurodyti tokių politinių koncertų tikslai:

suskaldyti išeivijos lietuvių bendruomenę, atskirti geros valios lietuvius nuo mūsų veiksnių ir migdyti Lietuvos nepriklausomybės atgavimo viltis. Atsišaukimai pasiekė visus Los Angeles ir apylinkių lietuvius. "Naujienų” korespondentas, kad ir suklysdamas kai kuriose detalėse, labai taikliai pasūdydamas sarkazmo druska, informavo skaitytojus. Prieš politinį koncertą vedamuoju pasisakė “Lietuviai Amerikos Vakaruose”. Tėvas Leonardas Andriekus, lietuvių parapijoje vedęs metines rekolekcijas, Velykų rytą Prisikėlimo mišių pamoksle nurodė, kur veda iš paviršiaus nekaltai atrodąs kultūrinis bendradarbiavimas. Lietuvių bendruomenė tapo išjudinta, ir jos nariai pagal savo jausmus ir temperamentą ėmė priešintis “traperių” užmačioms.

Virvės jų rankose nebe taip vikriai besisuko. Organizatoriai laukė 450 aukų, o sulaukė tik 210. Keli žinomesni vardai, slėpdamiesi nuo galimų piketų, kartu su solistu įėjo pro užpakalines duris. Salę saugojo uniformuota policija ir reikalavo atidaryti kiekvieną įnešamą paketėlį. Didesnę pusę auditorijos sudarė senosios kartos “progresyvieji”.

Dabartinę bendradarbiavimo politiką vaizdžių išsireiškimu susumavo šv. Kazimiero parapijos klebonas prel. Jonas Kučingis parapijos laikraštėlyje: “Anksčiau komunistai ieškojo mūsų su šautuvu, dabar ateina su daina”. Tik tikslai išliko tie patys: sunaikinti laisvąjį lietuvį ir amžiams įteisinti Lietuvos pavergimą.

Petras Pagirys