VERŽIMASIS Į KOEGZISTENCIJĄ

TAUTINĖS DRAUSMĖS KLAUSIMAS

ELI korespondento klausiamas, kokios apraiškos lietuviškoje visuomenėje kelia nerimo prof. Antanas Maceina atsakė: “Leiskite man savo nerimą išreikšti vienu žmonių pasakojimu, kuris, be abejo, yra labai 'nemoksliškas', bet mūsų atveju giliai simboliškas, žmonės pasakoja, esą didelės gyvatės galinčios užhipnotizuoti mažus paukščiukus. Gyvatė nieko nedaranti, net nė nesijudinanti; ji tik stipriai spoksanti paukščiukui į akis, o šis darąsis vis neramesnis, šokinėjąs nuo šakos ant šakos, artinąsis vis labiau prie gyvatės, čirendamas ir sparneliais plasnodamas, tarsi meilintųsi šliužui. O gyvatė vis spogsanti ir spogsanti. Galų gale paukščiukas tiek priartėjąs, kad gyvatė tik žiobtelianti ir jį praryjanti.

Šis pasakojimas man visados ateina į galvą, kai stebiu dabartinio laisvojo pasaulio santykius su komunistiniais Rytais. Ne Vakarai hipnotizuoja komunistinius Rytus, o Rytai — Vakarus. Vakarų pasaulis darosi vis neramesnis, ieško vis glaudesnių ryšių su Rytais, siūlosi dialogo, santykių, sutarčių, bendradarbiavimo. Tie gi žmonės, kurie mėgina šį užhipnotizuotą pasaulį supurtyti, kad atsibustų ir išvystų pavojų, yra laikomi keistais neramuoliais, atsilikėliais, nesuvokiančiais laiko dvasios.

Anas hipnotinis miegas pamažu pradeda užkrėsti ir mus. Ir mes daromės kažkodėl neramūs kaip tasai paukščiukas: ieškome santykių su tėvyne (tarsi tėvynė būtų geografinė ar populiacinė sąvoka), peikiame antikomunizmą, tikimės suradę skirtumo tarp Markso ir dabartinio komunizmo (tarsi tokio skirtumo nebūtų tarp Evangelijos ir dabartinės Bažnyčios), išpučiame keletos sovietinių intelektualų purkštavimus prieš partiją (tarsi šie intelektualai patys nepabrėžtų, kad jie tai darą kaip tik komunizmo naudai), vieni niekiname praeitį, kiti ją perrašome pagal savo dabartines svajones, žodžiu: elgiamės lyg užhipnotizuoti, praradę tikrovės pajautimą. Tai pastūmi mus į kažkokį popierinį abstraktų moralizmą. Mūsų spauda pilna pamokymų bei moralų: turi būti — prirašyta, priorganizuota, prileista, prikurta, prikalbėta; reikia — įsteigti, aplankyti, įtikinti, išjundinti, uždegti ir t.t. Tačiau kokia didžiulė praraja tvylo tarp šio reiklaus ir net išdidaus “turi būti” ir ano kuklaus ir nusižeminusio “yra”! Kai sykį viena dešimtmetė mergaičiukė svaičiojo, esą užaugusi ji jodinėsianti juodbėriu žirgu, tai jos dėdė žemaitis šypsodamasis ją tik paklausė: "O ans žirgs, ar jis bus medinis?” Pavojus suptis ant medinio arkliuko, laikant jį ristoku juodbėriu, yra mums labai artimas ir todėl taip lygiai pavojingas, kaip ir laisvam pasauliui komunistinės gyvatės akys: abu migdo!”.

Dr. A. Maceina įspėja, kad dabartiniu metu politinė veikla yra tragiška “o tragiką pakelti gali tik rinktiniai žmonės”. Jis primena vieną istorinį epizodą kada poetas Adomas Mickevičius prašė popiežių Pijų IX palaiminti lenkų legijono užsienyje vėliavą. Popiežius atsisakinėjo, o neatlaikęs Mickevičiaus argumentacijos, paprasčiausiai išvijo jį pro duris.

Tolimesnius savo samprotavimus dr. A. Maceina dėsto taip:    “Argi ši scena nesikartoja ir dabar, kai kreipiamės į svetimuosius, prašydami paramos savajam kraštui ? Tiesa, ne visados mums parodomos durys fiziškai, tačiau beveik visados esame išvejami dvasiškai:    tylomis, beveik nejaučiamai, juk esam triukšmadariai, ramybės ardytojai, užhipnotizuoto paukščio žadintojai. O kas gi dėkingas keliasi iš miego, jei jį purtai už apikaklės? Čia tad ir glūdi mūsų politinės veiklos tragiką. Ir vis dėlto turi būti žmonių (jų turim), kurie šią tragiką prisiimtų, pakeltų ir, išvyti pro vienas duris, grįžtų pro kitas ir vėl pasauliui primintų, kad Kristus už tiesą mirė ant kryžiaus. O kaip lengva Jam būtų buvę sueiti dialogo su fariziejais! Kaip lengva Jam būtų buvę išgelbėti pasaulį be kraujo! Argi ne tai Jam siūlė velnias, Jį gundydamas dykumose? Užtat šiandien didieji inkvizitoriai ir pataisė Jo mokslą bei elgesį. Kadangi mūsų politika yra priešinga šiom inkvizitorių pataisom (vistiek ar jos būtų dvasiškos ar pasauliškos), tai ir esame vejami bei nemėgiami kaip ramybės ir dialogo trukdytojai. Tačiau garbė tiems mūsų veikėjams, kurie šios tragikos neišsigąsta ir toliau ją neša” (Citatos paimtos iš "Darbininko”, 1968 m. 22-23 numerių).

Veržimasis į koegzistenciją, ilgesnį laiką reiškęsis disidentiniu-oportunistiniu striksenimu, pastaruoju metu lietuvių viešąją opinjią bando palenkti pseudointelektualiniu čirškėjimu. Dr. A. Maceinos minčių veidrodyje reflektuoja šį pavasarį Čikagoje Šviesos - Santaros suorganizuotas paskaitų ciklas "Mes ir Lietuva”. Paskaitų ciklo organizatoriai išlaikė balansą ir prelegentais pakvietė plačios skalės kalbėtojus: du budintojus (kun. K. Barą ir Vt. Vaitiekūną), vieną hipnotizuotoją (dr. L. Sabaliūną) ir vieną jau užhipnotizuotą paukščiuką (kun. dr. F. Jucevičių). Budintojai budino švelniai ir atsargiai. Jie ne tik kad nedraudė ryšių su pavergtos Lietuvos žmonėmis, bet skatino ryšius stiprinti. Bet kartu įspėjo saugotis, kad bendradarbiavimas nepatarnautų okupanto užmačioms, nes “Lietuva ne tik okupuota, bet ir aneksuota” (Vt. Vaitiekūnas), ir kad ryšių palaikymas nevyktų “Sovietų okupanto sąlygomis” (kun. K. Baras). Ramiai kalbėjo paskutinis ciklo prelegentas dr. L. Sabaliūnas, klausytojus migdė "ribotos nepriklausomybės” Lietuvos perspektyvomis. Sunkiausią įspūdį darė kun. dr. F. Jucevičius. Jam viskas aišku ir paprasta, kaip turėjo būti praeityje ir kaip turi būti dabar. Pagal jį ne okupantas tiek stabdo bendravimą, kiek mūsų politiniai veiksniai. Tad visi piktieji puolimai prieš veiksnius ir buvo nukreipti.

Įdomūs reiškiniai vyksta ir mūsų spaudoje. "Vienybės” keliu pasukę “Metmenys” visas kortas jau padėjo ant stalo ir savo komformine, neoriginalia, iš Amerikos kairiųjų liberalų pasiskolinta ideologija ir jos pritaikymu lietuviškiems klausimams spręsti platesnės visuomenės nebedomina. Į platesnius vandenis bandoma išplaukti kitais kanalais. Prietilčiai statomi “Aiduose”.

“Aidai” 1967 metų nr. 10 vedamuoju paskelbė A. Blažio straipsnį, vardu “Intelektualo atsakomybė tautoje”, kuris vedžioja skaitytoją užuolankomis ir labirintais. Tikroji tos taktikos paskirtis paaiškėja iš kito, “Aidų” 1968 m. nr. 1 paskelbto straipsnio, pavadinto “Išeivių santykiai su tauta”. Straipsnis pasirašytas A. B. inicialais.

Jei neklystama, tuos du straipsnius priskiriant tam pačiam autoriui (paklaidai maža galimybių), tai A. Blažio intelektualume “kūrybinis entuziazmas” atvirkščiai proporcingai santykiuoja su jo “kritine sąmone”, nes jis pats labai lengvai sukerta savo alter ego tezes.

Pirmame straipsnyje A. B. dėsto, kad lietuvių tautos atgimimo laikotarpiu tautai faktiškai vadovavę  intelektualai:    Daukantai,    Valančiai, Basanavičiai, Kudirkos, Maironiai, Jakštai, Vaižgantai; nepriklausomybės laikotarpiu ne katalikų politikai, bet intelektualas prof. Stasys Šalkauskis buvęs vyriausias katalikų autoritetas. Naujų kelių iš autoritetinio režimo ieškoję ne partijų vadai, bet intelektualai, pasirašę “Romuviečių deklaraciją”.

Antrame straipsnyje A. B. agituoja už Maskvos aprobuotus bendradarbiavimo kelius. Buvusioji sportininkų kelionė jam akių neatvėrė. Jis ragina: “ ... tenka pageidauti didesnių sambūrių bendravimo. Galima kalbėti apie sportininkų, studentų, menininkų ir panašius sambūrius. Tam reikia betgi vieno dalyko — drąsos, drąsos išnaudoti visas turimas galimybes, drąsos laužti geto užtvaras, čia pačių sudarytas, ten svetimųjų pastatytas”.

Ieškodami paralelių mūsų gyvenime, rasime, kad A. B. išvardintą rašytojų - intelektualų grupę išeivijoje atitiktų Aisčiai, Andriekai, Brazdžioniai, Bradūnai, Baronai, Gliaudos, Jankai, Nykos-Nyliūnai, Nagiai, Pūkelevičiūtės, Alės Rūtos, Ramonai, Šlaitai, Tumienės, Vaičiulaičiai ... Šalkauskio tipo intelektualinėm viršūnėm turėtume laikyti prof. Antaną Maceiną ir dr. Juozą Girnių. Iš šešiolikos pasirašiusių deklaraciją, pavadintą “Į organiškos valstybės kūrybą”, gyvųjų tarpe egzilyje turime J. Ambrazevičių, dr. J. Grinių, dr. Z. Ivinskį, dr. A. Maceiną, I. Malinauską, dr. A. Salį, A. Vaičiulaitį. Iš intelektualų kunigų paminėkime tik Ylą, dr. Baltinį, dr. Prunskį, dr. Rimšelį. . .

Kaip manytų A. Blažys, koks nuošimtis čia paminėtų intelektualų paremtų jo siūlomas bendravimo formules? Sunku patikėti, kad bent vienas jų Blažiui pilną draugystę sudarytų. Vienišumas baido žmogų. Gal todėl jis ir ieško draugystės galybėje savo slapyvardžių.

A. Blažys kalba intelektualinio elito vardu, tik abejotina, ar intelektualu kartoti Maskvos pasiūlytas bendradarbiavimo formulas ir rodyti drąsą, ardant lietuvių išeivijos solidarumą.

Dar sunkesniame susidūrime pats su savim atsiduria A. Blažys, kai pasineša į kitų moralizavimą pagal formulę: “žalty, nesikeik!” Jis skelbia kilnius tarpusavio santykiavimo principus:    "Mes laikome netikslinga niekinti, įžeidinėti, juo labiau plūsti savo tautiečius tiek Lietuvoje, tiek čia išeivijoje . . .”, "netikslinga mums visuomeninėje veikloje švaistytis anatemomis”, bet apie kitaip manančius jis kalba kaip apie “raganų medžiotojus”: “Raganų medžioklė, pasirodo, yra užkrečiama liga. Ji jau persimetė ir į kitus laikraščius — ‘Į Laisvę’ (nr. 40), ‘Lietuvių Dienas’ (žiūr. 1967 birželio nr. vedamąjį) ir kitur. Ten buvo puolama ne tik dr. M. Gimbutienė už lietuvių liaudies meno parodos suruošimą (mano pabraukta — J. Ž.) Kalifornijos universitete, bet ir ’Lituanus’ žurnalas, ir net Lituanistikos Instituto nariai, nepritarę siūlomai pataisai”.

Palyginus A. Blažio kilnią teoriją su nekilnia praktika, nenorom prisimena anglų rašytojo George Orwell “Animal Farm”, kur protingos kiaulės taip filosofavo: “All animals are equal, but some animals are more equal than others.” Į akligatvius ir netoleranciją autorių nuveda įsitikėjimas savo neklaidingumu. Tačiau blogiau negu netolerancija yra A. Blažio paprastos netiesos skelbimas. Niekur neteko pastebėti, kad dr. M. Gimbutienė būtų buvusi pulta už lietuvių liaudies parodos Kalifornijos u-te suruošimą. Tai labai piktas tiesos iškreipimas, nutraukiąs nuo tų žodžių autoriaus veido intelektualinę kaukę. Gimbutienė buvo kritikuojama “Aiduose”, “Į Laisvę”, “Drauge”, “Naujienose”, "Laisvojoje Lietuvoje” ir gal kur kitur, bet ne už parodos suruošimą. Vienur jai buvo prikišamas nemoksliškumas, kitur — propagandiniai parodos momentai Lietuvos okupanto naudai, dar kitur kritikuojami keliai, kuriais čia eksponatus atsigabeno. Labai stipriai Gimbutienė buvo pabarta už parodoje išstatytą Lietuvos žemėlapį, kur Rytprūsiai priskirti Rusijai, o rytuose tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos įterpta atskira (tarsi nepriklausoma) Gudijos valstybė. Tuo būdu nublukinamas Lietuvos pavergimo faktas. (Parodos proga dr. Mykolas Devenis "Drauge” parašė laišką, kur net kelia abejojimus dėl lietuvių - prūsų giminystės. - Red.).

Ne veidmainiavimas, bet iš tikro intelektualinė kalba būtų, jei A. Blažys tų faktų buvimą būtų paneigęs ar juos pateisinęs. Gal jis “raganų medžiokle" laiko dar ir spaudoje padarytą dr. M. Gimbutienei priekaištą už tai, kad savo dėstomą lietuvių kalbos kursą Kalifornijos universitete buvo įrašiusi taip: “Slavic Languages 125 B — Lithuanian 3 units” (žiūr. “Draugas”, 1964 kovo 17).

(Redakcijos patikslinimas. A. Blažio minimame “Į Laisvę” numeryje apie Gimbutienės suruoštą parodą visai nerašoma. Nesuprantama kodėl “Aidų” bendradarbis daro tokius tvirtinimus, kuriuos kiekvienas skaitytojas gali lengvai patikrinti. Peržiūrėjus “Lietuvių Dienų” paminėtą straipsnį, irgi jokių užsipuolimų prieš dr. Gimbutienę nerasta. Iš vis mes manome, kad “Lietuvių Dienos” dėl kažkokių priežasčių tamsiąsias šios parodos puses neteisėtai nuslėpė. Stebimės ir veiksniais, kurie nepasirūpino paskelbtų faktų ištirti, juo labiau kad dr. M. Gimbutienė figūruoja vienoje vilkinėje komisijoje. Visa “raganų medžioklė” — tai “Į Laisvę” nr. 40 paskelbtas dr. A. Klimo straipsnis, kuriame jis teigia, kad slavų ir baltų kalbas “suplaka į vieną tik mūsų anksčiau minėta ‘politika’, kuri yra naudinga rusams ir aplamai slavams. Ir tie nerusai mokslininkai, kurie pasisako panašiai, yra vienu ar kitu būdu tos ‘politikos’ paveikti” (42 p.). Gal A. B. “raganų medžioklei” priskiria minėtame numeryje trumpą citatą iš Lituanistikos Instituto prezidento dr. J. Balio aplinkraščio, dėl kurio jau pasisakė V. Trumpa, o šiame numeryje savo paaiškinimus duoda dr. J. Balys; žiūr. “Mums reikalingas apsivalymas”).

Panašias į A. Blažio nuotaikas į “Aidus” atnešė ir S. Makaitytė, aprašydama studentų suvažiavimą ("Aidai”, 1968 m. nr. 2, psl. 87-88). Ji dėsto, kad “studentai žiūri kiek praktiškiau į keblias problemas, liečiančias Lietuvos praeitį, negu tėvai: nori važiuoti Lietuvos aplankyti, . .. ieško naujų kelių tėvynei padėti,.. . nes senieji nedavė ir neduoda rezultatų”. Nori ar nenori, su jaunesniųjų nusistatymu tenka skaitytis: dar vienas ar du dešimtmečiai, ir, jei Lietuva nebūtų išlaisvinta, jie lemtų kovos už Lietuvos laisvę kelius. Makaitytė linkusi įvykius “šaltai išnagrinėti, o paskui sielotis bet ne apie Lietuvos praeitį, kas nesugrąžinama, o apie jos (realią) dabartį ir praeitį”.

Makaitytė visą savo samprotavime remia klaidingomis, greičiausia Blažių kategorijos žmonių įpirštomis premisomis. Pirmiausia Makaitytė klysta, kad Lietuvos pavergimas ir lietuvių persekiojimas esąs istorinis faktas. “Dėl istorinių įvykių nesisielojama", tvirtina ji. Lietuvos pavergimas yra dabartis, dėl kurio turėtų sielotis ne tik kiekvienas lietuvis, bet ir kiekvienas švarios sąžinės ir jautresnės moralės žmogus. Kitas teigimas, kuriuo jaunoji studentė pateisina jaunimo abuojumą lietuviškiems klausimams, yra šis: "... studentai, išaugę anglosaksų kultūros įtakoje, aplamai yra flegmatiškesni negu rytų europiečiai, kurie lengvai karščiuojasi, liesdami politiką”. Jei ji nors vieną vakarą pasižiūrėtų televizijos programos, pamatytų "anglosaksų kultūros įtakoje” išaugusių studentų karščiavimosi formas ir vargu drįstų savo teigimą pakartoti.

“Studentų svarbiausias rūpestis yra ne politika”, filosofuoja S. Makaitytė, nors jau seniai laikas ir vyresniesiems ir jaunesniesiems suprasti, kad Lietuvos vadavimo darbas nėra politika. “Suvažiavimo jaunimas neatsisakė tėvų kartos pastangų tęsimo”, toliau dėsto S. Makaitytė. “Savo rezoliucijose studentai tvirtai pasisakė už VLIK-o, ALT-bos, Bendruomenės ir kt. veiksnių organizuotų pastangų svarbumą”. Jei iš tikro taip yra, tai kaip suprasti jos teigimą, kad dabartiniai “keliai tėvynei padėti nedavė ir neduoda rezultatų”. Tačiau patys liūdniausi dalykai jos straipsnyje yra šie:

1. S. Makaitytė studentų suvažiavime nerado nieko .papeiktino. Ji net prileidžia, kad "gal reiktų ir džiaugtis, kad suvažiavime 'rimtieji' studentai sudarė mažumą”. Visa kritika išskirtinai nukreipta prieš tėvų kartą. Esant ir labai atlaidžiam, suvažiavime buvo ir peiktinų dalykų.

2. Iš jos nekritiškai superkritiško nusiteikimo “tėvų kartai”, tur būt, išplaukė toks generacijų skirtumo pavaizdavimas: "Dažnas vyresniosios kartos atstovas prakalboje gali ištisas valandas nekonkrečiai sielotis apie alkanus, nuogus brolius pavergtoj tėvynėj, kur plaukia kraujo upės ir bolševikai su kruvinais nagais kankina nekaltus žmones’. Studentas, į tą pačią padėtį pažvelgęs, greičiau pasakys: ‘Taip, tie įvykiai smerktini. Genocidas smerktinas. Bet lietuviai ne vieni nukentėjo, ir ne vieni rusų bolševikai nusikalto’ ”, Čia tai tikrai anglosaksų kultūros įtaka. Prokomunistiškai nusiteikę Amerikos liberalai iki šiol tebekovoja prieš istorinį faktą — hitlerizmą ("Naciai, naciai!” studentai demonstracijose šūkauja prieš policiją), bet atlaidžiai pateisina komunistiškos tironijos dabartį. Ar iš tikro S. Makaitytė prileidžia, kad pavergtai Lietuvai lengviau, jei ne vieni lietuviai nukentėjo (ir tebekenčia) ir jei ne vieni rusai nusikalto?

Jei iš tikro, kaip Makaitytė liudija, didelis jaunosios kartos nuošimtis per anglosaksų liberalų idėjas yra paliestas Maskvos klastos ir jei iki to laiko, kol pilnai perims Lietuvos vadavimo naštą, nesusipras, Lietuvos žmonės kovoje už krašto laisvę talkos iš Amerikos lietuvių negalėtų tikėtis. Tačiau yra ženklų, kurie ką kita rodo. Tautinio sąmoningumo ir kovos už Lietuvos laisvę vėliavą vis aukščiau kelia antrosios ir trečiosios kartos Amerikos lietuvių jaunimas, atsparumą prieš defetizmą demonstruoja jaunoji lietuvių karta Atlanto pakraštyje, nuo tautinę drausmę paniekinusių išsišokėlių atsiribojo patriotiškai nusiteikęs sportuojantis jaunimas ir 1968 m. kovo mėn. 17 d. nutarė įsteigti šiaurės Amerikos Lietuvių Sporto Federaciją. Į laikinąją federacijos valdybą įėjo: Ed. Vengianskas — pirm.,

J. Bagdonas — sekret., C. Modestavičius — ižd., Vyt. Grybauskas -narys spec. reikalams, J. Šoliūnas - informacijos vadovas, Al. Vakselis — įgaliotinis Rytams. Laikinoji valdyba viešai deklaravo, kad "įsteigtoji federacija pasisako už organizacinę drausmę, sportuoti lietuvio — siekiančio laisvės savo kraštui dvasioje ir neskaldančio lietuvių vieningumo. Federacija kartu pasisako už glaudų bendradarbiavimą su Lietuvių Bendruomene”. (Sportininkų reikalas išlygintas. Senasis sportininkų vienetas, kuris buvo paslydęs tautinės drausmės reikaluose, sugrįžo į patriotų lietuvių kelią ir padarė susitarimą su naujai suformuotu vienetu. Red.).

Veržimasis į okupantams priimtiną koegzistenciją didėja, tačiau auga ir pasipriešinimas. Senoji ateivi-ja atkritėlių nuo Lietuvos laisvės idealų davė nedaug. Nedaug jų bus ir iš naujosios ateivijos tarpo. Tačiau rūpestį kelia kiekvienas užhipnotizuotas paukščiukas, artėjąs prie gyvatės nasrų.

J. Žiograkalnis

REDAKCIJOS PRANEŠIMAS

Be šio, šiais metais išeis dar du “Į Laisvę” žurnalo numeriai. Kitas numeris išeis rugpiūčio mėnesį, o trečias — gruodžio mėnesį.

Redakcija lauks medžiagos (pasisakymų žurnale keliamais ir kitais klausimais, pranešimų, laiškų "Laiškai redaktoriui” skyriui) kitam numeriui (rugpiūčio mėnesio numeriui) iki liepos mėnesio 1 dienos.

Redakcijos adresas:    “Į Laisvę” žurnalas, Post Office Box 77048, Los Angeles, California 90007.