“MOLOTOVO KOKTEILIŲ” BLOŠKĖJAI AR DIEVOTI LEPŠIAI
IDĖJOS SPAUDOJE
Bolševikų revoliucijos 50 metų sukakties proga daugelyje laisvojo pasaulio sostinių vyko puotos sovietų atstovybėse. Jose laisvės ir humanizmo atstovai kėlė tostus su genocido ir tironijos atstovais. Bet kai kur atsirado tos ciniškos politikos trukdytojų. Kanadoje prie sovietų atstovybės susitelkę puotos trukdytojai net langus bolševikams iškūlė ir sienas raudonu rašalu aptaškė. Ryšium su tuo, pasak “Tėviškės žiburių”, pasipiktino net toks santūrus Toronto dienraštis kaip “The Globe and Mail”. Nors “Tėviškės Žiburiai” taikliai pastebėjo, kad “labai keistas teisingumas tų, kurie smerkia palyginti nedidelius demonstrantų išsišokimus, bet nemato daug didesnės negerovės”, bet, savo ruožtu, pareiškė ir tam tikro rezervuotumo bolševikinės puotos trukdytojų atžvilgiu. Esą “akmenukai į ambasados langus, raudoni dažai ant jos laiptų nėra girtinas dalykas” ("Tėviškės žiburiai”, 1967.11.30). O negirtini dalykai yra ir nevartotini. Bet ar toks "Tėviškės žiburių” nusistatymas yra girtinas ?
Ieškodami atsakymo, sugretinkime “Tėviškės žiburių” nusistatymą su JAV liberalinės minties žurnalo “Youth and Freedom” ir su katalikiškos minties “Pax Romana Journal” atitinkamais nusistatymais.
"Youth and Freedom” (1967, Nr. 3) rašo apie studentų prievartinius pasireiškimus:
“Mes visi esame kieno nors kuo nors įskaudinti.. . (Todėl) daugelis mūsų marširuoja, šūkauja, piketuoja. Kai kurie svaido kiaušinius. Kiti verčiau griebias akmenų. Pasitaiko ir tokių, kurie bloškia “Molotovo kokteilį”. Ginklų pasirinkimas priklauso nuo to, kokio stiliaus susidūrimo siekiama. (Sū-sidūrimo) išraiškos forma turi atitikti skriaudos substanciją ... Ne-apsiskaičiavimas bus, kai vietoj rašalo butelio sviedžiama plyta ..
Kaip matom, “Youth and Freedom” nusistatymas yra perdėm amerikietiškas atseit, pragmatiškas: į skaudintasis savo protestui pasirenka priemones, atitinkančias skriaudos substanciją.
"Pax Romana Journal” (1967, Nr. 5) įžanginiame pasisako labiau principiškai:
"Daugelį mūsų laikų krikščionių kamuoja klausimas, naudotina ar nenaudotina prievarta pasaulyje, kuriame klesti maskuota prievarta (legalios valdžios pavidalu). Tikrai, krikščionybė nėra vien tik receptas Dievui garbinti. . . Ne kiekvieną revoliuciją Bažnyčia smerkia. Politine ar socialine neteise paremta santvarka nevisada yra geriau už revoliucijos chaosą, tokią santvarką griaunant. . . ‘Palaiminti taikieji, nes juos vadins Dievo vaikais’. Bet nėra neįmanoma, kad griebimasis ginklo prieš viešpataujančią prievartos sąrangą ir nusikalstamą neteisingumą ir yra ‘taikumo’ forma, ir kartais gal tik vienintelė”.
Tame pačiame “Pax Romana Journal” numeryje tėvas J. L. Segundo,
S. J., ryšium su vieno Kolumbijos kunigo - partizano žuvimu kovoj su vyriausybės armijos daliniais, prieina tokias išvadas prievartos naudojimo atžvilgiu:
“Tas (kunigo) atvejis yra tyli, bet iškalbinga prieštara visokiam simplistiškam katalikų Bažnyčios ir visos krikščionijos galvojimui... Kai jis (kunigas) pasirinko partizano kelią ir su tuo susijusią prievartą, jis tai darė suprasdamas. kad prievarta ir neteisė jo krašte jau viešpatavo ... Legalinė sąranga žmogų lygiai gali žudyti kaip ir šautuvas... Ir kai tokiai sąrangai oponuojama prievarta, tai čia nebus prievarta įprastine šio žodžio prasme. Tai bus ‘gynimas’, arba... net kai kas kilnesnio — ‘gynimas beginklių’ ”,
Tame pačiame “Pax Romana Journal” numeryje paskelbtoj vieno Pax Romana 1967 seminaro prelegento paskaitos ištraukoje skaitome:
“Krikščionys turi būti taikūs, bet ne tokie taikieji, kurie aimanuoja ir kūkčioja kapinėse . . . šių dienų jaunieji krikščionys turi žiūrėti, kad neužsitamautų apkaltinimo esą dievoti lepšiai, geros valios bejėgiai žmoneliai, vertingi išdariai ... Jie turi žiūrėti atviromis akimis, stovėti tvirtai į žemę atremtomis kojomis ir (kodėl ne, kai yra reikalas) paruoštomis kumštimis ...”
Bet jeigu “griebimasis ginklo prieš prievartos sąrangą ir nusikalstamą neteisingumą” gali būti kartais vienintele taikiųjų išraiškos forma, tai mūsų tautos pavergėjo ekspozitūroms lango iškūlimas ar laiptų išrašalavimas bus tik labai jau švelnus "gynimas beginklių”. O visgi mes neturėtume rikiuotis į dievotus lepšius. Šia proga prisimena 1965 lapkričio 13 demonstracija. Kai kas tos New Yorko lietuvių demonstracijos dideliu pasisekimu laikė policijos pagyrimą, kad demonstracija buvus be jokių išpuolių, ir policijai nebuvę kas veikti. Tačiau, kai protesto demonstracija nieku nesiskiria nuo laidotuvių procesijos, vargiai ji atitinka savo tikslą, nors ir susilaukia policijos komplimento. Filistinų pavergtas Samsonas ne tik Dagono šventyklos langus išmaišė, bet pačią šventyklą pavertė griuvėsiais. Lietuviai apskritai lėto būdo ir dar tramdyti jų kovingumą, atrodo, nėra girtinas nusistatymas.
• K. Mažiulis
