VASARIO ŠEŠIOLIKTOJI ANO METO TARPTAUTINIŲ SANTYKIŲ FONE
(FAKTAI IR SAMPROTAVIMAI ANT ANTROJO PUSŠIMČIO SLENKSČIO)
DR. ZENONAS IVINSKIS
Daktaras Jonas Basanavičius, kuris pats 1927 metais per pačią Vasario 16-tąją Gedimino sostinėje užmerkė savo akis, apie aną reikšmingąjį Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą Vilniuje, žymiausią mūsų tautinio ir valstybinio gyvenimo įvykį, apie 1918 metų vasario mėnesio 16 dienos Lietuvos Tarybos žygį užrašė kukliai savo karo meto dienoraštyje: “Tai buvo šeštadienis, 12 val. 30 min. dieną, kada man Taryboje pirmininkaujant ir skaitant paskelbimo formulę, tai ir atlikta tapo, visiems Tarybos nariams karštai delnais plojant”.
Iš 20-ties Tarybos narių (tiek jų iš viso tebuvo išrinkta), kurie visi tą aktą pasirašė, per 50 metų išmirė 18. Beliko tik du gyvi signatarai. Nežiūrint daugybėje nacių kalėjimų palaužtos sveikatos, Lietuvoje tebegyvena ministeris Petras Klimas. Žiaurią Sibiro tremtį atlaikė ir kitas signataras, antrasis Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis. 1956 metais jam buvo leista grįžti Lietuvon. (Remiantis galutinai nepatikrintomis mūsų tremtyje žiniomis, jau 1947 metais A. Stulginskis buvo laikomas mirusiu. Tada buvo ir mūsų spaudoje apie jį plačių nekrologų!).
Iš penkių dešimtmečių perspektyvos žvelgiant į aną faktą, ryškiau gali būti įžvelgiamos aplinkybės, kuriomis lietuviai ryžosi pastatyti aną kertinį akmenį savo nepriklausomybei. Ypač per paskutinį penkmetį yra pasirodę bent pustuzinis veikalų, kurie ne tik tiesioginiai paliečia anuos lietuvių tautai sunkius laikus, bet ir pateikia iš įvairių archyvų vis naujos, iki šiol nepanaudotos medžiagos. Reikia tik stebėtis, kiek daug įvairių popierių bei aktų yra buvę sutelkta apie “Lietuvos klausimą”.
Dar ir dabar tebelaukia tyrinėtojo iki šiol “nenudulkintos” gausios bylos su užrašu “Litauen”, kurios guli ar Vakarų Vokietijos politiniame užsienių reikalų ministerijos (Aus-waertiges Amt) archyve Bon-noje, ar federaliniame archyve Koblence, ar centriniame archyve Stuttgarte (karaliaus Uracho kandidatūra), ar kitur, neišskiriant Vienos ir Berno.
Anglo-saksų mokslinėje spaudoje, deja, išskyrus archyvine medžiaga dokumentuotus dr. Alfredo E. Senno tyrinėjimus ir be laiko mirusio dr. A. Tarulio darbus, beveik nesimato pastangų belstis į neišsemiamų archyvų duris. Tai, pavyzdžiui, ką Stanley W. Page savo dailioje knygutėje 1959 metais paskelbė (The Formation of the Baltic States), tėra tik akylus panaudojimas jau žinomos medžiagos ir veikalų. Esame tačiau dėkingi ir už tai.
Aiškinantis Vasario 16-sios genezę Pirmojo pasaulinio karo paskutiniųjų metų rėmuose, pirmiausia krinta į akis anas laimingas istorinis “intermezzo”, kuris buvo prasidėjęs 1918 metais Pabaltijo tautų istorijoje. Šitoks “intermezzo” tepasitaiko gal tik kelių šimtų metų laikotarpyje... Abu didieji kaimynai tokiu būdu pralaimėjo Pirmąjį pasaulinį karą, kad ten, Pabaltijyje, atsirado tam tikras politinis “vacuum”. Reikėjo tik vietinėms tautoms subrusti, sumaniai ir vikriai veikti, budėti, kad būtų galima paskelbti savo nepriklausomybę.
Vis labiau intensyvejant pabūklų trenksmui vakarų ir rytų frontuose, tarp eilės caro imperijos pavergtųjų tautų buvo pabudusios ir trys Pabaltijo tautos, kuriose tautinio atgimimo srovė jau prieš porą generacijų buvo įsižiebusi. Ne tik iš carizmo, bet ir iš demokratinės (Kerenskio) Rusijos Pabaltijo tautos negalėjo tikėtis pilnos laisvės. Kaip gausi dokumentinė 1919-20 metų medžiaga įsakmiai parodo, iš vadinamųjų “baltųjų” rusų Pabaltijo tautos tebūtų išsikovojusios tik autonomines teises, nes Rusija, išskyrus lenkų žemes, turėjo pasisikti vienalytė ir nedaloma. Ir Rusijos ginklo draugai — alijantai negalvojo kitaip. Be kitko, gana kietą nusistatymą tuo reikalu turėjo ir JAV-bių užsienių reikalų ministeris Robert Lansing. Palaikyti Pabaltijo tautų valstybingumą jam būtų reiškę neteisėtai atplėšti didelius gabalus iš karo sąjungininkės Rusijos vakarinių žemių. Apie tai gyvai liudija “Papers Relating to the Foreign Relations of the United States, 1919. The Paris Peace Conference” (tomai XII-XIII, 1947) ir A. Tarulio naujai paskelbtoji archyvinė medžiaga. Ne tik iš Kerenskio 1917 metais, bet ir iš Kolčako (1919) Pabaltijo tautos nieko gero negalėjo tikėtis. Ir alijantai, ir prieš bolševikus kariaujantieji “baltieji” generolai, pradedant N. N. Judeniču, L. G. Kornilovu (1919) ir baigiant A. Denikinu ir P. N. Vrangeliu (1920), visi tikėjo, jog Lenino šalininkai (komunistai) Rusijoje neišsilaikys. Šitokių vilčių rėmuose reikia aiškintis, kodėl admirolas Kolčakas ir jo grupė Pabaltijo tautų valstybingumui buvo priešiškai nusistatę, “kieti kaip deimantas” . . kaip anglų diplomatas (vėlesnis ministeris) Samuel Hoare išsireiškė.
Reikėjo, kad įvyktų “stebuklas”. Abi besikaujančios dinastijos, Romanovai (Nikalojus II) ir Hohenzollernai (Vilhelmas II), kurių ainiai prieš 122 metus buvo galutinai užbaigę išdraskyti Lenkiją ir šešis amžius patverusią Lietuvos valstybę, buvo dabar nutrenktos nuo savo pačių sostų. Karo dievaičio apleistos valstybės skendėjo revoliucijos bangose. Bet koks vienos tų valstybių militarinis pasisekimas, karui baigiantis, kaip akivaizdžiai rodo Antrojo pasaulinio karo atvejis (1945), būtų tapęs pagrindine kliūtimi lietuvių, latvių ir estų nepriklausomybės viltims realizuotis.
Nuo 1917-jų metų, įvykių eilė pavergtosioms Rusijos tautoms darėsi palankesnė. Kai rusų karo apkasuose jau rodėsi pirmieji dezorganizacijos ženklai, vokiečiai iš visų jėgų troško kaip nors likviduoti tą išsidriekusį ir ilgą rytų frontą. Gausias savo divizijas iš ten jie norėjo skubiai permesti į vakarus, kol amerikiečiai spės su savo naujais rezervais reikšmingiau paremti gerokai apmuštas prancūzų ir anglų divizijas.
Šiandien iki smulkmenų yra ištyrinėta, kaip Leninas dar Berne pakartotinai 1917 metų pradžioje vokiečių pasiuntiniui duotus pažadus išpildė su kaupu. Net iki 1918 metų vasarosi!) vokiečių aukso markių gausiais milijonais vis remiamas, jis ne tik užbaigė karą, bet su Vokietija padarė Lietuvos Brastoje ir taiką. Toji taika, žinoma, buvo labiau kietas diktatas bolševikams, negu tikras susitaikymas, nes vokiečiai pasijautė galį rytų Europoje realizuoti savo eneksinius planus, apie kuriuos per trejus karo metus iki tol tiek daug konkrečių pasiūlymų buvo prirašyta. Daugelis tų projektų lietė ir Lietuvą. Kai kurie jų rodė ne maža simpatijos lietuvių tautai, bet ir tokiems autoriams lietuviai tebuvo “ūkininkų tauta” (Bauernvolk) be istorijos ir be tradicijų (!), stovinti kelyje pakliūti visai lenkų kultūros įtakon. Įdomios tos rūšies autentiškos medžiagos yra parūpinusi Marija Urbšienė, išrankiodama citatų ne tik iš knygų, bet ir iš daugybės laikraštinių straipsnių, nes apie Lietuvą Vokietijos spaudoje vargu kada tiek daug buvo rašoma — nebent didžiojo konflikto metu dėl Klaipėdos — kiek 1918 metais. Viskas sukosi tada apie Lietuvos ploto prišliejimą prie Reicho.
Bet kai iš kariaujančiųjų pusės, ne tik iš JAV-bių prezidento (Wilsono 14 punktų), bet ir iš bolševikų stovyklos sklido tautų apsisprendimo šūkiai, k. t., “taika be aneksijų ir kontribucijų” (Leninas), reikėjo ir vokiečiams Lietuvoje ieškoti pačios tautos ir su ja kokiu nors būdu “derėtis”. Reikėjo leisti čia sudaryti tautos atstovybę. Generolas Ludendorfas laikė savo nuopelnu, jog jis pradėjęs grynai “lietuvišką politiką”, nes nekreipė dėmesio į Lietuvos, ypač į Vilniaus lenkų balsą.
Kai tik ėmė veikti Lietuvos Taryba, okupacinė vokiečių valdžia tuojau jai pradėjo statyti kietus reikalavimus. Taryba turėjo imtis lietuvių tautos vardu apsispręsti už “amžiną ir tvirtą sąjungos ryšį” su Vokietija, kuris visų 20 Tarybos narių parašais 1917 metų gruodžio mėnesio 11 dieną turėjo būti išreikštas pažadu sudaryti su Reichu keturias (bendrumo) konvencijas: muitų, pinigų, karo ir susisiekimo.
Po šitokių labai daug įsipareigojančių sandėrių, sunkios buvo Kalėdų šventės Tarybos nariams ir visai lietuvių tuometinei šviesuomenei Vilniuje. Vokiečių militaristų tendencijos, kurios dabar gali būti paliudytos gausiais to laiko šaltiniais, buvo labai aiškios. Jeigu po Lietuvos Brastos taikos rytuose būtų pasisekusi paskutinioji didžioji vokiečių ofenzyva vakaruose (ji prasidėjo kovo 21 d.), jau tada buvo aišku, į kokią nelemtą padėtį būtų patekęs vadinamas “Lietuvos klausimas”.
Labiausiai Lietuvos Taryba išgyveno, kad josios atstovams nebuvo leista dalyvauti Lietuvos Brastos taikos konferencijoje su bolševikais. Ryšium su keturiomis išreikalautomis konvencijomis lietuviai jautėsi tiesiog apgauti. Nepasitenkinimas vokiečių politika Lietuvos atžvilgiu išvirto Lietuvos Taryboje į tikrą krizę, kurią labai gyvai perduoda Tarybos 1918 metų sausio mėnesio posėdžių protokolai.
Nuomonių skirtumas dėl tolimesnių santykių su vokiečiais pačioje Taryboje tiek paaštrėjo, jog Stepono Kairio vadovaujama socialdemokratų grupė iš jos posėdžių sausio mėnesio 26 dieną visai pasitraukė (žiūr. Kairio: Tau, Lietuva, 1964, atsiminimai). Tris savaites užtrukusi sesija labiau išryškino vokiečių kėslus, nesunkiai įžvelgiamus taip sunkios okupacijos metais: jie Lietuvos gyventojui reiškė vis didėjantį ūkinį jungą. Pagaliau ir Tarybos dauguma aiškiau praregėjo ir pasiryžo pritarti iš Tarybos pasitraukusiųjų linijai. Vasario 16-tosios posėdyje dr. J. Basanavičiaus paskaitytasis visų Tarybos narių vardu pareiškimas, kuriame nebebuvo nė šešėlio jokių įsipareigojimų bet kuriam kaimynui, drauge reiškė ir Tarybos sugrįžimą vienybėn. Apie tai, remiantis Tarybos protokolais, kurie iš viso pirmą ir paskutinį kartą lietuvių spaudoje plačiau tebuvo panaudoti prieš 30 metų, yra jau rašyta (Židinys 1938, Nr. 5-6, 610-634; 1939, Nr. 1, 35-42; Nr. 2, 196-211).
Žinoma, kaip ir galima buvo laukti, gana nedraugiška buvo vokiečių reakcija. Tai parodė gausi spaudos konferencija Berlyne vasario mėnesio 20 dieną. Kai laiminčios vokiečių divizijos prieš dvi dienas buvo pasijudinusios rytuose užimti dar didesnius plotus, Reicho vicekancleris Fr. Payer atsakinėjo į žurnalistų klausimus. Šie smalsiai teiravosi apie Lietuvos Tarybos Vasario 16-tosios nutarimą, kurį vicekancleris apibūdino kaip “lietuvių neišauk-lėjimo” (“der litauischen Ungezogenheit”) padarą. Kai kam iš vokiečių tada lūpose buvo žodžiai “įžūli gauja” (“freche Bande”).
Ano meto militaristams Lietuvos Taryba tiek terūpėjo, kiek iš jos buvo galima Lietuvos Brastos deryboms gauti “popieriuką”, jog lietuvių tauta, pagal savo “Selbstbestimmungsrecht” (tautų apsisprendimo teisę) jau yra galutinai apsisprendusi . . . Šiaip jau Tarybos “nacionalinis vaipymasis” (Ludendorfo atsiminimų žodžiai), kai lietuvių tautoje tiek daug analfabetų tebesą (taip sakė Reichstage 1918 metais tokis šviesus vėliau užsienių reikalų ministeris Stresemann!), stojo skersai kelio vokiečių militaristų planams. O jų dauguma galvojo kaip generolas - majoras Max Hoffmann. Jis savo “Užrašuose” (Aufzeichnungen) iš Pirmojo pasaulinio karo pastebėjo, jog lietuvių tauta tiek tegalinti pati valdytis, kiek jo mažoji dukrelė Elzė pati save auklėti. O tai Elzytei tebuvo vos šešeri metukai.. .
Kai 1918 metų kovo mėnesio 3 dieną vokiečiai pagaliau taip sėkmingai pasirašė Lietuvos Brastos taiką ir iš Rusijos ribų išjungė kelioliką buvusių gubernijų, Lietuvos Tarybai reikėjo ryžtis kompromisui. Buvo išaiškinta, jog Vasario 16-tosios nutarimas neprieštarauja 1917 metų gruodžio 11 dienos konvencijų formulei. Tik tokiu būdu iš kaizerio Vilhelmo II tebuvo gautas Lietuvos valstybės pripažinimas (kovo 23 d.). Bet nuo to pačiai Lietuvai ir jos Tarybai nepasidarė lengviau. K. H. Janssen mus išsamiai, remdamasis patikimais šaltiniais, informuoja, kokios gyvos varžybos pasidarė Reiche tarp įvairių smulkių valstybėlių dinastijų ir jų gausių kandidatų, kas Lietuvoje turi užimti sostą .. . Tą paskutinę progą mažiesiems Vokietijos karaliukams - kunigaikščiams iškilti gana taikliai — ne be ironijos — yra charakterizavęs savo paties memuaruose buvęs Reicho kancleris, kunigaikštis B. Buelow.
Daugiausiai galimybių Lietuvoje karaliauti turėjo prūsiškoji Hohencollernų dinastija, nes kaizeris galėjo Vilniun atsiųsti vieną iš savo šešių sūnų. Katalikiškai Lietuvai tokia “unija” su militarizmo pasėkoje iškilusia Prūsijos karalyste kėlė daug baimės ne vien tik dėl jau kartą turėtos jogailinės “unijos” patirties . . . Rimtu konkurentu kaizerio planams buvo Saksonijos (Wettinų) dinastija. Ji dabar įsakmiai priminė, jog jau 18-me amžiuje Saksonija Lietuvai esanti davusi du didžiuosius kunigaikščius (Augustą II ir Augustą III).
Kai vokiečių spauda tiesiog prapliupo visokiais konkrečiais Lietuvos sosto klausimo svarstymais, Lietuvos Tarybai padėjo iš sunkios padėties išeitį suarsti jau anksčiau su Šveicarijos lietuvių veikėjais kontaktą turįs vokiečių katalikų Centro žymus vyras M. Erzberger. Jo pasiūlytą nežymų Wuertemberg’o grafą, kataliką hercogą Vilhelmą von Urachą Taryba (socialdemokratų atstovams nedalyvaujant) išrinko Lietuvos karaliumi. Šitaip ji gynėsi nuo įkyrios prūsų unijos . . .
Su visomis Tarybos statytomis sąlygomis sutikęs, Urachas pradėjo rimtai ruoštis karaliauti Lietuvoje ir uoliai pradėjo mokytis lietuviškai (žiūr. Lietuvių Enciklopediją, 32, 292-295). Bet visagalė vokiečių karinė valdžia nedavė tam išrinkimui jokios eigos, o raštus Tarybos, kuri tada pasivadino “Valstybės Taryba” (Staatsrat), grąžindavo atgal.
Be kitko, su pašaipa rašydamas apie militaristų žygius Lietuvoje, dabar rytų zonoje tebegyvenąs rašytojas Arnold Zweig jau prieš Antrąjį pasaulinį karą savo triloginio romano vieną tomą (1937) yra paskyręs išrinkimui Lietuvos karaliaus Uracho, kuriam Lietuvos Taryba buvo paskyrusi Mindaugo II vardą. Tas Zweig’o romanas (“Einsetzung des Koenigs”), 1955 metais K. Urbanavičiaus išverstas lietuviškai, ir vadinasi Mindaugas II. Šituo pavyzdžiu, kaip ir romanu “Ginčas dėl puskarininkio Grišos”, vokiečių rašytojas pliekė prūsiškąjį militarizmą.
Okupaciniai organai Lietuvoje visus tolimesnius Tarybos žygius ėmė ignoruoti ir jai iki pat karo galo (tiksliau, iki 1918. X.21) jokios valdžios Lietuvoje neužleido. Žinoma, toks kietas vokiečių laikymasis turėjo ir savo gerų pusių. Jis palengvino Lietuvai kelią į demokratinį režimą . . . Kai tik Lietuvos Taryba iš Reicho kanclerio gavo teisę sudaryti savo valdžią (ministerių kabinetą), nė nespėjęs sosto užimti Urachas buvo “detronizuotas” .. . Juk vargas būtų buvęs su karaliumi, jei jis 1918 metų liepos mėnesį būtų gavęs teisę užimti Lietuvos sostą, kai už keturių mėnesių jau griuvo sostai pačiame Reiche. Tada Europoje plačiai sklido juokais kalbos, jog žemėje beliksią tik devyni karaliai: du šachmatuose, keturi kortose ir trys sausio 5-tosios karaliai (Kasparas, Merkelis ir Baltazaras) . . .
Bet ir labai kritiškai vertinant anuos laikus iš penkių dešimtmečių perspektyvos, negalima nepripažinti, kad vokiečiai, lietuvių konferencijai Vilniuje (1917.IX.18-23) leisdami išsirinkti Lietuvos Tarybą, tuo pačiu padėjo kelti taip mažai težinomą “Lietuvos klausimą” tarptautinėje plotmėje. Kas beliko lietuviams daryti, kai alijantų stovykloje jie tada iš viso nė burnos negalėjo atverti. Ten lenkai buvo įgiję tiek daug drąsos, jog vietoje griuvusios didžiosios sąjungininkės Rusijos Prancūzija pirmoji Lenkijai norėjo tiek pripažinti, kiek Pilsudskio legionieriai rytuose įstengs užimti. To meto šaltiniai rodo, jog Lenkija turėjo tapti ir jūriniu atžvilgiu stipri valstybė, su Baltijos uostais Dancigu ir Klaipėda (!).
Kad ir perdėm savų interesų vedami, vokiečiai Lietuvoje “surado” lietuvius. Nors visagalis generolas Ludendorfas ir grąsino pradėti Lietuvoje “lenkišką politiką”, bet to vokiečiai nedarė dėl kitų savo išskaičiavimų. Mat, Lietuvos Taryba, nors ir buvo parodžiusi vokiečių atžvilgiu nelaukto kietumo, tačiau ji buvo laikoma Vakaruose “provokišku” organu. Jo egzistencija pasirodė labai naudinga, kai, Compiegne paliaubomis panaikinus Lietuvos Brastos taikos nuostatus, bolševikai pasijuto laisvi... ir ėmė slinkti į Pabaltijį.
Reikšmingas buvo faktas, kad Vokietija, jau esant finansų ministeriu Erzberger’iui (1919), suteikė labai reikalingą 115 milijonų markių paskolą, be nieko pradėjus kovą su besiveržiančiais bolševikais.
Jau 1919 metų vasario pirmomis dienomis dar partizaniškose pirmųjų lietuvių dalinių kovose pirmasis savanoris Povilas Lukšys savo krauju užantspaudavo Vasario 16-tosios akto įgyvendinimą, ir tokių antspaudų gyvenimas reikalavo vis daugiau ir daugiau. Vis daugiau ir daugiau atsirado savanorių. Pirmosios planingos karinės operacijos prie Panevėžio, sėkmingai atvadavus miestą, įkvėpė dar daugiau drąsos Lietuvos kariuomenei. Rugpiūčio pabaigoje jau buvo laisvi ir Zarasai. Ano meto karių, tikrų ir užsidegusių patriotų muziejinės vertės ginklai, jų aprūdiję šautuvėliai pasirodė tada taiklūs priešams. Tokiu pat būdu buvo ir bermontininkai iki 1919.XII.15 išvaryti iš Lietuvos; ir lenkai buvo priversti skaitytis su Lietuvos teise atskirai gyventi, nebebrendant į bendrą upę, kurioje “unijinis” vanduo jau seniai buvo nutekėjęs . . .
Vasario 16-tosios akto istorija rodo, kaip Vilniuje sunkiausiomis sąlygomis draugėn buvo sutelkti įvairių srovių žymieji vyrai. Rimtomis tautai valandomis jie mokėjo rasti bendrą kalbą ir sutartinai veikti. Jie savo rankomis iškėlė nepriklausomybės vėliavą, kuri ilgai atlaikė stiprias audras.
Nors jau baigiasi trečias dešimtmetis, kai Lietuvos suverenumas žiauriu ir neteisingu būdu tapo sukliudytas, tačiau ir šiandieninėse sutemose Vasario 16-tosios žygis, tada reiškęs vieningos Lietuvos Tarybos nusistatymą, pasilieka mums šviesiu tautiniu kelrodžiu.
Tik vienas Dievas žino, kiek laiko dar turės praeiti, kol lietuvių tautos lūkesčiai ir didžiosios viltys pildysis. Kada įvyks koks naujos rūšies “intermezzo”, kai Pabaltijo valstybės ir jų laisvos tautos bus reikalingos laisvai susiintegravusios Europos statyboje?
Dabartinėmis tremties dienomis, kai Lietuvos laisvės žiburėlis kartais gana žvarbių ir priešiškų vėjų yra blaškomas, kiekvienam geros valios tėvynainiui, ypač gyvenant svetimųjų jūroje, reikia, kad Viešpaties Apvaizda vis teiktų kantrybės ir tvirto tikėjimo į savo tautos ateitį ir kad mūsuose nesilpnėtų nusistatymas jos labui aukotis.
1863 metais Lietuva kėlė “maištą” prieš maskolius; jos patriotiškasis jaunimas, išbėgęs į girias, rikiavosi kovai, kuri buvo tada pralaimėta, ir parblokšta mūsų tėvynė daug aukų turėjo pakelti. Net raštas lietuviškomis (lotyniškomis) raidėmis buvo uždraustas. Ėjo metai iš metų, vienas po kito dešimtmečiai, tačiau tautinės laisvės idealas nesirealizavo. Bet tuo pat metu vyko didelis stebuklas: tautinio susipratimo banga stiprėjo ir augo. Tik menko tikėjimo žmogeli toji “uodo” kova prieš didelį “siaubūną”, kalbant vieno ano meto eilėraščio žodžiais, bevedė į “juodą nusiminimą”.
Daugelis vyresniųjų, kurie anoje herojiškoje knygnešių gadynėje be atvangos buvo kovoję už spausdintą žodį, nebesulaukė didžiojo laimėjimo. Bet jie ir anoje “naktyje be aušros” išaugino naują, užgrūdintą, idealiai nusistačiusią generaciją, kuriai perdavė tolimesnės tautinės kovos vėliavą. Ir šiandien mums yra labai svarbu mūsų tautinį testamentą išlaikyti ne tik gyvą, bet ir perduoti jaunesnei, pačios Lietuvos jau nebemačiusiai kartai, kad ji įsisąmonintų darbus anų Vasario 16-tosios signatarų ir budėtų Lietuvos laisvės sargyboje.
Anie “neišauklėtos” Lietuvos Tarybos pasireiškimai, kurie drumstė ar skersai kelio stojo lietuvių tautos interesų svetimiems planams ir klastingoms užmačioms, išvedė lietuvių tautą į naujo valstybingumo plotmę. Taip ilgai nusitęsusioje tremtyje šiandien vėl reikia lietuvių ir kitų pavergtųjų tautų veiksniams, kaip kitados aniems Lietuvos Tarybos 20-čiai vyrų, drąsiais, net “nemandagiais” žygiais ir pareiškimais (ne vien švelniai!) priminti savo tautų teisėtus reikalavimus į laisvę ir sukliudyto suverenumo atstatymą. Vis labiau atbunkančias sąžines teisei ir teisingumui reikia nuolat šitaip budinti.
Svarbios bibliografijos Vasario 16 akto ir aplamai nepriklausomos Lietuvos istorijai yra nurodyta Lietuvių Enciklopedijoje (33, p. 218). Čia tepateikiu 13 žymesnių bibliografinių pozicijų, kurių kai kurios yra visai naujos:
Basler, Werner, Deutschlands An-nexationspolitik in Polen und im Baltikum 1914-1918. Berlin 1962. Rytų Vokietijos autorius plačiai ir gana kritiškai apžvelgia ir Lietuvos Tarybos kovą su okupaciniais organais.
Baumgart, W., Deutsche Ostpolitik 1918. Von Brest-Litowsk bis zum Ende des Ersten Weltkrieges. WienMuenchen 1966. Pirmą, kartą taip dokumentuotai išanalizuotos gen. Ludendorfo politinės klaidos.
Colliander, Boerje, Die Beziehungen zwischen Deutschland und Litauen waerhrend der Okkupation 1915-18, Turku (Aebo) 1935. Autorius rūpestingai sunaudojo liet. spaudą, bet — nuostabu — visai nepažvelgė j Lietuvos Tarybos protokolus, kurie dabar mums nebeprieinami.
Eppstein, Klaus, Mathias Erzber-ger and the Dilemma of German Democracy, Princeton, N. J. (JAV) 1959. Vokiškame vertime skyrius apie Lietuvą yra papildytas nauja archyvine medžiaga; pernai prie Bonnos automobilio katastrofoje žuvęs autorius būtų dar paskelbęs įdomios medžiagos apie Lietuvos ir M. Erzberger’io ryšius.
Fischer, Fritz, Griff nach Weltmacht. Die Kriegszielpolitik des kaiserlichen Deutschlands 1914-18. Duesseldorf 1964 (4-tas leidimas). Nors federalinės Vokietijos istorikai daug kritikavo drąsias Fischerio tezes, išdėstytas plačiai jo 900 pusi. veikale, tačiau apie Lietuvą, jos Tarybą ir santykius su vokiečiais ten rašoma objektyviai.
Hoeltje, Christian, Die Weimarer Republik und das Ostlocarno-Problem 1919-1934. Revision oder Garantie der deutschen Ostgrenze von 1919. Wuerzburg 1958. Gausi bibliografija ir apie santykius su Lietuva.
Janssen, Karl-Heinz, Macht und Verblendung. Kriegszielpolitik der deutschen Bundestaaten 1914-18. Goettingen 1963. Be kitko, gausiai dokumentuotai ištyrinėta įvairių Reicho valdančiųjų dinastijų pretenzijos statyti savo princus Lietuvos sostan.
Linde, Gerd, Die deutsche Politik in Litauen im Ersten Weltkrieg. Wiesbaden 1965. Remiantis gausia archyvine medžiaga ir spausdintais darbais — labai plati bibliografija — blaiviai išdėstyta vokiečių politika Vasario 16 akto metais.
Page, Stanley W., The Formation of the Baltic States. A Study of the Effects of the Great Power Politics upon the Emergence of Lithuania, Latvia and Estonia. Cambridge, Massachusetts (Harvard University Press) 1959.
Senn, Alfred Erich, The Emergence of Modern Lithuania. Mor-ningside Heights, New York (Columbia University Press) 1959. Gausiai panaudotas pirmą kartą dr. J. šaulio archyvas.
Tarulis, Albert M., American -Baltic Relations 1918 - 1922. The Struggle over Recognition. Washington, D. C. (The Catholic University of America Press) 1965. Plačią recenziją žiūr. J. Lišva, Aidai, 1966, Nr. 10, p. 474-478.
Urbšienė, Marija, Vokiečių karo meto spauda ir Lietuva, Kaunas 1939 (Spaudos Fondas). Šitas 127 psl. labai svarbus atspaudas iš "Karo Archyvo” ne tik nėra iki šiol nė viename darbe kongresinėmis kalbomis panaudotas, bet ir lietuvių istoriografijoje yra praėjęs be jokio atgarsio. Kai Urbšienės vyras, paskutinis Lietuvos užsienių reikalų ministeris, 1922-27 dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne, ji daug laiko studijavo visą vokiečių karo meto spaudą Berlyno valstybinėje bibliotekoje.
Wheeler-Bennet, John, Brest-Li-tovsk, the Forgotten Peace, March 1918. London - New York 1956. 1-mas leidimas 1938. Tai iki šiol geriausias tyrinėjimas apie Lietuvos Brastos taiką, nors autorius daug svarbių archyvinių dokumentų ir paliko nepanaudotų.
