VILNIAUS KATEDROS IŠPIRKIMAS
(Dailės galerija Vilniaus katedrai išlaisvinti)
DR. JONAS GRINIUS
Praėjusiais metais Lietuvių Fronto Bičiulių Vyr. Taryba paskelbė protestą prieš religijos persekiojimą ir bažnyčių išniekinimą, vykdomą rusų komunistų okupuotoje Lietuvoje (žiūr. 1967 m. “Į Laisvę” Nr. 41). Kviesdama protestuoti visus lietuvius prieš komunistų barbarybę, Taryba suminėjo visą eilę didelės istorinės ir meninės vertės bažnyčių, kurios yra atimtos iš tikinčiųjų lietuvių. Pernykščio protesto faktus šiemet paliudijo “Tėviškės Žiburiuose” Feliksas Jucevičius, kuris 1968 m. vasarą lankėsi okupuotoje Lietuvoje. Pabrėžęs komunistų planą surusinti lietuvių tautą, pirmiau sunaikinant jos krikščioniškąją religiją, F. Jucevičius rašė:
“Iš šios kelionės niekada nepamiršiu dviejų dalykų: Vilniaus ir Kauno išniekintų bažnyčių ir prie Berlyno sienos žmonių, besiveržiančių į laisvę. Kai klajojau Vilniaus gatvėmis, tai mačiau gražiausias bažnyčias su išdaužytais langais, užkaltomis durimis, griūvančiomis sienomis. Kaune daugelis bažnyčių yra paverstos sandėliais bei įmonėmis . . . Apgailėtinai atrodo ir tos bažnyčios, kuriose dar laikomos pamaldos. Kokiame stovy tie didieji meno paminklai — šv. Petro ir šv. Povilo, šv. Onos bažnyčios? Nedažytos, apdulkėjusios, neremontuojamos. Tas pats ir su šv. Mikalojaus bažnyčia, Aušros Vartais ir kitomis mano aplankytomis bažnyčiomis. Vilniuje tėra vienuolika atdarų bažnyčių, o jų buvo ar ne apie keturiasdešimt.
“O katedra? Ji paversta paveikslų galerija. Reiktų stebėtis, jei raudonieji carai jos būtų neišniekinę. Kas nori ką nužudyti, smeigia kalaviją tiesiai į širdį. Ir jie smeigė. Juk katedra — tai katalikiškojo krašto širdis. Joje Lietuvos praeitis. Ji saugojo šv. Kazimiero palaikus. O šiandien ji išprofanuota ir išniekinta stūkso Vilniaus viduryje ir liudija praeiviui, kad barbarybei “tarybinėje” Lietuvoje nėra ribos. Meno galerija taip pat paversta Įgulos bažnyčia Kaune. Ten, tamsiame užkampyje, mačiau taip pat Zikaro “Laisvės statulą, kuri kadaise stovėjo Karo muzėjaus sodelyje. Ar tai ne simboliška? Lietuvoje laisvei tėra šiandien vietos tik muzėjuje . . . Tokios antireliginės barbarybės, kokia yra “tarybų” Lietuvoje, nemačiau nei Lenkijoje, nei Rytų Vokietijoje” (“Tėv. Žiburiai”, 1968.IX.12).
Apie lietuvių sąžinės prievartavimus ir bažnyčių išniekinimą bei naikinimą okupuotoje Lietuvoje svarstė taip pat PLB seimas New Yorke. Pabrėždamas Vilniaus katedros reikšmę, seimas savo rezoliucijoje bylojo šitokiais žodžiais: “Seimas pritaria sumanymui įtaigoti laisvojo pasaulio viešąją opiniją grąžinti Vilniaus katalikų katedrą religinio kulto reikalams. Akcijos būdai paliekami spręsti PLB Valdybai”. Atsiliepdamas į šią rezoliuciją, čia ir norėčiau pasvarstyti vieną galimų katedrai išlaisvinti būdų.
Nors sovietiniai komunistai privengia viešosios nepalankios opinijos jų atžvilgiu, tačiau jie taip pat turi kietą kailį. Kad sušvelnintų savo despotinį fanatizmą ir grąžintų bent Vilniaus katedrą religinio kulto reikalams, man atrodo, reikia dviejų sąlygų. Viena, būtina, kad Lietuvos okupantams nepalanki opinija būtų išvystyta stipriai ir plačiai per ilgą laiko tarpą. Antra, reikia, kad už savo fanatizmo sušvelninimą despotai Lietuvoj pamatytų šiokią tokią naudą sau. Šitas abi sąlygas, man atrodo, gali patenkinti mėginimas “išpirkti” Vilniaus katedrą taip, kad ji vėl atitektų religinio kulto reikalams.
Tiesa, kai tik ištariami žodžiai “išpirkti katedrą”, sąžinės laisvę gerbiąs žmogus savo dvasioje pasišiaušia: “Kaip? Išpirkti katedrą, kurią okupantai pasigrobė iš katalikų? Ją turi jie grąžinti be nieko” . .. Žinoma, jei teisybė vyrautų pasauly, tai ta katedra nebūtų buvusi nė užgrobta. Deja, piratų papročiai nėra išnykę nė tarp tų, kurie šiandien skelbiasi pažangiais komunizmo kūrėjais. Kaip XV-XVI a. iš jūrų piratų rankų reikėdavo už pinigus išlaisvinti pagrobtus nuo laivų žmones (vyrus, moteris, vaikus), panašiai elgtis kartais esame priversti ir XX-tame amžiuje. Kodėl tat negalima mėginti išpirkti Vilniaus katedros, žinoma, mokant už ją ne pinigais, bet dabartiniams jos administratoriams pasiūlant naudingą architektūrinį ekvivalentą?
Tokiu išperkamuoju ekvivalentu galėtų būti pastatydinamas Vilniuje modernios galerijos paveikslams, kurie dabar yra eksponuoti Vilniaus katedroje dėlto, kad istoriniai ir meniniai dailės kūriniai nebetelpa Vilniaus dailės muzėjuje (jis, kaip žinom, yra perstatytas iš senos L. Stuokos - Gucevičiaus sukurtos rotušės). Pastatydinimas modernios galerijos, tinkamos dailės darbų ekspozicijai, gali sudominti Lietuvos “viešpačių” patikėtinius, ypač meno administratorius, nes Vilniaus katedra, kuri yra paversta galerija, dailės darbams išstatyti netinka dėl jos blogo vidaus apšvietimo.
Šitai skaitydamas nevienas laisvas lietuvis gali vėl užprotestuoti: “Ne” — gal pasakys. “Negi mes, kurie esame nuskriausti dėl tėvynės netekimo, dar turėtume aukoti sunkiai uždirbtus pinigus, kad okupantus ir jų patikėtinius sušelptume nauja galerija? Ne”.
Jei pinigai Vilniaus meno galerijai pastatydinti turėtų eiti tik iš vienų lietuvių skatikų, ir aš pasakyčiau: ne. Bet kodėl nebūtų galima viso reikalo pasukti taip, kad pinigai Vilniaus katedrai išpirkti per galerijos ekvivalentą būtų renkami po visą laisvąjį pasaulį, po visas bažnyčias, visus maldos namus ir visuose kituose sambūriuose, kur tik būtų kalbama apie sąžinės ir tikėjimo laisvę? Be abejo, pajudinti viso pasaulio tikinčiuosius ir kitus sąžinės laisvę gerbiančius žmones būtų nelengvas dalykas. Tačiau jis nėra negalimas. Sakysim, jeigu būtų gautas Romos popiežiaus pritarimas bent vieno sekmadienio aukas, surenkamas per pagrindines šv. mišias viso pasaulio katalikų bažnyčiose, skirti Vilniaus katedrai išlaisvinti, jau būtų daug pasiekta. Po to jau būtų lengviau kalbėtis su kitomis krikščionių konfesijomis, ir su Pasaulio Bažnyčių Taryba Ženevoje.
Aišku, kad aukų rinkimas visame pasauly tarp visų konfesijų žmonių neapsieitų be išankstinio gero plano. Jam įgyvendinti taip pat reiktų tokių energingų vykdytojų bei padėjėjų, kokių turi Rezoliucijoms Remti Komitetas. Tačiau atrodo, kad patį aukų rinkimo organizavimą bei pravedimą vietose turėtų atlikti lietuvių jaunimas, išsibarstęs įvairiuose pasaulio miestuose. Šitaip jis atliktų svarbų uždavinį Lietuvos laisvės darbuose. Tiesa, tas laisvųjų lietuvių jaunimas savo tarpe turi nemažą procentą liberalų ir gal net netikinčių, kuriems katalikų katedra gali atrodyti menkas dalykas. Tačiau ir jiems juk sąžinės laisvės reikalas yra svarbus. Užgrobimas Vilniaus katedros kaip tik skaudžiai jį pažeidžia. Todėl ir liberalams bei netikintiems aukų rinkimas pasauly Vilniaus katedrai išlaisvinti per meno galeriją kaip ekvivalentą turėtų būti priimtinas. Tai vis tiek būtų dovana kenčiančiai Lietuvai. O bendras darbas, siekiant bendro tikslo sąžinės laisvės ir Lietuvos labui, įvairių srovių mūsų lietuvišką jaunimą apjungtų ir morališkai bei patriotiškai sustiprintų. Tai būtų jaučiama per kelerius metus, kol būtų renkamos aukos pasauly. Tai neliktų be reikšmės ir vėliau, kai (per UNO arba UNESCO tarpininkavimą) Vilniuje būtų pastatyta galerija ir už ją išlaisvinta katedra. Tada vieni jaunieji važiuotų į Vilnių pažiūrėti, kaip atrodo ta visų bendromis jėgomis pastatyta dailės galerija, o kiti vyktų tiek galerijos, tiek išlaisvintos katedros aplankyti, į kurią turėtų būti sugrąžintas ir šv. Kazimiero karstas.
Dėstydamas čia savo mintis, gerai suprantu, kad Vilniaus katedros išpirkimas yra sunkus, painus ir didelis darbas. Tačiau jaunimui teimponuoja kaip tik dideli darbai. Tik į juos įtraukiant jaunuosius, tegalima juos patriotiškai subrandinti. Todėl PLB Valdyba neturėtų PLB seimo rezoliucijos dėl Vilniaus katedros atidėti tolimesniam laikui. Ir šiandien pradėjus planuoti, darbas užtruks ilgą laiką.
